Estetika kaip anestetikas
A. Rappas (gim. 1968 m.) ne tik rašo pjeses, noveles ir romanus, bet ir yra žinomas kaip muzikantas, aktorius ir kino režisierius, režisavęs ne vieną filmą, pastatytą pagal savo paties tekstus. 2001 m. gegužės mėnesį Niujorko teatro studijoje įvykusi "Noktiurno" premjera (režisierius Marcusas Sternas) publiką paveikė savo įtaigumu ir estetine kalba. Tuomet vienoje spektaklio recenzijų (teksto autorius Charlesas Isherwoodas) buvo rašoma, kad viso monospektaklio metu pagrindinį vaidmenį kūręs aktorius (Dallasas Robertsas) neleido išsiveržti sielvarto ugnikalniui, statydamas jo viršūnėje didžiules žodžių pilis. Taip pat akcentuojama, kad spektaklyje tyrinėjamas ryšys tarp estetikos ir anestezijos, kaip per meną patiriamos patirties apdorojimas gali mus sutaikyti su jos skausmu.
Panašūs potyriai aplanko ir po lietuviškos šios pjesės sceninės versijos. Esminis skirtumas – Niujorke spektaklio premjera įvyko teatro scenoje, o Kaune ši unikali istorija atgijo knygų supamoje viešoje erdvėje, taip pjesei suteikdama, ko gero, net ir patiems kūrėjams netikėtų akcentų. 32 metų veikėją įkūnijantis beveik tokio pat amžiaus jau kituose spektakliuose savo charizmatiškumą įrodęs aktorius D. Stončius žiūrovams pasakoja savo personažo tragišką gyvenimo istoriją, kuri išties yra verta knygos. Būtent romano pavadinimu "Noktiurnas" pristatymo formą spektaklis ir įgyja.
Ima atrodyti, kad kiekvienas sėdintis žiūrovas virsta tarsi atskira knyga, individualiu "Noktiurnu", su savosios sielos naktiniais šešėliais.
"Prieš penkiolika metų aš nužudžiau savo sesę", – spektaklio pradžioje žiūrovams į akis teškia D. Stončiaus personažas, paspausdamas naktinio sielos režimo mygtuką. Tuomet šis tankus ir sunkus teiginys ima skaidytis, dalytis į smulkesnes ir smulkesnes aplinkybes. Greitai supranti, kad tai jau nebe knygos pristatymas, o prieš akis atgijusi pati knyga, vedanti darganotu ir klampiu širdgėlos keliu. Vis dėlto pasiklysti jame maža tikimybė, tereikia sekti šios istorijos pasakotojo priekyje nešamą rūke tai išnyrantį, tai paskęstantį žibintą.
Stambiu planu
D. Stončiaus kuriamas veikėjas tarytum tampa mediumu. Tarp to, kas yra neregima ir materialu, tarp to, kas yra iš tiesų ir galbūt realu, tarp to, kas yra tik laikina akimirka ir kas dvelkia amžinybe. Po nepakeliamai skaudaus įvykio, kai atsitiktinėje autoavarijoje mirtinai partrenkia mylimą mažą sesutę, jis palieka savo šeimą, nesulaukęs tėvų atleidimo, taip pat negalėdamas atleisti ir pats sau. Paprastas, šiuolaikiškas jaunas vyras, viduje stipriai kenčiantis, bet neleidžiantis skausmui pasireikšti išoriškai. Aktorius nesusprogdina isterijos ir savidestrukcijos bombos. Jauti, kaip ji visą laiką tiksi jo kišenėje, bet kurią akimirką galėdama visą istoriją paversti tik mažyčių šiukšlelių krūva. D. Stončiaus herojus eina sunkiausiu keliu – jis gyvena toliau, žaizdą gydydamas žodžiais, literatūra, menu apskritai.
Knygyne ar bibliotekoje, supant gausybei kitų naujų ir senų knygų, girdint miesto gaudesį, įdomu tyrinėti meno terapijos poveikį, kokiu stipriu anestetiku jis gali būti. Kai ateini į knygyną ar biblioteką, įprastai vartai knygas, nusiperki kurią ar pasiskolini. O štai dabar vieną tamsų vakarą prietemoje visai netikėtai čia prisėdi ir stebi, kaip viena iš knygų materializuojasi. Tarp pasakojamos amerikietiškos istorijos ir lokalios Kauno miesto dvasios mezgasi artimas ryšys. Regis, vienu metu veikėjo akimis žvalgaisi po jo Niujorke iš knygų sukonstruotą skurdžios gyvenamosios vietos interjerą, jam įsidarbinus knygyne, minti jų skleidžiama energetika, tarsi net jas užuodi, pirštais lieti jų išdriskusius viršelius, vėliau keliauji kartu pas mirštantį tėvą, kartu bandai jam atleisti už tai, kad jis tąsyk neatleido... Ir tuomet staiga sugrįžti į čia ir dabar momentą, leidžiantį atsiriboti ir pažvelgti į patirtą skausmą kitaip.
