– Ką sužinojome apie Izraelio gynybą, valstybę ir sienų apsaugą?

– Reikia pamiršti senas legendas. Įsivaizdavome, kad Izraelio slaptoji tarnyba „Mossad“ yra geresnė už mūsų žvalgybą, ten dirba antžmogiai, o pasirodė – toli gražu ne. Izraelio karinis pasirengimas – irgi ne toks jau puikus. Kažkada Izraelio kariuomenė buvo stipri, žvalgyba – taip pat.

– Kaip manai, kodėl dabar ji ne tokia stipri?

– Tendencijos tokios pačios kaip ir visur pasaulyje. Prisiminkime legendomis apipintus Čečėnijos karius ir kaip jie pasirodė Ukrainoje. Visame pasaulyje tas pats. Priežastis – turbūt besiplečiantis marksizmas, liberalizmas.

– Turi omenyje, kad vyrai darosi skystesni?

– Taip. Tai rodo ir mano įrašas feisbuke, kai 2014 m. Izraelio kariuomenė buvo aprūpinta veganiškais batais ir beretėmis. Batai – iš dirbtinės odos, beretės – iš nenatūralios vilnos. Jie 2014 m. gyrėsi, kad jų kariuomenėje tarnauja 10 tūkst. veganų, išduotas leidimas nevalgyti karinio maisto, o neštis savo. Nuo 2017 m. buvo numatyta aprūpinti veganišku kariniu maistu.

Tai labai daug pasako apie kariuomenę, jei turima laiko ir resursų rūpintis tokiais dalykais. Ukrainoje apkasuose sėdintiems kareiviams nėra laiko užsiimti tokiomis nesąmonėmis. Prioritetų klausimas labai akivaizdus.

Izraelyje pastaruosius kelerius metus žmonės labai nusiteikę prieš militarizaciją – piketai gatvėse, mitingai, dešiniųjų ir kairiųjų susidūrimai. Kairieji iškėlė klausimą, kad gal ne visiems izraeliečiams reikia tarnauti kariuomenėje. Ir tokių minčių kyla Izraelyje, kuris kelis dešimtmečius gyvena apsuptas priešų. Pažįstu kelis senosios kartos Izraelio karius – jie susiėmę už galvų.

Visų blogybių tolerancijos lygis auga ir žmogus mažiau kritiškas, lengviau priima. Visi galvoja, kad valstybė už juos pagalvos, bet Izraelio atveju valstybė to nepadarė.

 

– Apskritai visuomenės, kai ji pasidaro minkštesnė, nuotaikos atsiliepia ir kariuomenei, matome to padarinius.

– Manau, tai tendencija. Skatinamas visokios rūšies visko toleravimas. Negali viena toleruoti, o kitose srityse išlikti budrus. Visų blogybių tolerancijos lygis auga ir žmogus mažiau kritiškas, lengviau priima. Visi galvoja, kad valstybė už juos pagalvos, bet Izraelio atveju valstybė to nepadarė.

– Kaip manai, kokios pagrindinės priežastys lėmė, kad teroristai taip lengvai kirto sieną?

– Reikia būtinai dubliuoti elektronines apsaugos priemones su žmonėmis ir barjerinėmis priemonėmis. Lietuva eina bloguoju pramintu keliu, kai pasitelkiama labai daug elektroninių saugos priemonių. Fiziniai barjerai minimalūs, žmonės saugo mažai ir visi tikisi, kad elektronika apsaugos. Ji tik fiksuoja judesį, žinoma, tai labai gerai, nes žmogus gali užmigti, jį galima papirkti. Jos patikimesnės, bet pačios nesaugo, o tik informuoja, kad kažkas vyksta. Gerai, jei yra vienas sienos pažeidėjas, priemonės užfiksuoja ir atvažiavę žmonės gali jį sulaikyti. Tačiau, jei atvažiuoja buldozeriai, elektroninės priemonės tik informuoja. Nesuprantu, kaip žmonės, priimantys sprendimus dėl Lietuvos sienos apsaugos, išlieka ramūs. Agnė Bilotaitė rimtu veidu ir griežtu tonu aiškina, kad dabar sieną labai gerai saugos viela. Man net nejuokinga. Kad būtų galima kritikuoti sienos apsaugą, ji turi būti. Pas mus – parodija. Keista, kad atsakingi valstybės pareigūnai sprendžia pašalinius klausimus.

– Kokių minčių kyla matant situaciją Lietuvoje ir tai, kas vyksta aplink Lietuvą?

– Diskutuojama didinti gynybos biudžetą iki 2,7 proc. Diskusijos vyksta dėl 1 proc., o Rusijoje iki šiol gynybos biudžetas yra 3 proc. BVP, nuo kitų metų bus 6 proc. Politikai gal nesupranta, nemato, nestebi informacijos.

