Mokytis tarnaujant vargšams

Ėmiau derėtis su misionieriška vienuolija (nes manoji – tai naminė, lietuviška), kad mane priimtų metams. Ir priėmė.

Atskira ir labai ilga to proceso istorija nuo sugalvojimo iki nuvykimo. O atsidūriau aš Terezinoje, Piaui valstijoje, Brazilijos šiaurryčių regione. Be pasirengimo, nemokėdama kalbos, bet su labai dideliu entuziazmu eiti pas vargšus. Bendruomenė dirbo su migrantais, o migrantas – tai kiekvienas, kuris negyvena savo gimtajame mieste ar kaime.

Ko važiavau? Mokytis, kaip būti Bažnyčia. Mokytis tarnaujant vargšams. Pas mus "vargšas", nuo žodžio "vargti", o kitur nuo žodžio "neturėti, stigti" materialinių, socialinių ar dvasinių gėrybių. Ir tai yra kas kita nei skurdas.

Taigi, norint tarnauti neturtingiems, turi tapti neturtingas. Tačiau tie žmonės be galo turtingi gyvenimu! Jie laimingi! Jie gali šokti ir dainuoti tuščiais pilvais, tuščiais šaldytuvais, neturėdami darbo. O džiaugsmo priežastis – pats šiandienos gyvenimas. Aš šiandien galiu matyti, šypsotis, mylėti.

Džiaugsmingais veidais

Pirmoji esminė, pagrindinė ir būtina pamoka, už kurią esu be galo dėkinga: tu neturi savo gyvenimo.

Vos įžengusi pro duris, į mūsų namą, nusimaudžiusi (maudytis reikia visada, nuėjus į svečius, atsikėlus, grįžus – ten dienos metu 38 laipsniai karščio), užvalgiusi (valgyti reikia mažai ir kuo liesesnio maisto), gavusi savo lovą ir spintą, gavau ir pirmąją instrukciją. "Mergaite (čia toks malonus kreipinys į jaunesnę moterį), kai pas mus bus apiplėšimas, ateis vyrai su ginklais, žinok, gali viską atiduoti ir likti gyva. Jei neduosi, jie nušaus tave ir vis tiek pasiims viską, ką norės", – šypsodamasi dėstė manimi nusiteikusi pasirūpinti sesuo Marija.

Pirmą kartą liekant namuose – kita instrukcija: "Mergaite, jei čia kas atbėgs ir šauks, kad vejasi, prievartauja ar panašiai, neatidaryk durų, tie užpuolikai taip įeina."

Pirmą kartą važiuojant autobusu: "Tu į vieną vietą nedėk pinigų ir turėk paso kopiją. Kai bus autobuso apiplėšimas, jie visko nespės patikrinti. 10 realių – už liemenėlės, po 10 – į kiekvieną kišenę, į piniginę, į knygą..."

Pagyvenus mėnesį bendruomenėje, vienas jaunuolis iškilmingai pareiškė: "Sese, tu nebijok, kai tave pagrobs, mes surinksime išpirką."

Labai norėčiau, kad matytumėte tų žmonių, kurie sako instrukcijas, laimingus veidus! Tarsi tarp kitko. Jie taip gyvena. Po vieną dieną, nes nežino, ar kitą turės maisto, ar jų niekas nenušaus... ar nenumirs nuo gyvatės įkandimo, ligos.

"Sese, negalima palikti vandens pertekliaus, dengė plinta, – perspėjo mane. – 10 proc. mirtingumas, kai uodas įkanda. O skiepų nėra."

Pasidalija paskutine lėkšte

Per vienuolika mėnesių mus apvogė tik kartą, naktį miegant. Sirgau tik kartą, galbūt kažkokiu odos grybeliu (medikai juk neturtingiems nepasiekiami), nuo tada išmokau maudytis penkis kartus per dieną. Ir kitų vietinių išgyvenimo triukų išmokau.

Be to, girdėjau šimtus apiplėšimų, sužalojimų, nužudymų istorijų. Žmonės papasakoja, paverkia, nusišluosto ašaras ir toliau švenčia gyvenimą. Nes šiandien jį turi. Mačiau, kaip namuose visiškai nėra jokių maisto atsargų, tik ryžiai, kaip šaldytuve – tik vanduo (atšaldo, kad bakterijos žūtų), kaip perka keturių žmonių vakarienei du pomidorus ir du kiaušinius – bus padažas prie ryžių, daugiau nėra pinigų...

Ir visi tie žmonės moka švęsti, džiaugtis, dainuoti. Ir pasidalija paskutine lėkšte ryžių, užpildami skanesnę padažo dalį. Kodėl taip daro ir kaip jie gyvena, jūs nesuprasite. Ir jie nesupranta, kaip visi lietuviai turi valgyti ir mūsų šalyje bene daugiausiai nusižudžiusių. Aš 40-ies tenykščių studentų grupei per 45 paskaitos minutes nesugebėjau paaiškinti, kodėl. Tad ir jums negaliu paaiškinti.

Nelaikyti įsikibus gyvenimo

Ten visada gyvenau su lengvu laikinumo virpuliuku: išeidama pro duris nežinodavau, ar nepagrobs, važiuodama į kaimo vietoves – ar gyvatės, vorai, skorpionai ir dar kokie nors gyviai mirtinai neįgels, būdama namuose – ar kas neužpuls. Didžiausia pamoka, kurią labai branginu (nes juk visada reikia pasikartoti, kad nepamirštum), – nelaikyti įsikibus gyvenimo, o priimti šią dieną ir padaryti viską, ką gali, pasidalijant su kitais tuo, ką turi.

Džiaugsmo priežastis – pats šiandienos gyvenimas. Aš šiandien galiu matyti, šypsotis, mylėti.

O ypač visi prašė mano maldos, tikėjimo ir tiesiog buvimo su jais. Nes jei sesuo su mumis, tai, aišku, kad ir Dievas su mumis.

Nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Dėl tos paskaitos studentams, kai nesugebėjau paaiškinti apie savižudybes. Pamaniau: bet aš juk suprantu, kodėl lietuviai žudosi, – turiu grįžti namo, dalytis brazilišku gyvenimo džiaugsmu. Gyvenimo ir dalijimosi, ko turime ir kas esame, džiaugsmu.

Į Lietuvą vėl įsijausti man reikėjo pusantrų metų, kurie buvo be galo emociškai sunkūs, nes čia buvo tiek nusiskundimų, kritikos, kaltinimų – visomis kryptimis.

Dabar matau, kad per šitą valstybės (ir ne tik) lygiu ekstremalią situaciją Brazilijos gyvenimo nuotaikos atvyko į Lietuvą. Mano draugų feisbuko profiliai niekada nebuvo tokie pozityvūs; gyvenime tiek nemačiau pasisiūlymų padėti; televizijos programos, žinios niekada nebuvo tokios informatyvios, pagrįstos, problemų aptarimai – tokie konstruktyvūs, tiek daug besidalijančių, ką turi ir ką gali padaryti.

Dar tik pradžia situacijos, kuri visus moko neturto ir atrasti dvasinius turtus. Tai vyksta! Jau galėčiau ir numirti, nes mano svajonė pamatyti tokią Lietuvą išsipildė. O kai svajonės išsipildo, reikia iškeliauti, arba sugalvoti naujų. Linkiu visiems pamatyti stebuklą ir būti šiuo stebuklu.