Vasario 16 d. po mirties Nacionaline kultūros ir meno premija „už talento ir dvasios šviesos pakylėtą operatoriaus meną, nutiesusį tiltus į ateitį“ apdovanotas A. Kemežys per dvidešimt kūrybos metų nufilmavo pusšimtį filmų. Net aštuoni iš jų yra režisieriaus Audriaus Stonio kurti filmai – „Ūkų ūkai“, „Varpas“, „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“, „Keturi žingsniai“, „Raminas“, „Kenotafas“, „Moteris ir ledynas“ ir „Laiko tiltai“, kurių operatorių grupėse A. Kemežys taip pat dirbo.

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klube, operatoriui atminti skirtoje retrospektyvoje ketvirtadienį, vasario 21 d. 18 val., A. Stonys pristatys filmą „Moteris ir ledynas“ (2016), prisimins bendras su A. Kemežiu kūrybos akimirkas.

„Pasibaigus „Moters ir ledyno“ filmavimo ekspedicijai Audrius nenorėjo išvažiuoti iš Tian Šanio ledynų. Man atrodo, dalis jo širdies ten ir liko. Žiūrėdamas savo filmą, Arūno, Giedrės, Kristijono filmus pastebiu, kad vis jo ieškau – kameros judesyje, rakurse... Ir suprantu kaip mums visiems jo trūksta“, – sako režisierius.

„Moteris ir ledynas“ – tai pasakojimas apie laikiną, trapią moterį ir amžiną, nesikeičiantį ledyną.

Kazachstane, Tian Šanio kalnuose, 3500 metrų aukštyje virš jūros lygio esančioje glaciologijos stotyje Aušra Revutaitė jau trisdešimt metų gyvena ir tyrinėja Tuiksiu ledyną. Ji visiškai viena, o jos ryšys su civilizacija fragmentiškas.  Atidavusi visą savo gyvenimą mokslui, ji laiko ranką ant planetos pulso. 

Fimas pelnė du nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrines gerves“ – už geriausią metų dokumentinį filmą ir geriausią operatoriaus darbą. Pasaulinė filmo premjera įvyko Tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Tarptautinime festivalyje „DocsBarcelona“ „Moteris ir ledynas“ pelnė apdovanojimą konkursinėje programoje „What the Doc“, kuri skirta radikaliausiems ir inovatyviausiems šiuolaikiniams dokumentiniams filmams. Filmas apdovanotas prizais Vilniaus festivalyje „Kino pavasaris“, tarptautiniuose Lagovo, Rygos, Krokuvos kino festivaliuose.

Savo filmus Kinematografininkų sąjungos retrospektyvoje jau pristatė, prisiminimais apie A. Kemežį dalijosi režisieriai Giedrė Beinoriūtė, Arūnas Matelis. Vasario 21 d. Kino klube su žiūrovais susitiks ir filmo „Moteris ir ledynas“ seansą surengs A. Stonys. Vasario 28 d. įvyks vaidybinio ilgametražio filmo „Senekos diena“ (rež. Kristijonas Vildžiūnas) peržiūra. Retrospektyvą kovo 7 d. pabaigs režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Meistras ir Tatjana“. 

Kino klubo renginiai yra atviri ir nemokami. Jie vyksta kiekvieną ketvirtadienį, 18 val. Kinematografininkų sąjungoje (Vasario 16-osios g. 8; durų kodas – 25).   

Šiais metais šioje programoje nugalėtojais buvo paskelbti du filmai. Kartu su A. Stoniu, apdovanojimą atsiėmė ir garsus lenkų režisierius Pavelas Lozinskis, programoje pristatęs filmą „Tu net neįsivaizduoji kaip tave myliu”, kuris pasakoja apie sudėtingus motinos ir dukters santykius.

Konkursinė programa „What the Doc” buvo skirta pristatyti radikaliausius ir labiausiai inovatyvius šiolaikinio dokumentikos pasaulio filmus. Be A. Stonio ir P. Lozinskio filmų, programoje rungėsi ir pasaulinę šlovę jau gavę filmai – Michaelio Glavogerio „Be pavadinimo” ir Voicecho Starono „Broliai”. Žiuri pirmininkas, ispanų kino režisierius Isaki Lacuesta, įteikdamas apdovanojimą sakė: „Šie du filmai – radikaliai skirtingi. Jie primena mums, kad kine nėra formulių pasiekti grožį ir išmintį.”

A. Stonio filmo „Moteris ir Ledynas” pasaulinė premjera įvyko Amsterdamo kino festivalyje IDFA.

Filmas jau apkeliavo pagrindinius pasaulio kino festivalius „HotDocs” Kanadoje, „Visions du Reel Nyone” Šveicarijoje, „Triesto” kino festivalį Italijoje, Helsinkio „Doc Point” Suomijoje, Belgrado kino festivalį „Magnificent 7” Serbijoje ir Hangzhou „West lake” festivalį Kinijoje. Filmas yra pakviestas į prestižinių Krokuvos ir „Karlovy Vary” festivalių konkursines programas. „Kino pavasario” kino festivalyje filmas laimėjo du garbingus apdovanojimus – tai „Baltic view” programos pagrindinį prizą ir žiūrimiausio lietuviško filmo prizą.

