O man Nerijus – tikrų tikriausias filosofas praktikas, savo gyvensena, mąstysena nuolat keičiantis ne tik save, bet ir tuos žmones, kuriuos visatos traukos dėsnių vedamas pritraukia prie savęs.
– Kas jūs esate iš tiesų, kaip jus apibūdinti?
– Išorėje turiu daug skirtingų veiklų turiu. Ilgą laiką dirbau fotografu (ir dabar šiek tiek fotografuoju). Žmonės mane sieja su kai kuriais verslais. Dar kiti mane pažįsta kaip žmogų, kuris padeda jiems geriau save, savo vidų pažinti. Kažkas vien tik skaito mano pastebėjimus feisbuke. Savo šeimai esu mylintis vyras ir tėtis. Pabrėžti nieko iš šitų dalykų negalėčiau, nes tai tiesiog kintantys veiksniai, ir jie nebūtinai reiškia, kas aš esu, tai tik mano veiklos, mano gyvenimo atspindžiai.
– Kaip pristatytumėte savo šeimą – žmoną ir dukrytę?
– Žmona vardu Justina, dukrą pavadinome Gaja. Ji – būsima aštuntokė. Mokosi Vilniaus Valdorfo žaliojoje mokykloje. Savo pomėgius sieja su daile ir svajoja tapti dailininke. Žmona Justina yra nuostabi moteris ir šiaip turbūt galėtų daryti viską. Šiuo metu Justina dirba finansų vadove vienoje įmonėje, bet kartu ji yra jautrios, meniškos ir labai gražios sielos savininkė.
– Kas vienija jūsų trijulę, taip darniai, gražiai sostinėje gyvenančią?
– Pati šeimos samprata – šeima (jei tik ji teisingai yra suprantama) mus vienija. Bendrystė ir buvimas kartu. Gražių ir sąmoningų šeimos santykių puoselėjimas. Draugystė. Pagalba. Rūpestis ir visapusiškas augimas. Šie dalykai man atrodo elementarūs, nors kai kuriems žmonėms jau pamesti. Šiais laikais šeimos dažnai išyra, kažkas kažko geresnio vis ieško. Populiaru turėti daug draugių, draugų. Vis dėlto šeima man labiau siejasi su senosiomis tradicijomis gerąja prasme.
– Kai du jauni žmonės su savo žaislais nusprendžia apsigyventi bendroje smėlio dėžėje, kiekvienas iš jų atsineša tam tikrų patirčių iš savo vaikystės namų ir bando jomis vadovautis. Štai tuomet ir prasideda problemos.
– Arba ne. Mano dabartinis supratimas yra gerokai kitoks, nei buvo prieš dešimt ar daugiau metų. Žmogaus santykis su jo šeima gali keistis, nepaisant vaikystėje patirtų skausmingų išgyvenimų. Faktas, kad sovietmečio kartos vaikai turėjo kitokią vaikystę. Kaip ir mūsų tėvai, seneliai – dar kitokią. Visi mes turėjome kažkokios patirties, kuri vienaip ar kitaip mus veikė.
Tu negali žinoti, kas bus rytoj, todėl mėgaukis gyvenimu ir nepriekaištauk. Džiaukis savo žmona, užuot aiškinęs, kokia ji turėtų būti.
Bet į mano gyvenimą toji patirtis atėjo su tam tikru pokyčio kampu. Aš daug ką mačiau, bet tie dalykai nebūtinai paveikė mano asmenybę. Netgi tie, kurie atrodė neteisingi šeimoje, man leido nuo jų atsiriboti. Mano mama jau paliko šią žemę, tėtis dar gyvas. Aš prisimenu savo šeimos skausmą, prisimenu gražius ir ne tokius gražius dalykus, bet iš pagarbos bei meilės praeitį norėčiau palikti praeityje. Joje buvo visko. Esu matęs daugybę šeimų, kurios iš vaikystėje matyto blogo pavyzdžio taip ir neišėjo… Neištrūko ir jų vaikai. Tad išeina toks ilgas traukinys, kurio keleiviai pervažiuoja per tą pačią upę ir visi vienodai sušlampa.
– Ar jūs priėmėte tuos vaikystės skaudulius kaip labai vertingas gyvenimo pamokas ir išlipote reikiamoje stotelėje? Netapote auka?
