Tačiau darbas "Tapytoja (Autoportretas)" M.Plentauskaitės kūrybos kontekste yra išskirtinis. Jis deklaratyvus ir kvestionuojantis socialinę – moters menininkės tapatumo – problematiką. Nors kūrinys gali būti priskirtas autoportreto žanrui, jis nėra įrėmintas jo ribose.

"Paveiksle beveik nebelieka mano asmens, jis prisimenamas nebent darbo pavadinime, kuris įveda žiūrovą į kontekstą. Kūrinyje man svarbesnė pati išraiška ir pranešimas, o ne asmeninių savybių atskleidimas", – sako tapytoja.

Pernai M.Plentauskaitė laimėjo Jaunojo tapytojo prizą (JTP), pripažinta geriausia Baltijos šalių jaunąja tapytoja. Paveikslas "Tapytoja (Autoportretas)" (2018), su kuriuo menininkė nugalėjo konkurse, padovanotas Nacionalinei dailės galerijai kartu su dešimties metų sukaktį žyminčia visų JTP konkurso laimėtojų kūrinių kolekcija.

Keturis autorės kūrinius praėjusiais metais taip pat įsigijo spalį duris atvėręs MO muziejus. M.Plentauskaitės kūryba sėkmingai pristatyta ne tik didžiausioje Baltijos regione tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje "ArtVilnius", tačiau ir mugėse – "Positions Berlin Art Fair" (Vokietija), "Art Verona" (Italija). Tapytoja yra surengusi personalinę parodą galerijoje "Meno niša" Vilniuje, o sostinės gyventojus ir svečius džiugina po miestą važinėjantis, 4-uoju numeriu pažymėtas, troleibusas, apipavidalintas menininkės kūriniu "Nemiga" (projekto "Tapybos maršrutizatoriai" iniciatyva).

– Autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas yra ir savęs suvokimo, ir reprezentavimo erdvė, tačiau jis nėra tik apie mane. Šio žanro paveikslas vis tiek išlieka simbolių ir metaforų visuma, leidžiančia per (auto)portreto vaizdavimą atspindėti tokį pasaulį, kokį jį suvokiu. Autoportretas yra ir savęs pamatymo erdvė. Kurdama tokį paveikslą, pasijuntu tarsi matoma ir kontroliuojama kažkieno kito. Esu ir stebima, ir stebinčioji, kuri virsta personažu su atitekusiu vaidmeniu. Tampu vaizduojamąja, kuri jaučia žiūrinčiojo žvilgsnio galią ir atsako jam lygiai tuo pačiu – tiesioginiu žvilgsniu į žiūrovą (ar objektyvą). Todėl drobė man yra lyg teatro scena, kurioje reprezentuojama ir kartu susivokiama, tačiau tai vyksta tapybinėmis raiškos priemonėmis.

– Ar kūrinyje "Tapytoja (Autoportretas)" yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Nors paveikslai kuriami pasiremiant santykiu su savimi, kultūrine, socialine aplinka, kūrinys yra vieta, kurioje iš dalies pradingsta jo autoriaus tapatybė. Drobės plokštumoje atsiribojama nuo asmeniško santykio su tuo, kas yra vaizduojama. Savo paveiksluose kvestionuoju individualaus identiteto problematiką per asmenines fotografijas, tačiau paradoksalu yra tai, kad ieškant savasties ir tapatybės, kūrinyje prarandami subjektyvumo pėdsakai ir saviidentifikacija.