Šių metų Sidabrinių gervių apdovanojimuose „Moteris ir Ledynas” yra nominuotas trijose pozicijose – geriausio dokumentinio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio kino operatoriaus.

Tai, ko pasiekti neįmanoma

Filmo statymas apie Tian Šanio kalnus (Kazachijoje, Centrinėje Azijoje) ir klimato pokyčius tyrinėjančią Lietuvos mokslininkę Aušrą Revutaitę užtruko trejus metus (keturios ekspedicijos į kalnus po trylikos–keturiolikos dienų). Mokslininkė jau daugiau kaip trisdešimt metų viena gyvena Tuiksiu ledyno glaciologijos stotyje 3 500 m aukštyje virš jūros lygio.

"Ledynai yra sukaupę daugiau vandens nei visos pasaulio upės ir ežerai, tik žvelgdami į jų tyrimą galime įsivaizduoti, kad vyksta  globalinis atšilimas, kaip kvėpuoja, traukiasi, nyksta ledynai", – kalbėjo A.Stonys. Tian Šanio ledynai yra vieni labiausiai ištirtų ledynų pasaulyje, o prie šio gyvybiškai svarbaus darbo labai daug prisidėjo lietuvių mokslininkė A.Revutaitė. 2014 m. Kazachijos geografijos institutas, įvertindamas jos gyvenimo darbą, ledyną Nr. 97 pavadino A.Revutaitės vardu. Režisierius atskleidė mažai žinomą faktą, kad 30 metų tirpęs ir mažėjęs ledynas pirmą kartą mokslininkės gyvenime paaugo, padidėjo. Deja, nepaisant to, ši paskutinė buvusioje sovietų teritorijoje stotis uždaroma.

A.Stoniui filmo idėja kilo sutikus seną draugą, kuris papasakojo apie savo netikėtą susitikimą su Tian Šanio kalnuose gyvenančia lietuve. Sunkiai pasiekiama vieta, nepalankios filmavimo sąlygos, nuomonė, kad tai bus labai sudėtinga arba neįmanoma padaryti, režisierių tik paskatino imtis šio darbo.

Pasakoja muzika

Bendrai su Estija kurtas filmas prasideda nuo Kazachijos muzikanto, grojančio 3 tūkst. metų senumo melodiją priemiesčio griuvėsių ir senos elektrinės fone (kalnų papėdėje?), šie kadrai vis įterpiami iki pat pabaigos. A.Stonys manė radęs žmogaų, kuris sudainuotų kazachų dainą, tačiau muzikantas pasisiūlė pagroti senąsias melodijas – geltoną, mėlyną, raudoną, žalią. Istorijai apie ledyną ir moterį jis parinko geltoną. Kaip ir ankstesniuose filmuose atsisakęs užkadrinio balso, režisierius pagrindiniu filmo pasakotoju padarė muziką.

Pirmoje filmo pusėje tarsi vizualiai įvardijama, atskiriama filmo erdvė. Lyg alcheminiame procese iš skirtingų ledyną sudarančių materijų elementų sluoksniuojami vaizdai (operatoriai Audrius Kemežys, Mindaugas Survila): baltuojantis snieguotų kalnų peizažas, slėnius apgaubęs rūkas, juodas ore mirgančių snaigių mikrokosmosas, žėrintis ledas urvų gelmėse, nesibaigiančių vandens srovių, akmens riedulių nuokalnės. Ne mažiau paslaptingai, nieko neaiškinant, vaizduojama filmo veikėjos veikla, jos darbo įrankiai, stoties išorėje įrengti mįslingi mechanizmai: stiklo burbulai, matavimo skalės.

Ilgo buvimo šioje vietoje (darbo, gyvenimo) kasdienybę filme tarsi simboliškai perteikia ne kartą rodomi Aušros šuo ir katė, jų atkaklių, kartu ir monotoniškų peštynių žaidimai. Kaip ir filmo herojės kasdienybė, tai iš pažiūros beveik nesikeičianti, besikartojanti, rutininė veikla, bet tik ne patiems jos dalyviams (jiems ji prasminga ir smagi). Šį dabartį reprezentuojantį laiką (kuriame matome filmo heroję ir jos gyvūnų žaidimus) staiga, kelias akimirkas perkerta, taip pat ir garso lygiu (filmo kompozitorius estas Robertas Jürjendalas) nespalvoti prieš daugybę metų (1957–1958 m.) daryti, bet identiškai atrodantys kadrai.

Režisieriaus pasakojo, kad šiuos sovietmečiu stoties įrengimo metu darytus archyvinius kadrus jis intuityviai atrado užklausęs apie tai Kazachijos geografijos institute. Tarp pusės šimto blogos kokybės filmų jis pamatęs tą katę ir šunį ("Filmuota prieš 60 metų, bet visi klausia: ar čia tie patys?" – juokiasi režisierius) ir iškart nusprendė panaudoti rastą medžiagą, "nes yra dalykų kurie nesikeičia. Šios vietos stebuklas – kitoks, kitaip skaičiuojamas laikas, ar jis sustojęs, ar kaip, bet sukasi metai, dešimtmečiai, o niekas nesikeičia". Kino magija padėjo sukurti kelionę laiku ten ir atgal, akcentuodama kalnuose jaučiamas kasdienybės sąsajas su amžinybe.