– Taip jau yra: kai žmogui skauda, jis iš pradžių bando kovoti su tuo skausmu, kaip šuo kąsti, pykti, šiepti dantis; kaltinti aplinką dėl savo nesėkmių. Toks žmogus gali užgraužti save ir kitus. Pasijutęs auka jis gali imti ieškoti kaltų, toliau pulti ir kovoti su pasauliu. Mano praeitis buvo mano kelrodė. Kol skaudėjo, žinojau, kad kažkas skauda manyje, ir aš taip nebenoriu gyventi.
– Vadovaujatės meilės principais. Supratote, kad šeimoje, kur viešpatauja meilė, negali būti jokių nesusipratimų?
– Man gera gyventi neslepiant šito jausmo ir šito supratimo savo šeimoje. Kai gyveni mylėdamas, meilė ima supti viską, mane, mano žmoną, dukrą, žmones, su kuriais mane gyvenimas suveda. Jaučiu meilę ir dėkingumą viskam, praeičiai, dabarčiai, gyvenimui, pasauliui ir Dievui.
– Dažno šių dienų lietuvio šeimoje nėra vietos Dievui…
– Dievas nuo vaikystės buvo mano širdyje, niekas man apie jį nepasakojo, neturėjau su kuo apie šį supratimą pasikalbėti, išsiaiškinti. Ir nors kažkuriuo metu buvau nuo jo nusisukęs, visada žinojau, kad jis su manimi kartu.
Nepaisant, kokią religiją išpažįsti, kokios rasės, tautybės, auklėjimo esi – pas visus žmones širdis, jos tikrumas toks pats. Kol gyveni atskirtyje, esi priklausomas nuo savo tiesų, įsitikinimų, tol nemažai iš to kyla pykčio, kovos, liūdesio, skausmo.
Fotomenas: savo fotografijose N.Paluckas akcentuoja žmogaus pastangas sustoti, gyventi sąmoningai ir pastebėti, koks gyvenimas harmoningas. / N. Palucko nuotr.
Kai gyveni širdimi, Dievo Dvasia, į tave, tavo šeimą sugrįžta ramybė, meilė, taika. Ir ne man čia garbė. Ne žmogus čia kažką daro. Kai jis yra atviras, negyvena savo minčių šešėliuose, meilė savaime teka per jį. Yra juntama. Juk saulei nesvarbu, kokie debesys kažkur telkiasi: ji kaip švietė, taip ir šviečia. Taip ir žmogaus širdis visuomet yra pilna meilės, tik tie tamsūs minčių debesys ir tapatinimasis su jais neleidžia šviesos pastebėti.
Aplinka intuityviai jaučia meilę. Kaip ir bitės, kurios prasiskleidus žiedui bemat suranda nektarą. Kai nuo tavęs sklinda meilė, tuomet ir tavo šeima, tavo vaikai tai jaučia. Nes mato, kas vyksta. Tu nežadi dukrai, kad būsi geras tėvas, tu tiesiog būni geras… Tu nesakai, kad elgsiesi vienaip – tiesiog natūraliai nebegali elgtis kitaip.
– Iš jūsų kalbos aiškėja, kad veidmainiškumas – šeimoje būti vienokiam, darbe – kitokiam, sporto klube – vėl kitokiam ir t. t. yra tik mūsų pačių prasimanymas dėl patogesnio gyvenimo? Iš Dievo visi mes esame vienodi?
– Žinoma. Šablonus kuriame mes patys. Bet kai pavargsti vaidinti ir nori grįžti į savo vidų, širdį, į pradžių pradžią, visos kaukės nukrenta – lieka tik toji prigimtinė Meilė ir Harmonija, kuri ima reikštis per žodžius ir veiksmus. Lieka viena, didelė Dievo šeima. Žmonės, atpažinę Dievą savyje, supranta, kad nereikia kaukių, su kuriomis jie tapatinosi. Nereikia būti vienokiam darbe, kitokiam namie, draugų rate, kad apsigintum, pasirodytum, suvaidintum... Nebereikia auginti šarvų. Kai nelieka išorinių sluoksnių, pražysta širdis. Palyginkime: kaip gardžiai kvepia viena išsiskleidusi gėlė, o jei tokių gėlių būna visa pieva?
– Kažkada feisbuke kvietėte į svečius kiekvieną, kas nori smagiai pavakaroti, pakalbėti įvairiomis gyvenimo temomis… Ar nebijojote, kad į jaukų šeimos vakarą prisikviesite prašalaičių?
