P.Griušys – kauniečiams puikiai pažįstamas dailininkas, savo darbais ne kartą pelnęs simpatijų ir apdovanojimų įvairiose parodose. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius buvo dažnas ilgus metus rengtos Geriausio metų kūrinio parodos nugalėtojas. Jo realistiški, didelio formato darbai žiūrovų nepalikdavo abejingų, tad ne kartą buvo išrinkti Metų kūriniu („Žirgo žvilgsnis“, „Vienas iš miūsų“, „Tambovo vilkas“, „Ką daryti?“ ir kt.). Neseniai P.Griušys buvo įvertintas Kauno miesto Kultūros ir meno premija.

Fotorealizmo principą plėtojančio menininko kūryboje menotyrininkai įžvelgia iliuzionistinio paveikslo akių apgaulės metodų, magiškojo realizmo stilistiką, senųjų tapybos meistrų kūrinių parafrazių, aliuzijų į modernistinės tapybos kryptis.

Tapytojas žinomas ir už šalies ribų. P.Griušys 2003 m. atstovavo Lietuvai Pekino bienalėje. Jo kūrinių yra įsigiję Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos kultūros ministerija, Tretjakovo galerija, privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.

Šį kartą tapytojas savo kūrybos gerbėjams pristato interpretacijas pulsuojančio Kauno miesto motyvais.

„Miesto fabula“ – tai tapybos kūriniuose vaizduojamų, paties autoriaus užfiksuotų naratyvų visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais.

P.Griušio Kaunas – turtingas netikėtų būsenų, keistų rakursų, subtilių magiškojo realizmo vaizdų. Kiekvienas autoriaus pastebėjimas yra savitas, unikalus, nepakartojamas, kalbantis apie miesto esybes ir motyvus, regimus Kauno kasdienybėje ir neatsiejamus nuo jo savasties.

P. Griušio nuotr.

Tai tapybos kūriniuose vaizduojamų, paties autoriaus užfiksuotų naratyvų visuma, susieta priežastingumo, laiko ir erdvės ryšiais.

Lankytojams pristatomuose P.Griušio kūriniuose (pvz. „Polis. French kiss“, „Šančių amūrėlis“, „WWWolto pietūs“) vyrauja atpažįstami Kauno peizažai, kurie pateikiami nenuspėjamose situacijose, ir todėl – paradoksalūs, šmaikštūs, ir vis dėlto – lengvai identifikuojami, o kartu miesto gyventojams itin artimi, prisodrinti šilumos, jautrumo, lengvos ironijos.

Pats dailininkas yra prisipažinęs, kad vengia algoritmų ir to paties žiūrėjimo į pasaulį kampo. „Kaskart nustebti nėra paprasta, dalykai nesimėto. Tad džiaugiuosi, kai įvyksta neplanuotas nušvitimas – tada visa diena turi prasmę. Pavyko! Bingo! Ir kartais tie pastebėjimai, kurie kaupiasi, kurių turiu nemažai, pavirsta paveikslais“, – yra sakęs P.Griušys.

Anot tapytojos Ainės Jacytės, P.Griušys ne dokumentuoja, nesiekia fiksuoti, kaip miestas keičiasi, kokios lygios tampa jo gatvės, kur prasideda statybos. Tačiau tai nereiškia, kad tapytojas praeina pro šalį. Jis mato viską ir dar truputį daugiau.

Būtent tas truputis daugiau, kuris gali būti: žvilgsnis kitokiu rakursu, įsižiūrėjimas į detales, atspindžio pagavimas ir pan., tampa daug daug daugiau, kai yra perkeliamas ant drobės.

„P.Griušys paveiksluose ne pasakoja apie tai, ką pamatė, o sukuria naują vaizdą, kurio kūrybos procesas yra paremtas Arthuro Schopenhauerio pasaulio (kuris šiuo atveju yra miestas) regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodu, padedančiu tapytojui atrasti ir drobėse atskleisti savo santykį su miesto realybe“, – apie tapytojo kūriniuose įamžintą kasdienybę sako A.Jacytė.

Europos kultūros sostinės renginių kontekste P.Griušio Kaunas tampa dar vienu bandymu bendrinti asmeniškai išgyventas miesto prasmes su daugelio kitų kauniečių miesto pažintimis ir mūsų svečių, dar tik kuriančių savąją miesto fabulą, pojūčiais.

Kas? P.Griušio paroda „Miesto fabula“.

Kur? Galerijoje „Drobė“, Drobės g. 62-308.

Kada? veikia iki balandžio 30 d., lankoma darbo dienomis nuo 10 iki 17 val.

Matyti viską ir dar truputį

„Meno parko“ galerijoje eksponuojamoje personalinėje tapytojo Prano Griušio parodoje „Miestas savyje“, kurią kuravo Jurgita Rimkutė-Vainiuvienė, miestas – Kaunas – kuriame gyvena ir kuria menininkas, yra „gyvas, nuolatos besikeičiantis žmogiškosios veiklos darinys“, tikriausiai todėl menininko vis atrandamas iš naujo.

P. Griušio pasivaikščiojimas po Kauną – filosofiškas. Tapytojas ne dokumentuoja, nesiekia fiksuoti, kaip miestas keičiasi: kokios lygios tampa jo gatvės, kur išdygsta naujas kotedžiukas ar prasideda statybos. Tačiau tai nereiškia, kad tapytojas praeina pro šalį. Jis mato viską ir dar truputį daugiau.

Tilto išbandymas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Būtent tas truputis daugiau, kuris gali būti: žvilgsnis kitokiu rakursu, įsižiūrėjimas į detales, atspindžio pagavimas ir pan., tampa daug daug daugiau, kai yra perkeliamas ant drobės. P. Griušys paveiksluose ne pasakoja apie tai, ką pamatė, o sukuria naują vaizdą, kurio kūrybos procesas yra paremtas Arthuro Schopenhauerio pasaulio (kuris šiuo atveju yra miestas) regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodu, padedančiu tapytojui atrasti ir drobėse atskleisti savo santykį su miesto realybe, kitaip tariant, parodyti žiūrovui tą „miestą savyje“.

Bauda. Senatvė viršijo leistiną greitį. / Asmeninio archyvo nuotr.

Miestas savyje

Koks tas P. Griušio miestas jo viduje? Parodoje apsilankiusį žiūrovą supantys vaizdai – meistriškai nutapyti, (siur)realistiški. Juk realybė pati iš savęs būna labai netikėta, todėl atkalusiam akį tapytojui tai pastebėti, tikiu, nėra sunku. O pastebėjus ir parsinešus tą vaizdą į dirbtuves – lieka leistis į kelionę.