Amžinybės akimirkos

Amžinybės mirksnį užčiuopia ir vėlesnis, ilgas tirpstančio ledyno tekėjimui tolygus, lėtai slenkantis filmavimo planas. Pasroviui sinchronizuotas kameros judėjimas nuo kalno viršūnių kaip ir ausis užliejantis garsas hipnotizuoja, ištrina laiko sąvoką.

"Moters ir ledyno" istorijoje neišvengiama dar viena – žmogiškosios vienatvės tema, kuri realizuojama beveik atsisakius dialogų ar kitokių kalbėjimo formų (pvz., užkadrinio balso). Režisierius pasakojo, kad būdamas ten supratęs, jog ši vieta yra atskiras pasaulis, ir jo visiškai pakanka: "Užtenka kalnų, su jais gali bendrauti, jie pilni paslapčių, jie kasdien pateikia siurprizų, netikėtumų", todėl filmo herojė žmonių visai nepasigenda. A.Revutaitė filmavimo grupei skundėsi, kad vienintelį vertingą dalyką ji turi savo gyvenime – vienatvę, ir jie su savo kameromis ją suardė, atėmė iš jos.

Šiame filme viską pasako vaizdai ir juos lydintis nepaprastas ledyno garsas: akmenų riedėjimas, ledynų lūžiai, vandens srovių šniokštimas. Pasak A.Stonio, toje vietoje niekad nebūna tylos, garsas tenai kartais grėsmingas, gąsdinantis, o kartais ir raminantis. Netgi vidury nakties atrodydavo tarsi kalnai patys kalba tarpusavyje.

Filmuojamas praskridęs sraigtasparnis, paraleliai – ant sniego iš kažkur nutūpęs drugelis judina sparnus. Tolesniuose kadruose matome ir girdime vieną įspūdingiausių vaizdų – riedulių griūtį. Sąmoningai ar ne, tačiau toks kadrų sugretinimas globalinio atšilimo kontekste priverčia pagalvoti apie nepaneigiamą gamtos dėsnį – mažiausio veiksmo ar virptelėjimo sukeliamą milžinišką atoveiksmį.

Režisierius A.Stonys ne kartą teigęs ir savo darbais liudijęs, kad dokumentinio kino misija nėra informuoti, papasakoti, suteikti žinių (tam yra televizija ir internetas) ir prieš šio filmo premjerą kalbėjo: "Dokumentinis kinas tai – galimybė pabūti toje erdvėje, su tais žmonėmis, su tais peizažais ir įsiklausyti, ką jie kalba." Tad filme nėra įprasto pasakojimo, o vizualine kalba perteikiamas šis buvimo ten jausmas. Naratyviniu lygiu filmo istorija nutrūksta, kaip ir prasidėjusi. Tačiau poetiškoje vaizdų kalboje paskutinius žodžius taria gamta – paslaptinga rūko upė paskandina visas žmogaus gilumas (kurias įkūnija atkaklus herojės darbas) ir seklumas (kalnų turizmas filmo pabaigoje).

Tiesiogiai per „LRT Kultūrą“ transliuoto renginio metu buvo paskelbti tarptautinių konkursinių programų nugalėtojai, daugiausiai publikos simpatijų sulaukę filmai ir geriausi Lietuvos metų aktoriai. Šūkiu „Nauji vėjai“ svečius pasitikęs festivalis, dar dvi savaites, iki balandžio 20-osios, kvies į žiūroviškiausius filmų seansus.

„Šiandien ypatingas vakaras kino kūrėjams. Dvi savaites siautėję nauji kino vėjai mums suteikė išskirtinę galimybę sugrįžti ir permąstyti istoriją, pamatyti ir arčiau šiandienos problemas ir kartu su kino herojais pasvajoti apie ateitį“, – džiaugėsi „Kino pavasario“ direktorė Vida Ramaškienė.

Festivalio vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška kartu su meno vadove Santa Lingevičiūte paskelbė daugiausiai publikos simpatijų šiais metais sulaukusius filmus. Žiūroviškiausiu lietuvišku filmu paskelbtas režisieriaus Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“, kurio herojė lietuvė mokslininkė jau trisdešimt metų atsiskyrusi nuo civilizacijos viena gyvena ir tiria klimato pokyčius Tian Šanio kalnuose. Dvi savaites balsavusius žiūrovus iš visos festivalio programos labiausiai sužavėjo italo režisieriaus Paolo Genovese komedija „Tobuli melagiai“. Geriausiu trumpametražiu festivalio filmu publika išrinko lietuvio režisieriaus Gedimino Šiaulio animaciją „Kaukai“. Atsiimdamas prizą režisierius sakė: „Aš taip ilgai pas tave bėgau – pagaliau“.

Ceremoniją vedė Marijus Žiedas, atidarė dainininkė Jurga Šeduikytė, atlikdama dainą iš savo naujo albumo. Renginio metu taip pat pasirodė atlikėjai „Sister of Wire“, „The Independent“, Dovilė Kazonaitė ir Tadas Motiečius.