Skauda jau nebe taip stipriai, kai sielvartas įgyja globalesnę egzistencinę prasmę. Ima atrodyti, kad kiekvienas sėdintis žiūrovas virsta tarsi atskira knyga, individualiu "Noktiurnu", su savosios sielos naktiniais šešėliais. Spektaklis leidžia tuo pat metu išgyventi ir A.Rappo sukurto personažo patirtį, ir savo paties, tarp jų atrandant neįtikimai daug bendro. Poveikis dar efektyvesnis žinant tai, kad pačioje pjesėje knibžda nemažai autobiografinių detalių.
Režisierius G.Padegimas šiuo spektakliu tęsia pamėgtos tarpžmogiškojo ryšio temos tyrimus. Pastaruosiuose savo darbuose kūrėjas per pavienių šeimų, tam tikros bendruomenės kasdienybės portretus ieško gilesniuose problemų sluoksniuose slypinčių požeminių mus visus suvienijančių upių. Šįsyk jis pasirenka stambų planą ir per vieno žmogaus gyvenimo išpažintį pakviečia įmerkti kojas į čia pat tekančios bendražmogiškumo upės vandenis, įrodydamas, kad ši versmė turi antgamtinių galių ir gali pagydyti dvasines žaizdas.
Tarp "būti" ir "vaidinti"
Paradoksalu, tačiau dar vienu spektaklio pranašumų tampa tai, kad teatrališkumas jame menkai juntamas. Ši gana literatūriška ir poetiška vertėjo Aivaro Mockaus skrupulingai į lietuvių kalbą išversta pjesė reikalauja didelio aktorinio meistriškumo. Aktorius D.Stončius debiutuoja monospektaklio žanre, tačiau tai daro gana sėkmingai. Tikras iššūkis yra vienam išlaikyti žiūrovų dėmesį porą valandų daugiausia vien tik kalbant. Tačiau aktoriaus klausytis nepabosta. Jis žodžiais piešia įvairias savojo veikėjo gyvenimo, kartu ir spektaklio veiksmo, erdves. Tereikia tik įdėmiai klausytis, ir vaizdiniai patys iškyla prieš akis. Taip ir lieka neįminta mįsle tai, kiek jis vaidina ir kiek būna savimi. Jo kuriamas veikėjas-atsiskyrėlis – itin žmogiškas, natūralus, subtilus, nepasiduodantis kraštutinumams, atviras ir kartu dovydiškas. Režisierius, aktorius ir scenografė Birutė Ukrinaitė nežaidžia teatro įprasta prasme. Veikiau jie mezga gyvą dialogą su tikrove, joje ieškodami teatrališkumo pėdsakų.
Spektaklio pabaigoje, ko visai nesitiki, pasirodo ir dar vienas aktorius – Albinas Budnikas, suvaidinantis mirties patale gulintį pagrindinio personažo tėvą. Dviejų veikėjų įtampos pripildytas pokalbis tampa taikliu visą pasakojimą apibendrinančiu akcentu, žiūrovams dovanojančiu akimis nematomą, bet neįkainojamą dovaną – iš atgailos, atleidimo ir atjautos išlietą raktą, tinkamiausią atrakinti durims, vedančioms į kambarį, kuriame mūsų laukia atsakymai į daugelį egzistencinių klausimų.
"Noktiurnas" – G.Padegimo kovos meninėmis priemonėmis prieš susvetimėjimą, nesusikalbėjimą, egoizmą, abejingumą šalia esančiam tęsinys. Kūrėjui itin svarbu, kad teatras ne tik stimuliuotų estetinę pajautą, kultūrinę savimonę, bet ir stipriai veiktų žiūrovo (pa)sąmonę, kad išėjęs iš teatro jis būtų pasikeitęs, savo vidines problemas išsprendęs čia ir dabar. Tenka pripažinti, kad ne visuose spektakliuose šis tikslas pasiekiamas sėkmingai. Šį kartą kartu su šiuolaikiškumo dvasios spektakliui stipriai suteikiančiu aktoriu D.Stončiumi, nestandartine vaidybos aikštele ir iš senų plokštelių nuskambančiomis Edvardo Griego, Fryderyko Chopino ir Piotro Čaikovskio "Noktiurnų" ištraukomis režisierius leidžia visiškai atsiskleisti jaudinančiam A. Rappo pjesės pasauliui.
