– Kodėl jūsų instagramo paskyra su daugybe nuotraukų vadinasi „Pabėgę miške“? Koks buvo jūsų tikslas ją kuriant?
Dovydas: Vienas iš mano pomėgių buvo fotografuoti ir dalytis pojūčiais. Jau seniai vaikštant miške norėjosi pamėginti užfiksuoti ten tvyrančią ramybę ir ja pasidalyti, todėl nusprendžiau fotografuoti ir siųsti draugams. Bet pagalvojęs, kad norėčiau pasidalyti ir su daugiau žmonių, sukūriau instagramo profilį. Pamaniau, kad naršantiems instagrame mano įrašas galėtų būti maža stotelė su tiesiog ramia miško nuotrauka. Taip ir prasidėjo viskas. Nuotrauka po nuotraukos, atsirado sekėjų ir dėl jų dabar jau stengiamės kuo kokybiškiau perteikti savo pojūčius.
Kodėl „Pabėgę miške“? Jau tuo metu, vaikščiodami po miškus su žmona Laura, buvome pradėję mąstyti apie pabėgimą iš miesto, ieškojome sodybos medžių apsuptyje. Kadangi galvojau, kad instagramo profilis bus apie pabėgimą iš miesto, jis ir tapo „Pabėgę miške“. Tikimės, kad, laikui bėgant, mūsų profilis augs ir šiek tiek pakeis kryptį – bus daugiau pasakojimų apie gyvenimą miško apsuptyje, ekologišką daržą ir, aišku, mūsų didžiulį sodą. Ir gal net apie sidro gamybą, kadangi mūsų sode – beveik 2,5 ha obelų, jam reikia be galo daug priežiūros. Tad, manau, kursime istorijas ir apie tai.
– Esate idėjos gyventi be atliekų šalininkai. Koks jūsų santykis su gamta, aplinka, urbanizacija, tvarumu, tausojimu?
Laura: Mes prijaučiame šiai idėjai, bet kuo daugiau domiesi ir stengiesi taikyti šią idėją praktiškai, tuo labiau supranti, kad gyvenimas visiškai be atliekų neegzistuoja ir nelabai gali egzistuoti. Na, nebent gyventume kokioje mažoje salelėje ir poreikiai būtų minimalūs. Čia panašiai kaip su ekologija. Mane, kaip chemikę, šiek tiek erzina visur eskaluojamas žodis zero waste (liet. be atliekų), nes biologiškai ši sąvoka visai ne apie tai, apie ką kalbant ji vartojama. Ir absoliučiai ekologiškų dalykų nėra. Vėlgi – nebent augintume maistą nuo civilizacijos labai nutolusioje saloje, bet ir tai dar neaišku.
Mes domimės gyvenimo be atliekų idėjomis, taikome mums priimtinus būdus to siekti, bet tai labai slidus dalykas. Reikia nepamesti galvos. Tvarus gyvenimo būdas susijęs ne tik su materialiais dalykais, bet ir pavyzdžiui, su laiku. Jei aš važiuosiu į kitą miesto galą nusipirkti itin ekologiškai auginamų krapų, tai anoks čia tvarumas ir gyvenimas be atliekų? Juk aš švaistau savo laiką, pinigus, teršiu aplinką važiuodama automobiliu ir t.t.
Tad mums labiau patinka pasirinkti optimalų santykį tarp komforto ir gyvenimo be atliekų. Juk kartais neįmanoma surasti tam tikrų prekių, kurios būtų nesupakuotos į plastiką. Žinoma, galima jų atsisakyti, bet, vėlgi, jų pakeitimas kitomis gali atimti daug laiko ir finansinių sąnaudų.
Tvarumas mums labai svarbus, stengiamės, kiek įmanoma, galvoti apie tvarius sprendimus kiekviename žingsnyje, bet darome tiek, kiek galime, kad gyventume patogiai.
Siekis: Dovydas teigia norintis gyventi taip, kad po savęs nepaliktų blogo pėdsako – nei gamtoje, nei kur nors kitur. / Baltaduonių šeimos archyvo nuotr.