Žiūrovai išrinko geriausią metų Lietuvos kino aktorių ir aktorę

„Kino pavasaris“ tradiciškai organizavo apdovanojimus, kuriose pagerbiami ryškiausius vaidmenis per pastaruosius metus sukūrę lietuvių aktoriai. Šiais metais geriausia metų aktore pretendavo tapti – Gabija Jaraminaitė, Ieva Andrejevaitė ir Gelminė Glemžaitė. Dėl geriausio metų Lietuvos kino aktoriaus titulo varžėsi – Dainius Gavenonis, Marius Repšys ir Marijus Mažūnas.

„Sveikinu geriausiu metų Lietuvos kino aktoriumi tapusį Marių Repšį ir geriausia metų Lietuvos kino aktore išrinktą Gabiją Jaraminaitę. Didžiuojuosi ir nominuotaisiais kolegomis. Linkiu, kad šis garbingas Lietuvos žiūrovų įvertinimas įkvėptų dar daugiau stiprybės, pasitikėjimo ir drąsos dirbant sudėtingą ir nuostabų aktoriaus darbą“, – paskelbdama apdovanojimų laureatus sakė 2010 m. festivalyje geriausia aktore pripažinta, šių metų apdovanojimų partnerio kosmetikos „Rasa“ ambasadorė Edita Užaitė.

Konkursinių programų nugalėtojai

Ceremonijos metu žiuri komisijos paskelbė programų „Nauja Europa – nauji vardai“, „Baltijos žvilgsnis“, „Trumpas konkursas“ ir „Studentiško filmo konkursas“ nugalėtojus.

Programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ šiemet varžėsi vienuolika debiutinių arba antrų vaidybinių režisierių filmų iš Vidurio ir Rytų Europos. Atsižvelgdami į originalų požiūrį į kino raiškos priemones ir savojo tapatumo paieškas filmus vertino tarptautinė žiuri – prodiuseris, festivalių programos sudarytojas Freddy Olsson (Švedija), kino kritikė, kultūros žurnalistė Alin Tasciyan (Turkija) bei kino kritikas, festivalių programos sudarytojas Boris Nelepo (Baltarusija).

Geriausiu programos „Nauja Europa – nauji vardai“ filmu išrinktas lenkų režisieriaus Jan P. Matuszyński drama „Paskutinė šeima“, kuri paremta tikra dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija. Nugalėtojui atiteko Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas 5 000 eurų vertės piniginis prizas. Spaudos konferencijos metu režisierius pasidžiaugė, kad filmas bus rodomas Lietuvos kino teatruose ir daug žmonių turės galimybę jį pamatyti. „Dailininkas Beksińskis žinomas Lenkijoje, bet filmu kalbame ne tik apie konkrečią šeimą, o žymiai plačiau“, – sakė režisierius Jan P. Matuszyński.

„Labai smagu, kad šiemet festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovui pasiūlė ne tik naujus kino vėjus, bet ir puikią progą atrasti ir susipažinti su naujais vardais kine. Džiaugiuosi galėdamas Vilniaus miesto vardu pasveikinti geriausio filmo kategorijos laureatą. Dėkojame autoriams už šį didžiulį kultūrinį indėlį bei kūrybines idėjas į kino meną. Linkiu įkvėpimo ir mūzų palankumo ateities darbams“, – įteikdamas geriausio filmo apdovanojimą kalbėjo Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius.

Geriausiais programos režisieriais išrinkti bulgarai Kristina Grozeva ir Petar Valchanov už filmą „Šlovė“ apie netikėtai ant bėgių didžiulę pinigų sumą radusį geležinkelio prižiūrėtoją. „Režisieriai energingu stiliumi ir absurdo humoru mums pasakoja emocionalią istoriją, kurioje politinė valdžia piknaudžiauja sąžiningu darbuotoju“, – sakė žiuri komisijos narė Alin Tasciyan.

Geriausio aktoriaus apdovanojimą atsiėmė Marius Repšys už vaidmenį filme „Šventasis“, reflektuojančiame 2008 metų ekonominę krizę. „Marius Repšys kuria tikrovišką krizę išgyvenančio vyro portretą, naudodamas savo kūną kaip instrumentą tai perteikti“, – įteikdama apdovanojimą sakė žiuri narė A. Tasciyan. Po ceremonijos vykusiose spaudos konferencijoje su nugalėtojais režisierius Andrius Blaževičius patikino, kad jau rašydamas „Šventojo“ scenarijų žinojo, kad ir šį kartą pagrindinį vaidmenį atliks M. Repšys. Geriausios aktorės apdovanojimas atiteko kroatei Mia Petričević sukūrusiai rolę filme „Nespoksok į mano lėkštę“. Filmo režisierė Hana Jušić talentigąją aktorę atrado paplūdimyje atostogų metu.

Ketvirtus metus festivalyje rengiama programa „Baltijos žvilgsnis“ pristato Baltijos jūros regiono kino režisierių darbus ir hipotetiškai klausia ar egzistuoja unikali regiono kino tapatybė. Dešimt vaidybinių ir dokumentinių filmų vertino tarptautinė žiuri, kurią sudarė: festivalių programų sudarytojas, kuratorius, kino kūrėjas Andrei Tănăsescu (Kanada, Rumunija), prodiuserė Atsuko Ohno (Japonija, Prancūzija) ir kino kritikas, rašytojas, žurnalistas Giona A. Nazzaro (Italija).

Geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu tapo režisieriaus Audriaus Stonio dokumentika „Moteris ir ledynas“. Filmui taip pat atiteko Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas 5 000 eurų vertės piniginis prizas. „Visiškai nesitikėjau apdovanojimo. Kaip galėjau tikėtis, kai šiame stipriame konkurse varžėsi ir tokių režisierių kaip Vitaly Mansky ir Sergei Loznitsos filmai“, – sakė Audrius Stonys. Geriausio programos režisieriaus apdovanojimą atsiėmė Sergei Loznitsa už dokumentiką „Austerlicas“, kurioje stebimi buvusių koncentracijos stovyklų teritorijose atidarytų muziejų lankytojai. „Džiaugiuosi gaudamas apdovanojimą savo antrame mylimiausiame mieste po Kijevo. Čia praleidžiu tris keturis mėnesius per metus. Šio ir mano naujo vaidybinio filmo garso ir montažo režisieriai yra lietuviai“, – sakė S. Loznitsa.

Geriausiu aktoriumi išrinktas Petr Skvortsov įkūnijęs religinio ekstremizmo link pasukusį paauglį filme „Mokinys“ (rež. Kirill Serebrennikov). Geriausia aktore tapo Lene Cecilia Sparrok už paauglės, trokštančios ištrūkti savo tradicinės samių šeimos ir įsilieti į švedų visuomenę, filme „Samių kraujas“ (rež. Amanda Kernell).

Tarptautinės festivalių konfederacijos CICAE prizas atiteko režisieriams Kristinai Grozevai ir Petariui Valchanovui už filmą „Šlovė“. CICAE komisiją šiemet sudarė: kino teatro „Café des images“ direktorius, programos sudarytojas Yannick Reix (Prancūzija), programų sudarymo, marketingo ir komunikacijos vadovė „Niels Stensen“ kultūros fonde Marica Romolini (Italija) ir lietuvių kino festivalio Berlyne generalinė direktorė ir meno vadovė Giedrė Simanauskaitė (Vokietija).

Programoje „Trumpas konkursas“ rungėsi 32 trumpametražiai filmai iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, kuriuos vertino režisierės Hadas Ben Aroya (Izraelis), Sofia Exarchou (Graikija) ir Tiffany Hsiung (Kanada), kitose „Kino pavasario“ programose pristačiusios savo pilnametražius darbus.

Geriausiu programos „Trumpas konkursas“ filmu išrinktas lenkų režisierės Zofios Kowalewskos dokumentika „Artimi ryšiai“, fiksuojanti iki didelės šventės, 45-erių metų santuokos jubiliejaus, komplikuotus santykius mėginančią užglaistyti porą. Specialaus paminėjimo prizas skirtas kroatų režisierei Kristina Kumrić už filmą „Pusė žmogaus“, kuriame šeima laukia po įkalinimo slaptame kalėjime grįžtančio vyro.

Šešių perspektyvių lietuvių režisierių darbus programoje „Studentų konkursas“ vertino: kino režisierius Ignas Miškinis (Lietuva), prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė (Lietuva) ir Minsko tarptautinio kino festivalio „Listopad“ meno vadovas, kino kritikas, laidų vedėjas, Baltarusijos valstybinio universiteto dėstytojas Igor Soukmanov (Baltarusija). Geriausiais programos „Studentų konkursas“ filmu paskelbtas režisierių Julijos Paškevičiūtės ir Anouk Chambaz filmas „Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“.

Jau ketvirtus metus „Kino pavasaris“ drauge su Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga skiria piniginį apdovanojimą geriausiam metų filmo vertimui. Ši iniciatyva skatina vertėjus siekti kūrybinio meistriškumo. Geriausio kino vertimo 2017 m. premija skirta Kristinai Kaghdo už kūrybišką Artimųjų Rytų realijų, emocijų ir temperamento perteikimą filme „Tarp mūsų“. Kino vertimo skatinamasis prizas atiteko Edvardui Vaišvilai už sklandžią keblių minčių raišką ir profesionaliai išverstus filmo „Amerikos anarchistas“ subtitrus. Dar vienas skatinamasis prizas įteiktas Juliui Žemkauskui už sveiką avantiūrizmą verčiant filmą „Neruda“.

„Kino pavasario“ filmai dar dvi savaites džiugins žiūrovus

Nors „Kino pavasaris“ jau baigėsi, tačiau geriausiai žiūrovų įvertinti filmai iš Kauno ekranų pasitrauks balandžio 13-ąją, o Vilniuje bus rodomi net iki balandžio 20-osios. Festivalio pratęsimo savaitėmis bus galima pamatyti ir geriausius programų „Nauja Europa – nauji vardai“ (balandžio 11 d. 20 val.) ir „Baltijos žvilgsnis“ (balandžio 12 d. 20.30 val.) filmus.

