„Aiškiai prisimindami praeities įvykius ir neleisdami šių prisiminimų klastoti, galime drąsiai žvelgti į ateitį“, – sakė šalies vadovas.

Pasak prezidento, prieš 31 metus priimtas Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas dėl Molotovo–Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų politinio ir teisinio įvertinimo reiškė įspūdingą Baltijos šalių pergalę kelyje į nepriklausomybę. Tuo metu viena aukščiausių Sovietų Sąjungos institucijų pripažino, kad slaptieji 1939–1941 m. susitarimai su nacistine Vokietija buvo teisiškai nepagrįsti ir negaliojo nuo pasirašymo momento, ir taip sudarė sąlygas naikinti jų padarinius, taip pat ir 1940 m. įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją.

Šalies vadovo teigimu, toks Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimo sprendimas nubrėžė aiškias gaires ir Rusijos, kiek vėliau perėmusios Sovietų Sąjungos teises ir pareigas, elgesiui.

„Svajonės apie laisvę ir demokratiją kaimyninėje šalyje kol kas neišsipildė. Tačiau šiandien mūsų pareiga yra atmesti amoralią tarptautinę politiką, kurią įkūnija Molotovo–Ribbentropo pakto slaptieji protokolai, kaip tai sovietmečiu darė išeivijos atstovai ir rezistencijos dalyviai okupuotoje Lietuvoje“, – sakė šalies vadovas.

Šiandien mūsų pareiga yra atmesti amoralią tarptautinę politiką, kurią įkūnija Molotovo–Ribbentropo pakto slaptieji protokolai.

Pasak prezidento, Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos nepuolimo sutartis ir jos slaptieji protokolai, kuriuos Sovietų Sąjunga oficialiai neigė iki pat 1989 m. gruodžio 24 d., yra vieni svarbiausių XX amžiaus dokumentų. Liudydami apie praeities agresijos nusikaltimus, šiandien jie taip pat įspėja dėl naujų grėsmių, kai Lietuvos kaimynystėje iš naujo bandoma reabilituoti slaptas įtakos sferų ir suverenių valstybių teritorijų dalybas.

Šalies vadovas pabrėžė, kad kovoje su istoriniu revizionizmu Lietuva gali kliautis artimų sąjungininkų, tokių kaip Vokietija, parama. Naujoji Valstybės pažinimo centro paroda būtų neįmanoma be Vokietijos kanclerės Angelos Merkel, prezidento prašymu sutikusios perduoti Lietuvoje eksponuoti Molotovo–Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų faksimiles, indėlio.

Parodą „Pergalingos 1989-ųjų Kūčios: Molotovo–Ribbentropo pakto nuvainikavimas“ antradienį po pietų oficialiai atidarė iš Valstybės pažinimo centro transliuotas dviejų skirtingų kartų istorikų, parodos kuratoriaus dr. Algimanto Kasparavičiaus ir dr. Mindaugo Nefo, pokalbis. Jo metu buvo apžvelgta surinkta archyvinė medžiaga ir pristatyti įdomiausi jos elementai.

Virtuali paroda, suteikianti plačiajai visuomenei galimybę išsamiau susipažinti su lietuvių tautos kovos už Molotovo–Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų pripažinimą ir pasmerkimą istorija, eksponuojama Valstybės pažinimo centro interneto svetainėje. Jos lankytojai turi galimybę keliauti laiku nuo lemtingų 1939 m. antrosios pusės įvykių, kai buvo pasirašyti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos susitarimai, penkiems dešimtmečiams nulėmę Lietuvos ir kitų Baltijos šalių likimą, iki 1989 m. Kūčių, kai Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimas pripažino slaptųjų susitarimų egzistavimą ir juos pasmerkė.

Apie šį sudėtingą laikotarpį pasakoja slaptųjų 1939–1941 m. susitarimų faksimilės, gautos iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinio archyvo, Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomos dokumentinės nuotraukos, pasakojančios apie lietuvių protesto akcijas bei mitingus išeivijoje ir Lietuvoje 1953–1989 m. laikotarpiu, ir parodos kuratoriaus dr. A. Kasparavičiaus parengti išsamūs komentarai.

„Ne vieną dešimtmetį Molotovo–Ribbentropo pakto pasekmės mus lydėjo kaip slogus sapnas. Tačiau gėdingi dviejų totalitarinių režimų susitarimai taip pat žadino nenugalimą pasipriešinimo jėgą“, – teigė šalies vadovas, atskirai pasveikinęs Prezidentūroje surengtos diskusijos dalyvius – Nepriklausomybės Akto signatarus prof. Vytautą Landsbergį, Zitą Šličytę, Egidijų Bičkauską ir Emanuelį Zingerį.

Pasak prezidento, daugelio lietuvių išeivijos atstovų ir Lietuvoje veikusių disidentų pastangomis ilgus dešimtmečius puoselėta istorinė atmintis, kurioje tvirtai įsirėžė tiesa apie Molotovo–Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, padėjo išgriauti tautų kalėjimo, kuriuo buvo tapusi Sovietų Sąjunga, sienas.

„Prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Vingio parke ir gyvoje Baltijos kelio grandinėje – visur lietuviai kartojo, kad melas turi būti išsklaidytas, kad neteisybė turi liautis, kad nusipelnome būti laisvi. Ši tolima svajonė galiausiai buvo paversta realybe“, – sakė šalies vadovas, pavadinęs 1989 m. gruodžio 24 d. Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų suvažiavimo nutarimą „Dėl Tarybų Sąjungos ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarties politinio ir teisinio įvertinimo“ viena didžiausių diplomatinių pergalių, kuri paklojo pamatus nepriklausomybės atkūrimui.

Prezidentas pabrėžė, kad aukščiausių Sovietų Sąjungos institucijų sprendimas pripažinti slaptųjų susitarimų egzistavimą ir juos pasmerkti leido tikėtis, kad ir nepriklausoma Rusija bus pajėgi pripažinti savo klaidas, iš jų mokytis ir santykius su kaimynais grįsti tautų apsisprendimo ir abipusės pagarbos principais.

„Deja, šiandien tenka pripažinti, kad nauja politinė kultūra taip ir neįsišaknijo mūsų didžiosios kaimynės dirvoje. Rusijoje valdžią ir vėl paėmė autoritarinės, revanšistinės jėgos, kurioms nusikalstami Stalino ir Hitlerio susitarimai nekelia pasibjaurėjimo. Slaptuosius protokolus, kurie kartą jau buvo didžiulėmis pastangomis ištraukti į dienos šviesą, vėl bandoma pridengti tankiu melo ir dezinformacijos šydu“, – sakė šalies vadovas.

Prezidentas priminė, kad įtemptoje geopolitinėje padėtyje Lietuva gali kliautis savo sąjungininkais. Tai liudija po savaitės, gruodžio 22 d., Valstybės pažinimo centre atidaroma istorinei atminčiai ir kovai už valstybingumą skirta virtuali paroda. Joje, be kitų istorinių dokumentų ir archyvinių nuotraukų, bus eksponuojamos Molotovo–Ribbentropo pakto ir jo slaptųjų protokolų faksimilės, kurias prezidento prašymu Lietuvai sutiko perduoti Vokietijos kanclerė Angela Merkel.

„Man tai yra liudijimas ne vien apie šiltus dvišalius santykius, bet ir apie bendrą interesą stabdyti istorinio revizionizmo pakilimą“, – sakė šalies vadovas.

1918-ieji Europoje priminė įtemptas krepšinio varžybas, kai nugalėtojas paaiškėja tik paskutinėmis minutėmis. Tuo metu Vokietija padarė viską, kad pasiektų lemiamą pergalę Pirmajame pasauliniame kare. Su Rusijos bolševikais pasirašyta Bresto taika panaikino Rytų fronto grėsmę, atvėrė duris į Ukrainos aruodus ir leido permesti karinius dalinius į Vakarų frontą. Kovo, balandžio, gegužės, birželio, liepos mėnesiais Vokietija organizavo stambius puolimus, norėdama pasiekti lemiamą persilaužimą Vakarų fronte, tačiau Antantė ir į jos gretas įstojusios JAV sugebėjo atremti puolimą bei pradėti kontrataką, palaužusią vokiečių gynybą.

Pastarieji įvykiai parodė Vokietijos kariuomenės galią, kuriai įveikti reikėjo trijų valstybių pastangų. Dėl to 1919 m. birželio 28 d. pasirašyta Versalio sutartis turėjo panaikinti Vokietijos karinę grėsmę ir užtikrinti taiką Europoje. Tačiau racionaliai mąstantys Paryžiaus taikos konferencijos vadovai Davidas Lloydas George'as, Georges Clemenceau ir Woodrow Wilsonas nesitikėjo, kad jų nustatytas taisykles sulaužys egocentrikas ir demagogas Adolfas Hitleris. Šiai problemai nagrinėti dalį savo knygos "Diplomatija" skiria JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris.

Versalio taikos žlugimas

A.Hitlerio karjeros šuoliui nuo Vokietijos kanclerio iki diktatoriaus prireikė pusantrų metų. Nors per šį laikotarpį Vokietija pasitraukė iš Nusiginklavimo konferencijos ir Tautų Sąjungos, tačiau tokie radikalūs pokyčiai to meto Vakarų demokratinių valstybių nepaskatino imtis ryžtingų priemonių.

A.Hitlerio siekis didinti Vokietijos kariuomenę ir taip pažeisti Versalio sutartį atskleidė prieštaravimus tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, kuriais sumaniai pasinaudojo diktatorius. Nors Londonas ir Paryžius palaikė nusiginklavimo idėją ir manė, kad tai geriausias būdas sutramdyti nacistinę Vokietiją, tačiau nederino veiksmų tarpusavyje ir veikė atskirai.

Prancūzija sudarė tarpusavio gynybos sutartis su Lenkija, Čekoslovakija ir Rumunija, tačiau šių valstybių karinė galia kėlė minimalią grėsmę Vokietijai. Įdomu tai, kad sutartys pasirašomos tuo metu, kai prancūzai visas jėgas sutelkia į Mažino linijos statybą ir pradeda laikytis gynybinės strategijos. Kita vertus, ši linija nebuvo statoma ten, kur grėsė realiausias Vokietijos įsiveržimo pavojus (kaip tai atsitiko Pirmojo pasaulinio karo metais) – prie Belgijos sienos.

J.Stalinas suvokė savo valstybės vaidmenį būsimame kare ir dėl to laukė geriausio pasiūlymo.