Dabar pasaulyje blogio jėgos pamatė, kad chuliganai gali būti  nebaudžiami. Rusija padarė nesąmonę, Azerbaidžanas su Armėnija – irgi, taip pat Serbija su Kosovu. Manau, Rusija pabandė, Amerika nesureagavo ir visi pasaulio chuliganai pagalvojo, kad leidžiama elgtis, kaip nori. Kitas bandymas – „Hamas“ užpuolė Izraelį. Vėl visi žiūri. Ačiū Dievui, lėktuvnešis jau plaukia. Jei Amerika sureaguos, gal visi supras, kad gali būti nubausti.

– Ką daryti galvojant apie savo ir šeimos saugumą?

– Iš pasaulinių tendencijų matau, kad per ekstremalias situacijas pasikliauti valstybe būtų neapdairu. Pavyzdžių nereikia ieškoti toli –  prieš kelerius metus įvyko padangų gaisras Alytuje. Viskas buvo palikta savieigai, nebuvo kontrolės. Dabar iš Baltarusijos atvesti diversinę grupę į Lietuvą iki 50 žmonių mažomis grupėmis – paros klausimas. Jie ateitų, įsikurtų, apsiginkluotų ir galėtų raganėti. Greitai niekas nesusitvarkytų su jais. Valstybės piliečiai turėtų labiau kliautis savimi, o ne valstybe.

– Latvijos žvalgybos duomenimis, Rusija ruošiasi visuotiniam karui ir mobilizacijai. Visi žinome, kas jų artimiausi priešai – mes. Ką daryti ir kaip apsisaugoti?

– Visi tikime, kad apgins NATO.

– Kada – po dešimties dienų?

– NATO planuose – išvaryti jau įėjusius priešus, o ne atgrasyti.

Lenkai gerai sureagavo, suprato, kad NATO Penktasis straipsnis reikalingas, naudingas, bet aktyvuojamas per vėlai. Lenkai ginkluojasi. Jų karinė jėga Europoje ir taip buvo stipriausia, o dabar dar sustiprės.

Nesuprantu, kodėl Lietuvoje nekalbama apie tai. Reikia didinti gynybos biudžetą. Jo apatinė riba – ne mažesnė nei 5 proc., bet turėtume kalbėti apie 10 proc. Reikia atsisakyti nebūtinų programų, kontorų, kurios matuoja kišenių gylius. Pinigus galima išleisti efektyviau. Jei nebus valstybės, nelabai bus svarbi ir švietimo, sveikatos apsaugos sistema. Valstybė pinigų turi, patvirtintas naujas nekilnojamojo turto mokestis, vadinasi, jų bus dar daugiau. Pinigais labai neprotingai disponuojama. Skaudu mokėti mokesčius, kai jie leidžiami nesąmonėms.

– Viešojoje erdvėje po Izraelio įvykių padaugėjo klausimų dėl ginklų įsigijimo savigynai. Ar reikia šeimai turėti savigynai ginklą?

– Vertėtų peržiūrėti įstatymus. Jie pas mus gana liberalūs. Ginklą gali įsigyti psichiškai sveikas, nenusikaltęs asmuo. Tik patikrinama, ar žmogus neįrašytas į įskaitą. Reikėtų praplėsti ginklų galimybes – pagalvoti apie garso slopintuvus, termovizorinius taikiklius.

– Galima kalbėti ir apie slėptuves, pirmuosius veiksmus, jei gaunamas pranešimas dėl bombų, raketų. Daugybė dalykų, kuriuos reikia žinoti.

– Kiekvienuose namuose privaloma turėti ginklą savigynai. Visi turi mokėti jais naudotis. Labai paprasta gauti leidimą. Ginklai kainuoja 200 eurų ir pigiau.

Kiekvienuose namuose privaloma turėti ginklą savigynai. Visi turi mokėti jais naudotis.

 

Kodėl Rusija nepuolė Lietuvos, o Ukrainą? Nes pagalvojo, kad tai lengvesnis kąsnis. Peilis geriau nei nieko, kirvis geriau nei peilis ir t. t. Bet kokia kliūtis yra gerai.

– Yra žmonių, kurie nenori priklausyti didelėms struktūroms, neturi laiko.

– Ukrainos patirtis rodo, kad efektyviausia yra teritoriniu pagrindu suburti žmonės. Gali turėti bendraminčių, bet jei jie visi išsibarstę po visą Lietuvą, tokiose kritinėse situacijoje suvaržomas mobilumas. Gerai turėti atsarginį planą su draugais kituose miestuose, jei reikėtų evakuotis. Visada reikia kalbėtis ir teritoriniu pagrindu – su gatvės, gyvenvietės kaimynais. Kai reikia staiga reaguoti, daugiau šansų, kad sureaguos kaimynas nei draugas iš Šaulių sąjungos.