Per pratęsimo savaites bus galima išvysti ir kitus festivalio nugalėtojus, tarp kurių – komedija „Tobuli melagiai“, pasaka „Kaukai“, taip pat atidarymo filmą „Ji“, erotinę dramą „Tarnaitė“, lėlinę animaciją

„Moliūgėlio gyvenimas“, rumunų meistro Cristi Puiu šedevrą „Sieranevada“, režisieriaus kolegos Cristiano Mungiu dramą „Baigiamieji egzaminai“, geriausią „Oskarų“ juostą „Mėnesiena“ ir kitus filmus.

Vilniuje „Kino pavasario“ papildomi seansai vyks net dviejuose kino teatruose: „Forum Cinemas Akropolis“ (balandžio 7–13 d.) ir „Forum Cinemas Vingis“ (balandžio 7–20 d.). „Forum Cinemas Kaunas“ „Kino pavasario“ filmai bus rodomi balandžio 7–13 d.

Dar nuo sovietmečio veikiančioje Glaciologijos stotyje Tiuksiu ledyne atsiskyrusi nuo civilizacijos ji tyrinėja klimato pokyčius. Šeštadienio vakarą festivalyje „Kino pavasaris“ įvyko naujausio dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera.

Nepaprastai kinematografiška dokumentika, užčiuopianti mokslininkės kasdienybę, ją supančios gamtos didybę ir jų tarpusavio ryšį, varžosi tarptautinėje festivalio konkursinėje programoje „Baltijos žvilgsnis“.

Vieno garsiausio ir kūrybingiausio Lietuvos dokumentininko kūryba apdovanota daugybėje kino festivalių, o trumpametražis filmas „Neregių žemė“ (1992 m.) pelnė Europos kino akademijos „Felikso“ prizą kaip geriausias metų dokumentinis filmas. Pasaulinė „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko Amsterdamo tarptautiniame kino festivalyje IDFA, filmas toliau keliauja po festivalius, bet režisieriaus žodžiais „didžiausias jaudulys ir svarba yra parodyti filmą Lietuvoje savo publikai“. Dokumentiką filmavo operatorius Audrius Kemežys, montavo Mirjam Jegorov, muziką kūrė Robert Jürjendal ir prodiusavo Radvilė Šumilė.

„Šiais laikais dokumentiniame kine ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu, trūksta režisierių, kurie nesivaikytų aktualių, patrauklių temų, ieškotų provokacijų, bet kone sakraliai žvelgtų į žmogų, gamtą ir ryšį tarp jų. Manau, kad Audrius Stonys yra vienas iš nedaugelio, kuriam užtenka drąsos pasikliauti žiūrovo gebėjimais suprasti kiną, nebandyti pamokinti, sudramatinti įvykių, o labai atvirai stebėti“, – pristatydama filmą sakė lietuviškos filmų programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė.

Po filmo premjeros kino režisierius Audrius Stonys atsakė į publikos klausimus.

– Esate minėjęs, kad scenarijaus rašymas užtruko ganėtinai ilgai. Scenarijų perskaičiusi filmo herojė Jums pasakė, kad jame yra tik dešimt procentų tiesos, kaip ji iš tiesų gyvena. Kokia buvo pirminė filmo vizija?

– Įsivaizduoti kalnus sudėtinga arba visiškai neįmanoma. Buvę kalnuose tai galėtų patvirtinti. Tad ir visi mano išankstiniai įsivaizdavimai subliuško. Mačiau kalnus kaip kažką galingo, stabilaus, nepajudinamo, tą ir aprašiau savo scenarijuje. Atrodė, kad tai bus filmas apie trapią, laikiną moterį ir amžiną, galingą ledyną. Būnant ten paaiškėjo, kad galbūt viskas yra kitaip. Galbūt tas ledynas, koks beatrodytų galingas ir nepajudinamas, yra be galo trapus ir pažeidžiamas. Žmogus gali riksmu, neteisingu judesiu išjudinti milžinišką jėgą, padaryti negrįžtamus pokyčius ledyne. Galų gale jis tirpsta, mažėja, keičiasi. Galvojau, kad milijonus metų esantis ledynas, toks ir yra, ir visą laiką jį tokį matysiu. Iš tiesų, jis keitėsi mūsų akyse. Mes eidavome tomis pačiomis vietomis ir staiga jų nebeatpažindavome.

Ledynas yra be galo sudėtinga sistema, fata morgana – besikeičianti, gyva, galinga ir trapi tuo pačiu metu. Sunku įsivaizduoti kaip gali didžiulė jėga ir stabilumas derėti su nepaprastu trapumu. Ir turbūt apie žmogų tą patį galėčiau pasakyti. Moteris trisdešimt metų išgyveno tikrai labai sudėtingomis sąlygomis – šaltis, audros, pastovus balansavimas ant mirties ir gyvybės ribos. Vienas neteisingas žingsnis – nugarmėsi į prarają ir viskas baigsis. Man atrodė, kad ji turėtų būti labai stiprus žmogus. Tokią ją ir pamačiau, bet kartu ir labai trapią, pažeidžiamą.