– Na ne… Kai imi ne lėkti, o gyventi sąmoningai, imi pastebėti, kad gyvenimas yra labai harmoningas. Jei kažkuriuo etapu žmogui reikia patirti kančią – jis ją ir patiria; jei kažkam tuo metu trūksta meilės ir supratimo – tiedu staiga susitinka kaip bitė su gėle, ir įvyksta tas pasidalijimas nektaru… Aš besąlygiškai pasitikiu gyvenimu (anksčiau taip nebuvo), todėl priimu žmones, kurie pasirodo mano kelyje. O jei kalbėtume apie dangų, žemę – juk ir toji šeimos buitis yra tame pačiame dieviškume. Nereikia jų atskirti. Negi negali jausti meilės namuose tvarkydamas kambarius ar automobiliu važiuodamas į darbą?
– Sakykit, ką norite, – pasaulis dualus. Ir šalia gėrio visuomet egzistuoja blogis. Kaip ir šalia jaukaus šeimos židinio – kaminas su juoda derva rūkstančiais dūmais. Kas labiausiai kenkia judviejų su Justina santykiams?
– Jei pasakyčiau, kad mūsų namuose dūmų nėra, turbūt žmonės nepatikėtų? Todėl kalbėsiu truputėlį retrospektyviai. Dūmai kyla tuomet, kai yra, kas tą ugnį kursto. Kuo daugiau asmens, kuris turi kitiems visokių reikalavimų, norų, lūkesčių, tuo daugiau galimybių užsidegti. Bet jei tu supranti, kad gali būti nepriklausomas nuo asmenybės, nuo joje įrašytų scenarijų ir priimi kitus šeimos narius – tai apie kokius dūmus mes galime kalbėti?
Man šitas klausimas visuomet buvo svarbus, nes manyje irgi egzistavo tos dalys, kurios, užpiltos benzinu, tarsi užsiliepsnodavo (šypsosi). Bet paskui ėmiau stebėti, kokios tos dalys manyje reaguoja: vaikystės traumos, kažkieno pasėti įsitikinimai, pavirtę reakcija, veiksmu ir kita. Iš kur kyla šeimoje ugnis? Kai susiduria du priešingi poliai – pliusas ir minusas, dvi neginčijamos tiesos įžiebia kibirkštį. Bet jei tu visa tai matai, supranti, vadinasi, gali ir sustabdyti. Tuomet mintis nebepavirsta veiksmu, patirtimi.
Dažniausiai žmonėms, šeimoms, poroms būtent mintys ir iš jų kylantis impulsyvus veikimas daro didžiausią žalą. Pirma įvyksta veiksmas, o tik paskui jo analizė. Neretai gailėjimasis ir pavėluoti atsiprašymai: aš taip nenorėjau, taip negalvojau ir pan.
Kai mintis nebetampa kūnu, ji subliūkšta, išnyksta. Tu nebeatidarai durų savo būsimam konfliktui. Taip mes dabar su Justina gyvename – perprogramavę savo galvas. Griaustinis griaudėja, bet jau kažkur labai toli, nebe tavo kieme...
– Suprantu. Praeities nebėra, rytdienos dar nėra. Yra tik dabartis. Ir toje dabartyje jūs padedate žmonėms pamatyti jų netikusias programas, kad jie patys galėtų jas, kaip sakote, perprogramuoti?
– Būtent. Ir tu pradedi matyti, kiek daug kančios yra toje tavo susikurtoje, įtikėtoje programoje, tavo tiesoje. O kai pradedi tai suvokti, gali sakyti STOP – aš nebenoriu būti auka, jos įkaitu. Tarkim, tu nustoji valgyti blogą maistą – tau truputėlį pagerėja. Meti rūkyti, gerti, svaigintis – eini sveikatingumo keliu toliau. Iš pradžių patiri detoksikacijos periodą, po kurio supranti, kaip stipriai mintys gali tave paveikti. Tada nori judėti dar toliau. Tuos pačius dalykus apie meilę, Dievą, atskirtį, vienybę (tik gal kitais žodžiais, palyginimais) kalbėjo Jėzus, Buda, kiti didieji mokytojai. Nesilyginu su jais, tik sakau, kad savo gyvenimu stengiuosi patvirtinti tą pačią išmintį. Nes tik ji atneša taiką ir ramybę į šeimą, gyvenimą, save.