– Neslopsta tavo entuziazmas dėl Ukrainos...

– Karas nenuslopsta, tai ir pagalba turi nesibaigti. Pastaruoju metu vis sunkiau surinkti pinigų, suorganizuoti. Dabar ir ukrainiečių prašymai gana specializuoti. Anksčiau jiems reikėjo visko: drabužių, miegmaišių, generatorių. Dabar – termovizorių, naktinio matymo prietaisų, automobilių. Šiuo metu yra didelis užsakymas – aprūpinti visą batalioną padangomis, nes ateina šlapiasis sezonas.

– Kokios nuotaikos Ukrainoje?

– Žiūrint, kuriame kariniame ruože. Apskritai nuotaikos vis dar kovingos. Ukrainiečiai nusiteikę kariauti, neatiduoti, atsikovoti visas žemes. Momentinės nuotaikos – depresija, liūdesys – priklauso nuo ruožo. Yra, kur ramu, – jie sėdi, stovyklauja, tiesiogiai nedalyvauja mūšiuose. Visai kas kita, kurie kasdien kovoja karštuosiuose taškuose. Per dieną per visą fronto liniją būna 50 ir daugiau mūšių. Kiekvieną dieną – įtampa, žūsta draugai. Tačiau kovos dvasios ukrainiečiai nepraranda.

– Artėja ruduo ir žiema. Kaip toliau klostysis įvykiai?

– Abi pusės turėtų paskubėti. Liko mėnuo, kol gali judėti europinė sunkioji karinė technika. Dar kokį mėnesį abi pusės stengsis garantuoti pozicijas žiemai. Rusai, kiek įmanoma, suintensyvino atakas. Žiemą turėtų apstoti, nes sudėtinga kariauti. Jei nebus stipraus įšalo ir žiemos, vėl bus pauzė. Pavasarį mūšiai vėl suintensyvės. Nebent bus įšalas, tada bus judesio.

– Dar nežinia, kiek tęsis karas. Greitų proveržių tikėtis neverta...

– Nė viena iš šio karo pusių neturi galimybių pabaigti karą karinėmis priemonėmis. Nei Ukraina nėra tokia pajėgi, kad sutvarkytų ir išspręstų klausimą, nei Rusija, kad pajėgtų užimti suplanuotas teritorijas. Karas baigsis derybomis. Amerika yra galingiausia karinė jėga visame pasaulyje. Iš esmės karas baigsis taip, kaip pasakys Amerika. Kita vertus, Amerika nenori, kad Rusija pralaimėtų. Niekas nenori, kad Rusija pralaimėtų, o Ukraina laimėtų. Visi nori, kad Ukraina kiek įmanoma ilgiau silpnintų Rusiją iki tam tikro momento, kad jos neuždominuotų Kinija. Amerika mato Kinijos grėsmę. Jei Rusija krinta, didelę jėgą įgauna kinai. Kitas niuansas – neprognozuojamas diktatorius su branduoliniu ginklu – labai blogai, bet dar blogiau, jei, Rusijai žlugus, branduolinį ginklą turėtų 50 mažesnių diktatoriukų. Jie mielai jį parduotų Iranui, Šiaurės Korėjai ir pan.

– Dabar – svarstyklių žaidimas, norint išlaikyti pusiausvyrą. Tikėtis, kad Ukraina nušluotų Rusiją ir įsivyrautų taika ir ramybė, turbūt neįmanoma.

– Respublikonai ir Donaldas Trumpas prieš kelerius metus sakė, kad jei jis būtų buvęs prezidentas, karo net nebūtų. Respublikonai ragina Ukrainą atsisakyti teritorijų, į kurias pretenduoja rusai.

Amerikoje artėja prezidento rinkimai. Manau, bus naudojama karo korta. Respublikonai sakys, kad, jei jie būtų buvę valdžioje, nebūtų karo. Turiu vilties, kad demokratai norės karą užbaigti, jog išlygintų rezultatą. Gal demokratų valdžia prezidento rinkimų kampanijos metu imsis sprendimų.

Kita vertus, rusams Donbasas nelabai reikalingas, nes teritorijos labai smarkiai nukentėjusios nuo karo. Didieji miestai – Doneckas, Luhanskas – irgi. Daug struktūrinių problemų – trūksta darbo, žmonių, motyvacijos. Galbūt bus susitarta, kad Donbasas grįš Ukrainai, o Krymas neatiteks nei vieniems, nei kitiems. Jam turėtų būti suteiktas koks nors specialus statusas.

– Mums naudinga, kad Ukraina sekina Rusiją. Ji teoriškai turi mažiau jėgų galvoti apie mus.