Barbe mėsa. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienoje tokioje kelionėje miestas, kurio gatves zuliname diena iš dienos, atskleidžia vis kitus savo bruožus, būsenas. Jis netampa naujas. Jis tampa artimas. Ryšys su miestu, jo auginimas yra svarbiausia sąlyga norint parodyti miestą savyje, o ne save mieste. Nebūti turistu. Būti savam. Būti kauniečiu. Tai nereiškia būti Kaune gimusiam ir čia užaugusiam. Būti kauniečiu – tarsi būti surinktam iš atskirų miesto dalių: gal iš skirtingų miegamųjų rajonų, kuriuose teko pagyventi, gal iš siaurų senamiesčio gatvių, kuriomis klaidžiota tamsiais vakarais, gal iš autobusų stotelių, kuriose nekantriai laukta ir trypta iš šalčio, gal iš laiptinių, kuriose slėptasi nuo lietaus, gal iš kiemų, tarp kurių vaikštant pasiklysta, ir iš dar daugybės pačių asmeniškiausių dalykų, kurie gali pasirodyti nereikšmingi kažkam kitam.

Žemieji Šančiai. / Asmeninio archyvo nuotr.

(Ne)reikšmingi dalykai

P. Griušio paveiksluose daug tokių (ne)reikšmingų dalykų: „Akropolio“ vitrinos, pirkinių vežimėliai, saldainiai blizgančiuose popierėliuose, eilės identiškų daugiaaukščių, fabrikai, architektūrinės konstrukcijos, lauko reklamos ir kt. Kitas tiesiog eitų ir praeitų pro šalį. Nieko šiuose vaizduose, šiuose miesto realybės fragmentuose nepastebėdamas, neįžiūrėdamas. O tapytojas nepraeina. Nes pamato. Pamatęs ir savo paveikslų žiūrovams parodo: kaip milžiniškų prekybos centro vitrininių langų valytojas tampa debesų ganytoju, kaip tokia šiuolaikiška transporto priemone, kaip oranžinis dviratis, po miestą yra (iš)vežiojami olandiški natiurmortai, kaip lauko reklama staiga tampa šiuolaikines aktualijas skelbiančiu ekranu ir kt.

Linas Adomaitis. Kuo blogiau, tuo geriau I-II-III. / Asmeninio archyvo nuotr.

Daugybė skirtingų vaizdų, kurių vieni labai aiškiai atspindi miesto, didmiesčio, realybę, o kiti yra jautrūs, subtilūs, juose realybė tampa labai trapi ir beveik nejaučiama, nes pro tą menką jos sluoksnį persišviečia niekur nematytas, keistas, labai įdomus menininko viduje esančio miesto vaizdas.

Tad ganykite po šiuos vaizdus savo akis ir galbūt iš parodos išeisite jau nebe į tą pabodusį, pilką miestą.

Grūdų kombinatas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Komentaras

P. Griušys, tapytojas

Tapybos projekto atspirties taškas yra dviejų filosofų – klasikų Immanuelio Kanto ir Arthuro Schopenhauerio teiginiai apie „daikto savyje“ ir valios, kaip aklos jėgos, veikiančios šioje tikrovėje, vaizdinius. Minėtos apibrėžtys ir teiginiai, manau, tinka siekiant apibūdinti miesto sąvoką. Net ne sąvoką, o miestą kaip gyvą, nuolatos besikeičiantį žmogiškosios veiklos darinį. Vietoj šiandienos vartotojiškos visuomenės šūkio „čia ir dabar“ naudojamas A. Schopenhaueriškas „čia ir dabar“ pasaulio regėjimo, suvokimo ir vaizdavimo metodas, kai lemiamą momento akimirką perteikiama unikali ir nesumeluota informacija bei vaizdiniai apie miestą kaip tokį savyje. Miesto vaizdiniai, netikėti ir paradoksalūs jo vaizdų santykiai, netikėtos miesto gyventojų situacijos ir būsenos tampa tapybos projekto turiniu. Šiuo atveju siūloma apie trisdešimt keistokų miesto būsenų ir realių vaizdų pastebėjimų, perkeltų ant drobės. Tai ir keliantys įvairių asociacijų paradoksalūs miesto peizažai ir vaizdai, įprastų miesto simbolių metamorfozės, tarpukario kultūrinio palikimo ir šiandienos ženklų sintezė, praplečianti šalia esančio pasaulio suvokimą ir interpretacijas. Kadangi miestas turtingas netikėtų keistokų būsenų ir subtilių magiškojo realizmo vaizdų, kiekvienas pastebėjimas, manyčiau, yra savitas, unikalus, sunkiai pakartojamas, kalbantis apie miesto esybes ir vaizdinius, regimus miesto kasdienybėje ir neatsiejamus nuo miesto savasties, miesto savyje būsenos. Šitoks santykis su miesto realybe leidžia pristatyti plačią ir netikėtą miesto įvairovę tiek motyvų, tiek meninių sprendimų prasme.

Kas? Paroda „MIESTAS SAVYJE“.

Kur? Galerijoje „Meno parkas“.

Kada? Veikia iki balandžio 25 d.

Pastebėti nematomą

Ne vienus metus dailininkas stebi ir tiria miestą, mąsto apie jį, tad visi parodoje eksponuojami kūriniai yra vienaip ar kitaip susiję su Kaunu. Pasak P.Griušio, parodos pavadinimą ir idėją įkvėpė Immanuelio Kanto terminas "daiktas savyje". "Kūriniai atskleidžia įvairias miesto būsenas, pasakoja apie tai, koks jis yra. Tačiau šiuo atveju remiamasi išskirtinai Kaunu", – atskleidė kūrėjas. Jam esančios artimos ir kito filosofo – Arthuro Schopenhauerio mintys. "Jo teigimu, Didysis kūrėjas su mumis kalba idėjų pagalba. Vieni pastebi jų fragmentus, o kiti – ne. Tačiau tik per šias idėjas žmogus gali priartėti prie didžiosios tiesos. Tad mano tikslas nebuvo nupiešti konkretų peizažą ar pavaizduoti tam tikrus objektus. Bandžiau pastebėti tas reikšmingas akimirkas, esančias mieste", – apie įkvėpimą pasakojo dailininkas.

Būna žinutės butelyje, o čia – į butelį sutalpintas Kaunas.

Kai kuriuose parodos darbuose P.Griušys lieka ištikimas fotorealistinei krypčiai, tačiau galima išvysti įvairios stilistikos kūrinių. Pats dailininkas pripažįsta nemėgstantis laikytis vieno stiliaus. "Pasaulis per daug įdomus, kad tiesiog sėdėtum ir eksploatuotum vienodus kūrinius. Todėl vieni parodos darbai yra visiškai realistiški, o kiti labiau abstraktūs. Tapybinę realistinę kalbą aš naudoju kaip meninę priemonę, o ne tikslą",– pastebėjo jis.

Parodoje žvilgsnis pirmiausia krypsta į didelio formato fotorealistinį dailininko darbą "WWWolto Pietūs" (2019). Kūrinyje vaizduojama Žalgirio arenoje greituosius pietus valganti mergina. Vaizdas atrodo iki kaulų smegenų pažįstamas kiekvienam kauniečiui. Pats kūrinys pasakoja apie jauną žmogų, gyvenantį greičio ir skubėjimo pasaulyje. Netoliese – "Karaliaus Mindaugo žvėrynas" (2018) jau visai kitoks – žavintis spalvingomis abstrakcijomis.

