Simbolių audinys

Šį kartą tai buvo ne visai tradicinis koncertas – bilietus pateikę dar prie lauko įėjimo, klausytojai pateko į pritamsintą filharmonijos erdvę, kurioje šviesa užsidegė tik pasibaigus koncertui, o ploti irgi buvo prašoma tik pačioje renginio pabaigoje. Šis muzikinis-vizualinis renginys kvietė ne tik klausytis muzikos, bet ir išgyventi tam tikrą emocinę patirtį, susijusią su tautinio pasididžiavimo jausmu.

"Kaunas. Prisikėlimas I" sąsajos su Kaunu – labai įvairios. Visų pirma, dalyvavo net trys Kauno miesto kolektyvai: Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas – Constantine'as Orbelianas), Kauno styginių kvartetas (Karolina Beinarytė-Palekauskienė, Aistė Mikutytė, Eglė Lapinskė ir Saulius Bartulis) ir Kauno miesto valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas – Petras Bingelis). Už dirigento pulto stovėjo taip pat kaunietė dirigentė Adrija Čepaitė.

Kodėl "Kaunas. Prisikėlimas I"? Nes čia tarpukariu buvo Lietuvos sostinė, kurioje okupuotos ir griaunamos Lietuvos kontekste visuomet ruseno prisikėlimo viltis.

Prisikėlimo momentas mūsų mieste įamžintas ir materialesniu pavidalu – tai Kauno Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bazilika, kurią renginio sumanytoja A.Čepaitė įvardijo kaip lietuvybės simbolį, asmeniškai jai reiškiantį labai daug. 1922-aisiais Kaune pastatyta bažnyčia iškilo kaip padėkos Dievui už atgautą laisvę simbolis, tačiau sovietmečiu joje buvo įkurta Radijo gamykla, ir tik atgavus nepriklausomybę suniokotas pastatas vėl tapo Dievai namais. Tad būtent ji, kaip pergalės simbolis, iškilo ir Pauliaus Jurgučio vaizdo projekcijoje, skambant finaliniams pompastiškiems orkestro akordams.

Velnio ir Angelo dvikova

Filharmonijoje tąkart jautriai liejosi muzika ir vaizdas: styginių kvarteto ir simfoninio orkestro garsus papildė karo, Lietuvos ir Kauno vaizdai.

Pati skambėjusi muzika su Lietuva neturi jokių sąsajų, tačiau taikliai atspindėjo renginio dramaturgijos idėją: be pertraukos skambėję George'o Crumbo "Juodi angelai", Sergejaus Rachmaninovo "Mirusiųjų sala" ir Richardo Wagnerio operos "Tanhoizeris" uvertiūra susijungė į vientisą kūrinį, simbolizuojantį karą, jau seniai mirusius Lietuvos didvyrius ir Kauno atgimimą, o pabaigoje nuskambėjo ir Juozo Naujalio daina "Lietuva brangi", sovietmečiu tapusi neoficialiu okupuotos Lietuvos himnu.

Choras buvo išsidėstęs aplink žiūrovus, dainuoti pradėjo tuomet, kai atrodė, kad koncertas jau baigtas, tad tai buvo ypač netikėta ir jautru – dažnas žiūrovas spaudė ašarą.

Vertas dėmesio šį kartą buvo koncerto repertuaro pasirinkimas – ambicingas ir taiklus. Renginį pradėjo amerikiečių avangardisto G.Crumbo dvi styginių kvarteto "Juodi angelai" dalys – jas atlikęs Kauno styginių kvartetas sėdėjo virš scenos, choro ložėje. Šis opusas – tai kompozitoriaus duoklė anuomet, XX a. septintajame dešimtmetyje, vykusiam Vietnamo karui, sukomponuota kaip savotiška rauda. Šnaresių, šūksnių ir įvairių muzikinių simbolių kupinas kūrinys, kurio tradicinę sudėtį G.Crumbo dar papildė keletu rytietiškų mušamųjų instrumentų, išties yra ir tarsi globalus visa griaunančio šiuolaikinio pasaulio atspindys – pats kompozitorius yra užsiminęs, kad čia kovoja Velnias ir Angelas.

Avangardinė muzikos kalba ne tik taikliai atspindi kraupią karo nuotaiką, bet ir reikalauja specifinio atlikimo, kuris šį kartą tikrai nenuvylė: Kauno styginių kvarteto nariai, kuriems teko ne tik groti, bet ir vaikščioti, šnabždėti, šūkauti, buvo itin susikaupęs, įsijautę į šiuolaikinę muzikos kalbą ir – akivaizdu – puikiai pasiruošę. Kraupią atmosferą kūrė ant filharmonijos sienų matomi karo vaizdai: mirusių karių kūnai, nuniokoti pastatai.