Nors panaši sutartis buvo sudaryta su Sovietų Sąjunga, tačiau tarpusavio bendradarbiavimą stabdė pasitikėjimo stoka. Padėties dramatizmą atskleidžia ir Stresos konferencija (1935 m. balandžio 14 d.), kurioje dalyvavo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos vadovai. Jos metu buvo pasmerkti Vokietijos apsiginklavimo ir Austrijos anšliuso siekiai, pasisakyta prieš bet kokius Europos sienų pokyčius, patvirtinti Tautų Sąjungos sankcijas Vokietijos agresijos atveju.

Situacija iš pagrindų pasikeitė, kai 1935 m. birželį Didžioji Britanija ir Vokietija pasirašė susitarimą dėl jūrų laivyno, kuris leido naciams atkurti karinę galią jūrose.

Galutinis Versalio taikos principų žlugimas įvyko tuo metu, kai Italija 1935 m. spalį užpuolė Etiopiją ir Didžioji Britanija bei Prancūzija nesugebėjo įvesti jokių rimtesnių ekonominių ir karinių sankcijų.

Kadangi Italija pagal Stresos konferencijos nutarimus turėjo prisidėti veiksmų, turėjusių užkirsti kelią Austrijos anšliusui, tai Tautų Sąjungos sankcijos ją pastūmėjo Vokietijos link. Šis žingsnis atvėrė kelią demilitarizuotai Reino zonai užėmti, kai 20 tūkst. vokiečių karių neišdrįso pasipriešinti 500 tūkst. Prancūzijos reguliarioji kariuomenė. Tuo metu gimusi ir įgavusį pagreitį nuolaidžiavimo politika Vokietijai leido įteisinti Austrijos prijungimą prie Trečiojo reicho.

Dėl to Miuncheno konferencija (arba suokalbis), kurį sprendė Čekoslovakijos Sudetų krašto prijungimo prie Vokietijos klausimą, atvėrė kelią karui Europoje.

Ne veltui H.Kissingeris teigia: "Grynas paradoksas, kad psichologiškai Miunchenas tapo Hitlerio strategijos duobkasiu. Iki tol Hitleris visada galėjo apeliuoti į demokratinių šalių jaučiamą kaltę dėl Versalio neteisybių; po Miuncheno vieninteliu jo ginklu liko brutali jėga, nes vis dėlto egzistuoja ribos, kurias peržengus netgi tas, kuris labiausiai bijo karo, liaujasi kentęs šantažą."

Stalino strategija

Tenka pripažinti, kad Molotovo – Ribbentropo paktas neatsirado tuščioje vietoje. Taika Europoje po Pirmojo pasaulinio karo buvo kuriama be dviejų galingų valstybių – Rusijos ir Vokietijos. Nors Versalio taikos pasirašymo metu Sovietų Rusijos likimas dėl vykstančio pilietinio karo kabojo ant plauko, tačiau tai mažino kolektyvinio saugumo galimybes.

Rimtu smūgiu kolektyviniam saugumui reikia laikyti JAV izoliacionizmą. Tam, kad Vokietija laikytųsi Versalio taikos sutarties sąlygų turėjo išlikti karo dviem frontais galimybė. Rytuose susikūrusios valstybės tokios grėsmės negalėjo sukelti. Lenkija ambicingai bandė užimti Rusijos vietą, tačiau jos galimybes pervertino tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija.

Sovietų Sąjungos vaidmuo dėl skelbiamų pasaulinės revoliucijos idėjų kėlė pagrįstą nerimą Rytų Europos valstybėms. A.Hitlerio antikomunistinė retorika akivaizdžiai kėlė grėsmę Josifo Stalino valstybei, nes pagal "Mein Kampf" gyvybinės erdvės plėtra buvo numatyta Rytų kryptimi.

Sovietų Sąjungos diktatorius siekė ne tik pastūmėti savo valstybės sienas tolyn į Vakarus, bet tai pasiekti kuo mažesnėmis sąnaudomis. Vadinasi, J.Stalinas nesiruošė aukoti dėl raudonarmiečių Vakarų demokratijos. Jis puikiai suprato kolektyvinio saugumo žaidimo taisykles ir įvertino Vokietijos galią. Ne veltui 1938 m. spalį po Miuncheno susitarimo Prancūzijos ambasadoriui Maskvoje buvo pasakyti tokie žodžiai: "Vargše mano bičiuli, ką jūs padarėte? Aš nebematau mums kitos išeities, kaip ketvirtą kartą pasidalyti Lenkiją."

1939 m. kovą Didžioji Britanija ėmėsi iniciatyvos garantuoti Rytų Europos valstybių teritorinį vientintisumą. Dėl to tapo aišku, kad Vokietijai užpuolus ben vieną valstybę Londonas paskelbs jai karą. J.Stalinas suprato, kad Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kariuomenės susirems anksčiau ir jis turės papildomo laiko pasirengti pergalingam žygiui.

Britų diplomatai padarė tris klaidas. Pirma, pervertino Lenkijos karinę galią. Antra, tikėjosi, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija įveiks Vokietiją. Trečia, manė, kad Sovietų Sąjunga laikysis status quo Rytų Europoje.

J.Stalinas suvokė savo valstybės vaidmenį būsimame kare ir dėl to laukė geriausio pasiūlymo. Didžioji Britanija ir Prancūzija negalėjo pasiūlyti Rytų Europos dalybų, o A.Hitleriui reikėjo saugios galimybės užpulti Lenkiją. Tad Sovietų Sąjungai buvo pasiūlytos beveik visos buvusios Rusijos imperijos vakarinės teritorijos.

