Žaliojo tilto skulptūros vakar, P.Cvirkos paminklas šiandien, rytoj dar koks nors nuo sovietmečio užsilikęs ideologinis objektas ūmiai tampa brangus net ir tiems, kurie jo pastatymo metu dėl kitokios nuomonės būtų globojami psichiatrų, o už verslumą gal net sušaudyti kaip spekuliantai. Kažin, ar bent kiek raiškingesnei daliai P.Cvirkos paminklą ginusių tautiečių kokių nors literatūrinių asociacijų kelia šio rašytojo sukurtų herojų Juro Taručio ar Frank Kruk vardai. Sovietmečio reliktai, kad ir kokie jie būtų – sena mokyklinė uniforma, kavinės interjeras ar paminklas – daliai iš mūsų tėra asmeninės istorijos simboliai, primenantys vaikystės laisvę ar pirmąjį pasimatymą. Kilus eilinei dilemai griauti ar palikti, nugali nostalgia vulgaris – paprastoji, banalioji nostalgija, o ne nuoširdus tikėjimas anuomečiu mokymu ar ideologais.

Mums dar sunku atsieti ledus nuo komunizmo statybų, t.y. užmegzti objektyvų santykį su praeitimi, nes užaugome per prievartą penimi tikrovės neatitinkančiais naratyvais.

Kita vertus, toks besąlygiškas prisirišimas prie praeities – tai ženklas, kad vis dar didelė dalis mūsų tiesiog nenorime jos pažinti. Šį nenorą galima suprasti ar net pateisinti: mums dar sunku atsieti ledus nuo komunizmo statybų, t.y. užmegzti objektyvų santykį su praeitimi, nes užaugome per prievartą penimi tikrovės neatitinkančiais naratyvais. Per 30 metų gal ir užsilopėme didžiausias žinių spragas, tačiau suvokimas, kad istorija gali būti grindžiama ne objektyviais faktais, bet subjektyviomis interpretacijomis, liko. Kaip ir įtarumas, kad tai, kas sakoma iš viršaus, tėra didesnis ar mažesnis akių dūmimas, bandant paslėpti it šunį pakastą tiesą. Tokiame fone pasitaikančios klaidingos ar tyčia klaidinančios istorijos interpretacijos griauna pasitikėjimą visu pasakojimu. Kai nebežinai kuo tikėti, griebiesi už savosios nostalgijos ir amžinojo mito apie neprilygstamąjį sovietmečio plombyrą.

Kaip BNS sakė AICA Lietuvos sekcijos prezidentė, Vilniaus miesto muziejaus direktorė Rasa Antanavičiūtė, kreipimąsi palaikė visi asociacijos skyriaus nariai.

„AICA Lietuvos sekcija reiškia nerimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ribojant raiškos laisvę mene ir pačios savivaldybės nustatyto kultūros renginių taisyklių reglamento nesilaikymo“, – tvirtina asociacijos Lietuvos padalinys.

Pasak jos, lapkričio 10 dieną menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė pradėjo įgyvendinti kasdienybės spektaklio projektą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, o „jo scenografijos dalis buvo ir pats Juozo Mikėno sukurtas paminklas Petrui Cvirkai“.

„Projekto autorės apdengė paminklą dirbtinėmis samanomis, kviesdamos miesto gyventojus susimąstyti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę. Nors renginys buvo gavęs rašytinį leidimą iš savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimu menininkėms buvo liepta demontuoti scenografiją ir palikti aikštę“, – teigiama pareiškime.

Paminklas buvo nukeltas praėjusį penktadienį ir išvežtas saugoti į savivaldybės įmonės „Grinda“ aikštelę.

Pasak asociacijos, šis „legalaus meninio projekto stabdymas panaudojant fizines priemones“ yra grėsmingas precedentas, keliantis daug klausimų.

„Ar tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuo šiol galės netrukdoma įsiveržti į bet kokį kultūros renginį, kurio turinys jiems pasirodys nepatogus ar nepageidautinas? Kaip prie atviro kūrybai miesto dvasios puoselėjimo prisideda sostinės savivaldybės retorinė profesionalių kūrėjų marginalizacija joms prisegant „cirkininkių“ ir „chuliganių“ etiketes?“ – kelia klausimus asociacija.