– Kaip suprantu, kadaise fotografija užėmė didelę jūsų gyvenimo dalį. O dabar, jums keičiantis, gal atsirado naujų hobių? Gal juose dalyvauja ir jūsų šeima – žmona su dukra?
– Kai kasdienybė atrodo pilna, tai ir nėra poreikio kažkaip ar kažkuo ją papildyti. Mums visiems patinka gamta. Gajai patinka dailė. Ji laisvu laiku piešia eskizus ir tobulėja šioje srityje. Manau, tai pirmas dailininko bruožas – nesiskirti su pieštuku ir eskizų sąsiuviniu, kad kur būtum. Gaja mėgsta piešti portretus, gamtos vaizdus. Bet jei paprašytumėte jos darbų, turbūt neduotų, nes sakytų, kad šiandien tą patį žmogų ar peizažą ji galėtų nupiešti kur kas geriau. Noras tobulėti, siekti jai gerai pažįstamas.
Justina labai mėgsta megzti. Ypač tuo mėgavosi ilgais žiemos vakarais. O kai diena pasidarė šviesesnė, mielai einame drauge į gamtą pasivaikščioti. Kadangi gyvename šalia miško, prieš darbą Justina mėgsta ten pabėgioti, pabūti tyloje.
Svajojame išvažiuoti gyventi į mišką ir galbūt įkurti tokią vietą, kur rinktųsi nuo gyvenimo tempo pavargę žmonės, norintys atkurti ryšį su savo tikrumu. Norintys išlipti iš lekiančio gyvenimo traukinio mūsų Miško stotelėje ir pamąstyti apie tai, kas jie tokie yra ir kur jie tokiu greičiu keliauja. Svajojame, bet savęs neįpareigojame. Viskas kinta, todėl tebūna tai, kas turi būti.
– Panašu, kad karantinas jau laisvėja, kad vasarą galėsime vėl keliauti – bent jau po Lietuvą tai tikrai. O kas bus ateinantį rudenį – vėl nežinome… Ar ta antrus metus besitęsianti nežinia kaip nors gali paveikti tvirtą, sąmoningą šeimą. Įbauginti ją, nuvarginti, supykdyti? Spėju, kad ne?
– Aš viską suprantu ir sutinku, kad šioje situacijoje, kurioje dabar yra pasaulis ir žmonija, iš tiesų labai daug skausmo, netekčių. Ta pandemija sumažino mano darbus, paveikė finansiškai, bet kartu padaugėjo laiko padėti žmonėms. Atsivėrė erdvė, kuri užsipildė meile ir galimybe būti reikalingam ten, kur manęs labiausiai reikia. Nuostabus tas gyvenimas: dalykai, kurie vienaip ar kitaip kažką griauna, kartu ir kažką naujo, gero, prasmingo žmonėms atneša. Ir aš žinau, kad toji kovido situacija, kad ir kokia baisi ji būtų, daugybei žmonių leido sustoti ir permąstyti savo gyvenimus, vertybes, kryptį.
Niekas negali sustabdyti dalykų, kurie yra neišvengiami. O jei jie neišvengiami, tai kodėl tuomet jų turėtume bijoti? Faktas yra tas, kad net pandemijai pasibaigus žmonės nenustos mirti. Mano mama mirė nuo vėžio. Ir visi žmonės kada nors paliks šiuos kūnus. Tokios šio pasaulio taisyklės: yra pradžia, yra ir pabaiga. Jei tu suvoki šitą dėsnį, nesikankini. Priėmimas suteikia vidinės ramybės ir laisvės.
Aš turiu pavyzdį, kurį dažnai naudoju. Sakau, kai liūtas sudrasko zebro mažylį, tai zebrui yra kančia. Bet jeigu mes išgelbėsime visus zebrus, išmirs visi liūtai, ir vis tiek bus kančia. Todėl turime išmokti priimti tai, kas neišvengiama, nes toks yra žmogaus gyvenimas žemėje. O ką mes galime padaryti iš tiesų, kol ateis toji fizinė mirtis – tai nugyventi šį gyvenimą gražiai! Be baimės, be tapatinimosi su kančia. Su meile. Tu negali žinoti, kas bus rytoj, todėl mėgaukis savo savo gyvenimu ir nepriekaištauk. Džiaukis savo žmona, užuot aiškinęs, kokia ji turėtų būti. Išnaudok savo laiką gražiausioms vertybėms kurti.