– Viena vertus, taip. Kita vertus, Rusijos valstybė dabar pastatyta ant karinių bėgių. Gynybos pramonės dirba maksimaliai.

– Jiems reikės karo.

– Jie turės viską kažkur padėti. Kita vertus, dabar grąžinama Leningrado karinė apygarda. Visi mąsto, kad ji skirta Pabaltijui. Kalbame apie Rusijos kaip valstybės silpninimą, bet ne karinės jėgos. Ji tik stiprės – turi resursų. Sankcijos rusų negąsdina. Ekonomiškai Rusija silpsta, bet nuo to blogiau tik gyventojams – gyvenimo lygis grįš 20–30 metų atgal, tačiau karine prasme per artimiausius metus ji labai sustiprės.

– Ką tai reiškia Lietuvai?

– Reikia stiprinti savo karinę galią. Mažai bus iš NATO pagalbos, jei bandys iš Lietuvos išvaryti rusus, o jie jau bus viską nuniokoję. Tai kainuos daug resursų. Iš Lietuvos nieko neliks.

Jos tikslas per tris mėnesius surinkti 0,5 mln. eurų, už kuriuos bus nupirkta tūkstantis generatorių šąlantiems Ukrainos žmonėms. Paaukoti galite paskambinę trumpuoju numeriu 1893, auka 10 eurų.

„Kauno dienos“ studijoje Praeities žvalgas taip pat papasakos apie nesibaigiančią kovą su socialiniu tinklu „Facebook“, tikslingai siekiančiu panaikinti jo paskyrą, pralaimimą Lietuvos valstybės kovą interneto troliams, taip pat pasidalins mintimis apie skandalu pasibaigusią Oleksijaus Arestovyčiaus situaciją.

Š. Jasiukevičius yra vienas nedaugelio, kuriam, prasidėjus karui, nereikėjo „atrasti“ Ukrainos.

Organizuodamas keliones į Černobylio zoną jis puikiai pažino didžiausios Europos valstybės specifiką. Todėl dabar gali palyginti, kaip neatpažįstamai pasikeitė korupcijos kamuota šalis ir jos žmonės per tokį trumpą laiką.

„Kauno dienos“ studijoje Š.Jasiukevčius papasakos apie nepadailintą labdaros vežėjų kasdienybę, sukčiavimo atvejus, mažėjančią paramą ir ryškėjančią tendenciją vienytis mažiesiems paramos fondams.

Taip pat pasidalins savo įžvalgomis apie Ukrainos vaidmenį Europoje ir pasaulyje pasibaigus karui.

Kviečiame žiūrėti pokalbį su žmogumi, kurį socialinis tinklas „Facebook“ kaltina prekyba ginklais, o ukrainiečiai jaučia dėkingumą už nenutrūkstamą paramos srautą jų karo niokojamai šaliai.

„Yra kelios žmonių grupės, kurios važiuoja savarankiškai ir į dvi skirtingas bazes: viena arčiau Kyjivo, kita – arčiau pietinės dalies", – pasakojo Š.Jasiukevičius.

– Svarbi logistika. Ar kompaniją sudaro draugai ir bendraminčiai?

– Tai draugų ir bendraminčių grupė. Kelis kartus bandėme per feisbuką rinkti žmones, bet nesėkmingai. Dalis žmonių, kirtę sieną, suprato, kad nenori toliau važiuoti, prasidėjo stresas. Man daugiau trukdė, nei padėjo. Kitos misijos renkamos iš man žinomų žmonių.

– Ką patiri ten važiuodamas?

– Nuolatiniai palydovai – baimė ir stresas. Jei sakyčiau, kad nejaučiu baimės, būčiau psichiškai nesveikas. Kuo arčiau fronto, tuo daugiau šūvių ir artilerijos sprogimų. Jau atskiriu pagal garsą išeinančius nuo ateinančių artilerijos šūvių. Kelionės metu reikia nesustoti miškuose. Jei gamta šaukia, galima sustoti prie „blokpostų“. Aplink užminuota. Miškuose šaudo rusų diversinės grupės.

– Ar daug tenka pravažiuoti „blokpostų“? Kaip ukrainiečiai reaguoja į humanitarinės pagalbos transportą?

– Situacija pasikeitė. Ukraina laimi karą. Kai važiavome pirmą kartą, buvo karo pradžia. Dabar Kyjivo centre nuėmė „blokpostus“. Kelionės metu kiekvienas kaimelis turi mažiausiai du „blokpostus“. Jei didesnis, jų būna ir sankryžose. Taikos metu pervažiuoti Kyjivą buvo galima per valandą, dabar – per keturias valandas.

Kuo arčiau fronto, tuo daugiau šūvių, artilerijos sprogimų.

