Televizijos bokšto gynėja
Kaunietės Nomedos Pečiukėnienės feisbuko paskyros viršelis prieš kelias dienas pražydo 1991-ųjų Sausio atminties neužmirštuole. Šalia – Sausio 13-osios medalio nuotrauka ir užrašas "Apgintai laisvei 30" . Tai ne bet koks medalis, o jos pačios.
Prieš 30 metų kauniečių Tamulių šeima: tėvai, jų jaunesnioji dukra Dovilė, vyresnioji dukra Nomeda su vyru Vytautu atvažiavo į Vilnių ginti laisvės. 27-erių Nomeda, Kauno technologijos universiteto inžinierė, prie Televizijos bokšto buvo sužeista. "Kauno tiesos" (dabar – "Kauno diena") žurnalistams anuomet ji pasakojo: "Televizijos bokštą daugiausia saugojo jaunimas. Studentai dainavo dainas, šoko… Bedainuodami ir išgirdome pranešimą, kad artėja tankai. Jie iššovė kelis kartus, pasigirdo automatų serijos. O pro langus dar sklido drebantis diktorės balsas: "Mes dar čia, dar gyvi." Tankai ėmė važiuoti prie pat bokšto ir maždaug 2 m atstumu apsupo žmones. Tankas prie tanko. Išsirikiavo kareiviai. Matėme, kad jau ir į vidų įsiveržę. Lauke buvę kareiviai, išgirdę komandą, ėmė šaudyti, nežinau, ar tikrais šoviniais, bet buvo baisu, garsas siaubingas. Žmonės bandė bėgti pro juos supančius ginkluotus vyrus, kurie, jų nepraleisdami, ėmė daužyti metaliniais strypais. Taip besiveržiančiai sudavė ir man. Girdėjau riksmus. Žmonės dar skandavo "Lie-tu-va!" Keiksmas, ir trenkia per galvas. Su kitais sužeistaisiais greitosios pagalbos automobilis mane nuvežė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Tėvai, vyras nežinojo, kur aš, kol surado."
Dėkingumas: N.Pečiukėnienė į padėką už tai, kad gynė laisvę, atsako: „Tai aš visuomet dėkoju Dievui, kad tą dieną suteikė man tokią progą.“
Šiandien ji sako, kad iš tos nakties labiausiai atmintin įstrigo žmonių vienybė, gausybė, jų gerumas. "Visi kaip vienas. Tai jaudina iki šiol", – sako N.Pečiukėnienė.
Moteris pasakoja per tuos 30 metų prie Televizijos bokšto daugiau nė karto nenuvažiavusi: "Lyg ir norisi, bet kažkas sulaikė. Dar vis labai jautru. Net vaizdai per televizorių kelia įvairių emocijų." Fizinės žaizdos užgijo daug greičiau nei emocinės. Po tos nakties įvykių ji sako krūpčiodavusi net išgirdusi Lietuvos radijo šaukinį, nuolat skambėjusį tą sausį.
Viena kertinių dienų
1991-ųjų sausį apie N.Pečiukėnienę rašęs mūsų laikraštis spausdino dvi jos nuotraukas: vieną – sutvarstyta galva po sovietų kareivio kirčio metaliniu strypu, o šalia – besišypsančią su gėlėmis rankose Baltijos kelyje 1989-ųjų rugpjūtį. Nomeda tėvynės meilės mokėsi iš savo šeimos. Vienas jos senelis buvo savanoris, kitas – kariškis. "Kai buvau maža, daug laiko praleisdavau pas senelius. Kiekvieną dieną klausėmės užsienio radijo, senelis šventai tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Gaila, poros metų iki jos pritrūko, to nesulaukė", – apgailestauja.
Taip jie su vyru augino ir savo vaikus – kartu žiūrėdavo Sausio 13-ajai ir kitoms svarbioms Lietuvos datoms skirtas televizijos laidas, dokumentiką, kalbėdavosi apie tai.
"Norėjosi, kad vaikai suprastų, kas tai buvo, ir nepamirštų. Ar jie eitų ginti Lietuvos? Labai tikiu, kad taip", – šiandien sako N.Pečiukėnienė.
Dukra Marija, dabar Ukmergės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja, tą sausį buvo penkerių ir šiek tiek dar prisimena tą laiką. Sūnus gimė jau po to – jam šią sausio 15-ąją sueis 26-eri. Jis – chemikas, Kembridžo universiteto absolventas, dabar Vokietijos Makso Planko universiteto doktorantas.