Pati gyvenimo be atliekų idėja gali labai suklaidinti. Mes galime nieko neišmesti, kaupti viską, nes tik taip atitiksime šį gyvenimo būdą. Bet koks bus rezultatas? Gyvensime su krūva nebereikalingų daiktų, kol nebeturėsime jų kur dėti. Ar tai tvaru? Nesinori turėti šlamštu užgrūstų namų, nes gal kažkada kažko prireiks. Žinoma, jei daiktas tinkamas naudoti ir žinome, kad ateis laikas ir jis atras savo vietą, tada jį pasiliekame. Bet apskritai kasdienybėje mėgstame derinti gyvenimą be atliekų ir minimalizmą, nes nei viena, nei kita iki galo neatitinka mūsų požiūrio. Mes rūšiuojame atliekas, kompostuojame, tinkamai tvarkome tas, kurios negali būti išmestos į konteinerius, stengiamės daiktus panaudoti dar kartą. Bet jei mums tikrai reikalingas daiktas supakuotas netvariai, mes jo neatsisakome – geriau jo pakuotę panaudojame kitam reikalui. Šiaip labai smagu, kai parduotuvės kasininkės mus su daugkartiniais maišeliais sutinka labai džiaugsmingai ir dar paklausia, kur įsigijome tokių.
Kalbėdama apie tvarumą ir minimalizmą visada sakau, kad labai keista, kai žmonės skatinami atsisakyti viso turimo plastiko ir įsigyti tvarius indus. Koks čia tvarumas, jei plastikinį dubenį, kuris tarnautų dar dešimt metų, išmesiu, o nusipirksiu stiklinį?.. Apsikrauti visokiausiais skirtingo dydžio stiklainiais ir neaiškiais indukais, kad tik nieko neišmestume, mums irgi netinka. Tad pasikartosiu, kad labai svarbu pasirinkti tokį kelią tvarumo link, kuris tiktų ir patiktų. Kaip sakoma, geriau 100 besistengiančių tausoti aplinką nei vienas idealiai tai darantis.
Tausojimas – labai svarbi tema. Ypač jei tai tiesiogiai susiję su gamta. Aš be galo vertinu kiekvieną gyvybę ir kiekvieną kartą matant, kaip ji nyksta dėl žmogaus kaltės, labai skauda širdį. Ne viskam galime daryti įtaką, bet svarbiausia – pradėti nuo savęs. Kadangi esu mokytoja, stengiuosi mokinius šviesti šia tema ne tik tada, kai pamokos tema tokia, bet kiekvieną dieną kalbėdama apie tai ir rodydama pavyzdį. Jei vaikas niekada nematęs iš arti, kaip atrodo atliekų rūšiavimas, niekada nėjo apsipirkti su daugkartiniu maišeliu, natūralu, kad jam tai neįprasta ir nesuprantama. Bet jie greitai mokosi ir, matydami gerų pavyzdžių, labai greitai įgyja naujų įpročių.
Geru ir teisingu pavyzdžiu ir santykiu su gamta auginsime ir savo dukrą. Rodydami, kad gamta – mūsų namai, kad ją reikia saugoti ir mylėti. Ir savo mokiniams visada sakau, kad nėra svetimų šiukšlių – jei niekas nepakeltų kažkieno kito numesto popierėlio, gyventume kaip sąvartyne. Tad visada drąsiai pakelkite nuo žemės rastą šiukšlę, nes ji tapo jūsų, kai tik kažkas ją išmetė ir jūs ją pamatėte.
Iš tiesų mūsų namuose labai padaugėjo šiukšlių atsiradus kūdikiui, bet, kaip savo kasdienybėje, taip ir auginant mažylę, stengiamės naudoti daugkartinius ar greitai suyrančius dalykus, jei yra galimybių. Tvarios higienos prekės, daugkartiniai vystyklai ir panašūs dalykėliai labai sumažina atliekų kiekį. Tikrai labai norėčiau šviesti ir šia tema kalbėti ne tik savo aplinkoje ir mokiniams, bet ir platesnei visuomenei, būtų labai įdomu rengti seminarus ar dirbtuves. Galbūt ateityje tokia svajonė išsipildys.
