Okupantų akibrokštas

1918-ųjų metų pabaigoje, okupacinei Vokietijos administracijai paliekant Lietuvą iškilo būtinybė skubiai organizuoti krašto valdymą. Lapkričio 11-ąją buvo sudaryta pirmoji Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė, pradėtos steigti valstybės institucijos ir įstaigos. Tarp kitų, imtasi organizuoti ir paštą.

Pirmasis Paštų, telegrafų ir telefonų valdybos vadovas (juo tapo Benediktas Tomaševičius) buvo paskirtas 1918 m. lapkričio 16 d., tačiau iki pat gruodžio pabaigos pašto paslaugas okupuotoje Lietuvos teritorijoje organizavo ir teikė okupacinės vokiečių valdžios pašto valdyba – vadinamasis Oberostas (Post Gebiet Ober Ost – Rytų krašto pašto valdyba). Apmokėti už pašto paslaugas buvo naudojami Vokietijos 1916 m. laidos pašto ženklai, pažymėti specialiu užspaudu "Postgebiet Ob. Ost."

Lietuvos atstovai dėjo pastangas, kad vokiečių pašto administracija perduotų Lietuvai okupacijos metais leistus ir skirtus atsiskaityti už pašto siuntimo paslaugas Lietuvos teritorijoje pašto ženklus su specialiu užspaudu "Post Gebiet Ob Ost". Buvo tikėtasi, kad jie bus perspausdinti lietuvišku tekstu ir kurį laiką, iki bus pagaminti savi pašto ženklai, bus naudojami pašto korespondencijai apmokėti. Deja, šios viltys nepasiteisino – nepavykus susitarti, vokiečiai kategoriškai atsisakė perduoti iki tol naudotus vokiškus pašto ženklus.

Iškilo reali grėsmė, kad nuo gruodžio 27 d. susirašinėjimas paštu Lietuvos teritorijoje nutrūks, kadangi vietinės pašto įstaigos paprasčiausiai neturės pašto apmokėjimo ženklų.

1918 m. gruodžio 24 d. Vokietijos karinė administracija informavo Lietuvos Vyriausybę, kad nuo gruodžio 26 d. nutraukia pašto paslaugų teikimą. Iškilo reali grėsmė, kad nuo gruodžio 27 d. susirašinėjimas paštu Lietuvos teritorijoje nutrūks, kadangi vietinės pašto įstaigos paprasčiausiai neturės pašto apmokėjimo ženklų.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, teko skubiai organizuoti savų pašto ženklų gamybą. Nebuvo nei laiko, nei galimybių surasti dailininką, kuris galėtų parengti būsimųjų pašto ženklų projektus, jau nekalbant apie spaustuvę, kuri galėtų atspausdinti aukštos kokybės, visus reikalavimus atitinkančius pašto ženklus. Todėl buvo pasirinkta nedidelė Vilniuje veikusi M.Kuktos spaustuvė, teikusi spaudos paslaugas besikuriančiai Lietuvos valstybei.

Trūko raidžių ir laiko

Užsakymas spaustuvei atspausdinti pirmuosius lietuviškus pašto ženklus buvo pateiktas 1918 m. gruodžio 26 d. Kadangi ženklai turėjo išeiti į apyvartą jau kitą dieną, jie buvo atspausdinti per naktį, panaudojant tas medžiagas ir priemones, kurios buvo po ranka. Yra žinoma, kad visus darbus, susijusius su pirmųjų lietuviškų pašto ženklų gamyba, atliko spaustuvininkas Juozas Strazdas. Kas buvo ženklų piešinio autorius, iki šiol nenustatyta.

Pašto ženklų kompozicijai J.Strazdas nepanaudojo jokių meninių priemonių – ženklų piešinius sudarė savo nuožiūra iš po ranka buvusių spaustuvinių reikmenų. Kadangi M.Kuktos spaustuvė turėjo menkus spaustuvinių reikmenų išteklius, teko verstis tuo, kas turėta.