Kuo ilgiau ten buvau, tuo daugiau radau panašumų tarp moters ir ledyno. Takoskyra tarp jų vis mažėjo ir mažėjo. Paskui man pradėjo atrodyti, kad ne tik Aušra reaguoja į ledyno pokyčius, bet ir ledynas reaguoja į Aušrą. Jeigu ji ant mūsų supykdavo, prasidėdavo audra. Labai įdomu, kad 2014 metais Kazachstano Respublikos Geografijos institutas jos vardu pavadino vieną iš ledynų, pažymėdamas didžiulį indėlį į mokslą, pasiaukojimą ledynui ir tyrinėjimams. Kažkur yra ledynas vardu Aušra Revutaitė. Man tai buvo simbolinis faktas. To nežinojau prieš pradėdamas filmą. Staiga paaiškėjo, kad moteris ir ledynas susiliejo į vieną.

Filmo „Moteris ir ledynas“ anonsas: 

– Filme atsiranda ir kiti veikėjai – turistai, muzikantas. Kaip jie Jus surado ar Jūs suradote juos?

– Filme nėra žodžių, yra moteris ir ledynas. Galvojau kaip gi papasakoti tą istoriją. Nenorėjau jokio užkadrinio teksto ir pagalvojau, kad man reikalingas pasakotojas. Pradėjau jo ieškoti. Suradau muzikantą. Maniau, kad jis sudainuos dainą ir tai bus jungiamoji grandis, kuri papasakos visą istoriją. Pasiruošus filmuoti, jis sako – ne, aš nedainuoju, aš tik groju. Jis groja nepaprastai seną trijų tūkstančių metų melodiją. Sakė, kad gali pagroti mėlyną, juodą, geltoną arba raudoną. Aš jam papasakojau Aušros istoriją ir jis nusprendė pagroti geltoną. Pagalvojau, kad tiek metų dariau filmus ir pasakodavau istorijas be žodžių, kodėl gi šį kartą negalėtų pasakoti muzika. Ten juk irgi yra istorija užrašyta. Tik ją reikia perskaityti.

O dėl turisto. Ten tokia aplinka, kad nesinori rėkauti. Mes su operatoriumi netgi kalbėdavome pusbalsiu. Filmuojame ir staiga girdime – ura, ura, ura. Kažkas rėkia. Tai atrodė taip nesuderinama. Galvojau ką su tuo žmogumi padaryti, kad jis nutiltų. Po to nusprendžiau, kad jis galėtų tapti vienu iš filmo personažų ir ženklu to, kas su civilizacija ir naujais laikais ateina į tą sakralią erdvę.

– Kiek laiko praleidote toje vietoje ir kiek laiko vyko filmavimas?

– Pats filmavimas vyko trejus metus. Buvo keturios ekspedicijos maždaug po 12–14 dienų. Vis tik reikia prisitaikyti prie kalnų ritmo. Žiemą ten nei neužkopsi, nei nulipsi. Važiuodavome pavasarį arba rudenį. Nors būnant ten metų laikai keičiasi – tai ruduo, tai pavasaris, tai žiema – viskas vienu metu. Gali pradėti snigti, staiga pasidaryti skaidru, užklupti liūtys. Norėjau nufilmuoti keturis metų laikus, ten pakankamai paprasta tai padaryti.

– Kokia Aušros atsidūrimo ledyne istorija – ar ji pasirinko kalnus, ar kalnai ir mokslas ją?

– Ji man liko paslaptis. Ji tikrai nenorėjo mūsų įsileisti į savo asmeninį gyvenimą. Galvojau, kad aš atvažiuosiu, o ji pasakos apie savo vienatvę, kaip ji gyvena, kas ją pasirinko – ar kalnai, ar mokslas. Toks buvo mano planas. Staiga atsimušiau į tam tikrą sieną ir visi mano bandymai buvo bergždi. Ji nenorėjo manęs įsileisti. Supratau, kad turiu gerbti jos norą. Supratau, kad kalnuose yra kiti atstumai ir kita asmeninė erdvė. Ji žymiai platesnė. Vienatvė suformuoja pakankamai didelį atstumą, kur nenori, kad kas nors įsibrautų. Teko susitaikyti su tuo, kad daug dalykų apie ją ir nežinome. Nesibrovėme ir leidome jai pasilikti paslaptimi. Kaip ir ledynui, kaip ir kalnams.

– Papasakokite apie mokslininkės darbą.

– Ji renka duomenis ir perduoda į geografijos institutą. Šie duomenys labai svarbūs, nes fiksuoja ledynų tirpimą, judėjimą, kritulių ir saulės kiekį. Iš tiesų tai yra vieta, kur globalinis atšilimas labai aiškiai matosi. Tai, ką mes čia žinome teoriškai, ten gali labai aiškiai pamatyti. Yra ir daugiau sudėtingų mokslinių tyrimų, kuriuos ji atlieka. Jos matavimo prietaisai išsidėstę po visą ledyną.

– Ar iš tiesų mokslininkė tiek mažai kalbėjo?

