Ketvirtadienį Klaipėdos universitetinėje ligoninėje užgeso kaunietės menininkės Monikos Vilčinskienės gyvybė. 40 metų moteriai nepavyko įveikti skrandžio vėžio, rašo portalas 15min.lt.  M.Vilčinskienės kova su liga sujaudino daugybę žmonių, jie moteriai aukojo pinigus.

Kiek pagerėjusi Monikos sveikata vėl pašlijo po ilgojo savaitgalio – jai prasidėjo nepakeliami galvos skausmai.

M.Vilčinskienę gydęs gydytojas Alvydas Česas aiškino, kad taikytas gydymas buvo davęs teigiamų rezultatų – ji vėl galėjo savarankiškai valgyti, judėti.

Tačiau gydymo eiga pakrypo nenumatyta linkme – įvyko ligos išplitimas į smegenų dangalus.

Su onkologine liga Monika galynėjosi trejus metus. Moteris augino dvi mažametes dukras.

Su vėžiu kovojančiai žinomai Kauno menininkei Monikai Vilčinskienei sužibo viltis. Trečiadienį paskelbus apie 39 metų dviejų mažų mergaičių mamos ligą žmonės per parą paaukojo beveik visą tolimesniam gydymui reikalingą 66 tūkst. eurų sumą.

„Jaučiuosi nuostabiai! Noriu viešai paneigti visus blogus stereotipus apie uždarus lietuvius. Jie patys nuostabiausia tauta. ačiū jums visiems. Aš gavau tokią energijos bombą, kad sunku žodžiais nusakyti, – ketvirtadienį džiaugėsi moteris. – Gerumo ir laimės hormonai gydo visus mus, tai įrodyta“.

Ketvirtos stadijos skrandžiu vėžiu serganti M. Vilčinskienė per trejus metus jau iškentė dvi chemoterapijas ir dvi operacijas. Ligai progresuojant toliau, gydytojai patarė moteriai nusipirkti Lietuvoje nekompensuojamų vaistų. Šeši chemoterapijos kursai kainuoja 66 tūkst. eurų.

"Dar vakar ryte mano ir mano artimųjų galvose sukosi tie patys klausimai: ką daryti, kur kreiptis, ką parduoti, iš ko pasiskolinti, kaip surinkti pinigų bent pirmai vaisto dozei ir pratempti bent porą savaičių? 66 tūkst. eurų suma visam gydymo kursui atrodė nepasiekiama svajonė. Tikėjau, kad stebuklų būna. Dabar matau, kad jie vyksta. Visų jūsų dėka, šiandien turiu viltį pabūti čia bent šiek tiek ilgiau ir pamatyti, kaip mano mažoji dukra Marija vedama vyresnėlės Martos rugsėjo 1-ąją keliaus į mokyklą... Esu be galo dėkinga visiems jums ir kiekvienam iš jūsų, kurie aukojote pinigus, rašėte, skambinote. Dėkoju už kiekvieną jūsų paaukotą eurą, kiekvieną atjautos ir palaikymo kupiną žodį, kiekvieną patarimą. Dėkoju savo ir savo artimųjų vardu", – sakė M.Vilčinskienė.

„Sužinojusi, kad tie vaistai tikrai geri, nusprendžiau bandyti. Atidengiau visas kortas ir nebėra ką daugiau slėpti. Galbūt tai įkvėps kitus, kad galima kreiptis į žmones, kad žmonės reaguoja, – iš skambinusių jai žmonių M.Vilčinskienė pasisėmė ne tik informacijos, bet ir pozityvumo. – Tikrai reikia kalbėti. Nereikia gėdytis, čia jau tikrai ne naujiena, kad žmonės turi įvairiausių problemų".

Menininkės, grafikos dizainerės 2008 metais sukurtas socialines reklamas „Kaunas – mano miestas“ žino turbūt kiekvienas kaunietis. Jose Kaunas išdygsta Čikagos dangoraižių, Egipto piramidžių ar Indijos Tadž Mahalio šventyklos fone.

M.Vilčinskienė tikina ir dabar dar aktyviai kurianti bei turinti daug ateities planų. Vienas jų – užauginti dukras: septynerių Martą ir penkerių Mariją.

Dviejų mažų mergaičių mama, talentinga Kauno menininkė Monika Vilčinskienė jau trejus metus serga vėžiu, bet iki šiol mažai kas apie tai žinojo. Vakar 39 metų moteris viešai atskleidė savo ligą, prašydama paramos brangiai kainuojantiems vaistams.

Pradės kursą

66 tūkst. eurų – tiek kainuoja chemoterapijos kursas, kuris suteiktų vilties Monikai ir jos šeimai. Prieš trejus metus moteris sužinojo siaubingą diagnozę – jai nustatytas ketvirtos stadijos skrandžio vėžys. Per tą laiką ji jau iškentė du chemoterapijos kursus ir dvi operacijas, tačiau liga progresuoja toliau.

Vaistai, kuriuos gydytojai siūlo išbandyti, Lietuvoje vis dar nėra kompensuojami. Juos planuojama įtraukti į kompensuojamųjų vaistų sąrašą ir Lietuvoje, tačiau Monika bijo, kad to gali ir  nesulaukti.