"Važiuojant link Šančių, Karaliaus Mindaugo prospekte, stovi apleistas gamyklos pastatas. Tačiau kartais įvyksta stebuklas ir jo langai nušvinta nuostabiausiomis spalvomis, – pasakojo P.Griušys. – Pačiam vieną kartą teko laimė stebėti šį magišką vyksmą. Buvo birželio mėnuo, devinta valanda vakaro, po lietaus. Staiga nušvito saulė ir languose išvydau įvairiausias figūras. Todėl darbo pavadinime ir yra žodis ,,žvėrynas" – atspindžiuose galima įžvelgti paukščius, žvėriukus ir peteliškes. Jaučiausi tikru laimės kūdikiu, nuvykau į studiją ir ėmiau tapyti. Tad šis vaizdelis – šimtu procentu kaunietiškas."

Kauno vaizdai meistriškai paslėpti ir darbe "Angliška prezidento Vladimiro Putino dovana prezidentui Emmanueliui Macronui" (2019). Gerai įsižiūrėjus, trijuose didžiuliuose buteliuose galima pamatyti Kauno "Akropolio" vaizdus. P.Griušys pasakojo, kad parduotuvėje visai netikėtai jo dėmesį atkreipė Didžiojoje Britanijoje, Liverpulyje gaminto, Raudonosios aikštės garbei pavadinto stipriojo gėrimo buteliai. Lentynoje jie atsitiktinai buvo sudėlioti Prancūzijos vėliavos spalvomis. Taip ir gimė nuotaikingas, paslapčių kupinas darbas.

"Būna žinutės butelyje, o čia – į butelį sutalpintas Kaunas. Man pačiam vaizdas kiek primena amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto aprašytą Antarktidos žemyno gelmėse ateivių įkurtą miestą. Įdomu tai, kad asociacijų pagalba mūsų miesto vaizdinys išsiplečia, atsiduria įvairiose situacijose ir būsenose", – mintimis dalijosi pašnekovas.

Miesto karūna

Daug šypsenų parodos lankytojams kelia ir darbai "Tėvynės sąjungos sambūris" bei "Karo veteranų sambūris" (2018). Pirmajame vaizduojama krūva "Kregždutės", o antrajame – "Aguonos" saldainių.

Vilmanto Raupelio nuotr.

"Šie kūriniai turbūt mažiausiai tiesiogiai susiję su Kaunu. Vis dėlto, saldainius aptikau vienoje miesto parduotuvių, ir buvau nustebintas staiga šovusių sąsajų su reikšmingais simboliais sugretinimo. Ne visi žino, kad aguonos yra Pirmojo pasaulinio karo veteranų simbolis", – pasakojo menininkas.

O štai darbu "Senatvė. Sumo imtynininkas" (2018) P.Griušys pagerbė senąjį Laisvės alėjos katiną, gyvenusį prie centrinio fontano, ir dabar jau išmontuotus pagrindinės miesto gatvės suoliukus. "Miestas kečiasi – medinių suoliukų nebėra, juos pakeitė kiti. Įžūlusis katinas taip pat nebepasirodo. Jis pasižymėdavo ypač kovingu charakteriu – užpuldavo šunis, gąsdindavo netgi mane, važiuojantį dviračiu", – juokėsi dailininkas.

Savo darbais P.Griušys taip pat atidavė duoklę Žalgirio arenai, Prisikėlimo ir Karmelitų bažnyčioms, "Kauno grūdų" kombinatui. Pastarąjį pastatą menininkas prisipažino be galo mėgstantis. "Manau, kad po Prisikėlimo bažnyčios tai yra antras dėmesio vertas Kauno architektūrinis objektas. – sakė dailininkas – Nors ir industrinės architektūros, jis man kartais primena Paryžiaus Bastiliją ar paslaptingą pilį. Prie jo neabejotinai skirčiau merginai pasimatymą – esant tam tikram vakaro apšvietimui pastatas atrodo ypač romantiškai", – juokėsi menininkas.

Parodoje dėmesį patraukia ir darbas "Kamufliažas" (2019) – ne visi pastebi tarp tinklo kampe įkomponuotą Prisikėlimo bažnyčios bokštą. P.Griušys atskleidė šio darbo istoriją. "Vasarą prie Žalgirio arenos buvo suvažiavę kariai. Jie demonstravo ginkluotę, tankus, maloniai bendravo su kauniečiais kamufliažinėje tinklinėje palapinėje. Ten buvau užsukęs ir aš – žiūriu, kamufliažiniame tinkle, lyg pagauta žuvelė, matyti Prisikėlimo bažnyčia. Tarpukario vokiečių architektūros teoretikas Bruno Tautas sakė, kad kiekvienas miestas yra vertas vadintis tokiu, jei turi savo karūną. Kaunas karūną tikrai turi – tai Prisikėlimo bažnyčia. Nesvarbu, kad paveiksle matosi tik maža jos dalis, ji vis tiek yra", – šypsojosi dailininkas.

Jokių pramanų – tik sąsajos

Parodoje eksponuojami ir žymių kauniečių portretai. Pašnekovas atskleidė, kad atlikėjo Lino Adomaičio portretą "Kuo blogiau, tuo geriau" (2018) įkvėpė nuvarvėjęs koncertą anonsuojantis plakatas. O štai skulptorius Vytautas Umbrasas P.Griušio darbe tapo skrybėlių pardavėju. "Tai – vaizdelis iš mugės, vykstančios Laisvės alėjoje. Kadangi geras mano draugas V.Umbrasas man buvo padovanoję norvegišką kepurę, jį ir pavaizdavau kaip pardavėją. Skrybėlės plaukia jam pro galvą, sudarydamos siurrealistinį, mistišką, bet taip pat realistišką vaizdą", – kūrybos kodus aiškino kūrėjas.

Linas Adomaitis. Kuo blogiau, tuo geriau. 2018 m. Vilmanto Raupelio nuotr.

Žvilgsnį prikausto ir violončelininko Sauliaus Bartulio portretas. Jame nematomu instrumentu muzikas groja gaujai vilkų. P.Griušys pripažino, kad čia taip pat slypi įdomi istorija. "Vieną kartą važiuodamas dviračiu pro Laisvės alėją, prie Muzikinio teatro išvydau vilkų pulką. Be galo nustebau, tad privažiavau artyn. Paaiškėjo, kad vilkai dirbtiniai – kartoniniai. Viduryje jų gitara grojęs vaikinas tokiu būdu bandė atkreipti dėmesį į šių gyvūnų naikinimą", – pasakojo dailininkas.