Dovydas: Geriausiai mano mąstymą atspindi frazė – didžiausia gyvenimo kokybė su mažiausiu neigiamu pėdsaku. Noriu gyventi taip, kad nepalikčiau blogo pėdsako po savęs – nei gamtoje, nei kur nors kitur. Jei jau palikti po savęs, tai tik pozityvius dalykus.
Labai svarbu pasirinkti tokį kelią tvarumo link, kuris tiktų ir patiktų. Kaip sakoma, geriau 100 besistengiančių tausoti aplinką nei vienas idealiai tai darantis.
Mūsų siekiai, idėjos ir gyvenimo principai, kuriais norime dalytis, tikimės, atsispindi ir kituose mūsų insagramo profiliuose – @dov.got.wood, @zalia_mama.
– Esate kelionių po Lietuvą, žygių aistruoliai. Kokios jūsų kelionės? Kuo jos ypatingos?
Dovydas: Reikėtų išskirti dvi jų rūšis: kelionės turint tikslą pabūti kažkur ir kažką pamatyti bei kelionės pakeliui.
Kelionės turint tikslą: pasirengiame ir išvažiuojame kažkur pailsėti. Tai gali būti tiesiog kelionė į kažkokį miestą ar miestelį, trumpai jį apžiūrėti, pasimėgauti kelione automobiliu, sustojant prie apžvalgos bokštų, pažintinių takų ir pan. Takuose dažnai praleidžiame daugiau laiko nei kažkokiame mieste, stengiamės rinktis labiau nutolusius nuo kelio, ten kur mažiau žmonių; nukrypstame nuo tako, kur ramiau ir galima labiau atsipalaiduoti, susilieti su gamta. Miško maudynės beveik visada atgaivina.
Kelionės pakeliui – kai nėra atskiro laiko išvykai ar atskiros progos, bet keliaudami iš taško A į tašką B tiesiog kur nors sustojame, pasukame į miško takelį ir einame pasivaikščioti. Norime visus paskatinti – nebūtina ieškoti kelionei specialaus laiko, visą dieną ruoštis. Galima tiesiog sustoti akimirkai, kai yra kelios laisvos minutės, ir be didelių išlaidų – laiko ar pinigų – mėgautis akimirka ten, kur mūsų šaknys, – gamtoje.
Sakyčiau, vadovaujamės principu, kad kelionės tikslas yra pati kelionė.
Na, o žygiai liko šiek tiek praeityje. Dalyvaudavome ilguose organizuotuose žygiuose, į kuriuos susirinkdavo be galo daug žmonių. Pajutome, kad tai nebloga idėja žmonėms, kuriems reikia tikslo, t.y. pabaigti žygį. Mums, norintiems atsipalaiduoti, su šia idėja tapo ne pakeliui, tad nusprendėme keliauti į savo pasivaikščiojimus.
Nesakau, kad organizuoti žygiai blogai, – tai labai geri dalykai, jei norisi, kad tau būtų parengtas maršrutas, pertraukėlės ir, aišku, „medalis“, viskas už tave sugalvota. Tai skatina save išbandyti, nes yra aiškus tikslas ir pabaiga. Pas mus jo nėra. Pabaiga – kai to norime arba dažniausiai – kai pristinga laiko.
Akylai stebintys mūsų instagramo profilį jau pastebėjo, kad mes tapome šiek tiek sėslesni. Taip nutiko dėl to, kad naujas šeimos narys turi savo poreikių ir ne visada leidžia išeiti į mišką. Čia gal labiau pasiteisinimas, nes vis dar nemokame keliauti su vaiku, bet kai tik išmoksime, būtinai ir patarimais pasidalysime.
– Raginote atkreipti dėmesį į ekologiško vairavimo principus. Kas tai yra?
Laura: Trumpai – tai vairavimas ekonomiškai, mažinant degalų sąnaudas, CO2 ir triukšmo lygį.
Kadangi miškas ne visada pasiekiamas pėsčiomis ir reikia naudotis automobiliu, tai galima daryti ir ekonomiškai, ir ekologiškai. Dovydas yra tikras automobilių fanatikas ir savęs be automobilio neįsivaizduoja, bet siekia palikti po savęs kuo mažiau taršos.