Nomeda pasakoja, kad ir dabar su šeima pamini visas Lietuvai svarbias sukaktis, tačiau nesanti didelių renginių mėgėja. Nebent kokiame tenka dainuoti: ji – Vytauto Didžiojo bažnyčios kamerinio choro "Cantate Domino" choristė.
Po tos Sausio 13-osios ji, kaip ir daugelis tų dienų didvyrių, pamažu grįžo į savo įprastą gyvenimą. Abu su vyru jie – inžinieriai, nepasuko į savą verslą – dirbo inžinerinio profilio darbus, susijusius su statybų sektoriumi. Dabar moteris – Mažeikių "Varduvos" įmonės Kauno padalinio vadovė.
N.Pečiukėnienė.
Kartais pasigirsta nuoskaudų, nusivylimo, kad vėliau ne viskas Lietuvoje klostėsi taip, kad būtume verti tūkstančių žmonių didvyriškumo Sausio 13-ąją. "Niekada nesu linkusi ko kaltinti, kad kažką daro ne taip. Tai natūralus valstybės augimo procesas, visi mokomės laisvės. Tam reikia laiko. Bet viskas bus gerai. Labai norisi, kad vieni prisimintų, kiti iš naujo pajustų vienybės ir susitelkimo jausmą, kad ir valdžia sugebėtų atgauti pasitikėjimą, o žmonės – kas atgautų, kas įgautų pasitikėjimo ja, ir galėtume darniai judėti į priekį", – linki N.Pečiukėnienė.
Tų kasečių medžiaga ir buvo ištransliuota iš Kauno televizijos Lietuvai ir į visą pasaulį.
Atsisveikindama Sausio 13-osios herojei dėkoju, kad ji gynė laisvę, bet ji atsako: "Tai aš visuomet dėkoju Dievui, kad tą dieną suteikė man tokią progą. Tai viena kertinių dienų mano gyvenime. Kartais pagalvoju: gal ir atėjau į šį pasaulį tam, kad tą dieną pastovėčiau toje vietoje."
Gynybai – strypas
Kaunietis Paulius Jaruševičius sako lig šiol atsimenantis tą jausmą, kai 1991-ųjų sausio 13-osios naktį šaudant tankams prie Televizijos bokšto Aukščiausiosios Tarybos (AT) langai taip vibravo, kad, atrodė, tuoj suduš.
Misija: „Tas vaizdas – lig šiol atmintyje: aikštė, pilna žmonių. Grūdomės pro juos, buvo jausmas, kad atlieku labai svarbią užduotį“, – pasakoja P.Jaruševičius. / P. Jaruševičiaus asmeninio archyvo nuotr., 1992 m.
"Išsiardėme AT rūmų laiptų turėklus – turėjau gal 1,20 m geležinį strypą, nes jautėmės saugiau rankose turėdami nors kažką apsiginti. Visose laiptinėse – 20 l kanistrai su benzinu. Jei sovietų tankai būtų puolę AT, jie būtų padegti, ir visi įsivaizdavome, kas būtų buvę po to. Bet nebuvo baimės, nors supratau, kad tą naktį gal visi žūsime", – šiandien prisimena P.Jaruševičius.
Jau nuo gruodžio jis dažnai būdavo AT. Tuometį Krašto apsaugos departamento (vėliau – ministerijos) vadovą Audrių Butkevičių, AT pirmininko pavaduotoją Česlovą Stankevičių jis pažinojęs iš Kauno Sąjūdžio tarybos. Jie kartu nuolat tardavosi, kaip ir ką reikia daryti, o kai prireikdavo, Paulius atvažiuodavo į AT. Sausio 13-osios išvakarėse čia buvo nuo 5–6 val. vakaro, anksčiau budėjo prie Spaudos rūmų, kuriuos užėmė okupantai. Taip pat kaunietės AT narės, dabar jau amžinatilsį Birutės Nedzinskienės kabinete turėjęs kaip ir štabą, iš kur skambindavęs į Kauną ir pranešdavęs informaciją, kas vyksta Vilniuje, o iš ten gaudavęs žinias apie situaciją Kaune.
Perduoti žinią pasauliui
Apie 4 val. sausio 13-osios ryto iš dar vieno Sąjūdžio bendražygio – Algirdo Kaušpėdo P.Jaruševičius gavo užduotį – paimti iš užsienio žurnalistų kasetes su jų nufilmuotais vaizdais prie Televizijos bokšto ir nuvežti į Kauno televiziją, nes televizija Vilniuje jau buvo okupuota.
