Apie tai, kodėl neteisėto praturtėjimo teisės norma vis dar netampa tramdomaisiais marškiniais, "Kauno diena" kalbasi su Kauno apygardos vyriausiuoju prokuroru Dariumi Valkavičiumi.
– Praėjusiais metais Kauno apygardos prokuratūra vos du ikiteisminius tyrimus dėl neteisėto praturtėjimo baigė kaltinamuoju aktu. Dvylika tyrimų buvo nutraukti. Kaip paaiškintumėte tokį santykį?
– Šiose bylose nedarome jokių išimčių ir taikome bendrąsias kriminalistikos taisykles. Ten, kaip žinia, jau atsiranda nekaltumo prezumpcija. Įtariamasis turi teisę tylėti, atsisakyti duoti parodymus teisme. Iš esmės pareigūnai turi surinkti duomenis, kad turtas tikrai neteisėtai įgytas. Kai taikome tas standartines procedūras, procesai tampa ilgi, o duomenis surinkti gana sudėtinga. Bet aš norėčiau kalbėti ir apie gerus dalykus, kurie ne visada išgirstami.
D.Valkavičius pripažįsta, kad kai kuriuos nusikaltimus darantys per mažai rizikuoja.
– O tokių yra?
– Praėjusių metų pabaigoje darėme analizę apie tai, kiek kartų prokurorai taikė nuosavybės teisių apribojimą baudžiamajame procese. Suma įspūdinga. Metų gale turto buvo apribota už beveik 4 mln. eurų. Toliau jau teisminiame procese bus žiūrima, ar taikyti turto konfiskavimą, ar išplėstinį turto konfiskavimą, ar į tas sumas nukreipti civilinius ieškinius. Ši suma, manyčiau, amortizuoja situaciją su neteisėto praturtėjimo bylomis.
Dar. Šiemet įsiteisėjo pirmasis nuosprendis, kuriame teisėjas pritaikė išplėstinį turto konfiskavimą. Išplėstinis turto konfiskavimas taip pat yra įrankis, kai ieškoma turto ir galimybės jį konfiskuoti bei perduoti į valstybės biudžetą. Pas kaltinamąjį per kratas rasta per 23 tūkst. eurų grynųjų pinigų. Jie konfiskuoti ir perduoti valstybei, taip pat konfiskuotos ir akcizinės prekės, paskirta bauda.
Dar vienas pavyzdys. Valstybės biudžetą turėtų papildyti ir bešeimininkiais paskelbti beveik 3 mln. eurų. Pradėjus ikiteisminį tyrimą šiems pinigams buvo taikytas areštas. Nutraukdamas ikiteisminį tyrimą, prokuroras pasisakė, kad jam kyla abejonė, kieno tie pinigai, todėl jie turi būti perduoti valstybei.
Jei vieną dieną lėšos iš šešėlio atsidurtų valstybės biudžete, gal gyventume kaip Šveicarijoje.
– Tačiau jūs kalbate ne apie neteisėtą praturtėjimą.
– Noriu pademonstruoti, kad neteisėtas praturtėjimas tėra vienas iš teisėsaugos priemonių.
– Rekomenduojate nesureikšminti neteisėto praturtėjimo straipsnio?
– Iš esmės taip. Žinoma, jei jis būtų taikomas plačiau, rezultatas būtų geresnis. Tačiau bet kokiu atveju įstatymą dėl neteisėto praturtėjimo vertinčiau kaip vieną iš teisėsaugos priemonių. Visada proceso metu dedame didžiules pastangas surasti turtą, pritaikyti apsaugą ir tada jau žiūrėti, kaip tą turtą perduoti valstybei ar žmonėms, kurie patyrė žalą.
Be to, vadovaujamės nauja generalinio prokuroro rekomendacija dėl turto tyrimo. Joje nepaliekama galimybės jo neatlikti. Generalinis prokuroras įpareigoja atlikti turto tyrimą, išsiaiškinti to turto kilmę ir išspręsti jo konfiskavimo klausimą. Tiems, kurie daro nusikaltimus, turime parodyti, kad tokius nusikaltimus neapsimoka daryti.
