Pavadino pavyzdžiu
Klaipėdos vardas nuskambėjo ne tik Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje rusakalbių žiūrimo televizijos kanalo "Current Time" ("Nastojaščeje vremia") laidoje.
Ją galima bet kada pamatyti ir tinklalapyje "Youtube".
Pagrindiniais už kadro likusiais herojais tapo kuklūs, be noro pasipuikuoti ar gauti padėkų klaipėdiečiai, ryžęsi padėti ne vienam visuomenės atstumtam uostamiesčio gyventojui.
Laida taip ir vadinasi "Lietuva: geri žmonės".
JAV remiamo kelerius metus Laisvosios Europos radijo transliuojamo kanalo žurnalistai siekia pateikti bešališką, nepropagandinę informaciją.
Projektą vykdo radijo stotys "Laisvosios Europos radijas", "Amerikos balsas" kartu su Lietuvos, Latvijos, Estijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos transliuotojais ir interneto portalais.
Laidos paprastai šioje televizijoje rengiamos Prahoje ir Niujorke.
Pasakojimas apie Klaipėdos žmones, jų aktualijas ir pačių rastus sprendimo būdus skleidžia žinią apie mūsų miestą ir jo gyventojus.
Laida įdomi ir klaipėdiečiams gerai pažįstamais miesto vaizdais.
Pagrindinis laidos tikslas – parodyti, kad aktualias socialines problemas klaipėdiečiai sprendžia ne visada paversdami jas tik valdiškų institucijų galvos skausmu.
Laida apie geradarius
Laidos vedėjas Jevgenij Erlich pasakojimą apie Klaipėdą pradėjo posakiu "yra dar pasaulyje gerų žmonių" ir čia pat pakomentavo, kad šią frazę žmonės dažnai taria nesusimąstydami, lyg mantrą ir savo pačių neveiklumo pateisinimą, o geri žmonės patys susidorojo su problemomis.
Laidoje nėra kritikos miesto valdžios atžvilgiu, kalbama tik apie paprastus, valdiškose įstaigose nedirbančius žmones, kurie nedvejodami ėmėsi pagelbėti atstumtiesiems.
Laidos vedėjas Jevgenij Erlich pasakojimą apie Klaipėdą pradėjo posakiu "yra dar pasaulyje gerų žmonių" ir čia pat pakomentavo, kad šią frazę žmonės dažnai taria nesusimąstydami, lyg mantrą ir savo pačių neveiklumo pateisinimą.
Klaipėdiečiai, apie kuriuos žurnalistai susuko siužetą, ir yra tie gerieji žmonės.
Laidoje žiūrovams primintos dienraštyje "Klaipėda" ne kartą aprašytos istorijos. Jos – apie visuomenės atstumtus, į gyvenimo užribį nusiritusius žmones.
Kad ir kokie nepatrauklūs ir norą nusukti nuo jų akis keliantys jie yra, šie klaipėdiečiai turi svajonių, o kartais tiesiog norą išgyventi.
Daugelis mūsų stengiasi jų nematyti. Bet ne visi.
Drebulys gąsdino
Pirmasis siužetas – Vladimiro Ščanycino istorija. Šį vyrą daugelis klaipėdiečių, jei ne pažįsta, tai yra matę.
Jis išsiskiria ryškiaspalviais rūbais, lakuotais nagais, bet labiausiai – garsiu, trūkčiojančiu kalbėjimu ir kartais nestereotipišku elgesiu.
Nors daugybė klaipėdiečių šį žmogų yra matę, tik nedaugelis žinojo apie jo įgimtą ligą, pasireiškiančią visų galūnių tremoru, todėl jam sunku valdyti savo balsą, laikyti daiktus ir apsitarnauti. To nežinantys žmonės neretai lipdė Vladimirui pamišėlio etiketę.
Dėkingumas: užsienio žurnalistų kalbinamas V. Ščanycinas neslėpė dėkingumo jo gyvenimą pakeitusiems klaipėdiečiams. / Laidos "Lietuva: geri žmonės" stop kadras
Jaunystėje įgijęs aukštojo mokslo diplomą, V. Ščanycinas dirbo ir gaudavo didelę algą, buvo sukūręs šeimą ir susilaukė dviejų vaikų.
Vėliau liga progresavo ir sugriovė jo susikurtą pasaulį. Grįžęs gyventi į gimtąją Klaipėdą dėl nedažnai pasitaikančios ligos Vladimiras vis labiau smuko į neviltį.
Neurologinė operacija šiam klaipėdiečiui sušvito kaip nepasiekiama žvaigždė. Operacija iki šiol nekompensuojama valstybės.
Važinėdamas konsultuotis pas gydytojus Kauną, vyras augino ne tik viltį, bet ir skolas. Taip per ne vienerius metus jos pasiekė poros tūkstančių sumą.
Įvyko beveik stebuklas
Kartą drebančiomis rankomis socialiniuose tinkluose jis parašė trumpą frazę: "Neįgaliajam reikalinga pagalba". Vargu, ar tada vyras įsivaizdavo, kad tai bus jo naujo gyvenimo pradžia.
Būrys klaipėdiečių jau turėjo patirties, kaip padėti visuomenės atstumtiesiems.
V. Ščanycino atveju reikėjo susisiekti su antstoliu ir sužinoti, kaip padaryti, kad valdiškos įstaigos nenuskaitytų nuo paaukotų pinigų mokesčio, o paramos gavėjas neprarastų pašalpos.
Savanoriai suprato, kad mažutis Vladimiro butukas jau reikalauja kosmetinio remonto – reikėjo tiesiog nudažyti sienas, kad gyvenimas likimo nuskriaustam žmogui nušvistų naujomis spalvomis ir imtų dvelkti švara.