– Ar nebuvo incidentų?

– Kiekviename poste stabdo. Mes naiviai įsivaizdavome, kad Raudonojo Kryžiaus lipdukas turi kažkokių galių. Stabdo, klausia, kas ir iš kur, prašo dokumentų, ukrainiečių išduotų raštų. Per komendanto valandą viskas dar griežčiau. Kacapai, pamatę humanitarinę pagalbą, iškart šaudo. Galvoja, kad gydytojai, – į juos šaudo pirmiausia. Karas – tai chaosas. Nuo sienos iki mūsų bazės – 500 km. Jei per dvylika valandų nuvažiuojame, labai gerai. Dabar jau greičiau viskas vyksta.

– Kaip atrodo jūsų bazė, kas tai yra?

– Netoli Kyjivo yra buvusi sanatorija, ten įrengtas pabėgėlių komplektavimo centras. Ten ir mūsų skirstymo bazė, kur atvežame krovinių iš Lietuvos. Iškrauname, savaitę dirbame. Kas yra skubiausia, ko patys negali pasiimti, išvežiojame. Pvz., gimdymo namai, medikai negali išvažiuoti, neturi transporto. Arba tie, kurie kovoja, – jie grįžta tik miegoti, todėl negali skirti personalo. Pagrindinė dalis žmonių tada važiuoja namo, bazėje lieka du ar trys lietuviai, kurie rūpinasi skirstymu. Į mūsų bazę niekas neįvažiuoja, ji slapta. Viskas perduodama mieste. Turėjome incidentą, kai policija netoli mūsų bazės sulaikė moterį, kuri žymėjo. Dabar bazėje yra du ginkluoti žmonės. Neprašytus – pavaišinsime ugnimi.

– Patys gaminate neperšaunamas liemenes. Karo akivaizdoje tapai inžinieriumi.

– Metalas jau atrinktas. Tik rusiškas kalibras 545 pats šlykščiausias – didelis greitis, kulka smulki, labai skvarbi. Rusų ginklai galingesni, stipresni už NATO. Metalinės plokštės europinį standartą išlaiko. Tačiau per mažą atstumą neišlaiko rusų ginklų. Didelė problema dėl rikošeto. Kai pataiko, išsitaško ir gali sužaloti. Kiekvieną kartą metalas šiek tiek skiriasi. Tiek 6 mm, tiek 7 mm metalas turi visiškai skirtingas savybes.

– Kvailas klausimas, bet ar ne lengviau būtų pirkti?

– Paprasta liemenė arba striukė kainuoja apie 80–90 eurų. Viena plokštė – nuo 250–300 eurų. Mes patys pagaminame, todėl vienos plokštės gamybos savikaina – 40 eurų, perkame dėvėtas britų armijos striukes, kurios kainuoja 25–30 eurų. Už tą pačią sumą pagaminame žymiai daugiau. Dabar nusipirkti sudėtinga. Taikos metu jų galima gauti, bet prasidėjus karui visos karinės priemonės – deficitas.

– Kokia finansinė situacija?

– Pinigų nuolat trūksta. Mums vis aukoja, bet karas labai brangus dalykas. Vien 10 t metalo kainuoja 25 tūkst. eurų. Vienas termovizorius – nuo 1 800 iki 2 500 eurų. Tai – didmeninė kaina. Medicinos priemonės irgi brangios. Neaiškios kokybės lenkiškas šalmas kainuoja 240 eurų, dabar atsivežėme gerų iš Izraelio, vieno kaina – 500 eurų.

– Kaip pavyksta viską suorganizuoti?

– Patys visko nepadarytume. Dirba metalo apdirbimo įmonės, mes nuperkame metalą, pristatome, įmonės turi savo įrangą, stakles, pjauna, lanksto. Tada važiuoja pas mus, savanoriai karpo veltinį, gumą ir klijuoja. Iš dalies – garažinis metodas, bet kaip galime, taip darome.

– Ar žmonės geranoriški?

– Daug savanorių. Užtenka feisbuke parašyti ir labai daug atvažiuoja.

– Tai svarbi žinia mums, lietuviams.

– Šis karas parodė, kad, jei per koronaviruso pandemiją atrodė, jog lietuviai nesutaikomi priešai, dabar žmonės aukoja laiką ir pinigus. Didžiausia suma iš privataus asmens – 4 tūkst. eurų, mažiausia – 3,82 euro. Kas kiek gali, tas tiek aukoja. Nemažai pavedimų iš moterų. Didžiausia iš moters gauta suma – 3,8 tūkst. eurų. Viskas labai netikėta ir maloniai stebina. Mes dirbame ir darome, bet ateina momentų, kai galvoju, kad viskas, stojame, nes neturime pinigų. Prašau feisbuke, kad reikia pagalbos, kitą rytą – 100 tūkst. eurų sąskaitoje.