Vakar internete atsiradus informacijai apie sudėtingą kaunietės situaciją, per kelias valandas buvo surinkta beveik 20 tūkst. eurų. Monika džiaugiasi, kad taip greitai buvo paaukota suma, kuri leis tuoj pat pradėti pirmąjį gydymo kursą.

Ragino netylėti

"Nenorėjau dalytis bėdomis ir apkrauti žmonių tokiais dalykais, bet šiandien supratau, kad nereikia slėptis, kad reikia dalytis. Sulaukiau daugybės skambučių: žmonės skambina ir suteikia informacijos, pasakoja, ką yra išbandę, kas padėjo. Nesidalydamas to nebūtum niekur sužinojęs", – Monika pasakojo per kelias valandas sulaukusi apie dvidešimties skambučių.

"Dabar aš dirbu dispečere", – juokėsi optimizmu trykštanti moteris. Kol kas jos bendravimas nevargina, tačiau jei tokios informacijos bus daugiau, ją galbūt perims vyras Martynas.

Monika teigė niekada nė nepagalvojusi, kad galima būtų prašyti žmonių paaukoti pinigų. Pirmiausia dėl to, kad pirmos dvi chemoterapijos procedūros buvo kompensuojamos, nors ir netekus nedarbingumo, šeimai išgyventi pavykdavo.

Tačiau gydymui reikalingų 66 tūkst. eurų Monika neturi. Anot jos, net būsto neišeina parduoti, nes jis įkeistas bankui. "Sužinojusi, kad tie vaistai tikrai geri, nusprendžiau bandyti. Atidengiau visas kortas ir nebėra ką daugiau slėpti. Galbūt tai įkvėps kitus, kad galima kreiptis į žmones, kad žmonės reaguoja", – iš skambinusių jai žmonių Monika pasisėmė ne tik informacijos, bet ir pozityvumo.

"Tikrai reikia kalbėti. Nereikia gėdytis, čia jau tikrai ne naujiena, kad žmonės turi įvairiausių problemų", – ragino Monika.

Daug kuria

Moniką žinia apie ligą pasiekė, kai vėžys buvo ketvirtos stadijos: "Pagal oficialią statistiką jau turėčiau čia nebūti, nes teoriškai žmonės su ketvirtos stadijos skrandžio vėžiu tiek neišgyvena."

Anot moters, gyvenimas teka normalia vaga, o sunkiausia būna ištverti chemoterapiją.

"Sunku būna chemoterapijos metu, savaitę po tos injekcijos kankiniesi. Nebūnu namuose, einu pas mamą ar draugus, kad vaikai nematytų tų visų nesąmonių. O paskui atsigaunu ir vyksta tas kūrybinis darbas, kuris šiuo metu labai suaktyvėjęs. Turbūt ta pati situacija išprovokuoja, kad tu žinai, jog neturi daug laiko, tada įsijungia kažkoks susikoncentravimas ir tokie labai stiprūs kūrybiniai dalykai", – menininkė teigia pastaruoju metu daug kurianti ir dar turinti planų ateičiai.

"Išsikeli sau tikslą nedejuoti, o kiek galima – eiti, kiek galima – daryti valgyti, bendrauti su draugais, ir tada normalus gyvenimas vyksta", – Monikos dukros septynerių Marta ir penkerių Marija žino tik švelniąją ligos versiją.

"Mergaites mes švelniai esame informavę, nepasakę tų visų baisių dalykų. Jos žino, kad šiek tiek sergu, kai reikia, išvažiuoju į sanatoriją. Nėra taip, kad jos čia sėdi ir jaudinasi, juolab jų toks amžius, kad gali tą informaciją kitaip pateikti. Manau, kad jeigu joms kažkas ir pasakys, tai vyresnioji gal supras, o mažoji – dar nelabai", – sakė Monika.

Galite paaukoti

Socialiai atsakingų verslo projektų vadovė ir M. Vilčinskienės draugė Rima Olberkytė-Stankus, prašydama paaukoti, sako: "Mes atviri. Vaistai tik laikinai pristabdys ligą. Ir mes norime, kad jūs žinotumėte, kuo iš tiesų viskas baigsis. Be iliuzijų ar tuščių vilčių. Mes tiesiog nenorime Martai ir Marijai pasakyti, kad nebuvo verta nieko daryti. Nes mergaitės galbūt dar metus turės mamą. Galbūt tik pusmetį. Kad ir porą mėnesių. Kad ir tiek. Bet jos ją turės."

Aukojimo sąskaita: LT417300010143296545.

Myli Kauną

Apie M. Vilčinskienės 2008 m. sukurtą socialinės reklamos atvirukų seriją "Kaunas – mano miestas" žino kiekvienas kaunietis. Juos galima pamatyti stenduose mieste ar išsiųsti draugams atviruką. Kaunas tokiose reklamose išdygo Čikagos dangoraižių, Egipto piramidžių, Venecijos gondolų ar Indijos Tadž Mahalio šventyklų fone.

"Kaunas. Tai mano miestas – nesvarbu, kur būčiau", – tikina užrašas reklamose. Kaip anksčiau "Kauno dienai" yra sakiusi M.Vilčinskienė, šis šūkis atspindi jos pačios poziciją: "Myliu Kauną."