Ar tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybė nuo šiol galės netrukdoma įsiveržti į bet kokį kultūros renginį, kurio turinys jiems pasirodys nepatogus ar nepageidautinas?

„Ar Vilniaus valdžia seks Viktoro Orbano, Aleksandro Lukašenkos ir Vladimiro Putino pavyzdžiu, pasitelkdama atsitiktinai taikomas administracines priemones užgniaužti socialiai ir politiškai aktyvias menines pozicijas?“, – teigiama pareiškime.

AICA taip pat primena, kad drauge su Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos dailės istorikų draugija dar 2019-aisiais ragino sostinės politikus „paieškoti kūrybiškų ir kritiškų variantų atnaujinant urbanistiką ir permąstant sovietinio kultūros paveldo palikimą viešojoje erdvėje“, tačiau tuomet kompromiso esą rasti nepavyko, o profesionalių kultūros ekspertų išvados dėl P. Cvirkos paminklo ir aikštės buvo atmestos.

AICA primena, kad menininkių renginio išvakarėse Vilniaus miestas buvo paskelbtas UNESCO literatūros miestu.

„Mes tikimės, kad šis UNESCO sprendimas neliks paviršutinišku kultūros prekės ženklu ir kad Vilniaus miesto savivaldybė permąstys savo veiksmus ir atsivers dialogui su meninių pozicijų įvairove“, – sako asociacijos atstovai.

Pačios menininkės E. Grėbliauskaitė ir A. Gintalaitė savivaldybės veiksmus taip pat vadino „beprecedenčiu cenzūros aktu“. Menininkės BNS pateikė ir savivaldybės atstovų lapkričio 5-ąją atsiųstą atsakymą, jog planuojamam renginiui „Spektaklis miesto kasdienybei. Nepamirškime nebeprisiminti“ pagal savivaldybės taisykles leidimo nereikia. Prašyme menininkės nurodė, kad bus „imituojama, kad P. Cvirkos paminklas apaugo samanomis“.

Tačiau jau lapkričio 10-ąją renginių derinimo komisija, „atsižvelgdama į vietos unikalumą ir istorinę reikšmę“, renginiui nepritarė ir apie tai informavo menininkes.

Savivaldybė be kita ko BNS informavo, kad leidimas neišduotas motyvuojant, kad paminklą netrukus ketinama nukelti.

Nuo nepriklausomybės atgavimo diskusijų keliantį P. Cvirkos paminklą paveldosaugininkai šią vasarą išbraukė iš kultūros vertybių registro, savivaldybė paminklą nukėlė, išvežė saugoti į savo įmonės „Grinda“ aikštelę ir vėliau ketina perduoti jį Lietuvos nacionaliniam muziejui. Skveras, kuriame yra paminklas, rugsėjo pabaigoje pripažintas saugoma vertybe.

Nesutarimai kilo dėl P. Cvirkos vaidmens – paminklo nuėmimo šalininkai akcentuoja jo kolaboravimą su sovietų valdžia ir prisidėjimą prie kitų to meto rašytojų represijų. Besipriešinantieji nukėlimui tikina, kad beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

„Ta perspektyva, kalbant apie Nacionalinį muziejų, yra reali, savivaldybė yra susitarusi. Tik akivaizdu, kad tokie procesai nevyksta jau rytoj, viskas ateis savo laiku. Savivaldybę tiesiog reikia pasveikinti, kad nepabijojo imtis ryžtingų veiksmų“, – BNS penktadienį sakė ministras.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo diskusijų keliantis paminklas sostinėje nukeltas penktadienį popiet, jis šiame specialiai paminklui suprojektuotame skvere Vilniaus senamiestyje stovėjo per 60 metų.

Galimybė nukelti paminklą atsirado šią vasarą ekspertams išbraukus jį iš kultūros vertybių registro, tam pritarė ir sostinės taryba.

