Klimato kaita, užterštumas, socialinės problemos yra šiandieninės visuomenės rykštė, plakanti mus už tinginystę, atsainumą ir besaikį vartojimą. Jauni fotografai – portugalas Fábio Cunha (F.C.), prancūzė Marie Lukasiewicz (M.L.) ir slovėnė Ana Zibelnik (A.Z.) į šias problemas žvelgia iš skirtingų perspektyvų, tačiau ispanės Cale's Garrido (C.G.) kuruojamoje parodoje Kauno fotografijos galerijoje kalbama apie tai, kas svarbiausia: pasaulį, kuriame gyvename.
– Papasakokite apie parodos „Neatidėliotinas menas gyventi“ koncepciją. Koks jos pagrindinis motyvas?
C.G.: Mane kaip kuratorę įkvėpė trys skirtingi autorių projektai. Pačią koncepciją sukūriau aš, tačiau ji įgarsina ir sujungia menininkų žodžius. Man buvo labai svarbu, kad autoriai turi savo požiūrį, jiems rūpi tie ekologiniai ir socialiniai klausimai, su kuriais šiandien susiduriame. Tai tapo pagrindine juos visus tris jungiančia grandimi.
Dirbu žurnaliste ir nuotraukų redaktore viename „Green Peace“ leidinių, todėl su aplinka susiduriu visą laiką. Matau, kad žmonės jaučiasi pavargę nuo milžiniško informacijos apie klimato kaitą srauto, kurį jie vienaip ar kitaip gauna kiekvieną dieną. Norėjau paliesti šią temą ramiu, švelniu būdu, kur žiūrovas gali per įvairius jausmus ir metaforas sugrįžti prie tos savo asmenybės dalies, kuri pirmiausia yra susieta su gamta, o tik paskui su ekonomika ar gyvenimo būdu. Paroda yra būdas tyrinėti ekologines problemas nutolstant nuo faktų, bet susipažįstant su jausmais ir savo tikruoju „aš“.
Kas atsitiktų, jei sužinotume, kad po mūsų mirties pasaulis nustos suktis? Manau, kad tai suteikia kitokią perspektyvą kalbėti apie nemirtingumą, kuris iš esmės svarbus tik mums patiems.
– Kaip kiekvienas jūsų esate susijęs su ekologija?
M.L.: Tai viena pagrindinių temų, prie kurių dirbu kaip fotografė. Domiuosi aplinkosaugos klausimais, koralinių rifų balimo ir naikinimo tyrimais bei koralų naudojimu paramedicinos pramonėje.
F.C.: Serijoje „Mes vis dar žudome kiaules savomis rankomis“ fiksavau kaimą Portugalijoje, kuriame užaugau. Norėjau parodyti gyvenimo būdą, kuris nyksta. Siekiau, kad žiūrovas atsitrauktų ir šiek tiek apgalvotų savo kelią bei pasirinktą elgesio modelį. Manau, kad tai klausimas, kurį kiekvienas mūsų turi sau užduoti.
A.Z.: Aš, priešingai nei Marie arba Fábio, negaliu sakyti, kad ekologijos tema yra pagrindinė mano kituose darbuose, bet šįkart reflektuoju vartojimą, kuris suteikia prasmės mūsų gyvenimams. Kas atsitiktų, jei sužinotume, kad po mūsų mirties pasaulis nustos suktis? Manau, kad tai suteikia kitokią perspektyvą kalbėti apie nemirtingumą, kuris iš esmės svarbus tik mums patiems.
– Jūsų požiūrio į šią problemą perspektyva labai skiriasi: Fábio fiksuoja jam pažįstamą kiaulių skerdimo tradiciją Portugalijos kaime, Marie kvestionuoja mūsų vartojimo įpročius per koralus, o Ana parodo, ką reiškia būti netinkamam, ir verčia mus permąstyti mūsų vaidmenį gamtoje. Gal galite papasakoti apie savo kūrybinį procesą ir kelią galutinio rezultato link?