Taip gimė nepaprastai įtaigaus darbo idėja. Tačiau vietoje vaikino su gitara, P.Griušys vilkams grojantį pavaizdavo S.Bartulį. "Tuo metu buvau neseniai lankęsis Kauno styginių kvarteto, kuriam vadovauja šis muzikas, koncerte. Kauno arkikatedroje bazilikoje kvartetas atliko Franzo Josepho Haydno kūrinį "Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus". Muzikos grožis manęs vos nepravirkdė, – prisiminė pašnekovas. – Todėl neliko abejonių, ką pavaizduoti grojantį vilkams. Pagalvojau – jeigu jau S.Bartulis sugebėjo mane sugraudinti, ir vilkai turėtų jo klausyti."

Pasak P.Grušio visi parodos darbai turi savo istorijas, nėra vaizduojamos nė vienos išgalvotos situacijos. Visa tai – savas, žavus ir magiškas Kaunas.

Kas? P. Griušio paroda ,,Miestas savyje".

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veiks iki lapkričio 30 d.

"Dėmesys menui ir proga, galimybė švęsti kitaip", - sakė muziejaus Parodų rengimo skyriaus vadovė Kristina Civinskienė.

Susumavus parodos lankytojų balsavimo biuleteniuose išreikštas simpatijas populiariausiu parodos autoriumi tapo tapytojas Pranas Griušys.

Jo parodai pristatytas darbas "Ką daryti?" , sprendžiant pagal gautus lankytojų balsus, buvo absoliučiu favoritu -surinko 211 balsų, tai yra, už jį balsavo kas dešimtas, nepatingėjęs imtis šios misijos. Lankytojų paroda sulaukė kur kas daugiau.

Iš viso parodai net 99 autoriai pateikė po vieną savo darbą. Savo balsą už kurį nors vieną iš šių kūrinių atidavė 2117 žiūrovų. "Tai yra beveik šimtu balsų daugiau nei parodos dalyviai sulaukė pernai", - lygino aktyvumą K. Civinskienė.

Parodai buvo pristatyti tapybos, grafikos, skulptūros, keramikos, konceptualaus meno, tekstilės darbai, vienas video ir viena fotografija.

Savo nuomonę apie parodos eksponatus išreiškė ir specialioji komisija, kurią sudarė muziejaus, Dailininkų sąjungos ir kiti menotyrininkai.

Komisija šiemet nusprendė apdovanoti tapytoją Eleną Balsiukaitę už kūrinį „No exit. Just play“, tapytoją Audronę Petrašiūnaitę už tekstilės kūrinį „Švytėjimas“, dailininkę Ramunę Staškevičiūtę už akvarelę „Apleistos teritorijos“, Rasą Deveikytę už debiutą ir tapybos kūrinį „Visuotinis pamišimas dėl ypač gražaus torto ir du dinamiški gerbėjai“.

Prizų  įsteigė bei savo laureatus taip pat paskelbė ir kitos kultūros įstaigos: Kauno filharmonija, Kaunas Jazz, Mikuličiūtės galerija, galerijoje veikianti kavinė "Kultūra".

Geriausi Kauno menininkai išrinkti ir apdovanoti jau dvidešimtą kartą.

K. Civinskienė pasakojo, kad didžiausias lankytojų srautas paprastai būna trečiadieniais, kai galerijos lankymas yra nemokamas, tačiau šiemet nuo trečiadienio mažai ką skyrėsi ir ketvirtadieniai.

Sausio 19-ąją duris atvėrusi paroda dar veiks iki vasario 24-osios, tad jeigu dar nebuvo užsukę, turite progą apžiūrėti visus kūrinius ir pamatyti, kaip atrodo sulaukusieji daugiausiai lankytojų ir komisijos dėmesio. 

Nuo 1999-ųjų organizuojamame konkurse šeštą kartą laurai atiteko tapytojui Pranui Griušiui.

P.Griušio paveikslas "Mano draugas – Tambovo vilkas" nurungė 110 kitų konkursui pateiktų darbų.

Realistinis dailininko paveikslas perteikia rusišką posakį. Jei kas nors, kieno draugystės nenorite, jus pavadina draugu, tai visada galite atšauti: "Aš tau ne draugas, Tambovo vilkas tavo draugas."

Realistinis dailininko P.Griušio paveikslas vaizduoja tupintį tokį vilką.

Autorius šį posakį pastaruoju metu galėjo išgirsti dažnai, nes prieš dvejus metus įsivėlė į seksualinio priekabiavimo skandalą, beje, tame pačiame konkurse. 2015 m. P.Griušio paveikslų kompozicijoje "Jų ieško policija", jo kolegės iš Vilniaus dailės akademijos (VDA) įžvelgė savo veidus, nutapytus ant Francisco Gojos aktų kopijų.

Kilo skandalas, bet profesorius ir VDA Vizualaus meno katedros vedėjas iš jo išbrido sausas ir dar tapo nugalėtoju tų metų geriausio kūrinio rinkimuose.

Visai kaip socialiniuose tinkluose sukurtuose profiliuose – tose nedidelėse salose, svetingai pasitinkančiose naujus draugus egzotiškais vaizdais, nutolusiais nuo realybės. Tos salos tokios išpuoselėtos, tokios patogios, kad jose, net ir negyvenamose, norisi likti ilgam.

Vis dėlto kartais gyvenimas pakeičia planus ir, užuot buvęs pastovus, tampa netikėtas. Tokio poslinkio priežastys gali būti įvairios. Šįkart nepatogumus komforto zonoje sukėlė menas – Prano Griušio paroda "Kauno modernizmas. Brailis".

Jei staiga būtų užgesinta šviesa, o gyvenimas eitų tuo pačiu ritmu, tačiau vienintelis būdas jį pajusti būtų lytėjimas, ar pasidarytų baisu? O gal smalsu, įdomu (jei žinotume, kad tai laikinas įprastų gebėjimų praradimas)? Neregimos erdvės nepavyktų pažymėti grotažyme ir ant jos niekas nepaspaustų "patinka", nes vizualinės konstrukcijos būtų tvarios tik erdvę čiuopiančiojo mintyse, išorėje – nematomos. Komforto burbulas, išpūstas socialinių tinklų komentatorių, vertintojų, imtų ir sprogtų. Sumodeliuota gyvenimo tvarka žlugtų. Chaosas, nežinomybė, begalinės trukmės tamsa, kurią suardyti gali paviršiais atsargiai judantys pirštai.

Formaliai kalbant, P.Griušio parodoje nutapytos informacinės lentelės, puošiančios istoriškai svarbius Kauno miesto tarpukario architektūros pastatus, kuriose faktai apie statinius užrašyti Brailio raštu. Tačiau horizontalioje, monotoniškoje ekspozicijoje randasi netikėtumo momentas – kiekvienas drobėse užrašytas Brailio rašmuo yra iškilus, todėl jį galima liesti, atpažinti, perskaityti.

Tai galimybė meną analizuoti per skirtingas mentalines, dvasines ir fizines patirtis.