"Labai norėčiau turėti rūbų spintą", – klausinėjamas atviravo vyras.
Po to, kai Vladimiro istorija buvo paviešinta, Kauno medikai sutiko išimties tvarka padėti jam nemokamai.
Praėjo keli mėnesiai ir V. Ščanycino gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Klaipėdiečiai ir iš uostamiesčio į užsienį dirbti išvykę žmonės savo aukomis padengė vyro skolas.
Operacija pavyko, Vladimiro sveikata jau pasitaisė ir dar taisosi. Geradariai padovanojo jam patogią lovą ir įrengė kambario gale drabužinę.
Vladimiras neslepia dėkingumo jam padėjusiems žmonėms, siužeto autoriams jis rodė jo gyvenimą aprašiusį dienraštį "Klaipėda" ir minėjo bičiuliu jam tapusį klaipėdietį Michailą Andrijanovą, raginusį padėti šiam žmogui.
Privertė patikėti žmonėmis
"Lengva padėti balta skarute apsigobusiai senutei, kuriai trūksta kelių eurų vaistams ar maistui. Pagelbėti dvoką skleidžiančiam benamiui – kur kas sunkiau. Visi esame žmonės – ir kvepiantys, ir dvokiantys", – atviravo M. Andrijanovas.
Taip kalbėdamas jis prisiminė dabar jau anapilin iškeliavusią Stefaniją Širvytę, kuri taip pat tapo minėtos laidos heroje.
Vieniša senutė neturėjo nė vieni artimo žmogaus, gyveno daugiabučiame name, apsupta daugybės kaimynų.
Visą žiemą jos gaisro nusiaubtą butą pro išdužusį langą košė vėjai.
Moteris gyveno virtuvėje, miegojo ant grindų, be dujų, šviesos, vandens, kanalizacijos, valgė tai, ką rasdavo konteineriuose ir pati buvo panaši į šešėlį, nes bijojo žmonių, iš kurių girdėdavo tik priekaištus.
Išnešti apdegusius daiktus, išvalyti ir iškuopti Stefanijos butą, nupirkti jai baldus ir rūbus, apmokėti skolas buvo nelengvas darbas, bet prieš tai gera norintiems daryti žmonėms teko prisibelsti į senolės sielos duris.
Savanoriai rado būdų prakalbinti Stefaniją, pasirūpino jos higiena, užsakė jai laikraštį, vežė į zoologijos sodą, prie jūros ir taip senolę privertė patikėti žmonėmis, priminė apie gyvenimo džiaugsmą.
Kai S. Širvytė pasiligojo, tie patys savanoriai lankė ją ligoninėje, galiausiai pasirūpino, kad savo gyvenimo saulėlydį vieniša močiutė oriai sutiktų gerą vardą turinčiuose globos namuose.
Jau skina laurus
Dar viena gyvenimo užribį pasiekusio žmogaus istorija yra pažymėta optimizmo.
Klaipėdietis Vladimiras Fedotovas – taip pat daugeliui miestiečių matytas, jis dažną dieną sėdėdavo neįgaliojo vežimėlyje prie Senosios turgavietės.
Nors vyras yra neįgalus, jis visą gyvenimą svajojo tapti plaukiku. Tačiau klaipėdiečių duodamos išmaldos baseino abonementui vis neužtekdavo.
Sužinoję apie šį vyrą ir jo ryžtą sportuoti klaipėdiečiai paaukojo per tūkstantį eurų, tai yra tiek pinigų, kad Vladimiras ne vienerius metus turės galimybę treniruotis ir siekti sporto aukštumų.
Pasiekimai: V. Fedotovui nebereikia prašyti išmaldos, jo pasiekimai baseine įrodo, kad žmonių aukos pakeitė jo gyvenimą. / Laidos "Lietuva: geri žmonės" stop kadras
Jau dabar jis gerina Lietuvos neįgaliųjų rekordus.
Su šiuo vyru dirbantis treneris pažymi ypatingus V. Fedotovo gebėjimus ir teigia turintis vilčių, kad gyvenimo būdą klaipėdiečių dėka pakeitęs vyras taps tikru sportininku.
Garbės netrokšta
Šiemet "Klaipėda" rašė ir apie benamį, kuris karantino metu daugiabučio namo laiptinėje, kur nakvodavo, pradėjęs spjaudytis krauju, išgąsdino ir papiktino gyventojus.
Tada dažną dieną Artūrą matę žmonės jo gailėjo – duodavo pinigų arba nupirkdavo maisto.
Tokiam žmogui reikėjo kitokios pagalbos – padėti išbristi iš priklausomybės nuo alkoholio.
Artūro gyvenimas taip pat tapo užsieniečių laidos siužeto akcentu.
M. Andrijanovas rado dar vieną klaipėdietį, Andrejų Ivanovą, kuris pats atsikratė panašios priklausomybės, pašventė savo gyvenimą priklausomų žmonių reabilitacijai ir buvo pasiryžęs pagelbėti Artūrui.
Tačiau Artūras nespėjo pabandyti atsitiesti, jo gyvenimas nutrūko 33-aisiais metais dėl onkologinės ligos.
Toks toli nuo Lietuvos gyvenančių žurnalistų žvilgsnis į Klaipėdą ir klaipėdiečius mums patiems rodo, kad atjauta ir nuoširdumas daro išties didelius darbus.
Žmonės, kurie aukojo pinigus, kuopė aprūkusius varguolių namus, pirko jiems maistą ir baldus, neprašė viešinti jų pavardžių, jie liko neįvardinti. Kiekvienas tai darė ne dėl garbės.