– Mes vakarais pasikalbėdavome. Pastebėjau, kad mūsų pokalbiai ėmė trumpėti. Pirmoje ekspedicijoje buvo daugiau, tada vis mažiau ir paskutinėje ekspedicijoje išvis nebesikalbėjome. Tai labai suprantama. Svarbiausia, kad ji mūsų neišvarė, juk galėjo užtrenkti duris ir pasakyti, kad nebenori. Bet ji leido mums grįžti. Manau, kad ji tiesiog kitaip įsivaizdavo filmavimo procesą. Gal galvojo, kad atvažiuosime, porą dienų pafilmuosime ir visiems laikams išnyksime iš jos gyvenimo. Ji ėmė tarsi tolti nuo mūsų. Buvo pokalbių, bet ji nenorėjo, kad tai būtų įrašinėjama ir labai saugojo savo privačią erdvę.

„Moteris ir ledynas“ seansai „Kino pavasaryje“, kuriuose dalyvaus režisierius A. Stonys:

* balandžio 2 d. 18 val. „Forum Cinemas Babilonas“ (Panevėžys);

* balandžio 3 d. 16.45 val. kino centre „Skalvija“ (Vilnius).

Festivalio programoje bus parodytas lietuvių režisieriaus Audriaus Stonio filmas „Moteris ir ledynas“, forume režisierė Giedrė Žickytė pristatys kino projektą „Šuolis“, o festivalio rengiamoje akademijoje su kino projektu „Švelnūs kariai“ dalyvaus Marija Stonytė.

Amsterdamo dokumentinis kino festivalis yra didžiausias pasaulyje dokumentinio kino renginys organizuojamas kasmet nuo 1988 metų. Per devynias festivalio dienas bus parodyti daugiau nei 300 dokumentinių filmų bei surengtos 104 pasaulinės filmų premjeros. Viena jų – A. Stonio „Moteris ir Ledynas“.

Juosta pasakoja apie lietuvę mokslininkę, kuri jau trisdešimt metų viena gyvena ir dirba Tian Šanio kalnuose ant milžiniško Tuiuksu ledyno. Anot režisieriaus, filmavimai vyko nepaprasto atšiaurumo ir grožio pasaulyje, kuriame gali išlikti tik tapęs to pasaulio dalimi. Filmas bus rodomas konkursinėje vidutinio ilgio filmų programoje ir kartu su penkiolika kitų filmų varžysis dėl dviejų prizų: geriausio dokumentinio filmo bei specialaus IDFA tarptautinės žiūri prizo. Iš viso festivalio metu bus surengti penki filmo seansai. Filmas sukurtas bendradarbiaujant kino kompanijoms „Ūkų studija“ (Lietuva) ir „OU Vesilind“ (Estija).

A. Stonys laikomas vienu kūrybingiausių, meistriškiausių ir produktyviausių Lietuvos režisierių, kurio kinas priskiriamas poetinės dokumentikos žanrui. Šių metų rugsėjį kūrėjas už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, bendruomeniškumo stiprinimu bei asmenine atsakomybe kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką buvo apdovanotas aukščiausiu Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk”.

Festivalio organizuojamas IDFA forumas yra svarbiausias dokumentinių filmų projektų pristatymų industrijos renginys, į kurį suvažiuoja pagrindiniai dokumentinių filmų transliuotojai, finansuotojai, gamintojai, festivalių atstovai bei pardavimo agentai. Šiemet renginyje bus pristatyti 60 kino projektų iš 25 šalių. Vienas jų – G. Žickytės kino projektas „Šuolis“, kuriame pasakojama apie lietuvį jūreivį Simą Kudirką ir jo dramatiškas laisvės paieškas. „Labai vertiname, kad mus atrinko, turėjome pereiti kelis konkurso etapus ir atsakingai tam ruošėmės. Taip pat džiaugiamės, kad prie filmo bendros gamybos prisideda Lietuvos televizija, tad forume mūsų nacionalinis transliuotojas atsidurs šalia „Arte“, „HBO“ bei kitų žinomiausių pasaulio televizijų,“ – teigia filmo kūrėja.

Kaip ir kasmet, tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje yra organizuojama IDFA akademija, kurios tikslas skatinti naujus talentus ir siekti kokybiškos dokumentikos kūrimo. Jos metu organizuojami seminarai bei mokymai studentams ir turintiems patirties kūrėjams. Lietuvos kino centras bendradarbiauja su IDFA akademija ir kiekvienais metais pasiūlo jaunųjų Lietuvos režisierių filmų projektus. Šiais metais su dokumentiniu kino projektu „Švelnūs kariai“ IDFA akademijoje dalyvauja režisierė Marija Stonytė. „Švelnūs kariai“ pasakoja apie penkių jaunų savanorių merginų patirtį karinėje tarnyboje.

„Lietuvių dalyvavimas šių metų Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio programose puikiai atskleidžia tęsiamą stiprią šalies dokumentinio kino tradiciją ir gebėjimą naujomis idėjomis patraukti pasaulio dėmesį: konkurse varžosi vieno ryškiausių mūsų kūrėjų Audriaus Stonio naujausias filmas, režisierės Giedrės Žickytės įgyvendinamas kūrybinis sumanymas pripažintas turinčiu tarptautinės auditorijos potencialą ir bus pristatytas IDFA forume, o jaunosios režisierės Marijos Stonytės idėja papasakoti apie jaunas savanores Lietuvos kariuomenėje tapo galimybe prisijungti prie IDFA akademijoje atrinktų perspektyvių Europos dokumentikos talentų“, – teigia Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.