Ekspozicija skatina kiekvieną žiūrovą prie drobių priartėti pačiais pirštų galais, atsargiai mintyse formuojant iškylančius vaizdus: lyg lietaus subadytą grindinio paviršių, lyg šalnos aptrauktą lango stiklą, lyg pašiurpusią odą – vaizdiniai kyla vienas po kito, čia susiformuodami, čia atsitraukdami, užleisdami vietą naujiems. Visas suvokimo procesas įvyksta užmerktomis akimis, slankiojant, braukiant, perbėgant paveikslus pirštais, savyje atrandant nepanaudotą gebėjimą, leidžiantį atsiriboti nuo to, kas realu, panyrant į jutimines fantazijas, kuriose pilka architektūra ir formalios jos istorijos tampa abstrakčiais kūnais, keičiančiais savo pavidalus, transformatyvia medžiaga, pasiduodančia sensoriniams impulsams.

Nekomforto zona žiūrovą prisijaukina iš lėto, atverdama naujas suvokimo, potyrių galimybes. Tas mažas, išpuoselėtas virtualus pasaulis, kuriuo negaila dalytis į kairę ir į dešinę, pasikeičia. Ne kardinaliai, tačiau tampa šiek tiek mažiau svarbus, nes realybėje atrasti netikėtumai sužadina žmogiškumą.

Kas? P.Griušio tapybos paroda "Kauno modernizmas. Brailis".

Kur? VDU menų galerijoje "101" (Muitinės g. 7).

Kada? Veikia iki vasario 6 d.

"Man telieka tik apgailestauti, kad tokios menininkės kaip Vita Gelūnienė palieka akademiją", – pareiškė Vilniaus Dailės akademijos (VDA) rektorius Audrius Klimas po to, kai Kauno fakultetą (KF) paliko jau šešta dėstytoja.

Sukėlė konfliktą

Tekstilės katedroje dirbusi V.Gelūnienė apie savo išėjimą "dėl VDA vadovybės negebėjimo spręsti lyties diskriminacijos problemų šioje institucijoje" pareiškė prieš porą savaičių, praėjus metams po VDA KF priekabiavimo skandalo.

"Kauno diena" rašė, kad skandalas kilo, kai tapytojas, VDA KF dėstytojas Pranas Griušys nutapė paveikslą pavadinimu "Jų ieško policija" ir iškabino jį parodoje. Jame prie beždžionių portretų buvo pavaizduoti trys dailės klasikų stiliumi nutapyti moterų aktai. Trys nuogalės turėjo tapytojo kolegių dailininkių Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Jūratės Jarulytės portretinių bruožų.

Pirmoji apie priekabiavimą dėl lyties išdrįso prabilti dėstytoja J.Jarulytė, kuri kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą (LGKT). Praėjusių metų birželį tarnyba pripažino galimus sisteminius etikos pažeidimus ir priekabiavimą dėl lyties, tačiau tuo viskas nesibaigė.

Priešiškas elgesys

Pasak V.Gelūnienės, LGKT išvada yra dviprasmiška: tarnyba nustatė galimą priekabiavimą dėl lyties, tačiau LGKT įstatyme atsakomybė už tokį pažeidimą numatyta tik darbdaviui.

"Tarnyba tyrimo metu nenustatė, kad darbdavys VDA rektorius, reziduojantis Vilniuje, yra asmeniškai atsakingas dėl moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nevykdymo, tačiau VDA rektoriaus atstovo Kaune dekano atsakomybės šiuo klausimu visai neanalizavo", – pastebėjo menininkė.

Ji neslepia, kad tokia dviprasmiška LGKT išvada toliau sudarė prielaidas problemai gilėti: "Kauno fakultete J.Jarulytė ir toliau patyrė priešišką elgesį: rugsėjį, jai būnant nėščiai, po penkerių metų darbo stažo buvo nepratęsta darbo sutartis ir ji neteko darbo. Savo atsistatydinimu noriu atkreipti dėmesį į lygių galimybių pažeidimus VDA ir pareikšti nepasitikėjimą šios institucijos vadovais."

Prieš ją iš fakulteto pasitraukė penkios dėstytojos, dirbusios skirtingose katedrose: J.Jarulytė, Auksė Petrulienė, Vilūnė Grigaitė, Arūnė Ščiupokaitė ir Greta Grendaitė. Dauguma jų išėjo paskatintos ne tiek įvykusio seksualinio skandalo, o jau ne vienus metus fakultete trunkančios konfliktiškos atmosferos ir nesiskaitymo su darbuotojais.

"Visos mes buvome įdarbintos pagal terminuotas metines darbo sutartis. Tokių darbuotojų balsas fakultete buvo negirdimas, jie nebuvo įtraukiami formuojant studijų programą, patirdavo nuolatinę atskirtį. Metinis įdarbinimas sukuria sąlygas susidoroti", – gilesnę sisteminę institucinę problemą įvardijo J.Jarulytė.

Uždraudė parodą

Menininkė Auksė Petrulienė VDA KDF Grafikos katedroje lektore dirbo nuo 2009 m. Vis dėlto, anot jos, situacija paaštrėjo paskutinius dvejus metus.

"Kauno fakulteto politika suabejojau prieš porą metų, kai buvo uždrausta mano dėstomo dalyko paroda – studenčių sukurtos erdvinės instaliacijos įspūdingose KF patalpose, buvusioje ligoninėje. Uždraustosios parodos idėja buvo atverti patį ligoninėspastatą su specialiai šioms erdvėms sukurtomis studenčių instaliacijomis viešai lankyti. Buvo sumanytas ekskursijos formatas, kai lankytojų grupė kartu su parodos autorėmis tam tikru suplanuotu maršrutu aplanko pastatą ir apžiūri instaliacijas. Turėjo būti įdomus eksperimentas tiek studentėms, tiek kauniečiams, atveriantis nepatirtų ir dar neišbandytų dalykus", – pasakojo menininkė.

A.Petrulienė prisimena draudimo motyvus: fakulteto vadovybės argumentai apsiribojo "gėda rodyti netinkamą aplinką ir prastas studentų darbo sąlygas", juolab, ano jo, paroda neatitiko įstaigos politikos.

"Tada ir pradėjau labiau domėtis įstaigos politika. Galbūt ir suprantama, kad šeimininkas nenori parodyti dar nesuremontuoto, remonto belaukiančio kambario. Bet čia juk meno akademija, ruošianti Lietuvai ir pasauliui ne dažytojus, o kūrybininkus, meno asmenybes. Tokia politika moko tuos pačius meno studentus slėpti nepatogius dalykus, nutylėti. Tai iš esmės nesuderinama su menininko misija", – stebėjosi buvusi akademijos darbuotoja, užsiminusi, kad KF vidaus politikoje – daug viešumo ir kritinės minties baimės, klesti inercija ir hierarchija.

Neturėjo perspektyvų

Menininkė pasakojo, kad lektorius, jei jis nėra kurios nors katedros vedėjas, fakultete yra niekas. "Esu lektorė nuo 2009 m. Per tiek metų man nė karto nebuvo pasiūlyta nuolatinės dėstytojos pozicija. Mano darbas KF buvo be perspektyvų. Išskyrus tiesioginį ir, manau, sėkmingą darbą su studentais, daugiau jokiai procesų įtakai ten neturėjau teisės, o dabartinė įstaigos politika nesutapo su mano įsitikinimais", – apibendrino A.Petrulienė, kodėl su dar trimis Grafikos katedros dėstytojomis paliko akademiją.