– Skaičiavai, už kiek jau nupirkta paramos?

– Labai preliminariai – apie 400 tūkst. eurų. Labai dideli pinigai, bet jie pas mus neužsibūna. Sąskaitoje 20 tūkst. eurų likutis.

– Fondų Lietuvoje labai daug. Ar bendraujate tarpusavyje, ar žiūrite kaip į konkurentus?

– Nenoriu skleisti gandų. Mes nebendraujame su jokiais kitais paramos fondais. Į mus kreipiasi tie, kurie turi patirties su kitais paramos fondais: jie arba nenuperka, arba nepristato, arba ne ten, kur reikia. Bando užkimšti pinigais, kad nekalbėtų. Būna, kad pinigai iš viso nenukeliauja arba daiktai parduodami Ukrainoje. Vienam iš mūsų narių paskambino iš kito fondo žmogus ir pasiūlė už 200 eurų parduoti liemenę. Šia tema skaidrumo labai mažai.

– Kas dabar paklausiausia Ukrainoje?

– Mes dirbame tik su kariuomene, krašto gynyba, karinėmis pajėgomis. Visada trūksta pikapų, visureigių, šarvinių liemenių. Reguliarios kariuomenės pajėgos dar aprūpinamos, bet savanoriai neturi. Jiems reikia visko: batų, drabužių, liemenių, šalmų, naktinio matymo priemonių, termovizorių. Elementariai reikia kelnių. Neturi transporto.

– Kaip manai, kiek tęsis karas?

– Du mėnesius. Jau vienas persilaužymas įvyko. Dabar – kita fazė, ji turėtų trukti dvi ar tris savaites. Gal dar keturias savaites vyks valymas.

– Nemanai, kad rusai įsitvirtinę. Jie užsibrėžę gauti dalį Ukrainos?

– Be abejo, visas pajėgas siunčia į rytus. Per Mariupolį ir Odesą bandys pasidaryti kelią iki Krymo. Ten bus pagrindiniai mūšiai. Jie turi labai didelę paramą iš jūros. Labai tikiuosi, kad Ukraina kuo greičiau gaus priešlaivinių raketų, tada situacija bus aiškesnė. Ukraina turi didelį palaikymą. Valstybės teikia labai didelę paramą, tik neskelbia, kas ir ką duoda.

– Tu ne iš tų, kurie bara NATO?

– Pabarčiau, kad per lėtai ir per mažai. Irpinės ir Bučos vaizdų nebūtume matę, jei būtų sureaguota laiku. Rusai į žmonių kategoriją nepatenka. Išvadavus Mariupolį pamatysime ne vieną Bučą. Lygiai tas pats su Luhansku, Donecku ir Charkivu. Kai juos išvaduos, tada pamatysime, kaip baisu. Viso to galėjo nebūti, jei NATO ir kitos valstybės būtų dviem savaitėmis anksčiau pradėjusios teikti pagalbą.

– Kaip manai, ar aktualu Lietuvai išmokti pamokas? Ar yra tikimybė, kad ir mums gali tekti jomis pasinaudoti?

– Rusai – tai tauta, kurios 80 proc. nebuvę užsienyje. Karas jiems galimybė išlįsti iš savo srutų duobės ir pamatyti, kaip gyvena civilizuotas pasaulis. Tai pamačius, kyla neapykanta, kad jie tinginiai, ir pradeda žudyti.

Š. Jasiukevičius, be kita ko, jau ketvirtį amžiaus, nuo 1996 m., yra Šaulių sąjungos narys.

Tačiau net ir milžinišką patirtį sukaupęs Š.Jasiukevičius net neįsivaizduoja, kur turėtų prisistatyti ir ką daryti karo atveju.

Tokia netikėta linkme pakrypo pokalbis „Kauno dienos“ studijoje aptariant situaciją „o kas, jeigu“.

Lietuvos geografinė padėtis užkerta kelią evakuacijai, tad nuo priešo pabėgti vargiai pavyktų, o kaip gintis Lietuvoje?

Vyriausybė ramina kalbomis apie NATO skydą, tačiau konkretaus plano nepristato, o slėptuvių nėra. Apie šias grėsmes kalbėsime antroje pokalbio dalyje, o pirmojoje – apie Š.Jasiukevičiaus organizuotą paramą Ukrainai, kurios jau pristatyta už maždaug 400 tūkst. eurų. Šarvinių liemenių gamyba vos ne namų sąlygomis, pavojai, su kuriais susiduria humanitariniai konvojai ir beribis ryžtas padėti už mūsų ir jų pačių laisvę kovojančiai Ukrainai.