Laiškai iš Mirusiųjų salos

Kol styginių kvartetas grojo virš scenos, orkestras tylutėliai laukė tamsoje, o sulig paskutiniais "Juodų angelų" akordais į sceną įslinkus A.Čepaitei suskambo simfoninės poemos "Mirusiųjų sala" garsai. Šis Arnoldo Böcklino paveikslo įkvėptas rusų kompozitoriaus opusas vaizduoja lėtą, sunkų judėjimą banguotu vandeniu, plaukiant prie mirusiųjų salos link. Skambant muzikai, vaizdo projekcijose keitėsi lietuvių mirusiųjų salos gyventojų vardai – Mindaugas, Vytautas Didysis, Barbora Radvilaitė, Steponas Darius ir daugybė kitų. O ant kraštinių sienų buvo matyti nespalvoti apleistų pilių vaizdai.

Didelį emocinį poveikį turėjo organiška ir jautri vaizdo ir muzikos sintezė – visuomet tolygi, niekuomet į pirmą planą neiškylant nei vaizdui, nei muzikai.

S.Rachmaninovo kūrinys – niūrus, tačiau sukauptas, tad pati idėja – priminti, kas gyvena mūsų šalies mirusiųjų saloje – labai graži, o kartu ir atliepianti patį muzikos koloritą. Be to, privertė pamąstyti, kiek daug didžių mūsų tautiečių ilsisi kapuose. Tokia "Mirusiųjų salos" ir Lietuvos sąsaja buvo labai netikėta ir originali, be to, suskambo be galo jautriai.

Po S.Rachmaninovo "Mirusiųjų salos" iš karto sekė didinga R.Wagnerio operos "Tanhoizeris" uvertiūra. Ši veikiausiai buvo pasirinkta dėl didingo charakterio, o ne dėl šiame kontekste aktualaus programinio turinio – priešingai nei prieš tai skambėję kūriniai. Vaizdo projekcijose matėme gražius jau šiuolaikinio Kauno vaizdus. Sulig finaliniais akordais didingai iškilo Kauno Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bazilika – kiek nenatūraliai ir pernelyg pompastiškai, tarsi kokia perdėm laiminga banalaus holivudinio filmo pabaiga.

Gal kiek per primityviai buvo išspręstas dramaturginis renginio turinys – per karus niokota, tačiau niekuomet vilties nepraradusi ir iš tarsi iš pelenų pakilusi Lietuva. Kita vertus, toks sprendimas turi labai asmenišką paaiškinimą – A.Čepaitė sakė kaip šiandien prisimenanti, kai 1997-aisiais, kai bažnyčioje vėl buvo pradėtos laikyti pamaldos, giedodama juto, kad statybų aikštele virtusioje bažnyčioje prisikėlė tauta, o ji buvusi jos dalis. Pernelyg pompastišką pabaigą išgelbėjo iš karto nuskambėjusi J.Naujalio "Lietuva brangi", vėl grąžinusi jautrų tautiškumo momentą.

Įspūdinga emocinė kelionė

Pažaislio muzikos festivalis šį kartą kvietė ne į koncertą, bet į emocinę kelionę. Ir išties – ji įvyko, ir rado atgarsį daugelio širdyse. Didelį emocinį poveikį turėjo organiška ir jautri vaizdo ir muzikos sintezė – visuomet tolygi, niekuomet į pirmą planą neiškylant nei vaizdui, nei muzikai.

Nustebino ir puiki kūrinių atlikimo kokybė ir interpretacija – visi skambėję kūriniai sudėtingi, reikalaujantys ne tik dirigento, bet ir didelės pačių atlikėjų motyvacijos. Akivaizdu – tai A.Čepaitės nuopelnas, kurios orkestras skambėjo galingai ir vieningai, o vietomis – be galo jautriai.

Jos ir režisieriaus Pauliaus Jurgučio kūrybinio tandemo rezultatas – originalus ir taiklus: buvo ne tik įdomu, malonu akiai ir ausiai, bet ir labai jautru. Kita vertus, kai kur galėjai ir šiek tiek pasiklysti – turinys koncentruotas į Kauną ar visą Lietuvą. Žinoma, Kaunas – Lietuvos dalis, tačiau iš karo žiaurumų lyg ir kilo visa Lietuva, o prisikėlė tik Kaunas.