"Neįtikima, kad KF nesugebėjo išsaugoti ir taip lengvai paleido net ir doc.Gretą Grendaitę-Vosylienę. Tai buvo dėstytoja, paskyrusi itin daug jėgų ir laiko intensyviam studijų kokybės gerinimui ir Grafikos katedrą išplukdžiusi į naują akademinį lygį", – stebėjosi menininkė.

Susirūpinusios studijų kokybe ir akademijoje susidariusia nepalankia atmosfera dėstytojos iš skirtingų katedrų siuntė raštą VDA KDF vadovybei, tačiau jokio atsako nesulaukta. Tai buvo dar vienas signalas A.Petrulienei, kad neverta šiai įstaigai skirti savo energijos.

"Kartais galvoju, kad reiktų viską užmiršti. Norom nenorom tokie konfliktai persikelia į tavo kūrybos lauką, o menininkų bendruomenė Lietuvoje yra tokia maža ir uždara, keliai nuolat susikerta. Visi mes – vieni kitų mokiniai ar mokytojai, kažkada gyvenę kaip viena šeima", – sakė A.Petrulienė.

Susirūpino po metų

Praėjus metams po Kauno fakultete įvykusio priekabiavimo skandalo, tik dabar pavesta konfliktą išnagrinėti VDA Etikos komisijai.

Anot VDA rektoriaus A.Klimo, išplitus krizei fakultete atsirado poreikis situaciją įvertinti tiems žmonėms, kurie tiesiogiai su konfliktu nebuvo susiję – Senato nariams.

"Buvo kalbama apie tai, kad pirmiausia, esant tokiems nesusipratimams ir konfliktams, reikia ieškoti išeities savo bendruomenėje, o tik po to, jeigu jau niekas nesikeičia, kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių ir panašiai", – sakė akademijos vadovas.

Rektoriaus teigimu, buvo konstatuota, kad konfliktas sukėlė neigiamų padarinių, pakenkė VDA reputacijai, supriešino žmones. Paklaustas, ar po tokių išvadų VDA imsis kokių konkrečių veiksmų stabdant krizę Kauno fakultete, A.Klimas patikino, kad pokyčių institucijoje jau yra.

"Ėmėmės fakulteto restruktūrizacijos: atskyrėme kai kurias katedras ir programas, tarp kurių trūko bendradarbiavimo. Atskirta ir į konfliktą įsivėlusi Tapybos katedra o jos vedėja paskirta viena iš tų moterų, kuri buvo pavaizduota tame meno kūrinyje. Manome, kad Aušra Vaitkūnienė yra puiki pedagogė, dailininkė, profesionalė, turinti autoritetą tarp darbuotojų ir mylima studentų", – sakė A.Klimas.

Jis teigė nelabai suprantantis, kodėl iš akademijos pasitraukė V.Gelūnienė, kuri dėstė Testilės katedroje – mažiausiai susijusioje su konfliktu, be to, jame dirbusios vien moterys: "Man telieka apgailestauti, kad tokie žmonės kaip V.Gelūnienė palieka akademiją."

Vytauto Didžiojo universiteto didžiosios salės fojė eksponuojama filmininko ir fotomenininko Antano Zinkevičiaus autorinė dokumentinių fotografijų paroda "Prof. tapytojo Prano Griušio gyvenimo etiudai". Tai dokumentinis-meninis pasakojimas apie žinomą Kauno tapytoją.

Fotomenininko, filmininko Gintaro Jaronio kuruojama paroda pristato dokumentinį ir psichologinį profesoriaus tapytojo portretą, vaizduoja skirtingus jo gyvenimo etapus ir kontekstus: P.Griušys paveikslų galerijoje, P.Griušio asmeninis portretas greta paveikslų, P.Griušys akademinėje aplinkoje su studentais, menininko laisvalaikis.

Parodos autorius menininką fotografo ir filmavo skirtingoje aplinkoje ir šiam darbui paskyrė daug laiko: fotografijų ir filmo kūrimas truko penkerius metus. Todėl fotografijose galime matyti ir besikeičiantį Kauną: jau nebeveikiančią "Fluxus" ministeriją, Parodos kalno rekonstrukciją.

Kuriant fotografiją ir filmą apie asmenybę labai svarbu perteikti psichologinius asmenybės bruožus, socialinės, meninės ir akademinės aplinkos kontekstą, kurie ateityje po kelerių metų galbūt bus kitokie. Ilgą laiką stebint tiek aplinką, tiek asmenybę galima pamatyti, kaip kinta asmenybės portretas skirtingoje miesto – šiuo atveju besikeičiančio Kauno – aplinkoje.

Nemažai menininkas filmuotas ir fotografuotas einantis, važiuojantis dviračiu, pokštaujantis – tai dar labiau paįvairina parodą. Parodoje eksponuojama apie 30 vidutinio formato dokumentinių fotografijų, atskleidžiančių įvairialypę P.Griušio asmenybę.

Paties A.Zinkevičiaus kūrybai didelę įtaką turėjo studijos Valstybiniame Maskvos meno ir kultūros universitete bei priklausymas įvairioms meno kūrėjų organizacijoms, klubams, kai kuriais etapais ir vadovavimas joms. Nuo 1969 m. jis yra Kauno fotoklubo narys, yra vadovavęs Kauno profsąjungų kultūros rūmų vaikų fotografijos būreliui "Akimirka", buvęs tų pačių rūmų fotoklubo pirmininku, nuo 1978 m. – Tarptautinės neprofesionalaus kino asociacijos garbės narys.

"Visą laiką dirbau su kinu, tik fotografija atsirado vėliau, – pokalbyje apie kūrybą dėstė A.Zinkevičius. – Buvo tuo metu tam tikra politinė situacija, kai daugelis kauniečių kėlėsi į Vilnių. 1961 m. jau priklausiau kino mėgėjų klubui. Įvairūs pokyčiai ir situacijos tuo metu lėmė, kad tuo metu reikėjo daugiau dėmesio skirti istoriniams ir kitokiems įvykiams dokumentuoti. Dažnai tekdavo filmuoti žinomų to laikotarpio asmenybių šventes, teko filmuoti ir prisidėti filmuojant Kazimiero Baršausko jubiliejų. O nuo 1967 m. daugiau dėmesio skiriu dokumentinei fotografijai."

– Kada pradėjote fotografuoti ir kokios temos jus domina?