1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo – Ribbentropo paktas. Anot, H.Kissingerio, tiek A.Hitleris, tiek J.Stalinas klydo dėl savo sprendimų. A.Hitleris klydo dėl to, kad Didžioji Britanija ir Prancūzija paaukos Lenkiją ir tęs nuolaidžiavimo politiką bei įteisins jo užkariavimus. J.Stalinas – kad Vokietijos karas su Didžiąja Britanija tęsis ilgai, o A.Hitleris neišdrįs kariauti dviem frontais ir užpulti SSRS.

Pagrindinė katastrofos priežastis – siekis moralinius ir teisinius argumentus priešpriešinti siekiui kariniu būdu plėsti savo įtaką. Didžioji Britanija ir Prancūzija nepelnytai nuvertino savo karinę galią ir pervertino Vokietijos bei Sovietų Sąjungos diktatorių geranoriškumą.

Prieš 70 metų pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo metu dar egzistavo nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir toliau, LRT RADIJUI sako istorikas Algirdas Jakubčionis. „Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga [...]. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas teigia, kad sovietiniai nusikaltimai iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nors nacių Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko, kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą, nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai.

Karinis konfliktas, įtraukęs apie 60 valstybių

Rugsėjo 2 d. sueina 70 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai Japonija pasirašė besąlyginį kapituliacijos aktą. Gegužę, kapituliavus nacių Vokietijai, karas baigėsi Europoje. Didžiausias žmonijos istorijoje karas visiems laikams pakeitė pasaulio suvokimą apie karinius konfliktus, o jo padariniai, ekspertų vertinimu, jaučiami iki šiol.

Antrasis pasaulinis karas – didžiausias žmonijos istorijoje konfliktas, pareikalavęs ne mažiau nei 60 mln. žmonių gyvybių, daugiausia – civilių. Dėl nacių vykdytos antisemitinės politikos Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta 6 mln. Europos žydų. Tuo metu Azijoje pirmą kartą istorijoje panaudotas atominis ginklas, pakeitęs pasaulio suvokimą apie atominės atakos pavojų ir jos padarinius.

„Antrasis pasaulinis karas yra atskaitos taškas, kuris davė žmonijai suprasti, kad konfliktai turi būti sprendžiami kitomis priemonėmis – ne kariniu būdu, kas iki tol, aiškinantis santykius, buvo priimtina norma. Netgi Machiavelli yra pasakęs, kad karas – politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis. Dabar karas yra paskutinė priemonė ir vykstantys kariniai konfliktai lokalesni. Susiformavo nauja pasaulio tvarka, kaip tam tikras konfliktų sprendimo modelis ir mechanizmas atsirado Jungtinės Tautos“, – sako Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs karas, kai nacių Vokietija pradėjo atakuoti Lenkiją, netrukus išaugo į milžinišką karinį konfliktą, įtraukusį maždaug 60 valstybių. Ryškiausi mūšiai Antrajame pasauliniame kare įvyko tarp sovietų ir nacių karinių dalinių, kai 1941 m. rugsėjį daugiau nei dvejiems metams naciai apsupo ir užblokavo Leningradą, kur nuo išsekimo ir bado, įvairiais duomenimis, galėjo mirti iki 1,5 mln. žmonių.

Vėliau, 1942 m. rugpjūtį, įvyko Stalingrado mūšis, po kurio sovietai perėjo į kontrpuolimą, o po Kursko mūšio 1943 m. liepą, istorikų vertinimu, tapo aišku, kad nacistinė Vokietija pralaimės. Vis dėlto galutinį nacių pralaimėjimą nulėmė po ilgų derybų atidarytas Antrasis frontas, kai 1944 m. birželį Didžiosios Britanijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados kariuomenės išsilaipino Normandijoje ir pradėjo Vakarų Europos išvadavimą nuo nacių okupacijos.

Pasak istoriko Algirdo Jakubčionio, karas Europoje išryškino kovą tarp skirtingų ideologijų – tarp nacionalsocializmo ir demokratijos, vėliau – nacizmo ir bolševizmo, ir keista, kad šiame kare į vieną jėgą susijungė demokratija ir bolševizmas. „Šiame kare, kaip nė viename iki tol buvusių, nukentėjo tiek Europos civilių gyventojų – ne karių. Civiliai buvo naikinami masiškai. Pirmiausia žydai naikinti dėl rasinių skirtumų, dėl kitų dalykų, ko iki to laiko nė viename kare taip pat nebuvo“, – pabrėžia A. Jakubčionis.

Randama daug paralelių tarp to meto Japonijos ir Vokietijos

1941 m. į karą Azijoje įsitraukė Japonija, kuri šiame regione siekė užimti kuo didesnes teritorijas. Nemažai ekspertų Japoniją Antrojo pasaulinio karo metais sulygina su nacistine Vokietija, nes šioje Tekančios Saulės šalyje buvo labai stiprus nacionalizmo jausmas ir aukštas ekonomikos išsivystymas.

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Azijos šalių tyrinėtojo Aurelijaus Zyko, kadangi esame europiečiai, aktualiausias yra Antrojo pasaulinio karo frontas, kuri vyko Europoje. Tačiau daugumai Azijos šalių pats svarbiausias buvo Ramiojo vandenyno karas, kurio iniciatoriai buvo būtent japonai, jau nuo XX a. pradžios turėję didžiulių ambicijų šiame regione.