Kita vertus, paveikslo pavadinimas – "Tapytoja. (Autoportretas)" – ir vaizduojamos moters bruožų panašumas su manaisiais, grąžina aliuziją į autorės tapatybę. Taip paveikslas virsta bendrų ženklų visuma su nauju naratyvu. Autoportreto pagražinimas ar kokių nors detalių nuslėpimas turi tik simbolinę, o ne tiesiogiai kasdienybę atspindinčią reikšmę. Kiek jaučiamas tikrovės ir (ne)pagražinto "aš" santykis, paliekama nuspręsti žiūrovui.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Ar paveiksle siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti tik savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Nesvarbu, kokio žanro paveikslą tapyčiau: autoportretą, peizažą ar natiurmortą, svarbu tampa ne tik tai, kaip tai padarysiu, o ką vienu ar kitu darbu noriu pasakyti – koks yra idėjinis paveikslo kodas, pasakojimas, pranešimas. Todėl žvilgsnis tapant autoportretą ne tik tiesiogiai krenta į vaizduojamąją, tačiau kartu ir nukrypsta nuo jos, kadangi už portretuojamosios glūdi paslėpta reikšmė / deklaracija / metafora / naratyvas / ar simbolika. Kūrinyje beveik nelieka mano asmens, jis prisimenamas nebent paveikslo pavadinime, kuris įveda žiūrovą į kontekstą. Man svarbiau yra pati išraiška ir pranešimas, o ne asmeninių savybių atskleidimas. Tai yra autoironiškas kūrinys apie tapatybės paieškas šiuolaikiniame pasaulyje. Ieškojau tokios raiškos, kuri kalbėtų apie bendrą kelialypę būseną, ir kuri nebūtų kategoriška. Šią būseną išgauti padeda autokritika arba tiesiog humoro šydas. Humoras leidžia lengviau kalbėti apie sudėtingus dalykus.

– Ar kuriant darbą "Tapytoja (Autoportretas)" buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Prieš tapant beveik visada mintyse ar eskizuose sudėlioju būsimo paveikslo scenarijų. Tačiau tapyba yra tokia medija, kuri procese tą scenarijų gali nukreipti netikėta linkme. Tai išlaiko eksperimento, netikėtumo bei klaidos ir nepataikymo galimybės momentą. Jei man būtų svarbu atkartoti realybę, itin tikslus mimetiškumas ir dokumentacija – tapyba taptų nereikalinga. Tam įgyvendinti pasitelkčiau video-, fotografiją ar kitą mediją.

Statant paveikslo spektaklį, niekada negali žinoti, kur jis nuves – gal į ateities lūkesčius, o gal taps pranašišku scenarijumi, kurio net nesitikėjai.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama paveikslo spalvinę išraišką? Kokia yra fono reikšmė kūrinyje?

– Vaizduojamos figūros koloritas parinktas neutralus, gana grafiškas – nespalvotas – kad išryškintų spalvą, esančią už jos. Nors paveikslas, iki įgaudamas savo baigtinę formą, drobės paviršiuje kaupė dar kelis sluoksnius dažų ir spalvinių kodų, tačiau buvo sustota ties nugesinta rausva, purpurine spalva. Ją pasirinkau neatsitiktinai. Šioje spalvoje glūdinti metafora yra susijusi su moteriškos lyties stereotipizavimu, tačiau šiame kontekste ji padaryta nekenksminga, tarsi praradusi primestą socialinę reikšmę ir ironiškai pateikta kaip teatrališka foninė užsklanda. Ši užsklanda, atitolusi nuo autoriaus intencijų, gali reikšti visai ką kita, nes paveikslas pradeda funkcionuoti tik tada, kai susiduria su žiūrovo žvilgsniu ir interpretacija. Kūrinys, kai tampa stebinčiojo žvilgsnio objektu, kiekvieną kartą yra kuriamas iš naujo.

– Drobėje fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Mano darbų žaliava yra ne žalia, kadangi dirbu pasiremdama fotografijomis – antriniais realybės šaltiniais. Tai medžiaga, kuri jau yra apdorota, todėl man belieka ja tik pasinaudoti, aproprijuoti. Tokiu būdu visa tai neišvengiamai tampa praeities, prabėgusio momento refleksija, kuri pavirsta dabarties atspindžiu. Tačiau statant paveikslo spektaklį, niekada negali žinoti, kur jis nuves – gal į ateities lūkesčius, o gal taps pranašišku scenarijumi, kurio net nesitikėjai.

– Kurį teiginį: "Tai – mano darbas" ar "Tai – aš" – pagrindžia kūrinys "Tapytoja (Autoportretas)"?

– Ko gero, nė vienas teiginių iki galo nepagrindžia šio tapybos darbo. Paveikslas ir jo vaizduojamoji – tai nebūtinai "aš", o pats kūrinys niekada nėra iki galo tik menininko nuopelnas. Tai yra visko, ką autorius patyrė, išmoko, išgirdo ir t.t. sankaupa, lyg atminties talpykla. Tapyba, kaip ir paties tapančiojo identitetas, yra paslanki, netolygi, nomadiška ir turinti gebėjimą kaupti ir archyvuoti įvairias patirtis.