Dauguma praeivių apie akciją jau girdėję ir kartu su vaikais link maistą dalinančių savanorių ėjo ne dėl maisto, o norėdami prisidėti prie paramos Ukrainai. Jie sako, kad tai gera pilietiškumo pamoka vaikams ir proga lietuviams susivienyti.

„Taikos metu trūksta lėšų, o karo metu laiko nėra. Ir staiga pamatė, kad neturi nei liemenių, nieko. Žmonės tiesiog patys pradėjo gaminti liemenes. Reikia padėti jiems.

Mes tiesiog nusprendėme patys nieko neorganizuoti, nevažiuoti. Darome tai, ką geriausiai mokame – renkame lėšas ir atiduodame Praeities žvalgui“, – pasakojo iniciatyvos organizatorius Mindaugas Kazimieras Pocius.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše

„Specialiai atvažiavome čia, kad palaikytume Ukrainą“, – sakė su dukra buvęs vyras.

„Aš manau, kad yra gerai, kai žmonės prisideda ir padeda Ukrainai“, – teigė jo dukra.

„Kolegos pakvietė, tai norėjau prisijungti ir paremti Ukrainą“, – pasakojo kitas vyras.

„Lietuva labai daug daro. Ir žmonės nemažai prisideda“, – tvirtino moteris.

– Papasakokite apie Ukrainai reikalingą paramą, prie kurios prisidedate.

– Pirmiausia, mes, kai pradėjome savo veiklą, bandėme išvežti pabėgėlius, paskui atsirado humanitariniai koridoriai, ryšiai ir dabar organizuojame būtent ne humanitarinę pagalbą, ką teikia visas pasaulis ir privatūs žmonės valstybiniu lygmeniu. Mes užsiėmėme teikti karinę pagalbą – tai ne letalinės priemonės, o gynybai skirtos priemonės, bet jų nusipirkti dabar labai didelis deficitas, jos labai brangios. Kariauti labai brangu. Mes nusprendėme patys gaminti, daryti šarvines liemenes ir siųsti į frontą.

– Kur jūs jas gaminate ir kiek laiko užtrunka?

– Gaminame Lietuvoje. Užtrunka įvairiai, priklauso nuo to, kaip greitai gauname metalo. Šiuo metu deficitas šarvinėms liemenėms skirto metalo. Prieš karą 1 t metalo kainavo 1 tūkst. eurų, prasidėjus karui – 2,5 tūkst. eurų. Praeitą savaitę kaina buvo 9 tūkst. Eur/t. Gamybos procesas užtrunka maždaug keturias penkias dienas.

– Kiek laiko jūs vežate šias liemenes, kiek laiko užtrunka gabenimas, logistika?

– Mes darome truputį kitaip negu dauguma paramos organizacijų. Mūsų paramos grandinės labai trumpos. Parama keliauja iš mūsų sandėlio tiesiai į mūsų bazę, kuri yra už 60 km nuo fronto linijos nuo Kyjivo. Dalį atvažiuoja patys pasiimti, kas gali, kitą dalį patys vežame į frontą – į Kyjivą arba į kitus karštus taškus.

– Įdomiausia dalis, kaip jums pavyksta tai padaryti. Rodos, yra kelių, taip pat ir pavojinga, gali būti sunaikinta pagalba. Kaip, kokie yra logistikos keliai pačioje Ukrainoje?

Kariauti labai brangu. Mes nusprendėme patys gaminti, daryti šarvines liemenes ir siųsti į frontą.

– Mes važiuojame keliais, kurie gan saugūs, iš kariuomenės gauname informaciją, kuri tuo metu būna žinoma valandos tikslumu. Mes gauname koordinates nuo taško iki taško. Duoda mums tašką, iki kurio galime važiuoti, privažiuojame jį, susisiekiame ir duoda kitas koordinates į kitą saugią vietą ir saugų maršrutą. Per visus blokpostus pravažiuoti turime dokumentus, yra tų organizacijų, karinių dalinių, vietų, kurie priima paramą, raštai su prašymu mums nekliudyti vykdyti savo kovinę užduotį. Prašymai adresuoti visiems – ir blokpostams, Nacionalinės gvardijos nariams, savanoriams. Prie kiekvieno blokposto mus sustabdo, parodome dokumentus ir važiuojame toliau. – Ar yra miestų, į kuriuos norėtumėte nuvežti pagalbą ir paramą, bet negalite patekti?

– Mes kol kas negalime niekaip patekti į Mariupolį. Dabar kol kas į Kyjivą pristatome medicininę pagalbą, taip pat jau turime kanalų ir pristatome į Charkivą, Sumų ligonines. Bet į Mariupolį dabar kol kad neturime galimybės nei nuvažiuoti, nei paimti pabėgėlių, nei pristatyti medicinos, nei nuvežti pirmosios pagalbos.