„Pirmiausia Japonija nepaprastai stipriai vystė savo nacionalizmą, o tam reikėjo susirasti priešų, kurių atžvilgiu būtų galima kurti japoniškumą ir savo identitetą. Antra priežastis ta, kad japonai nepaprastai stipriai vystė savo ekonomiką, o tam reikėjo nepaprastai daug resursų. Taigi invazija į aplinkines šalis buvo vienas iš būdų, kaip spręsti šią problemą. Mokslininkai randa labai daug paralelių tarp to, kaip vystėsi to meto Japonija ir to meto Vokietija“, – pabrėžia A. Zykas.

Kai 1945 m. gegužę karas Europoje buvo baigtas, amerikiečiai ir sąjungininkai visas jėgas permetė į Aziją, siekdami priversti pasiduoti Japoniją. Būtent paskutiniu Antrojo pasaulinio karo etapu laikomos kovos Ramiajame vandenyne ir atominis Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas, nusinešęs šimtus tūkstančių civilių gyvybių ir privertęs kapituliuoti Azijos agresorę.

Pasak A. Zyko, karo padariniai Japonijai buvo milžiniški, tačiau ekonomiškai šalis sugebėjo atsitiesti gana greitai. „Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, japonai turėjo vienintelę savo istorijoje okupaciją. Tai buvo JAV okupacija. Iš karto po karo japonai nuo labai stipraus nacionalizmo, kuriuo bandė parodyti, kad jie Azijoje geriausi, stipriausi ir t. t., pereita prie visiškai kitokios, t. y. savęs kaltinimo, retorikos. O pacifistine retorika jie bandė rodyti pasauliui, kad yra absoliučiai taiki valstybė“, – kalba Azijos šalių tyrinėtojas.

Japonijos pralaimėjimas, A. Zyko teigimu, šalį išstūmė iš pirmaujančių pozicijų to meto Azijoje ir pasaulyje, o tas pozicijas užėmė Kinija, Korėja ir Sovietų Sąjunga, t. y. šalys laimėtojos: „Tačiau šis Japonijos pasitraukimas buvo laikinas, panašiai kaip ir Vokietijos atveju. Vokietija laikinai pasitraukė iš pirmaujančių pozicijų Europoje, bet vėliau labai sėkmingai į jas sugrįžo būtent ekonominiu aspektu. Taigi panašiai atsitiko Japonijoje, kuri jau 7–8 dešimtmetyje vėl tapo stipriausia ir galingiausia Azijos valstybe.“

Komunistinio režimo nusikaltimai dar tinkamai neįvertinti

Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas sustabdė karinius veiksmus, tačiau visiškos taikos pasauliui neatnešė. Akivaizdžiausiai tai pasijuto Europoje, kai Senąjį žemyną padalijo geležinė uždanga ir Rytų bei Vakarų Europą simboliškai atskyrė Berlyno siena.

Pasak istoriko A. Jakubčionio, tik bėgant metams Vakarai ėmė viešai nepritarti Sovietų Sąjungos politikai, nes tuo laikotarpiu dar egzistavo tam tikras nusiteikimas, kad šalys laimėtojos bendradarbiaus ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui.

„Buvo numatyta įsteigti vadinamąją užsienio ministrų tarybą, į kurią turėjo įteiti Prancūzija, JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga, ir ketinta aptarinėti svarbiausius pokario Europos sutvarkymo klausimus. Tuo metu Vakarų sąjungininkai neprieštaravo Sovietų Sąjungos protestams nesvarstyti vieno ar kito klausimo. Tarkim, buvo nesvarstytas Baltijos okupacijos klausimas, Molotovo–Ribbentropo paktas“, – primena istorikas.

Tačiau, kalba A. Jakubčionis, kai pamažu ėmė įsisiūbuoti Šaltasis karas, Vakarai ėmė keisti požiūrį į Rytų Europą, Sovietų Sąjungą ir Baltijos šalis: „O tai, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos, Europos Parlamento rezoliucijoje pasakyta tik 1983 m.“

Būtent sovietiniai nusikaltimai, pasak R. Račinsko, iki šiol nėra taip išsamiai įvertinti ir suprasti, kaip nacistiniai. Nacistinės Vokietijos nusikaltimai, ypač holokaustas, buvo tikrai įvertinti ir pasmerkti ir šią pamoką civilizuotas pasaulis išmoko. Šiandien, sako tyrinėtojas, jei kyla panašios radikalios jėgos Europoje ar kažkur kitur, tiek tų valstybių visuomenės, tiek pasaulio bendruomenė labai jautriai reaguoja į panašaus pobūdžio apraiškas.

„Tačiau kito totalitarinio režimo – sovietinio komunistinio, kuris 1939 m. kartu su nacių Vokietija pradėjo Antrąjį pasaulinį karą (užpuolė Lenkiją, pasidalino kitas Europos šalis, okupavo Baltijos valstybes), nusikaltimai nėra įvertinti visapusiškai. Nors apie juos vis daugiau kalbama ir tai pozityvus ženklas, bet taip, kaip buvo įvertintas nacizmas, dar nėra. Manau, kad teisingam Antrojo pasaulinio karo priežasčių ir pasekmių įvertinimui tai turėtų būti atlikta“, – pabrėžia R. Račinskas.