– Vis tik, neteisėto praturtėjimo įstatymas buvo priimtas audringai, vėliau laukta Konstitucinio teismo išaiškinimo ir, žmogiškai žiūrint, tam tikros situacijos, kai niekur nedirbantys, iš pašalpų gyvenantys žmonės užgyvena solidžius turtus ir šis įstatymas nesuveikia, visuomenei atrodo nenormalu.
– Visuomenė turėjo didelių lūkesčių. Pareigūnai taip pat vylėsi, kad bus lengviau neteisėtai užgyventą turtą paimti ir perduoti valstybei. Tačiau aš grįžtų prie to, kad kiekvienas pilietis, kad ir koks jis būtų, turi savo teises ir baudžiamajame procese jos labai svarbios. Tada kyla problema, kiek ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnai, mūsų socialiniai partneriai – Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), geba surinkti informacijos apie konkretaus piliečio turtą ir įvertinti tuo aspektu, kad teisme būtų galima pasakyti: šito turto kilmė neaiški ir mes galėtume inicijuoti baudžiamąją atsakomybę dėl neteisėto praturtėjimo. Tad pagrindinė problema – gebėjimas surinkti duomenis.
Ne visais atvejai pavyksta paneigti įtariamųjų pateiktus duomenis, todėl kai kuriuos tyrimus tenka nutraukti.
Pareigūnai veikdami pagal klasikinį modelį, rinkdami duomenis vadovaujasi baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis taisyklėmis. Tie, kurie daro nusikaltimus, veikia be taisyklių. Jie gali meluoti apie turto kilmę, teikti neaiškios kilmės raštelius neva pagrindžiančius turto kilmę. Ten ribų nėra. Pareigūnai vadovaudamiesi įstatymu turi paneigti šias aplinkybes. Reikia pripažinti, kad ne visais atvejais pavyksta paneigti tuos įtariamųjų pateiktus duomenis, todėl kai kuriuos tyrimus tenka nutraukti.
Taip, visi laukė ne tik paties įstatymo, bet ir Konstitucinio teismo išaiškinimo, kuris nieko nepagadino.
– Bet ir nieko nepagerino?
– Santykinai, taip. Tačiau laukiame ir civilinio neteisėto praturtėjimo įstatymo. Diskusija Seime dėl to vyksta ir, manau, bus supaprastinta neteisėto praturtėjimo įrodinėjimo tvarka. Baudžiamajame kontekste sudėtinga įrodyti neteisėtą turto kilmę, o civiline prasme būtų paprasčiau. Tačiau ten susidursime su žmogaus teisių problema.
– Neteisėto praturtėjimo įstatymas dar kai kurių priskiriamas prie "mirusių teisės normų". Sėkmės istorijų dėl neteisėto praturtėjimo kol kas negausu.
– Nedaug. Tačiau visais atvejai tokiose bylose VMI atlieka mokestinį patikrinimą. Jeigu prokurorai mato, kad žmogus turi turto, matome, kad nesumokėjo mokesčių, garantuoju, kad visais atvejais VMI suskaičiuoja nesumokėtus mokesčius ir net jei žmogus dėl galimo neteisėto praturtėjimo nepatraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nekonfiskuojamas jo turtas, mokesčius po tyrimų sumoka.
Deja, šiandien dar yra taip, kad kai kuriuos nusikaltimus vis dar apsimoka daryti. Matome, kas vyksta aplinkui, – šešėlinė ekonomika, akcizinių prekių vežimas, kontrabanda – tos neteisėtos veiklos neša didelį pelną. Tai akivaizdu išėjus į gatvę, pasižiūrėjus į automobilius, namus. Visi tai supranta. Problema – rasti gebėjimų įrodyti tokio turto neteisėtumą. Jei vieną dieną lėšos iš šešėlio atsidurtų valstybės biudžete, gal gyventume kaip Šveicarijoje.