M.L.: Mano darbai susiję su sunaikinimu ir palikimu. Visuomenėje mačiau labai daug vartotojiškumo ir stebėjau, kaip mes apie jį kalbame. Pradėjusi domėtis koralais, sužinojau, kad juose galima rasti daug gydomųjų medžiagų. Tai mane labai nustebino ir aš nusprendžiau tuo pasidomėti.
C.G.: Vienas labai svarbus dalykas, dirbant mums visiems keturiems, yra ne tik tai, kad mes vertiname problemą emociškai, bet ir tai, jog tiriame ją savirefleksijos būdu. Mano tikslas nėra visiems nurodyti, ką ir kaip jie turi daryti, o sukurti erdvę, kurioje kiekvienas mūsų labai aiškiai pasako, kad mes stengiamės galvoti apie šiuos dalykus savo kasdieniuose gyvenimuose. Tai mes turime paaiškinti kiekvienas sau, kad galėtume rasti bendrą kolektyvinį sprendimą. Emocijos yra metaforos ir tokie labiau astraliniai darbai gali jus švelniai pastūmėti iki taško, kuriame jūs pats sau randate atsakymą, o negaunate kitų primesto sprendimo.
M.L.: Taip, tai ypač svarbu mano projektui, nes aš žaidžiu su realybe ir fikcija – jūs nežinote, kur yra tiesa. Man labai patinka, kad žmonės, pamatę mano darbus, pradeda kelti sau klausimus. Šiandien mes girdime daugybę nuomonių, mums daroma labai daug įtakos. Mes daug ko nežinome, priimame informaciją tokią, kokia ji yra, per daug negalvodami ir nevertindami. Man įdomu priversti žmones mąstyti. Kaip ir sakė Cale, aš nepateikiu jokio atsakymo, neaiškinu, ką daryti, tačiau stengiuosi, kad žmonės pradėtų kelti sau klausimus.
F.C.: Fiksuodamas vietą, kurioje augau iki man sukako penkiolika, jaučiausi taip, tarsi pats dalyvaučiau procese. Prieš pradėdamas kurti šią seriją ketinau ją pavadinti kitaip, bet, peržiūrėjęs nuotraukas, supratau, kad tai tinkamiausias pavadinimas. Jis yra tam tikras pareiškimas, kad mes taip elgiamės – mes vis dar žudome kiaules savo rankomis. Tai kritiškas žvilgsnis: ką mes darome, ką mes valgome. Aplinkos klausimai kartu yra ir politiniai, ir socialiniai. Galbūt mes kai kuriuos dalykus per dažnai priimame kaip savaime suprantamus, daug negalvodami apie juos. Tai nėra vien tik kritika visuomenei, tai taip pat kritika man. Aš fotografuoju, spausdinu nuotraukas popieriuje, taigi švaistau medžiagas. Galima daug apie tai kalbėti. Man „Mes vis dar žudome kiaules savomis rankomis“ buvo grįžimas atgal.
A.Z.: Pradėjus kalbėtis su Cale, man gimė mintis dirbti su tekstu. Pradėjau rinkti atskiras citatas iš skirtingų knygų. Per sakinius atėjau į vaizdus – žodžiai transformavosi į nuotraukas.
– Pakalbėkime apie mus šiandien supančią ekologinę ir socialinę krizę. Kodėl žmonės elgiasi taip, tarsi po jų nieko nebūtų?