– Kuo šis darbas išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Šis autoportretas tiesiogiai paliečia socialinę – moterų menininkių tapatumo, žvelgiant į bendrą dailės istorijos kontekstą, problematiką. Tačiau tai nėra aršus, vienpusiškas darbas. Jis palieka laisvės interpretacijai.

– Kaip žmogus, vaizduojamas paveiksle "Tapytoja (Autoportretas)", suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Manau, vaizduojamoji tėra priemonė autorei, taip pat ir žiūrovui suprasti save šio pasaulio kontekste.

Tai tapytoja, su kuria labai smagu bendrauti ir kalbėtis ne tik apie jos kūrinius, bet ir apie meną apskritai, apie Lietuvos meno situaciją. Beje, jei važiuosite 4-ojo maršruto troleibusu,  atkreipkite dėmesį į jo išorę, nes būtent ten atrasite tapytojos kūrinį „Nemiga“. Paklausykime Monikos pasakojimo apie jos gyvenimo ir kūrybos etapus, o pabaigoje perskaitykite, kaip gimė paveikslas „Tapytoja (autoportretas)“.

Pradžia

Tapyba ir piešimas atsirado dar vaikystėje, natūraliai – tėvai namuose turėjo keramikos dirbtuves, kur visada rasdavau ką veikti – lipdyti, lieti glazūras ir įvairius dažus. Paaugusi, penktoje klasėje, savo iniciatyva įstojau į Kauno dailės gimnaziją, kuri suteikė sąlygas toliau eiti šiuo keliu. Vėliau reikėjo rinktis, ką studijuoti. Galėjau stoti daug kur, kadangi mokslai sekėsi puikiai, tačiau kirbėjo noras toliau mokytis tapybos. Įstojau į Glazgo menų mokyklą, bet visos aplinkybės nuvedė mane į Vilnių, Vilniaus dailės akademiją, studijuoti tapybos, kur baigiau bakalauro, o šiemet – ir magistro studijas.

Tapyba

Tapyba tapo priimtiniausia raiškos priemone ne tik dėl savo techninių savybių, bet ir dėl jos fiktyvumo. Tapybos plokštuma yra lyg langas į kitą pasaulį, kurį gali regėti, bet negali į jį patekti fiziškai. Kitaip nei, pavyzdžiui, skulptūra, kuri egzistuoja mūsų erdvėje, ar fotografija, kuri visuomet tariasi esanti istorijos liudininke. Pats tapybos medijos pobūdis yra archajiškas, autentiškas, suteikiantis galimybę kontroliuoti paviršių, paliekant erdvės atsitiktinumui, nepataikymui. Tapyba turi nenusakomo metafiziškumo – čia negalioja realaus pasaulio taisyklės, o joje atsiduriantys simboliai kalba netiesiogine, daugialype kalba. Ši kalbos forma man tapo priimtiniausia, nes ja galima pasakyti labai daug.

Paieškos ir įtakos

Meno įstaigos, turinčios gilias tapybos tradicijas, palieka savo pėdsaką, net jei to ir nesinori. Kol mokiausi tapyti, man buvo svarbu išmokti amato, meistrystės, o tik vėliau pradėjau ieškoti savo individualios kalbos ir tapybinio identiteto. Jo, be abejonės, vis dar nenustojau ieškoti, nes šios paieškos yra be galo įdomios.

Dar studijuodama supratau, kad šioje srityje yra daug neužtikrintumo ir nesaugumo, tad dėmesys iš šalies buvo lyg tyro deguonies gūsis.

Besimokant įtaką darė šiuolaikinė belgų ir lietuvių tapyba. Visuomet aktualus buvo Eduard'as Manet – ne tik dėl to, kad yra moderniosios dailės pradininkas, bet ir dėl savo lūžio, pereinamumo iš klasikinės dailės.

Vėliau įtakos keitėsi ir pradėjau ieškoti savasties, asmeninės raiškos tapatybės, – viskas ateina palaipsniui, pasluoksniui su mąstymo kryptimi.