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba P. Cvirkos paminklą iš vertybių registro išbraukė rugpjūtį, Vilniaus mero ir S. Kairio prašymu.

Prieš tai S. Kairys pakeitė vertinimo kriterijus, jog teisinė apsauga negali būti suteikta kūriniams, reprezentuojantiems asmenis, prisidėjusius prie gyventojų represijų organizavimo.

S. Kairys sako, kad nereikėtų to vertinti kaip politinio veiksmo, nes esminį sprendimą priėmė ne politikai, o ekspertai.

„Mes visada pabrėžėme prioritetų poreikį paveldo politikoje, bandome atkreipti dėmesį, kad visoje diskusijoje bandoma neteisingai pasakyti, kad čia kažkoks labai politinis sprendimas ar sprendimas, priimtas iš jėgos. Bet prisiminkime Genocido ir rezistencijos tyrimų centro išvadas, galų gale, vertinimo kriterijai buvo tik praplėsti, bet dėl kiekvieno objekto sprendžia vertinimo tarybos. Istorija tokia, kad mus tiesiog įpareigoja nebijoti nelengvų diskusijų, priimti sprendimus ir nebūti savo praeities įkaitais“, – sakė ministras.

Diskusijos dėl P. Cvirkos paminklo nerimsta nuo nepriklausomybės atgavimo. Nesutariama dėl P. Cvirkos vaidmens – paminklo nuėmimo šalininkai akcentuoja jo kolaboravimą su sovietų valdžia ir prisidėjimą prie kitų to meto rašytojų represijų.

Besipriešinantieji nukėlimui tikina, kad beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo diskusijų keliantį paminklą sostinėje popiet, stebint apie šimtui susirinkusių gyventojų ir savivaldybės atstovų, nuo postamento nuėmė savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai. 

Galimybė nukelti paminklą atsirado šią vasarą ekspertams išbraukus jį iš kultūros vertybių registro, tam pritarė ir sostinės taryba.

Nukeltas paminklas bus saugomas savivaldybės įmonės „Grindos“ aikštelėje, vėliau jis kartu su Žaliojo tilto skulptūromis, nukeltomis daugiau nei prieš penkerius metus, bus perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Stebėjo ir priešininkai, ir palaikantieji

Stebėti, kaip nukeliamas paminklas, atvyko ir palaikantieji šį savivaldybės sprendimą, ir jo priešininkai.

Vienas nukėlimo iniciatorių, Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas teigė, kad ateityje bus svarstoma pervadinti ir patį P. Cvirkos skverą, bet jis išliks visiems prieinama viešąja erdve.

Anot jo, paminklas buvo pastatytas sovietmečiu, „ne rašytojui, ne už kažkokius literatūrinius nuopelnus, o sovietinės propagandos tikslais“.

„Gaila, kad 1990-aisiais, kai Vilniuje ir visoje Lietuvoje griuvo „leninai“, šita viešoji erdvė nebuvo išvaduota nuo sovietinio paveldo, diskusijos užtruko ilgai. Bet turime labai aiškų miesto tarybos, miesto atstovų priimtą sprendimą, paremtą tvirtais istoriniais argumentais, kuriuos pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kad Petras Cvirka pirmiausia buvo politinis veikėjas, kuris kolaboravo su vietine valdžia“, – teigė V. Benkunskas.

61-erių atsargos savanoris, šaulys Vidmantas Kuprevičius, mano, kad nukelti paminklą reikėjo dar 1989-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo priešaušryje.

„Jis buvo išdavikas dar Smetonos laikais, kai lakstė pinigų į Rusijos ambasadą, yra komunacis (...). Jam, kaip rašytojui, nepastatytas paminklas. Iš tikrųjų, Cvirkai yra pastatyti du paminklai, kurie ir stovės: vienas jų – Rasų kapinėse, bareljefas ant jo antkapio, kitas paminklas vadinasi „Lakštingala“, tragiško likimo skulptoriaus, kuris protestuodamas prieš sovietus susidegino“, – kalbėjo V. Kuprevičius.