C.G.: Yra du pagrindiniai dalykai: vienas jų – tai, kad pinigai kažkuriuo gyvenimo momentu pasidarė pernelyg svarbūs, kitas – buvo priimti tam tikri politiniai sprendimai, nors buvo žinoma apie būsimą riziką. Deja, tuo metu tai niekam nerūpėjo, nes rezultatas buvo per daug viliojantis. Ekonominė sistema vystėsi puikiai, įgavo daugiau ambicijų, o visuomenė pradėjo labai patogiai gyventi. Daugeliui nereikėjo keltis anksti, dirbti laukuose, daržuose. Šiandien galite gauti visko, ko panorėję, nesvarbu, kad ir kur gyventumėte. Artimiausiame prekybos centre bet kada, nesvarbu, žiemą ar vasarą, galite rasti braškių. Tai tapo įprasta. Krizė ištiko dėl to, kad dabar būtų labai sunku priprasti prie to, kas reikalauja bent šiek tiek pastangų. Manau, kad tokiu atveju yra tik du pasirinkimai: paprasti žmonės, ne politikai, turi pradėti geriau suvokti, koks mūsų poveikis aplinkai, ką mes darome ir kaip mes vartojame, bet atsakomybė turi ateiti ir iš politikų. pusės. Mes turime prašyti politinio atsakingumo ir kartu pateikti pavyzdį, kad esame tie, kurie taip pat prisiima atsakomybę. Turi įsitraukti abi pusės. Manau, kad būtų labai efektyvu, jei politikai pradėtų drausti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, plastiko vartojimą. Kita vertus, tai nebūtina, jei žmonės yra pakankamai nuovokūs ir nori šį tą pakeisti.
M.L.: Iš tikrųjų, jeigu žmogus kokio nors produkto nevartotų, jo ir nereikėtų. Jeigu visi ko nors nepirktų, tai dingtų iš lentynų. Progresas yra istorijoje. Negalime kaltinti kažko ar ko nors, kad vienas augina morkas, o kitas kuria priemonę, kuria mes visi naudosimės. Galbūt esu optimistė, bet manau, kad tie, kurie išrado naujus dalykus, negalvojo, kad darė kažką blogo. Mes radome būdų inovaciją panaudoti taip, kad ji tapo problema. Manau, išradę plastiką mokslininkai džiaugėsi juo kaip puikiu produktu. Žmonės yra sutvėrimai, sukuriantys daug gerų dalykų, bet nenumatantys, į ką tai pavirs.
A.Z.: Panašiai dabar vyksta su technologijomis. Manau, kad po dešimties metų tai irgi bus problema.
M.L.: Tiesa. Dabar mes visi kalbame apie tai, kad plastikas yra baisu, tačiau mūsų per dieną išsiunčiamų elektroninių laiškų kiekis yra beprotiškas. Mes nuolat esame naujienų apsuptyje, galime žinoti, ką šiandien veikia Beyonce. Tam iššvaistoma labai daug energijos.
A.Z.: Bet dabar neturime galimybių to pakeisti.
– Žmonės labai rūpinasi savo įvaizdžiu visuomenėje, materialiniu statusu ir kitais prabangos dalykais. Niekas nenori gyventi apšiurusiame name, bet daugeliui žmonių nerūpi, kad jų šiukšlės teršia paukščių lizdus, miškus ir vandenynus. Tai švietimo, neišmanymo problema ar žmoniškas pasipūtimas ir paviršutiniškumas?
C.G.: Manau, kad mes apie tai tiesiog nepagalvojome. Nežinau, ar tai švietimo problema, bet mes taip užaugome, taip užaugo mūsų tėvų karta. Nemanau, kad dauguma priimtų sprendimų buvo blogi. Jie buvo patogūs. Žmonės yra tingūs.
A.Z.: Manau, kad švietimas yra labai svarbus. Mes pradinėje mokykloje turėjome programą, kurios metu kiekviena klasė vyko į vietą, kurioje žmonės rūšiuoja šiukšles. Kvapas ten tikrai labai blogas, vaizdas šlykštokas, o tu matai žmones, kurie kiekvieną dieną turi atrinkti kalnus šiukšlių. Mane tai labai sukrėtė. Žiūrėjau ir galvojau, kad nenoriu, jog mano jogurto indelis patektų tiems darbininkams. Manau, kad tokie būdai padeda. Jei parodysite vaikams, kur tai nukeliauja ir kokie procesai vyksta po to, jie pradės matyti kitaip.