Teatras, kinas ir kiti įkvėpimo šaltiniai

Mano tapyba yra itin teatrališka – paveikslo motyvai, gimstantys iš asmeninių fotografijų, virsta butaforijomis ir tampa scenografija naujam spektakliui, tik jis vyksta ne tikroje scenoje, o drobės paviršiuje. Teatrališkumo vaidmuo man svarbus tuo, kad tai sukuria tarpinę būseną – tarp realybės ir netikrumo, mistikos. Tai lyg tranzitinė erdvė, kuri talpina ir tikrus, egzistuojančius personažus, įvykius, ir tai, kas nepriklauso realiam pasauliui. Su teatru mano tapybą taip pat sieja pasakojimo strategija – beveik viskas čia yra surežisuota.

Kinas, darydamas įtaką šiam laikui, paliečia ir mane, o kartais – ir kūrybą. Alejandro Jodorowsky, Roy Anderssonas, Wesas Andersonas, Andrejus Tarkovskis, Janas Švankmajeris  –  tai tik keletas kino režisierių pavardžių, kurių darbus seku nuo paauglystės. Šiuo metu sunku išvengti intermedialumo, o filmai, teatras, literatūra man aktualu tiek, kiek papildo arba praplečia tapybos mediją ir suvokimą. Šiuolaikiniame mene medijų ribos yra gerokai prasiplėtusios, susipynusios.

Šiemet Jaunojo tapytojo prizui teiktame paveiksle „Tapytoja (autoportretas)“ mano tema pakrypsta į socialinę problemą: savo paveikslu reaguoju į šiuo metu atrandamas moteris menininkes, kadangi dailės istorijoje visuomet dominavo vyriškos pavardės. Tai yra atsakas į menką moters statusą meno istorijoje ir visuomenėje apskritai.

Kritika

Jaučiuosi gana apsikausčiusi šarvais, todėl į kritiką reaguoju gana šaltai, racionaliai. Vis dėlto šešeri metai akademijoje pripratino prie kritikos: nuolatinės peržiūros, meno bendruomenės nuomonės ar tiesiog savikritika. Tapyboje (ir apskritai, meno pasaulyje) kritika dažnai yra subjektyvi. Žvilgsnis iš šono, distancijos, žinoma, yra įdomus ir reikalingas, bet tai nebūtinai daro įtaką kūrybiniam procesui. Visuomet vertinu konstruktyvią kritiką, tačiau jos Lietuvoje itin trūksta.

Socialiniai tinklai

Nors socialiniai tinklai konservatyvių pažiūrų menotyrininkų yra kritikuojami, tačiau, mano atveju, jie turėjo nemažai įtakos. Lygiai prieš metus į vieną socialinį tinklalapį įkėliau keletą savo paveikslų fotografijų ir iškart po to gavau pasiūlymą surengti personalinę parodą vienoje geriausių Lietuvos galerijų bei dalyvauti tarptautinėse meno mugėse. Dar studijuodama supratau, kad šioje srityje yra daug neužtikrintumo ir nesaugumo, tad dėmesys iš šalies buvo lyg tyro deguonies gūsis. Socialiniais tinklais naudojuosi iki šiol – tai kaip platforma dalytis ne tik kūrybiniu procesu, paveikslų motyvais, bet ir kasdienybės fragmentais, kuriais gyvenu. Taip pat tai puiki komunikacijos priemonė, kur vienu paspaudimu gali matyti didžiausių muziejų ir parodų tiesioginius atidarymus ir ekspozicijų fotografijas. Niekur neišeidamas gali pasijusti pasaulio dalimi.

Kultūros situacija

Lietuva turi labai daug talentingų žmonių, kultūra pas mus kokybiška, tačiau nėra kultūros politikos (nors deklaruojama atvirkščiai), o toks reiškinys, kaip vietinė meno rinka, kartais panašus į miražą kažkur tolumoje.

Darbas ar poilsis?

Kūryba yra darbas, kuris neturi apibrėžtų valandų, tačiau atitrūkti yra labai svarbu. Distancijos patyrimas leidžia sugrįžti prie kūrybinių darbų žvelgiant naujomis akimis. Atitrūkti padeda gamta, natūra, atsiribojimas nuo didelio tempo.