Padarinių likę ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose

Didžiausias žmonijos istorijoje karas padarinių paliko ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio vietose. Nusilpus Europos šalių ekonomikoms, griuvo šimtmečius egzistavusi kolonijinė sistema, kuri pasaulyje sukėlė naujų konfliktų.

Kai kurie iš jų, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Deivido Šlekio, neišspręsti iki šiol. Pasibaigus karui, kalba jis, ypač daug konfliktų kilo ten, kur buvo nusilpusi Britų imperija. Tai – Indijos ir Pakistano įtampa, neišspręstas Kašmyro klausimas, Izraelio ir Palestinos problemos.

„Afrika turbūt kitas klausimas – tai labiau XIX a. palikimas. [...] dekolonizacija iš dalies susijusi su nusilpusiomis Vakarų valstybėmis. Prancūzai, ispanai, portugalai, britai traukėsi gana sparčiai ir paliko nemažus galios vakuumus. Kadangi vietiniai gyventojai nebuvo patyrę valdyti valstybę, labai greitai pradėjo pyktis ir kariauti. Tas pasekmes (diktatoriai, etniniai konfliktai ir t. t.) matome iki šiol“, – pastebi D. Šlekys.

O R. Račinskas pabrėžia, kad, pasibaigus Šaltajam pasauliniam karui, pasaulis vėl tampa daugiapolis ir tai gali būti viena naujai kylančių įtampų ir konfliktų priežasčių. „Pasaulis Šaltojo karo metu buvo dvipolis – buvo dvi stipriausios valios, stipriausi galios centrai. Subyrėjus Sovietų Sąjungai, pasaulis vėl tampa daugiapolis, todėl įtampų židinių tikrai gali atsirasti daugiau, nes pasiekti susitarimą kartais tampa sunkiau“, – kalba jis.

Vis dėlto, pastebi R. Račinskas, Šiaurės Amerika ir Vakarų Europa, kaip vertybinė erdvė, netgi karinis aljansas NATO išlieka dominuojančia galios koncentracijos vieta, kuri iki šiol išsaugo pasaulio stabilumą, sugeba derinti interesus ir galios pusiausvyrą tarp tiek ekonomine, tiek karine prasme augančių šalių, t. y. Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos valstybių ir Rusijos, kurios dabartinę agresiją taip pat vienaip ar kitaip pavyksta šiek tiek prilaikyti.

Nusinešęs milijonus žmonių gyvybių, sugriovęs šimtus miestų, suluošinęs tūkstančių žmonių gyvenimą, Antrasis pasaulinis karas pakeitė žmonijos požiūrį į ginkluotą kovą. Daugelis sutinka, kad prieš 70 metų pasibaigęs baisiausias pasaulio istorijoje karas ir jo padariniai atvėrė akis ir privertė suprasti, kad pasaulis turi dėti visas įmanomas pastangas, kad užkirstų kelią globaliems karams.

Vienas iš stambiausių bolševikų šulų jau 1936 metais buvo pareiškęs, kad reikia Raudonosios armijos pagalba prakirsti langą į Baltijos jūrą ir tada pasižiūrėti, kas yra teisus. Kilusį dėl to susijaudinimą sovietai tuoj griebėsi atitaisyti. Tačiau sovietai tik laukė progos šiam planui realizuoti – jie laukė Antrojo pasaulinio karo, nes jis, anot Stalino, turėsiąs išplėsti komunistinį valdymą. Šią savo svajonę Stalinas viešai pareiškė 1939 metų kompartijos suvažiavime. Taip teisininkas ir visuomenės veikėjas Domas Krivickas 1956 metais „Amerikos balso“ radijui kalbėjo apie Molotovo–Ribbentropo pakto  istorines peripetijas ir aplinkybes.

Anot Molotovo, Hitleris greit supratęs Stalino pareiškimo prasmę. Nepraėjo ir keli mėnesiai, kai šie abu diktatoriai susitarė pasidalinti kaimyninius kraštus. Šių dviejų diktatorių derybose Lietuva tapo varžybų objektu, kurio godžiai norėjo ir Stalinas, ir Hitleris. Nors pradžioje laimėjo Hitleris ir Lietuva tapo priskirta vokiečių įtakos zonai, tačiau už mėnesio Hitleris, Stalinui pasiūlius, išmainė Lietuvą į Lenkijos dalį, kuri pradžioje buvo atitekusi Sovietų Sąjungai.

1939 metų rugsėjo 1 dieną Hitleris, vykdydamas su Stalinus sudarytą planą, užpuolė Lenkiją. Netrukus, rugsėjo 17 dieną, ir Raudonoji armija pradėjo savo žygį prieš Lenkiją. Po keleto dienų sovietų armijos daliniai užėmė Vilnių ir atsidūrė prie buvusios Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos. Raudonosios armijos atsiradimas Lietuvos pašonėje nežadėjo Lietuvai nieko gero ir Lietuva tuojau pajuto šio naujo kaimyno užmačias.