Jei dėl jo nebūtų nukentėję žmonės, tegu būtų stovėjęs šimtą metų.

Taip pat paminklo nukėlimo pažiūrėti atvykusi Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė Nijolė Oželytė BNS teigė, jos pro Cvirkos paminklą dar vaikystėje eidavo į mamos darbą.

„Aišku, visa tai nyksta. Būtų gerai, kad visa tai išnyktų iš žmonių smegenų, tas rusiškas ženklas. Kodėl sakau rusiškas – todėl, kad vis dėlto prisidengti menininko talentu, kaip tai šiandien daro Rimas Tuminas, ir būti neatsakingu už savo kalbas, savo veiksmus viešojoje erdvėje, vis dėlto yra menkystės požymis. Jei dėl jo nebūtų nukentėję žmonės, tegu būtų stovėjęs šimtą metų. Aš nesu šalininkė, aš esu stebėtoja. Bet man bus švariau, kada jo nebus“, – sakė N. Oželytė.

L. Balandžio / Fotobanko nuotr.

D. Pocevičius: P. Cvirkos vaidmuo – pervertintas

Rašytojas, Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius, sako nesiginčijantis dėl P. Cvirkos, kaip kolaboranto vaidmens, tačiau sako, kad jo vaidmuo sovietmečiu, taip pat ir prisidedant prie represijų rašytojams, yra nepelnytai sureikšmintas.

„Tai yra istorinis reliktas Nr. 1. Cvirka pripažintas kolaborantu – aš su tuo nesiginčiju. Bet kolaborantų, panašių, kaip jis, buvo dešimtys, jei ne šimtai – rašytojų, dailininkų, teatralų: ir Antanas Miškinis, ir Kazys Binkis, ir Liudas Dovydėnas, ir, pavyzdžiui, Kazys Binkis yra perfrazavęs religinę giesmę, sakydamas „nuo karo, maro, gelbėk mus Raudonoji armija“, – BNS kalbėjo rašytojas.

Anot jo, visuomenės kritikos smaigalyje P. Cvirka yra greta Salomėjos Nėries ir Antano Venclovos, tačiau kiti taip pat su sovietais kolaboravę menininkai liko nuošalėje.

D. Pocevičius taip pat laikosi pozicijos, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), kurio pozicija rėmėsi ekspertai, panaikinę paminklui teisinę apsaugą, savo tyrime „iškraipė istorinę tiesą“ teigdamas, jog P. Cvirka atsakingas už represijas.

„Savo straipsnyje aiškinau, kad Cvirka nepasirašė jokio dokumento, dėl kurio būtų represuoti, nukentėję kiti rašytojai. Visa tai – melas. Taip, jis buvo kolaborantas, jis atliko savo pareigas, pasirašydavo dokumentus, bet nė vienas dėl to nepatyrė represijų“, – tikino D. Pocevičius.

Jis sako nepritariantis istorijos retušavimams, ir į nukėlimą atsinešė plakatą su Sąjūdžio metais populiaria kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo citata, skelbiančia, kad „tas visam gyvenimui tapdavo mankurtu, vergu, pamiršusiu savo praeitį“.

„Per tuos trisdešimt metų buvo puikiai prigaminta naujų mankurtų, kurie neprisimena savo tėvų, juo labiau senelių gyvenimo, praeities, jie žino tik vadovėlines, senukų naudojamas frazes – tremtis, partizanai. Bet kaip Vilnius vystėsi, kaip jis buvo statomas, kaip jis buvo „lietuvinamas“, visi pamiršo“, – kalbėjo D. Pocevičius.

Baiminasi dėl parko

62-ejų Ramunė Pilkauskaitė sako paminklo nugriovimui būtent šiuo metu nepritarianti, nes jis išstovėjo visą nepriklausomybės laikotarpį, aikštė ir paminklas jai atrodo vientisas kūrinys, ir jo nukėlimas kels papildomas aistras.