"Ta kelionė man įsirėžė į atmintį visam gyvenimui", – šiandien sako P.Jaruševičius. Pasak jo, tai buvo kaip karinė užduotis, tad jis, anuomet ilgaplaukis pacifistas, netarnavęs armijoje, paprašė Afganistano kare tarnavusio savo pažįstamo važiuoti drauge. Pauliaus žiguliuku nuvažiavo į tuometį "Lietuvos" viešbutį, kur fojė jų jau laukė užsienio žurnalistai. Vienas jų buvo praskelta galva ir sudaužyta kamera.
Paėmė tris "Betacam" kasetes, sėdo į automobilį ir kaip paspaudė akceleratoriaus pedalą iki galo, taip – iki pat Kauno, tiesa, prisimena Paulius, daugiau 130 km/val. žiguliukas netraukė.
Kaune bijojo važiuoti į centrą, tad sustojo prie Prisikėlimo bažnyčios (tuomet – Radijo gamykla). "Pėsčiomis nusileidome nuo kalno – tas vaizdas – lig šiol atmintyje: aikštė, pilna žmonių. Grūdomės pro juos, buvo jausmas, kad atlieku labai svarbią užduotį. Tų kasečių medžiaga ir buvo ištransliuota iš Kauno televizijos Lietuvai ir į visą pasaulį", – pasakoja P.Jaruševičius.
Laimė gyventi Lietuvoje
Tuomet 30-mečiam vyrui buvimas pirmose kovos dėl tėvynės laisvės linijose buvo savaime suprantamas dalykas. "Dar iki susikuriant Sąjūdžiui buvome išleidę Adolfo Ramanausko-Vanago "Partizanų gretose", tiksliau, atšviečiau tą knygą ir padauginome 200 egzempliorių tiražu. Man ji buvo įkvėpimo šaltinis, vadovėlis, kaip reikia organizuoti partizaninį karą", – prisimena Paulius.
Po Sausio 13-osios pusmetį jis sako padėjęs rengtis partizaniniam karui, jei jo prireiktų. "Už Tremtinių sąjungos pinigus iš čečėnų net teko pirkti ginklų ir juos vežti į AT gynybai. Buvo konspiracinės veiklos, bet po to, kai išaiškėjo, kad situacija stabilizuojasi, nėjau į politiką. Mačiau, kad tai ne mano kelias, bet prireikus padėdavau Seimo nariams, politinėms partijoms", – pasakoja P.Jaruševičius, visą gyvenimą dirbęs versle.
1991-aisiais, be aktyvios veiklos Sąjūdyje, turėjo verslą leidybos srityje, spausdino atvirukus. Be to, daugino "Kauno aidą". Paskui ėmėsi žaislų verslo. Dabar vienuolika metų dirba verslo konsultantu prie įvairių projektų.
Laimė: P.Jaruševičius šiandien laimingas, kad gali gyventi laisvoje Lietuvoje, kad čia gyvena ir trys jo vaikai, dvi anūkės.
P.Jaruševičius sako, kad Sausio 13-oji – jam visuomet svarbi diena. Dažniausiai susiskambina su žmonėms, su kuriais buvo kartu tomis dienomis, pasikalba. Mokyklos pakviečia papasakoti apie tų dienų įvykius iš pirmų lūpų. Jo paties trims vaikams taip pat labai svarbu, kas tuomet įvyko. "Ir jie eitų ginti Lietuvos laisvės, jei prireiktų", – mano P.Jaruševičius ir sako labai besidžiaugiantis, kad ne tik jis pats, bet ir trys jo vaikai, dvi anūkės gyvena Lietuvoje.
Taip, gal galėjome būti dar labiau verti tos nakties didvyrių. Nusivylimo politikais, jų klaidomis turbūt visiems buvo. Didžiausias smūgis jam buvo Rolando Pakso išdavystė – skaudžiausia, kad prezidentas taip gali elgtis nepriklausomoje valstybėje. "Bet visada žiūrėjau optimistiškai. Klaidos ir nusivylimas – natūralu ir neišvengiama, bet, manau, mes puikiai tvarkomės daugelyje sričių. Esu labai laimingas, kad galiu gyventi laisvoje Lietuvoje, kad galėjome padaryti neįtikėtiną pažangą, kad daugeliu atvejų esame kitoms šalims, pavyzdžiui, dabar mūsų draugams baltarusiams, pavyzdžiu, kaip galima išsikovoti laisvę ir gyventi demokratiškoje valstybėje", – didžiuojasi P.Jaruševičius.