– Fotografuoti pasirinkdamas temas pradėjau apie 1973 m. ir viena pirmųjų buvo "Naktinio Kauno žiemos tema" (1973–1975 m.). Fotografuoti tikrai nebuvo lengva. Tuo metu fotografijoje tai buvo labai reta tema, buvau vienas iš pirmųjų, kuris ryžosi žiemos naktinio Kauno eksperimentams. Kine gyvenimas santykinai buvo įdomesnis, nes ten sutikdavau skirtingų įdomių žmonių, kurie vėliau tapdavo pagrindiniais kuriamų filmų herojais. Teko bendrauti Jono Meko sugrįžimų į Lietuvą metu. Pastaruoju metu fotografuoju ir dokumentuoju įvairius žmones, didžiausią dėmesį skiriu portretuojamojo psichologiniam ir išoriniam portreto žanrui. Kartais žmonės, gyvendami itin socialiai aktyvų gyvenimą, savęs nemato iš šono, o aš užfiksuoju juos netikėtais jiems momentais – judesyje ir pavaizduoju visai kitaip sukurdamas dokumentinį filmą ar ruošdamas specialią dokumentinę-meninę parodą apie minėtas asmenybes.

Nemažai bendradarbiavau su Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakultetu. Ten ir susipažinau su tapytoju profesoriumi P.Griušiu. Teko nemažai laiko praleisti kartu ir stebėti menininko veiklą tapybos studijoje. Buvo įdomu, kad jo veikla susidėdavo iš kelių dalių – meninės, akademinės ir laisvalaikio. Meninės, kai menininkas tapydavo, o akademinės, kai menininkas dirbo su studentais ir vadovavo studentų darbų peržiūroms.

– Ką reiškia kurti asmenybės portretą? Kas yra svarbu fotografuojant dokumentinį portretą?

– Visą laiką fotografavau žmones, kurių nepažinojau, o P.Griušį pažinojau iš jo kūrybos, kuri man buvo žiūrint į jo realistinius sarkastiškus kūrinius. Idėja dirbti ties šios parodos dokumentinių fotografijų serija kirbėjo mintyse nuo 2010 m. vasario, kai vyko "Geriausio metų kūrinio" paroda ir kai ten sutikdavau P.Griušį. Mąsčiau apie tai, kaip pateikti parodos koncepciją, kad žiūrovams būtų įdomu. Sugalvojau profesorių atskleisti keliais aspektais: darbinėje akademijos aplinkoje – prie studentų darbų, įvairiais etapais; Paveikslų galerijoje – parodų aplinkoje; neutralioje ir laisvalaikio aplinkoje – su šunimi, dviračiu.

Parodos atidarymo metu buvo pristatytas ir dokumentinis-meninis filmas "Profesoriaus Prano Griušio gyvenimo etiudai". Taip sutapo, kad visa medžiaga filmuota ir fotografuota, kurta skirtingais metų laikais: rudenį, pavasarį, žiemą, vasarą, tad nėra nuobodu. Pabrėžiamas menininko ryšys su jį supančia aplinka ir kiekviename nuotraukos, taip pat kino kadre atsiranda skirtinga meninio kadro kompozicijos detalė ir vis kitas laikas su skirtingais metų laikų fragmentais.

Apibendrindamas savo darbą galiu pasakyti, kad labai svarbūs nusiteikimo ir pasiruošimo procesai. Visuomet siekiu rezultatų ir išsamaus pasakojimo. Mano nuomone, tiek fotografija, tiek kinas turi turėti išliekamąją vertę.

Kas? A.Zinkevičiaus fotografijų paroda "Prof. tapytojo Prano Griušio gyvenimo etiudai".

Kur? Vytauto Didžiojo universiteto didžiosios salės fojė.

Kada? Veikia iki spalio 4 d.

Žinomo kauniečio dailininko Prano Griušio komentarai ir veiksmai kolegės atžvilgiu atitinka priekabiavimą dėl lyties, tačiau jis nėra moters darbdavys, todėl įstatymo nepažeidė. Taip išaiškino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Priekabiautojai siekia įžeisti

Šį sprendimą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba priėmė, išnagrinėjusi dailininkės, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) lektorės Jūratės Jarulytės skundą dėl galimo P.Griušio seksualinio priekabiavimo arba priekabiavimo dėl lyties.

"Kauno diena" rašė, kad triukšmas dėl galbūt neleistinų P.Griušio veiksmų kilo, kai parodoje buvo iškabintas jo paveikslas, pavadinimu "Jų ieško policija", kuriame šalia beždžionių portretų pavaizduoti trys dailės klasikų stiliumi nutapyti moterų aktai. Trys nuogalės turėjo tapytojo kolegių dailininkių Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Jūratės Jarulytės portretinių bruožų. P.Griušys – profesorius, VDA KF Tapybos studijų programos vadovas, trys pavaizduotosios – šios programos lektorės.

Remiantis šiuo kūriniu, kuris vykstant parodai buvo cenzūruotas – nukabinti aktai, – ir spaudoje pasirodžiusiomis publikacijomis, J.Jarulytė parašė skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Skunde nurodoma, kad P.Griušys tris savo pavaldines be jų sutikimo nufotografavo darbo vietoje, o iš tų nuotraukų vėliau nutapė portretus, pavaizduodamas jas nuogas.

Įstatyme priekabiavimas dėl lyties apibrėžiamas kaip nepageidaujamas elgesys, kai dėl asmens lyties siekiama įžeisti arba įžeidžiamas asmens orumas ir siekiama sukurti arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka. Pareiškėja nurodė, kad, siekiant ją įžeisti, tokia aplinka buvo sukurta, nes paveikslas buvo aptarinėjamas tiek studentų, tiek dėstytojų – buvo komentuojama, šaipomasi, kikenama.

Rėmėsi ir parodymais

Nagrinėjant skundą, buvo apklausta dešimt liudininkų. "Dėl sukurtos bauginančios atmosferos yra ir liudininkų parodymų. Yra liudijimų dėl galimų etikos pažeidimų iš P.Griušio pusės. Buvo minima daugybė dalykų: ir statuto nepaisymas, ir girtavimas, ir familiarios kalbos. Buvo parodymų, kad įžeidžiamas replikas P.Griušys laidė būdamas neblaivus, esą blaivus jis būdavo puikus žmogus. Mes netyrėme, ar P.Griušys iš tiesų būdavo išgėręs, tačiau šią medžiagą mes perdavėme Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai. Jie turėtų nuspręsti, ar toks P.Griušio elgesys buvo etiškas", – sakė lygių galimybių kontrolieriaus patarėjas viešiesiems ryšiams Valdas Dambrava.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nustatė, kad P.Griušio veiksmai atitinka priekabiavimo dėl lyties apibrėžimą. "Vyrų jis taip nebūtų pavaizdavęs, tai pareiškė ir ekspertai iš Lyčių studijų centrų. Tačiau yra tokia įstatymo spraga, kad nuobaudos negalime skirti jam – atsakomybė numatyta tik vadovui, darbdaviui, o pastarasis šiuo atveju yra VDA rektorius. Tačiau nebuvo surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad rektorius atsakingas už priekabiavimą. Juo labiau kad jis reziduoja Vilniuje, o viskas vyko Kaune", – aiškino V.Dambrava.

Nuobaudas dar taikys?