M.L.: Galbūt mūsų karta sunkiai nori keisti įpročius, tačiau jaunesni žmonės daug labiau rūpinasi aplinka ir ekologinėmis problemomis. Jeigu mes visi gyvensime su tokiomis idėjomis, galėsime kažką pakeisti.
– Vis dažniau kalbama apie, pavyzdžiui, gyvūnų išnaudojimą turizmo tikslais. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl jis auga, yra tai, kad vis daugiau žmonių nori turėti savo asmenukę su vienu ar kitu gyvūnu. Kaip, jūsų nuomone, socialinė žiniasklaida ir apskritai internetas veikia ekologinę krizę?
– C.G.: Technologiniu požiūriu mes esame labai priklausomi nuo daugybės dalykų. Žiūrint iš tos perspektyvos, labai svarbūs Fábio darbai. Nesvarbu, ką mes darome, mes tai darome kompiuteriu. Dažniausiai bendraujame elektroniniais laiškais, žinutėmis, pranešimais. Taigi tokiu būdu mes prarandame ryšį su žmonėmis ir gamta, nebėra jausmo, kad kažką darome kartu savo rankomis. Gyvenu Vokietijoje, esame penkiese ir dažnai vienas ant kito pykstame, kad dirbame per daug. Bet iš tikrųjų mes nematome, ką kitas daro: gal žiūri filmus ar kačių vaizdelius (juokiasi). Tai kaip juodoji dėžė, kurioje tu gali veikti bet ką. Man atrodo, kad prisijungę prie visų įtaisų mes izoliuojame save. Tai rimta socialinė problema – patys to nesuprasdami tampame vis didesniais individualistais.
Kalbant apie ekologinę krizę, mes suvartojame labai daug energijos. Šios energijos gamyba yra dar viena problema. Tikiuosi, kad ateityje galėsime ją išgauti ekologiniais būdais – iš saulės arba vėjo.
M.L.: Šiuo atveju bėda, kad tu nematai, ką naudoji. Tai nėra šiukšlė ar plastiko gabalas, besimėtantis gamtoje. Naudojuosi kompiuteriu kiekvieną dieną ir man rūpi gamta, bet kol kas nėra kitų pasirinkimų.
A.Z.: Manau, kad turėtų būti dvi šio pokyčio pusės. Viena jų ta, kad mes turime suvokti, kaip tai kenkia aplinkai, bet ir politikai turi imtis veiksmų, nes ekonomika ir politikai tam tikra prasme padarė mus nuo to priklausomus. Galbūt yra būdų, kaip tai galima pakeisti arba bent jau bandyti rasti aplinkai palankų būdą gaminti šią energiją. Kita pusė yra švietimas. Esu tikra, kad edukuojant galima pasiekti bent minimalių pokyčių: sumažinti elektroninės pašto dėžutės talpą, ištrinti senus, nereikalingus laiškus ir panašiai. Svarbiausia yra norėti gauti tokią informaciją ir žinoti, kad galime šį tą pakeisti bei kaip tai padaryti.
M.L.: Kita vertus, internetas suteikia daugybę gerų dalykų.
A.Z.: Taip. Be jo aš, pavyzdžiui, nebūčiau sužinojusi apie Nobelio taikos premijai nominuotą švedų paauglę Gretą Thunberg.
– O jeigu grįžtume prie asmenukių kaip priemonės, darančios tiesioginę įtaką gamtai?
C.G.: Tokius dalykus galima pakeisti per švietimą. Galbūt tai galėtų pakomentuoti gyvūnų ekspertas Fábio (visi juokiasi).