„Kodėl būtent dabar, kai žmonės ir taip yra susipriešinę? Man pats parkas yra gražus – kas iš jo bus? Man labai labai gaila. Jeigu jau jį reikėjo nukelti, tai reikėjo anksčiau, o ne praėjus šitiek laiko. Tikrai, parkas gražiai sutvarkytas, jis nebebus toks gražus. Aš, pavyzdžiui, vakar atėjau ir uždegiau žvakutę“, – kalbėjo vilnietė.

Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas pabrėžė, kad paminklas pastatytas 1959 metais, jo autoriai – skulptorius Juozas Mikėnas, architektas Vladislovas Mikučianis.

Skveras, kuriame buvo paminklas, rugsėjo pabaigoje pripažintas saugoma vertybe, savivaldybė žada neskubėti jo tvarkyti, bei pabrėžia, kad erdvė liks miestiečiams.

L. Balandžio / Fotobanko nuotr.

Muziejus: skulptūrai – atskira erdvė

Lietuvos nacionalinis muziejus žada, jog P. Cvirkos ir Žaliojo tilto skulptūroms bus skirta atskira erdvė muziejaus padalinyje – buvusioje areštinėje greta Gedimino kalno.

„Ateityje, sutvarkę buvusią areštinę, planuojame jos vidiniame kieme eksponuoti visas gautas skulptūras. Manome, kad šios skulptūros suteiks galimybę ne tik papasakoti apie sovietmetį, bet ir apie Lietuvoje vykstančius debatus dėl sovietinio paveldo. Muziejui svarbu, kad šis istorinis laikmetis nebūtų ištrintas iš atminties, nes tai, deja, mūsų istorijos dalis“, – BNS sakė muziejaus atstovas Arminas Šileikis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pažymoje, kuria rėmėsi paveldosaugininkai ir savivaldybė, pažymima, kad P. Cvirka nuo pat 1940-ųjų, pirmosios sovietų okupacijos, palaikė ją, šlovino sovietinę valdžią, kariuomenę, jos lyderį Josifą Staliną.

Pasak LGGRTC, P. Cvirka iki mirties 1947-aisiais išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu, be politinių pareigų 1945–1947 metais buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

LGGRTC kaip reikšmingą faktą prideda ir P. Cvirkos 1946 metų balandžio 20-osios liudijimą sovietų ištremto poeto Kazio Jakubėno byloje, kurioje P. Cvirką kritikuoja K. Jakubėną už antisovietinius eilėraščius ir teigia, jog menininkas už tai buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos. K. Jakubėnas tą pačią dieną buvo suimtas.

Labai nustebau išgirdęs, kad jis sakė, jog jo senelis – išdavikas, parsidavęs okupantams.

Norėčiau jį nuraminti, tegu nesisieloja, kad senelis – parsidavėlis. 50 metų mes visi, visa Lietuva, buvome parsidavę.

Nugyvenau ilgą amžių, todėl galiu apie tai kalbėti. Neparsidavę nebūtume išgyvenę. Neįstojęs į Komunistų partiją negalėdavai gauti geresnio darbo, kad ir kokį išsilavinimą būtum turėjęs.

Pats plaukiojau žvejybiniais laivais. Buvau jūreivis. Kapitonas pastebėjo mano savybes ir parašė vadovybei raštą, kad aš galėčiau dirbti tinklų meistru.

Su tuo kapitono raštu kreipiausi į tuometės laivininkystės vadovybę. Tada nieko nestebino, kad mane pirmiausia pasiuntė pas SSKP partijos sekretorių. Jis tiesiai šviesiai pasakė negalintis išpildyti kapitono prašymo, nes aš nesu jų žmogus, tai yra ne komunistas.

Va, taip žmonės ir tapdavo komunistais. Juk aukštesnės pareigos garantavo didesnę algą. Todėl ir sakau, kad visa Lietuva buvo parsidavusi.

50 metų visi turėjome vykdyti komunistų nurodymus. Neparsidavę šviesuoliai neišgyveno.

Jei aš ir mano broliai nebūtume parsidavę, būtume ten, kur atsidūrė didelė dalis mūsų pokario kaimo jaunuolių – po gimtąja žeme. Jei būtume neparsidavę, Sibire būtų atsidūrę ne dešimtys tūkstančių lietuvių, o visi trys milijonai.