Ženklų piešinio rėmeliai buvo stačiakampio formos, sukomponuoti iš nedidelių apskritimų, kuriems atspausti buvo panaudota raidė "o". Kaip minėta, ženklo piešiniui parengti nebuvo nei tinkamų žmonių, nei laiko, o turimų priemonių pasirinkimas spaustuvėje buvo menkas, vietoj piešinio į pirmųjų ženklų rėmelius J.Strazdas įkėlė paprastą įrašą "Lietuvos pašta", surinktą paprastu knyginiu šriftu.

Įrašas sukomponuotas dviem horizontaliomis eilutėmis, tarp kurių buvo ženklų vertė: vienu atveju – 10 skatikų, kitu – 15 skatikų. Šie pirmieji du pašto ženklai vadinami Vilniaus pirmąja laida. Jų tiražas – po 5 000 vnt. Atspausdinti ant paprasto laikraštinio popieriaus, be vandens ženklų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nedidelėje spaustuvėje trūko raidžių surinkti dvidešimties ženklų lapui, todėl buvo panaudotos tokios raidės, kokios buvo. Pavyzdžiui, pritrūkus raidės "ų", buvo panaudota apversta "h" ir "n" su įkirtimu viršuje. Tad pirmuosiuose ženkluose galima įžvelgti daugybę įvairių skirtumų.

Baigėsi akimirksniu

Vilniaus pirmoji laida buvo išleista per vieną dieną, jos tiražas buvo nedidelis, tad atspausdinti ženklai greitai baigėsi. Todėl jau po kelių dienų, 1918 m. gruodžio 28–30 d. (kai kurie tyrinėtojai nurodo gruodžio 31 d.) buvo atspausdintas naujas tiražas – šį kartą jau 10, 15, 20, 30, 40 ir 50 skatikų vertės.

Ši paroda parengta iš žymaus Lietuvos pašto ženklų kolekcininko, Lietuvos filatelistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Edmundo Liesio rinkinių.

Naujoji laida buvo atspausdinta toje pačioje M.Kutkos spaustuvėje panaudojant tas pačias klišes, ant laikraštinio poieriaus, be vandens ženklų, tik pakeitus verčių skaitmenų šriftą. Ši laida vadinama Vilniaus antrąja laida. Jos ženklų tiražai nurodomi tokie: 10 skatikų vertės – 15 960 vnt.; 15 sk. – 16 080 vnt.; 20 sk. – 23 000 vnt.; 30 sk. – 20 000 vnt.; 40 sk. – 13 780 vnt. ir 50 sk. – 17 700 vnt.

Kadangi Vilniaus antroji laida buvo spausdinama toje pačioje M.Kuktos spaustuvėje naudojant tas pačias klišes, jos ženklų piešiniai taip pat turi daug skirtumų.

Unikalūs egzemplioriai

Paroda "Pirmajam Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklui – 100" pradedamas parodų ciklas bendru pavadinimu "Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai: 1918–2018 m." skirtas pristatyti Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklus.

Ši paroda parengta iš žymaus Lietuvos pašto ženklų kolekcininko, Lietuvos filatelistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Edmundo Liesio rinkinių.

Parodoje rodomi pirmieji aštuoni Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklai, žinomi kaip Vilniaus pirmoji ir Vilniaus antroji laidos, įvairios jų atmainos, klaidos, ženklų, antspauduotų skirtinguose tuo metu veikusiuose Neprikausomos Lietuvos pašto skyriuose, pavyzdžiai ir pan.

Kas: Paroda "Pirmajam Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklui – 100".

Kur: Kauno regioninio valstybės archyvo filialuose: Alytuje (Jotvingių g. 7); Marijampolėje (P.Butlerienės 9), Marijampolė; Kauno regioniniame Valstybės archyve (Maironio g. 28B, Kaune).

Kada: veikia iki sausio 31 d.