Pasak pašnekovo, įstatymas traktuoja, kad diskriminuoja vadovas, tai yra tas, kas turi galių, stiprioji pusė. "Jei tai daro kolega, traktuojama kitaip. Jei Seimas pakoreguotų įstatymą ir įrašytų, kad dėl priekabiavimo gali skųstis ir kolegos, ir ne tik jie, skundų padaugėtų keleriopai", – V.Dambravos teigimu, jei būtų įvesta tokia tvarka, reikėtų stiprinti ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pajėgas.

Lygių galimybių kontrolieriaus išvadoje siūloma rektoriui ir VDA KF dekanui savo kompetencijos ribose taikyti atsakomybę P.Griušiui. J.Jarulytė, gavusi tarnybos pažymą dėl priimto sprendimo, teismo keliu galėtų reikalauti kompensacijos už patirtą moralinę žalą.

VDA rektorius Audrius Klimas, paklaustas, ar už priekabiavimą dėl lyties P.Griušiui bus taikomos nuobaudos, atsakė: "Dar vykstant tyrimui, kai gavome užklausimą iš lygių galimybių kontrolieriaus, mes ėmėmės tam tikrų veiksmų. P.Griušys buvo nušalintas nuo VDA KF Vizualiųjų menų katedros vedėjo pareigų. Jis dabar yra tik Tapybos studijų programos komiteto vadovas. Tai yra akademinė, ne administracinė pozicija – jis formuoja tapybos programos idėjas."

Pats P.Griušys prisipažino Vizualiojo meno katedros vedėju nebesąs nuo praėjusių metų. "Pradėjęs tapyti beždžiones (darbui "Jų ieško policija" – aut. past.) aš nebuvau joks vedėjas, tik už Tapybos studijų programą atsakingas buvau. Beje, už tai niekas nemoka – dirbu visuomeniniais pagrindais", – užsiminė P.Griušys.

A.Klimas tvirtino, kad vykstant tyrimui VDA vadovai kalbėjosi su abiem šios istorijos pusėmis, akademijos Senato etikos komisija buvo nuvykusi į Kauną, tačiau į jos numatytą posėdį Kaune skundo pareiškėja neatvyko. Visi istorijos dalyviai – P.Griušys ir trys paveiksle pavaizduotos kolegės – tebedirba VDA.

"Bet kuriuo atveju, ta bauginanti atmosfera yra netoleruotina. Kita vertus, man, pavyzdžiui, gatvėje irgi kartais būna baugu. Ką darysime, kad tokia atmosfera nesitęstų? Dabar nesiimsime jokių sprendimų – vasarą mūsų dėstytojai atostogauja. Jei darysime sprendimus, tai rudenį", – žadėjo VDA rektorius.

Ieško įkvėpimo Paryžiuje

P.Griušys apie Lygių galimybių kontrolieriaus sprendimą teigė sužinojęs iš "Kauno dienos" žurnalistės. Paprašytas jį pakomentuoti, dailininkas tvirtino: "Niekas prie nieko nepriekabiavo. Grįžęs į Kauną aš turbūt pats J.Jarulytę į teismą paduosiu už melagystes ir pasityčiojimą. Aš niekada prie jų nelindau, tik vieną kartą atkreipiau dėmesį į vienos jų batus. Pasakiau: kokie keisti batai. Tai man J.Aukštikalnytė-Varkulevičienė sako: jūs prie manęs priekabiaujate. Aš dabar su jomis net nesisveikinu, "labas" nesakau – bijau, kad manęs kuo nors neapkaltintų."

Kalbėdamas apie savo garsųjį paveikslą, tapusį vienu iš įrodymų, kad buvo priekabiauta dėl lyties, dailininkas priminė: "Aš ir anksčiau sakiau: jos meluoja, kai sako, kad aš jas nupaišiau. Jos savinasi svetimus kūnus, prieš 400 metų nutapytus Tiziano ir Francisco Goya. Aš juk padariau žinomų kūrinių replikas."

Šiuo metu P.Griušys prisipažino esąs Paryžiuje, VDA rezidencijoje, skirtoje akademijos dėstytojams ir studentams. "Eisiu Velazquezo pasižiūrėti", – užsiminė dailininkas. Paryžiuje jis sakėsi ieškąs kūrybinių idėjų, o kursiąs, grįžęs namo į Šančius. "Neplanavau čia važiuoti, bet kažkas pastaruoju metu atsisakė ir man padarė kaip dovaną, sako, tu važiuok", – pasakojo gegužės pabaigoje 60-metį atšventęs P.Griušys.

Jaučia susidorojimą

Skundą parašiusi J.Jarulytė sakė, kad Lygių galimybių kontrolieriaus išvada ją tenkina. Moteris tvirtino šiuo metu nesvarstanti galimybės kreiptis į teismą ir reikalauti iš P.Griušio kompensacijos už patirtą moralinę žalą. Dailininkė vylėsi, kad kontrolieriaus išvada taps precedentu, paskatins Lietuvos moteris panašiais atvejais viešinti priekabiavimą. "Jei šiame kolektyve tai nutiko, ko gero, nutinka ir kitur. Bet moterys bijo kažkur kreiptis, bijo iškelti šią problemą. Taip neturėtų būti", – teigė pašnekovė.

Ji prisiminė prieš rašydama skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai kreipusis į VDA KF dekaną Joną Audėjaitį. "Kreipiausi ir sakiau, kad mane tokia aplinka žemina, kai dėstytojai aptarinėja tą kūrinį. Darbo aplinkoje to neturėtų būti. To kūrinio nuotrauką dėstytojai vyrai buvo pasidėję ant stalo katedroje ir aptarinėjo, taip pat studentai manęs apie tai klausinėjo. Buvo akivaizdu, kad viskas vyksta darbo kontekste, tačiau fakulteto išvadose visi neigia buvus priekabiavimą, – prisiminė J.Jarulytė. – Dabar, kai Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pripažino priekabiavimo faktą ir įgaliojo fakulteto dekaną pagal kompetenciją įvertinti tokį P.Griušio elgesį, akivaizdu: reikėjo praeiti ilgą, keletą mėnesių trukusį ratą, kad tie klausimai vėl, jau pripažinus priekabiavimo faktą, grįžtų tam pačiam dekanui."

Dailininkė prisipažino fakultete pajutusi tam tikrą atstūmimą ir susidorojimą po to, kai iškėlė priekabiavimo problemą. "Situacija tokia, kad man sumažino darbo krūvį. Man apie tai pranešė programos koordinatorius. Kadangi krūvius skirsto P.Griušys, spėju, kad be jo žinios tai negalėjo būti padaryta. O J.Aukštikalnytei-Varkulevičienei, kuri nepasirašė skundo, bet katedroje kėlė problemas, pavyzdžiui, gėrimo, ji buvo atestuota, kas privaloma daryti kas penkeri metai, ir pripažinta neišėjusi atestacijos, netinkama toliau dirbti lektore", – pasak J.Jarulytės, vienuolika metų iki tol kolegė dirbo, jos kompetencija nebuvo abejojama.