Jau pamiršome, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis atsirado tik todėl, kad Michailas Gorbačiovas tai leido. Nepamirškime, kad daugybė žmonių, įskaitant ir daugelį vėliau atsiradusios nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovų, buvo superkomunistai.

Tad vėl iškilo paminklo nukėlimo klausimas, vėl pasigirdo raginimai „nepainioti meno su politika“, tai yra – cukrinių avinėlių su J.Stalino saule, nors juos itin talentingai sulipdė P.Cvirka.

O buvo taip. Kaip tik šiandien, lygiai prieš 81 metus, prasidėjo ypatingoji Liaudies Seimo sesija, paskelbusi Lietuvą sovietine respublika.

Šito Liaudies Seimo prezidiumo antruoju sekretoriumi tapo rašytojas P.Cvirka.

Jis kartu su kitais keturiais prezidiumo nariais pasirašė keturias deklaracijas, panaikinusias konstitucinę šalies santvarką Lietuvoje ir paskelbusią Lietuvos įstojimą į SSRS.

„Cukriniai avinėliai“, „Vaikų karas“ ar „Žemė maitintoja“, kaip bežiūrėsi, neatsveria šitos solidžios sovietinės veiklos, nors P.Cvirkos palikuonys su tuo ir nenori sutikti.

Jis buvo paskirtas dvidešimties asmenų įgaliotosios komisijos, Maskvoje paprašiusios priimti Lietuvą į SSRS sudėtį, nariu (čia tas J.Stalino saulės parvežimo į Lietuvą epizodas).

Jis LKP CK pateikė pareiškimą „Dėl Lietuvių rašytojų draugijos reorganizavimo sovietiniais pagrindais“ ir buvo paskirtas tos sąjungos vadovu.

Jis balsavo už naujos, sovietinio pavyzdžio LSSR Konstitucijos priėmimą, o jos pagrindu – LSSR Liaudies Seimo transformavimą į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Jis buvo vienbalsiai išrinktas tos tarybos Prezidiumo nariu ir kartu su kitais priiminėjo sprendimus, sukėlusius itin žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

„Cukriniai avinėliai“, „Vaikų karas“ ar „Žemė maitintoja“, kaip bežiūrėsi, neatsveria šitos solidžios sovietinės veiklos, nors P.Cvirkos palikuonys su tuo ir nenori sutikti.

Beje, J.Stalinas jaunystėje irgi buvo poetas, rašė nelėkštus eilėraščius, ir jo anūkai lig šiol negali pripažinti, kad jų senelis buvo galvažudys, kriminalinis bei politinis nusikaltėlis.

Tiesa, Rusijoje jau kur ne kur vėl ima dygti jo paminklai.

„Šis paminklas tikrai kalba ne apie nuopelnus literatūrai, ne apie nuopelnus kultūrai, o yra tiesiog sovietinės politikos simbolis ir tiesiog jo šiuolaikinė Lietuva, šiuolaikinė valstybė turėtų nesaugoti kaip kultūros vertybės – mūsų pagrindinis tikslas buvo toks. Koks jo tolesnis likimas – tam yra savivalda, miestiečiai. Koks likimas lauks, čia yra savivaldybės reikalas“, – spaudos konferencijoje sakė ministras.

Jis žadėjo, kad ministerija suteiks „visą reikiamą pagalbą“, jei paminklą, pavyzdžiui, bus nuspręsta perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Ministro nuomone, nereikėtų ieškoti „pusėtinų sprendimų“ paliekant paminklą skvere, bet bandant jį pateikti kitame kontekste.

Pasak ministro, šią asmenybę reikėtų vertinti „kaip sovietinės, brutalios politikos simbolį“, ir tuomet „bus žymiai paprastesnė diskusija apie Cvirką, kaip kūrėją, kaip rašytoją, kultūros žmogų“.