Dovydas: Kaip sumažinti degalų sąnaudas? Pirmiausia automobilis turi būti techniškai tvarkingas, jį būtina prižiūrėti. Toliau – tokie dalykai kaip važiavimas aukštesnėmis pavaromis, be reikalo nespaudžiant akseleratoriaus pedalo ir pan. Labai daug galima pasakoti, kaip važiuoti ekonomiškai, bet apie tai daug informacijos viešojoje erdvėje – raginu pasidomėti. Padėkos ne tik gamta, bet ir jūsų piniginė.
Planas: geru, teisingu pavyzdžiu ir santykiu su gamta Laura su Dovydu planuoja auginti ir savo dukrą; rodydami, kad gamta – mūsų namai, kad ją reikia saugoti ir mylėti. / Baltaduonių šeimos archyvo nuotr.
– Planuojate atsisveikinti su miestu. Kodėl?
Dovydas: Planuojame pasakyti miestui viso gero dėl gana daug priežasčių. Na, visų pirma, kaimiškas gyvenimas mums nesvetimas. Abu esame gimę provincijoje ir jaučiame nostalgiją paprastam ir lėtesniam gyvenimui. Mieste tenka nuolat skubėti, o norisi norisi mėgautis akimirka, gyventi sveikiau ir paprasčiau.
Dar yra ir šioks toks noras atsiskirti nuo visuomenės diktuojamo ritmo, bet priklausyti glaudžiai bendruomenei, dalyvauti, pavyzdžiui, kaimo bendruomenės veikloje.
Dažnas miestietis, išsikraustęs į provinciją, supranta, kad yra didelis skirtumas tarp miesto ir bendruomeninio gyvenimo, kai žmonės vienas kitam padeda ir kaimyniškai bendrauja. Mieste to dažniausiai nėra.
Laura: Gamta mums labai svarbi nuo pat mažumės. Abu su vyru vaikystę praleidome kaime. Negalėčiau nė įsivaizduoti, kad tas pašėlusiais, nerūpestingas dienas būčiau praleidusi mieste. Manau, kad augant kaime ir susiformuoja kitoks santykis su gamta, gyvūnais, nes viskas daug arčiau, kasdienybėje. Ir tvarumas gyvenant kaime įaugęs į kraują ir savaime suprantamas jau seniai, kai niekas dar nė nevartojo tokio žodžio. Juk natūralu rinkti lietaus vandenį ir jį naudoti įvairiems tikslams, kompostuoti, maisto likučius atiduoti gyvuliams, iš senų drabužių pasidaryti šluostes ir t.t. Iš tiesų, gyvenant toliau nuo miesto, laikytis tvarumo principų daug paprasčiau. Dalis maisto auginama namuose, kažką gali nusipirkti iš kaimynų, nereikia galvoti, kur dėti supuvusių bulvių maišą, drabužiai, kurie nebetiktų dėvėti mieste, kaime dirbant puikiausiai tinka, ir tokių pavyzdžių daugybė.
Žmonėms reikia gamtos. Ne be reikalo vis labiau populiarėja turizmas su kuo mažiau patogumų, nakvojant kur nors miške, namelyje medyje, tyloje. Dalis žmonių jau pavargo nuo nuolatinio bėgimo ir miesto šurmulio. Norisi lėčiau gyventi, pasidžiaugti akimirka neskubant. Todėl, vis mąstę, kad norime gyventi kaime, žengėme link to, kad tai taptų realybe. Ir labai to laukiame. Pavargome negirdėti paukščių čiulbėjimo ir medžių ošimo, negalėti pabėgioti basomis po pievą. Gyvenant priemiesčiuose, kur kotedžo siena beveik remiasi į kitą kotedžą, tai yra prabanga. Iš dalies norime grįžti į vaikystę, vakarais eiti surinkti vištų kiaušinių, vasarą valgyti ką tik nuskintų žalumynų salotas, skinti savo užaugintas uogas, mėgautis natūraliais gamtos garsais ir būti gamtos dalimi. Galbūt kada nors savo užaugintomis gėrybėmis ir iš jų pagamintais produktais galėsime pasidalyti ir su jumis.
