Parodoje eksponuojama penkiolika autorinių sidabro atspaudų (tradicine analoginės fotografijos technika sukurti atspaudai, iš fotojuostelės perkeliant vaizdą ant popieriaus). "Tėvo ranka" pasakoja Lietuvos šeimų gyvenimo istorijas, tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, dokumentuoja jų kasdienį gyvenimą ir tam tikrą atvirumo akimirką. Daugiausiai vaizduojami vaikai – žaidžiantys, atostogaujantys, keliaujantys, susimąstę, rimti ir linksmi. Jie atviri pasauliui ir žmonėms, todėl fotografijos universalios ir tikros.
A.Sutkus yra žmonių fotografas, o jo fotografuojamos asmenybės dažnai žiūri tiesiai į objektyvą, nes pasitiki prieš juos stovinčiu žmogumi, todėl fotografijose vyrauja nesuvaidintos emocijos, nostalgija ir tarpusavio bendrystė.
Kertinė parodos fotografija – "Tėvo ranka" (Ignalina, 1964 m.). Apie šią nuotrauką ir A.Sutkaus meistrystę Lietuvos literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė straipsnyje "Šlovė gyvenimui, kad tęsiasi" rašo taip: "Gyvenimas nuolat režisuojamas: režisūros yra gyvenimo provokacijos – atsiverk, pasirodyk. Bet gyvenimas labiau pasirodo iš malonės, o ne iš prievartos. Ne iš gyvenimui primestos ideologijos, o iš savaiminės, iš gyvenimo šaknų išaugusios programos, kurią labiausiai ir jaučia kūrybingi žmonės. Kūrybos moralumas yra labai aukštas kriterijus. Moralinės kūrėjo nuostatos niekuo nepakeičiamos. Kai kurios Sutkaus fotografijos (tarp jų – "Tėvo ranka" ir "Motinos ranka") yra programinės, didžio humanistinio patoso (visai pritildyto, gal ir bebalsio): leiskite vaikui augti, laikantis už tėvo, motinos, leiskite glaustis, kol to būtinai reikia, neatimkite, nemėginkite kuo nors tų rankų, tų pirštų pakeisti. Vaikų psichologiniai portretai – vyriškumo ir moteriškumo pradžių, rūpestingų, prižiūrėtų. Bet ir jų tėvų, – puikios vaizdinės metonimijos, kai iš kūno dalies tiesiog jauste jaučiama visuma, visas žmogus. Taip yra visose geriausiose Sutkaus fotografijose – net tolimesni planai, jau nekalbant apie antrąjį, yra individualizuoti. Ir tėvo, ir sūnaus "kostiumai", tikriausiai abiejų ir balti marškiniai, tėvo ranka tvirtai suimta, matyti net iššokę krumpliukai, berniuko veidas atviras, bet lūpos kietai sučiauptos, – galbūt tai abiem sunki akimirka, gal ir grėsmės, kurią jaučia sūnus, bet ir jos įveika, tie vyrai yra dviese, abudu. Mergytės visas kūnelis minkštas, glaudus, berniukas laikosi už tėvo, mergytė glaudžiasi prie motinos rankos iš didžiausio patiklumo, meilės, jos baltas kaspinas išnyksta baltoje motinos bliuzelės rankovėje. Panašiai apsirengusios: šviesios bliuzelės, tamsūs sijonai. Mergytės bliuzelė taip išlyginta, kaip tik anais laikais sugebėdavo rūpestingosios motinos, užlygindavusios, užglaistydavusios ir skurdą, ir suadytą, sulopytą vietą, plaukučiai pakirpti, išplauti, sušukuoti. Veidukas rimtas, mąslus, abiem rankelėm laikosi motinos pirštų, net veiduku prigludusi. Turėtų būti dar jauni – ir tas tėvas, ir ta motina, juk vaikai dar maži, galėtų būti gimę praėjusio amžiaus 4 dešimtmečio pabaigoj, maždaug tos pačios kartos kaip ir pats fotografuojantis. Ten, kur išsilaiko tokie patiklūs tėvų ir vaikų santykiai, gyvenimas apskritai yra patikimas, kad ir koks sunkus jis būtų, kad ir kaip, net keliagubai, būtų okupuotas. Vidinės, pačios jautriausios gyvenimo formos, visais atvejais lieka pačių žmonių valioje. Tos ryškios vaizdo vertikalės, tėvai nei lenkiasi, nei kalbina, nei glosto, vaikas pats pasirenka savo padėtį tėvo ar motinos atžvilgiu, savo būseną atitinkantį judesį. Vaikų būsenų laisvumas, savarankiškumas yra svarbiausia jų augimo, brendimo sąlyga. Ir Sutkaus kadrai tai "žino". Meistrystė – fotografuojančio būsenos pertekėjimas į fotografiją, į kūnus, veidus, daiktus. Kad pertekėtų, reikia stipraus kontakto."
Paroda Raudondvario pilyje (Pilies takas 1, Raudondvaris) veikia iki liepos 1 d.