„Situacija yra labai paprasta: arba mes sakome, kad jis mums tinka, arba sakome, kad jis mums netinka. Tai šioje vietoje, mano asmeninė nuomonė irgi tokia, kad jo turėtų nebūti. Bet labai svarbu, kad viskas būtų daroma civilizuotai, suvokiant, kad buvo tam tikras kontekstas. Ir muziejai tikrai galėtų priimti tokį eksponatą“, – tvirtino S. Kairys.

Antradienį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba apsisprendė išbraukti P. Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro, taip užbaigdama kelis dešimtmečius trunkančias diskusijas dėl sovietmečio rašytojo ir veikėjo įamžinimo.

Ekspertai paminklo klausimą sprendė sostinės mero Remigijaus Šimašiaus ir S. Kairio prašymu, o vienas argumentų panaikinti teisinę apsaugą buvo paties S. Kairio pakeisti vertinimo kriterijai, jog teisinė apsauga negali būti suteikta kūriniams, reprezentuojantiems asmenis, prisidėjusius prie gyventojų represijų organizavimo.

Vertinimo taryba taip pat linkusi įtraukti į kultūros vertybių registrą skverą, kuriame stovi paminklas, dėl to galutinių sprendimų tikimasi po savaitės.

P. Cvirkos paminklo nuėmimo šalininkai remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad rašytojas ir politinis veikėjas P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.

Vicemero teigimu, nelikus teisinės apsaugos, paminklas turėtų būti nukeltas rugsėjo viduryje, jį planuojama perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

„Labai sveikiname ilgai lauktą, ir, turbūt, pavėluotą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą, labai džiaugiamės ir jį palaikome. Artimiausiu metu organizuosime tolimesnius veiksmus – rugsėjį ketiname pristatyti tarybai rezoliuciją dėl paties paminklo perkėlimo į kitą vietą“, – BNS sakė jis.

„Jokių formalių tarybos sprendimų, kur klausimas būtų sprendžiamas iš principo, tikrai nereikia. Bet norėdami išlaikyti orų veikimą ir viešumą, tikrai tokią rezoliuciją registruosime“, – pridūrė vicemeras.

V. Benkunskas priminė, kad šiuo metu savivaldybė diskutuoja su Lietuvos nacionaliniu muziejumi dėl nuo Žaliojo tilto nukeltų sovietinių skulptūrų perdavimo, todėl, anot jo, „šiame kontekste, matyt, labai tiktų ir šio paminklo perdavimas muziejui“.

Labai sveikiname ilgai lauktą, ir, turbūt, pavėluotą Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą, labai džiaugiamės ir jį palaikome.

Vicemeras sako, kad dar laukiama ekspertų sprendimo dėl P. Cvirkos skvero – kaip jis bus tvarkomas, priklausys nuo to, kokias vertingąsias savybes vertinimo taryba nuspręs įtraukti.

Antradienį Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba apsisprendė išbraukti P. Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro, taip užbaigdama kelis dešimtmečius trunkančias diskusijas dėl sovietmečio rašytojo ir veikėjo įamžinimo. Ekspertai paminklo klausimą sprendė sostinės mero Remigijaus Šimašiaus ir kultūros ministro Simono Kairio prašymu.

Vertinimo taryba popietę turėtų apsispręsti, ar įtraukti į registrą patį skverą – to prašęs Vilniaus meras mano, kad skverą į registrą reikėtų įtraukti kaip „charakteringą neoklasicizmo stilistikos pavyzdį“.

P. Cvirkos paminklo nuėmimo šalininkai remiasi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019-ųjų išaiškinimu, kad rašytojas ir politinis veikėjas P. Cvirka savo politinėje-visuomeninėje veikloje aktyviai kolaboravo su okupacinės sovietinės valdžios struktūromis, o jo kolaboravimas sukėlė didelių ir žalingų pasekmių Lietuvos valstybės bei jos piliečių likimui.

Norintieji išsaugoti paminklą skvere teigia, kad siekis beatodairiškai naikinti sovietinį paveldą niekuo nesiskirtų nuo sovietinės cenzūros, o P. Cvirkos literatūrinis talentas turi būti įvertintas ir atskirtas nuo politinės veiklos.