F.C.: Nežinau, gal tam tikra prasme taip jų nužudoma mažiau? Žinoma, spėlioju. Galbūt ta asmenukių mada po keleto metų persikels medžiams? Visiškai sutinku, kad socialiniai tinklai daro nemažai žalos, bet žmonės turi pakeisti mąstymą – tai pagrindinė išeitis. Internetas, socialinis gyvenimas labai greitas, tačiau kartu keičiasi ir protas. Mes, kaip žmonės, nesame tokie patys, kokie buvome prieš kelis šimtus metų. Mes greitai mąstome, vystomės. Nežinau, ar po dešimties metų vis dar naudosimės feisbuku. Žmonės pradeda suvokti, kad yra per daug informacijos, kuri niekam nereikalinga. Niekam nerūpi, kiek patiktukų surenka vienas ar kitas pranešimas. Šiais laikais kiekvienas esame televizijos kanalas. Taigi pagrindinė problema esu aš: kaip elgiuosi ir ką transliuoju, o ne tie žmonės, kurie kuria pramogas turistams.
Krizė ištiko dėl to, kad dabar būtų labai sunku priprasti prie to, kas reikalauja bent šiek tiek pastangų.
C.G.: Man atrodo, kad mes visi turime labai skirtingą santykį su gyvūnais. Kai kuriose pasaulio vietose svarbu iš turistų išvilioti pinigų. Tiesa ta, kad negalime išgelbėti viso pasaulio.
M.L.: Netgi aš keliaudama norėjau pamatyti banginius. Mes buvome laive, visai šalia jų. Aš sumokėjau už pasiplaukiojimą ir manau, kad daryčiau tą patį. Keliaudamas po pasaulį tu nori jį patirti ir viską pamatyti.
C.G.: Manau, kad tai dar vienas parodos aspektų: mes matome save kaip žmones gamtoje. Man atrodo, kad jei atsigręžtume į gamtą ir pamatytume, jog nesvarbu, ką mes pakeisime pasaulyje, tai keičia ir mus, ieškotume būdų vėl susijungti su aplinka.
– Kaip įsivaizduojate ateitį? Kas mūsų laukia?
C.G.: Man sunku galvoti apie ateitį, todėl visada stengiuosi daryti dabar ir susidoroti su šiandiena – juk net nežinau, ar gyvensiu rytoj. Stengiuosi nelėkti į ugnį ir keisti mažus dalykus.
M.L.: Žvelgdama į ateitį, iš pradžių buvau nusiteikusi šiek tiek pesimistiškai, kol galiausiai supratau, kad daugeliui žmonių rūpi svarbūs dalykai.
F.C.: Sutinku su Cale, kad ateitis yra dabar. Tačiau negalime eiti blogu keliu, kitaip tai bus pabaiga. Mes turime pakeisti beveik viską: savo įpročius, savo gyvenimus.
M.L.: Turiu draugą, kuris nusprendė neskraidyti, nedaryti daugybės dalykų. Ir tai buvo kaip bausmė. Aš norėčiau tai spręsti kitaip: darysiu geriausia, ką galiu. Suprantu, kad žmonės turi keistis, bet tie pokyčiai neturi tapti bausme. Keistis reikia po truputį. Bet jeigu žengi vieną žingsnį, tai jau yra nemažai.
– Tokios parodos gali paskatinti pradėti diskusiją apie problemas.
C.G.: Tikiuosi. Menininkai vis labiau artėja prie šios temos. Žinoma, tai yra tam tikra mada, bet manau, kad tai labai gerai. Mes matome, kiek daug moksleivių rengia mitingus dėl klimato. Tai keičia net rinkimų rezultatus. Kad ir kur būtum bei ką darytum, jeigu pradedi galvoti apie šias problemas, gali ką nors pakeisti. Svarbu išlikti optimistu ir džiaugtis mažais laimėjimais. Turime dirbti kiekvienas kaip individas, kad sukurtume geresnę bendrą ateitį.