Suvenyras – šovinio tūta
"Sausio įvykius Lietuvoje prisimenu labai ryškiai, nors nuo jų jau praėjo 30 metų", – sako dabar Paryžiuje gyvenantis žurnalistas ir redaktorius Peteris Gumbelis. Tuomet jis, "Wall Street Journal" žurnalistas, kartu su daugeliu kolegų iš JAV ir kitos tarptautinės spaudos pasauliui iš pirmų lūpų pranešdavo, kas vyksta Vilniuje. Lietuvai tuomet buvo labai svarbu būti išgirstai.
"Daugelis užsienio žurnalistų buvo apsistoję viešbutyje "Intourist". Jautėsi įtampa ir nuogąstavimai, kad sovietų armija gali imtis veiksmų. Kai tankai įriedėjo į miesto gatves, neliko abejonių, kad taip ir įvyko, – savo ausimis girdėjome jų vikšrų dundėjimą", – prisimena P.Gumbelis.
Tuoj pat kartu su trimis kolegomis iš "New York Times", Nacionalinio radijo ir Prancūzijos laikraščio "Le Figaro" jie įšoko į taksi ir nuskubėjo prie Televizijos bokšto. "Ten jau šaudė. Fotografai nubėgo artyn. Aš laikiausi atstumo, bet buvau gana arti, kad paimčiau nukritusią sovietų kareivio iššauto šovinio gilzę, kurią ligi šiol saugau kaip ano meto suvenyrą. Jų ten buvo daugybė!" – P.Gumbelio įspūdžiai gyvi, lyg tai būtų įvykę tik vakar.
Bedainuodami ir išgirdome pranešimą, kad artėja tankai. Jie iššovė kelis kartus, pasigirdo automatų serijos. O pro langus dar sklido drebantis diktorės balsas: „Mes dar čia, dar gyvi“.
Tada jie nusprendė vykti prie parlamento. Įbėgo į netoliese esantį daugiabutį ir beldėsi į duris, kol rado butą, iš kurio atsiveria vaizdas į Seimą. Buto šeimininkai juos įsileido ir pasakė, kad gali likti tiek, kiek reikės.
Lietuva keitė istoriją
"Jau tuo metu buvo aišku, kad neįtikėtina Lietuvos vadovų ir jos žmonių drąsa pasipriešinant sovietų valdžiai keičia istorijos kryptį. Tai buvo iš tiesų labai jaudinanti patirtis būti čia tokiu momentu", – sako P.Gumbelis. Jis primena, kad kai kuriose Vakarų sostinėse, įskaitant Vašingtoną, buvo išsakomi argumentai, jog Lietuva ir kitos Baltijos valstybės per daug spaudžia Sovietų Sąjungą ir rizikuoja pakenkti jos prezidento Michailo Gorbačiovo reformoms. Tad buvo labai svarbu pateikti situacijos vaizdą ir iš Vilniaus pozicijų. "O Vilniuje tą sausio dieną, kai įvažiavo tankai, buvo akivaizdu: Sovietų Sąjungai – galas. Tai buvo nepamirštamos dienos ne tik jūsų valstybei, bet ir sudarė prielaidas rugpjūčio pučui Maskvoje, kuris prisidėjo prie Sovietų Ssąjungos žlugimo", – neabejoja P.Gumbelis.
Posūkis: „Jau tuo metu buvo aišku, kad neįtikėtina Lietuvos žmonių drąsa pasipriešinant sovietų valdžiai keičia istorijos kryptį“, – sako „Wall Street Journal“ apie Lietuvą 1991-ųjų sausį rašęs Peteris Gumbelis. / P. Gumbelio asmeninio archyvo nuotr.
To sausio dienos buvo reikšmingos ir jo karjerai: žurnalisto straipsniai apie įvykius Lietuvoje buvo spausdinami pirmajame "Wall Street Journal" puslapyje, už Sovietų Sąjungos žlugimą aprašančius rašinius jis laimėjo keletą žurnalistikos apdovanojimų. "Tos 1991-ųjų sausio dienos Lietuvoje neabejotinai prisidėjo prie mano, kaip žurnalisto, reputacijos ir sėkmingos tolesnės karjeros", – džiaugiasi P.Gumbelis.
Po to į Vilnių, taip pat ir į Rygą jis yra grįžęs tik vieną kartą – 2017-aisiais. "Džiaugiuosi, kaip klesti abu miestai. Džiaugiuosi, kad "Intourist" viešbutyje Vilniuje buvo atliktas labai reikalingas jam remontas!" – šiandien juokauja žurnalistas, 1991-aisiais iš čia pasakojęs pasauliui, kaip Lietuva keičia pasaulio istoriją.