– Ar galėtumėte įvertinti savo pagalbos ir paramos svarbą ukrainiečiams. Noriu palyginti, kitų valstybių žadama arba jau paskirta parama milijardais skaičiuojama, ką tieks Jungtinės Valstijos arba ES. Jūsų iniciatyva yra privati, kaip galėtumėte palyginti tai, ką jūs nusiunčiate, ir kas ateina iš valstybių.

Norėčiau išskirti du pagrindinius momentus. Vienas dalykas yra prekių, dalykų reikalingumas, kitas – operatyvumas. Valstybinės paramos dažniausia važiuoja per skirstymo centrus, ten logistikos grandinė labai ilga, minimalus laikas paramai pasiekti yra dešimt dienų. Mes, kadangi pristatome tiesiai, nuo tada, kai transportas išvažiuoja iš mūsų sandėlių, jau po daugiausiai dviejų dienų viskas būna pristatyta tiesiai į fronto liniją, tiesiai į kariaujančių žmonių rankas. Informaciją, ko jiems reikia, gauname tiesiogiai iš jų, raštus siunčia adresuotus tiesiai mano vardu, atsiunčia tai, ko reikia, ir mes tiksliai žinome. Problema su skirstymo centrais, kad ten yra sukaupta daugybė dalykų, kurie nelabai reikalingi. Aš kalbu apie drabužius. Man yra atsiuntę nuotraukų iš skirstymo centrų, kur drabužių krūvos mėtosi lauke, nes į patalpas jie jau netelpa. Trūksta resursų visai paramai išskirstyti ir pristatyti. Pirmiausia – užversta drabužiais, kurie nereikalingi, ir reikia daug laiko administruoti viską, ir ta parama, kuri iš tiesų reikalinga, pasiekia gana pavėluotai.

LNK reportažas:

– Kiek jūsų komandoje žmonių?

– Mūsų komanda kintanti. Žmonės atsiranda pagal poreikį ir važiuoja, kada reikia. „Facebook“ parašau, kad važiuojame, kas gali pavairuoti, ir mūsų komanda pasipildo 10–15 žmonių.

– Tokiai mažai grupei daug lengviau negu valstybėms administruoti ir jūs galite labai tiksliai tą paramą vežti.

– Mūsų grupė maža, todėl mes galime labai greitai reaguoti.

– Ko labiausiai trūksta tuose miestuose?

– Yra skirtingi miestai. Charkivas labiausiai prašo medicinos pagalbos, ypač ligoninėms, į Sumus irgi ligoninėms. Bendras prašymas visų tas pats – šarvinės liemenės, termovizoriai, apsauginiai akiniai, automobiliai (pikapai, būtinai dyzeliniai), reikia šalmų, alkūnių apsaugų, pirštinių, bet prioritetas šarvinės liemenės.

– Kaip jūs reaguojate į Rusijos pasisakymus, kad ta pagalba, kuri atkeliauja iš Vakarų, taip pat gali tapti taikiniu?

– Gali būti. Reaguojama kaip ir į bet kokius kitus Rusijos pasisakymus. Iš Rusijos visą laiką yra grėsmė pasauliui ir negalime ignoruoti, bet iš esmės jie kalba daug ir nemanau, kad kažkas pasikeitė, jog jie pasakė. Jie ir seniau puolė konvojus, civilius gyventojus, ypač kurie evakavosi. Atidarė Mariupolyje koridorius, pasakė, kad gali važiuoti, paskui juos pradėjo šaudyti. Rusija yra reiškinys, kuris labai pavojingas, ir nuo jų pareiškimų mažai kas keičiasi, jie meluoja, daro ir vėl meluoja.

Tik ką grįžęs iš viešnagės Ukrainoje Š.Jasiukevčius pasidalino savo įspūdžiais iš šalies, prie kurios sutelkta Rusijos armijos galybė.

„Pačioje Ukrainoje žymiai mažiau panikos, nei Vakarų pasaulio žiniasklaidoje“, – konstatuoja Š.Jasiukevičius.

Pasak pašnekovo, Ukrainoje juntamas patriotizmo augimas, tačiau nuo 2014 m. su Rusija kariaujanti valstybė jau priprato prie išorinio spaudimo.

„Čia kaip su pandemija – pradžioje visi panikavo, o po to apsiprato“, – vaizdžiai lygina Š.Jasiukevičius.

Net nuo 1996 metų Šaulių sąjungai priklausantis vyras „Kauno dienos“ studijoje pasidalins mintimis „o kas būtų, jei visgi būtų“, apžvelgs situaciją Baltarusijoje ir įspės dėl pačio pavojingiausio karo, kuris vyksta nuo įtampos pavargusiose mūsų galvose.