Rugsėjo 26 dieną Sovietų Sąjungos užsienio komisaras Molotovas pasikvietė Lietuvos atstovą daktarą Ladą Natkevičių į Kremlių. Akivaizdoje naujai susidariusios politinės padėties ir ypač kad Sovietų Sąjunga ir Lietuva pasidarė besirubežiuojančiomis valstybėmis, Molotovas pareiškė, kad esą reikalinga pertvarkyti Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykius naujais pagrindais, ir pakvietė Lietuvos užsienio reikalų ministrą atvykti tuo reikalu į Maskvą. Pasiteiravus papildomai apie šios kelionės tikslą, tuometinis Sovietų Sąjungos atstovas Lietuvai Pozdniakovas paaiškino, kad Maskvoje būsią svarstoma Vilniaus krašto perdavimas Lietuvai, tarpusavio pagalbos pakto sudarymas ir dar kai kas.

Lietuva Sovietų Sąjungos kvietimą priėmė ir Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Urbšio, spalio 2 dieną išvyko į Maskvą. Tą patį vakarą Lietuvos delegacija buvo priimta Kremliuje Stalino ir Molotovo. Anot jųjų, nauja politinė situacija gresianti Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei, Sovietų Sąjunga norinti išlaikyti taiką ir Lietuvos nepriklausomybę. Tam tikslui Stalinas pasiūlė sudaryti tris sutartis: sutartį dėl Vilniaus miesto ir krašto perdavimo Lietuvai, tarpusavio pagalbos sutartį ir sutartį dėl dalies Lietuvos teritorijos (Šakių apskrities, dalies Vilkaviškio ir Marijampolės apskričių) perleidimo Vokietijai.

Nors jau ir prieš tai buvo gandų, kad Stalinas su Hitleriu yra susitarę pasidalinti kaimyninius kraštus, tačiau toks atviras Stalino pareiškimas, ypač kiek tai liečia reikalavimą Lietuvos dalį perleisti Vokietijai, pribloškė Lietuvos delegaciją. Susijaudinęs Lietuvos užsienio reikalų ministras pareiškė savo nusistebėjimą ir protestą. Tačiau Stalinas paaiškino, kad tas reikalas esąs jau sutartas su Vokietija. Sovietai reikalavo įsileisti į Lietuvą 50 tūkstančių sovietų karių ir juos patalpinti svarbiausiose strateginėse vietose.

Išklausęs Stalino ir Molotovo pareiškimų, Lietuvos užsienio reikalų ministras pareiškė, kad jis nesąs vyriausybės įgaliotas sudaryti tokios rūšies susitarimų ir kad todėl turi jis grįžti Kaunan ir gauti naujas vyriausybės instrukcijas. Spalio 4 dieną Urbšys grįžo Kaunan.

Tuo pat laiku Molotovas tarėsi su vokiečiais, kokia procedūros tvarka dalis Lietuvos turėtų būti perleista Vokietijai. Spalio 2 dieną Molotovas pasikvietė Vokietijos ambasadorių Maskvoje ir išdėstė jam savo pasiūlymą: Sovietų Sąjunga perleisianti Lietuvai Vilnių ir apylinkes, o tuo pat laiku Lietuva turinti sudaryti sutartį apie dalies Lietuvos teritorijos perleidimą Vokietijai.

Tačiau Vokietijos ambasadorius tuojau pat suprato šio pasiūlymo prasmę – Molotovo pasiūlymas sudarytų Vokietijai nepatogumų, nes pasaulio akyse Vokietija būtų parodyta kaip plėšikė Lietuvos teritorijos, o Sovietų Sąjunga figūruotų kaip dovanotoja. Todėl ambasadorius Schulenburgas siūlė, kad būtų geriau, jei Sovietų Sąjunga už Vilnių gautų perleisimą Vokietijai teritoriją ir vėliau ją perleistų Vokietijai. Spalio 8 dieną Molotovas raštu pareiškė Vokietijos ambasadoriui, kad Sovietų Sąjunga neokupuos pažadėtos Vokietijai perleisti teritorijos dalies ir kad Sovietų Sąjunga paliekanti Vokietijai teisę nustatyti datą ir būdą šiai teritorijai perleisti.

Lietuvos vyriausybė, apsvarsčiusi Maskvos pasiūlymus, nutarė jų nepriimti, nes sovietų karinių bazių įsteigimas Lietuvoje pastatytų Lietuvos nepriklausomybę į pavojų. Vietoj karo bazių Lietuva siūlė sudaryti specialinę misiją iš Lietuvos ir Sovietų Sąjungos generalinių štabų. Spalio 7 dieną Urbšys grįžo į Maskvą.

Kritikuodamas sovietų pasiūlymą, Urbšys tarp kitko pareiškė: „Toks savitarpinės pagalbos paktas, kokį dabar siūlo Sovietų Sąjunga, būtų, Lietuvos vyriausybės įsitikinimu, pažeidimas tradiciniai draugingų santykių ir sėjimas nepasitikėjimo tarp abiejų valstybių. Svetimos kariuomenės įkurdinimas taikos metu mūsų žemėje prislėgtų mūsų tautą ir išsyk ją nustatytų prieš Sovietų Sąjungą. Tauta tokio kariuomenės įvedimo į Lietuvą nesuprastų kitaip, kaip Lietuvos okupacijos. Sovietų Sąjungos kariuomenės įvedimas į Lietuvą pažeistų mūsų nepriklausomybę. Tai sudarytų šaltinį nuolatiniams nesusipratimams tarp abiejų kariuomenių, o taipgi tarp Sovietų Sąjungos kariuomenės ir civilinių gyventojų. Tokios kariuomenės sutalpinimas ir maitinimas būtų mūsų sąlygomis labai sunkiai nugalimos problemos. Gi tarptautinėje plotmėje Sovietų Sąjungos kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje degraduotų Lietuvą į vasališką padėtį. Todėl Lietuvos vyriausybė siūlo tokį savitarpinės pagalbos paktą, kuris patenkintų Lietuvos saugumo reikalus, bet leistų jai ir toliau laikytis neutralumo.“

