Anglų poetas, dailininkas, vienas iš siurrealizmo pirmtakų Williamas Blake'as yra pasakęs, kad gėda – išdidumo apsiaustas. Ir išties, jei ne gėda, kaip gyventume šiandieniame laisvių amžiuje? Ji parodo, kiek žmogus yra žmogus, todėl, duokdie, turėti sveiko proto dėl kažko gėdytis. O gėda dėl daug ko.
Gėda dėl estrados maestro, kuris kaip keptas kalakutas išlenda iš orkaitės ar kaip agurotis – iš pirkinių krepšelio. Ir sunku suprasti, už kokius pinigus galima parduoti prekybos centro reklamai savo vizitine kortele tapusią dainą (kurią dabar išgirdus pykina) ir savo ilgus dešimtmečius augintą prestižą.
Gėda dėl savojo miesto, kuris netrukus sužibės ryškiausiomis Europos kultūros sostinės spalvomis, tačiau leidžia, kad jo pakraščiuose žmonės gyventų griūvančiame name. Nes Kaunas prasideda ne nuo atnaujintos Laisvės alėjos (beje, jau murzinomis plytelėmis), bet nuo kiekvieno paprasto žmogaus, kuris šį miestą vadina savo namais.
Gėda parodo, kiek žmogus yra žmogus, todėl, duokdie, turėti sveiko proto dėl kažko gėdytis.
Gėda dėl sostinės klerkų, kuriems gaisras Alytuje – kaip Amazonijoje. Nei atvykti skubėjo, nei suteikti realios pagalbos – tesižino savivaldybė. Ir jau net ne gėda, o baisu dėl valstybės, kuri žaidžia repeticijas dėl Astravo, o realios ekstremalios situacijos suvaldyti negali.
Gėda dėl seimūnų, kurie pastarąjį pusmetį tik stumdosi užkulisiniuose susitarimuose, skęsta intrigose ir draskosi dėl viršenybės. Seimas virto karo zona, kurioje rinkėjams svarbūs reikalai mažai kam terūpi. Ir orumas, pagarba sau ir kitiems – jau seniai nebe šios institucijos atstovų sinonimai.
Nepatinka žodis "gėda"? Gerai, tuomet – sarmata, negarbė, nešlovė, akikaistis, drova... Tik tiems, kurie verčia mus gėdytis, skruostai nekaista.