Tapyba prasideda nuo aplinkos stebėjimo ir mintyse. Tada ateina metas materializavimo procesui – gimsta eskizai ir piešiniai, ieškau atitinkamų fotografijų savo asmeniniame archyve ar nusifotografuoju ką nors sumanymui reikalaujant. Po to vyksta tapybos procesas studijoje, kurioje pradedu režisuoti savo paveikslus. Paprastai dirbu maždaug nuo 14 val. iki 23 val., kad paveikslą išvysčiau ne tik natūraliai apšviestą, bet ir prie lempos šviesos vakarais (kadangi paveikslai paprastai galerijose, parodose būna apšviesti lempų, tad reikia patikrinti spalvas ir jų santykius).

Pats paveikslas (arba apskritai meno kūrinys), prasidėjęs autoriaus mintyse, niekada neturi savo pabaigos, kadangi jį nuolat pratęsia žiūrovas savo suvokimu, interpretacija ir įžvalgomis.

Kūrybinės krizės, be abejonės, ištinka, tačiau tai yra normalus reiškinys, skirtas apmąstymams ir pokyčiams, kurie kartais gali virsti savotiškais vitaminais kūrybiniam procesui.

Menas ir pinigai

Be pinigų negalėtum nusipirkti net pieštuko. Aišku, galima kurti ir be jo, tačiau mano pasirinktam raiškos būdui reikalingos nuolatinės investicijos į priemones (drobės, dažai, teptukai, skiedikliai ir t.t.). Pinigai kartais suteikia laisvę naudoti tinkamas priemones konkrečiai temai. Niekam ne paslaptis, kad menininkų gyvenimas niekuomet nebuvo lengvas, o sudėtingai besiverčiančio menininko įvaizdis seniai tapo tam tikru stereotipu visuomenėje. Šis požiūris, mano nuomone, turi keistis ir išjudinti visuomenės įsitikinimų status quo. Menininkai negali ir neturi badauti, kad būtų menininkai, tai iš esmės nėra teisinga.

O pagal užsakymus dar nesu tapiusi, bet jei tai būtų aktualus ir prasmingas darbas man pačiai – būtų įdomu tuo užsiimti. Daugybė tapytojų tapė būtent pagal užsakymus  – užsakovai taip remdavo jų kūrybą.

„Tapytoja (autoportretas)“

Paveikslo „Tapytoja (autoportretas)“ receptas

Nors paveikslas negali turėti recepto, nes kiekvieno iš jų procesas yra individualus ir nenuspėjamas, tačiau šis turi savo sukūrimo istorijos sluoksnius ir konkrečias intencijas.

Paveikslą pradėjau dar prieš trejus metus, kai pirmajame jo sluoksnyje įsikūrė Kražių koplytėlė. Tai buvo paveikslas iš ciklo „Zakristija“ – jame tapyba kvestionavau „šventus“ radinius ir šių paveikslų serija kūriau melodraminį miestelio siužetą. Po kelerių metų ši melodrama užsimiršo, o paveikslo formatas siūlėsi naujam pasakojimui.

Antras paveikslo sluoksnis prasidėjo šiuo autoportretu. Jis turėjo tamsios, sodrios raudonos spalvos užuolaidas fone, kiek dramatiškai sufleruojantis apie vaizduojamosios (ir autorės) poziciją. Vėliau šis fonas drastiškai sušvelnėjo – atsirado nugesintas rausvumas, ironizuojantis stereotipinę (mergaitišką) spalvą. Tai buvo trečiasis, galutinis dažų sluoksnis, kuris išgrynino paveikslo formą ir nuotaiką.

Paveikslo tikslas – kvestionuoti lyčių identitetą ir atkreipti dėmesį į menką moterų menininkių (ir moterų apskritai) statusą meno pasaulyje ir visuomenėje. Tai atsiskleidžia per autoportretą ir jo detales. Pozuotoja, tvirtai sėdinti ant dvikojo fotelio, tapyta iš asmeninės fotografijos, paveiksle virto tiesiogine refleksija apie ambivalentišką šių tapatybės paieškų būseną. Per ironiją ir pakilią nuotaiką kalbama apie įsisenėjusią moterų statuso problematiką, o po rausva teatrališka užuolaida slepiasi tikroji melodrama, sugrįžusi iš po pirmojo paveikslo sluoksnio.