Tačiau Urbšio įrodinėjimai neįtikino Molotovo. Molotovas prikaišiojo, kad Lietuvos spyrimasis nepriimti tarpusaviškos pagalbos pakto kenkia jau sudarytiems paktams su Estija ir Latvija. Be to, Molotovas pakartotinai teigė, kad įgulos bus įvedamos tik šio karo metu ir kad nebus kišamasi į Lietuvos socialinę, ekonominę ir politinę santvarką.

Lietuva turi nepamiršti, sakė Molotovas, kokiose sąlygose dabar gyvena Europa: „Dabartinis karas dar nėra pilnai prasidėjęs, jo visas pasekmes sunku dabar numatyti, todėl Sovietų Sąjunga negali nekreipti dėmesio į savo saugumą. Nežinia kas dar gali atsitikti Vakaruose. Vokiečiai gali atsigrįžti prieš mus, jei jie laimėtų karą. Anglų siekimai taip pat neaiškūs, jei Vokietija būtų parblokšta. Jūs turite nepamiršti, kad Lietuva turi ilgą sieną su Vokietija ir kad ji negali lengvapėdiškai žiūrėti į tos sienos apsaugą. Lietuva nori išskirti save iš estų ir latvių padėties Sovietų Sąjungos saugumo atžvilgiu. Tačiau aš turiu pabrėžti, kad Sovietų Sąjungai Lietuva yra daug svarbesnė negu Estija ir Latvija.“

Kitame posėdyje Stalinas pareiškė Lietuvos delegacijai: „Į sovietų armijos įvedimą Lietuvos teritorijon mes žiūrime kaip į simbolį, kuris suteiktų Lietuvai ramumo tiek vidaus, tiek išorės atžvilgiu. Tai būtų Lietuvai didelis skydas. Jei jūs bijotės 35 tūkstančių, tai mes galime padaryti nuolaidą iki 20 tūkstančių kariuomenės. Lietuvos vyriausybė turi suprasti skirtumą tarp vokiečių ir bolševikų metodų. Jei Lietuva būtų patekusi vokiečių įtakos zonon, tai jie geriausiu atveju padarytų iš Lietuvos protektoratą. Mūsų gi metodas yra aiškus – Lietuvos nepriklausomybės neliesti, saugoti jos neliečiamybę prieš išorės pavojus ir palaikyti jos viduje pastovumą.“

Kai Urbšys dar kartą pabandė diskutuoti, Stalinas grubiai pastebėjo: „Vy sliškom mnogo dakazivajietie.“ Kas reiškia – „jūs per daug įrodinėjate“. Tada Urbšys vėl kreipėsi į Staliną ir prašė jo sutikti sudaryti tarpusavio pagalbos sutartį be įgulų. „Niet!“ – atsakė Stalinas.

Akivaizdoje šios padėties Urbšys pareiškė, kad jis savo vyriausybės duotus įgaliojimus yra išsėmęs ir kad todėl turįs prašyti naujų įgaliojimų. Spalio 9 dieną du Lietuvos delegacijos nariai – ministro pirmininkas pavaduotojas Bizauskas ir kariuomenės vadas generolas Raštikis – išskubėjo į Kauną pranešti vyriausybei apie susidariusią padėtį. Lietuvos vyriausybė buvo pastatyta prieš sprendžiamos reikšmės problemą – priimti sovietų pasiūlymą ar laukti militarinės okupacijos.

Iš tikrųjų Sovietų Sąjunga koncentravo savo kariuomenę Lietuvos pasienyje. Gavusi Vokietijos pritarimą, Sovietų Sąjunga galėjo laisvai vykdyti savo politinius siekimus. Į Lietuvą buvo daromas toks didelis spaudimas, kad Lietuvos vyriausybė nutarė priimti primetamą sutartį, kad išvengtų tiesiogiai gresiančios karinės okupacijos.

Lietuvos delsimas labai užrūstino Kremliaus valdovus. Matyti, sovietai propagandos sumetimais norėjo, kad sutartis būtų pasirašyta spalio 9 dieną – būtent dieną, kada lenkai okupavo Vilnių. Sovietai pakeitė sutarties tekstą, sujungė abi sutartis ir, svarbiausia, išmetė iš sutarties tą nuostatą, kuri ribojo sovietų įgulų pasilikimą Lietuvoje tik karo periodu.

Kai Urbšys pastebėjo, kad jis taip pakeistos sutarties pasirašyti negalįs, Molotovas pareiškė, kad projektas esąs priimtas sovietų komisaro tarybos ir kad nuostatą dėl termino išbraukęs pats Stalinas. Spalio 10 dieną 10 valandą po pietų Lietuvos užsienio reikalų ministras pasirašė sutartį dalyvaujant Stalinui, Vorošilovui ir Ždanovui. Tokiu būdu buvo patenkinta Ždanovo ir kitų bolševikų vadų valia – prakirstas langas į Baltijos jūrą Raudonosios armijos pagalba.