Kolegijos argumentai

V.Beleckas dar turi teisę šią teisėjų kolegijos, kurią sudarė Svetlana Jurgaitienė, Evaldas Gražys ir Aušra Vingilė, nutartį per septynias dienas apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui. O nieko iš to nepešus, po metų vėl rašyti tokį patį prašymą įkalinimo įstaigos administracijai. Ir ši vėl privalės kreiptis su tokiu pačiu teikimu į teismą.

Savo sprendimą atmesti teikimą dėl V.Beleckui paskirtos laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimo bausmę – ne mažesnę, kaip penkerių metų, tačiau ne didesnę, kaip dešimties, kolegija motyvavo tuo, kad tai yra tik galimybė, o ne būtinybė. Ir ši išimtis gali būti taikoma, tik nustačius itin nepriekaištingą nuteistojo elgesį bausmės atlikimo metu. O V.Beleckas, nepaisant to, kad buvo ne kartą skatintas – už dalyvavimą kursuose bei viktorinose, tačiau ir baustas už vidaus tvarkos pažeidimus bei draudžiamų daiktų turėjimą. Be to, prieš pusantro mėnesio atlikus socialinį tyrimą, konstatuota, kad jo pakartotinio nusikalstamo elgesio rizika yra vidutinė (51 balas). Ir, palyginus su tokiu pačiu tyrimu, atliktu prieš pusketvirtų metų, ji sumažėjo tik dviem balais.   

Kaip jau rašyta, V.Beleckas buvo pareiškęs, kad šio sprendimo paskelbime dalyvauti nenori. Lauks jo atsiunčiamo paštu. Nors svarstant minėtą teikimą taikyti ir jam prieš kelis mėnesius įsigaliojusią Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti skirtą bausmę, dalyvavo nuotoliniu būdu.

Minėtos įkalinimo įstaigos atstovas teikime nurodytus teiginius, kad per tuos daugiau kaip trejus metus, kai V.Beleckas atvyko pas juos iš Lukiškių, jis penkis kartus baustas už vidaus tvarkos pažeidimus, tačiau dvylika kartų skatintas, buvo linkęs papildyti tuo, kad paskutinį kartą nuobauda šiam kaliniui buvo skirta pernai Vėlinių išvakarėse – už alkoholio surogatų vartojimą. Už tai jis be eilės pusmetį tvarkė įkalinimo įstaigos teritoriją. Tačiau šiuo metu galiojančių nuobaudų V.Beleckas neturi, bet yra atsisakęs siūlomo darbo, nors anksčiau dirbo skalbykloje darbininku.

Vladas Beleckas

Dangstėsi savo garbiu amžiumi

Pats V.Beleckas buvo linkęs atsikirsti, kad jau yra pensijinio amžiaus. Vasarį jam sukako 65-eri.

O vienam iš teisėjų kolegijos narių pasiteiravus, ar jis jau atlygino visą priteistą žalą, tikino, kad, kol dirbo skalbykloje, – po truputį ją mokėjo. Tačiau, dabar esą tokios galimybės nėra, nes suradus daugiau pagrobtų paveikslų, nėra reikiamai sutvarkyti dokumentai.

Aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai.

„Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą“, – liko ištikimas sau ir nagrinėjant Pravieniškių pataisos namų teikimą jau ne kartą šokiruojančiais pareiškimais pagarsėjęs V.Beleckas.

Prisimintos dieviškos dorybės

Kaip ir nagrinėjant R.Mikutavičiaus nužudymo bei kolekcijos pagrobimo bylą, V.Belecką gynė advokatas Ričardas Girdziušas.

„Teismas turi atsižvelgti, kad viltis, kaip ir meilė bei tikėjimas, yra viena iš dieviškų dorybių“, – teigė šis, akcentuodamas, kad teismo neprašoma paleisti jo ginamojo į laisvę. Tik pakeisti įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą bausmę. O V.Beleckui – jau 65-eri, kai, tuo tarpu vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos daugiau, kaip 69-eri metai. Ir esą visuomenės interesai, sušvelninus jam skirtą bausmę, nebus pažeisti, nes, būdamas tokio amžiaus, jis, kažin, ar jau kelia grėsmę.

Be to, ir V.Belecko už grotų padaryti pažeidimai, anot R.Girdziušo, yra menkaverčiai. Ir padaryti tada, kai dar nebuvo vilties, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė gali būti sušvelninta.

Prokuroras prašė teismo teikimo netenkinti.

Ričardas Girdziušas

Šauksmas tyruose

Pats V.Beleckas, prieš išjungiant ekraną, paprašė teisės į dar „kelis žodžius“. „Padariau baisų nusikaltimą ir negaliu jau nieko atstatyti. Tačiau esu vienintelis tarp nuteistųjų iki gyvos galvos, kuris nieko nenužudė. Pasigailėkite!“ – buvo linkęs akcentuoti vienas iš garsiausių šalies kalinių.

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius buvo nužudytas, būdamas dvejais metais jaunesnis už dabartinį V.Belecką. 1998-ųjų birželio 30-osios pavakarę jis buvo įviliotas į spąstus ir nusivežtas į specialiai šiam tikslui išnuomotą butą Panemunės Mažosios gatvės keturaukštyje – esą apžiūrėti antikvarinės lovos. Ten apsvaigintas eteriu ir, anot ekspertų, dar gyvas įmestas į Nemuną – susuktas į vielos tinklą, prie kurio buvo prikabintas betono luitas.

Iš tą patį vakarą dingusios nužudytojo meno kolekcijos, kurią jis žadėjo padovanoti Kaunui, rasta tik dalis. Pavyzdžiui, iš 52 į jos katalogą, išleistą likus dviem metams iki tragedijos, įtrauktų paveikslų iki šiol nerasta aštuoniolikos. O ir dalies rastųjų jau buvo neįmanoma restauruoti – dėl jų būklės.

Pasak Kauno apygardos teismo atstovės Joanos Daubaraitės, įsigaliojus Baudžiamojo kodekso pataisai, leidžiančiai peržiūrėti nuteistiesiems iki gyvos galvos, kurie jau kali 20 metų, skirtas bausmes, jų teismas sulaukė jau devyniolikos tokių Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikimų. Kol kas išnagrinėti tik keturi. Ir visi jie atmesti.

Portalui kauno.diena.lt pasiteiravus V.Belecko advokato R.Girdziušo, ar jis ketina skųsti atmestą teikimą, ar dar tarsis dėl to su ginamuoju, šis atsakė: „Manau, kad reikėtų.“

Skydu tapo amžius

Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos teikime taikyti ir V.Beleckui minėtą prieš kelis mėnesius įsigaliojusią Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti skirtą bausmę, vienas iš garsiausių šalies kalinių dalyvavo nuotoliniu būdu.

Jis buvo apsirėdęs kaip į pokylį.

Vladas Beleckas

Pravieniškių pataisos namų atstovas teikime nurodytus teiginius, kad per tuos daugiau kaip trejus metus, kai V.Beleckas atvyko pas juos iš Lukiškių, jis penkis kartus baustas už padarytus dešimt vidaus tvarkos pažeidimų, tačiau dvylika kartų skatintas, buvo linkęs papildyti tuo, kad paskutinį kartą šis kalinys baustas pernai spalį – už alkoholio surogatų vartojimą. Tačiau šiuo metu galiojančių nuobaudų neturi. Ir yra atsisakęs siūlomo darbo, nors anksčiau dirbo skalbykloje darbininku.

Pats V.Beleckas teisinosi, kad jau yra pensijinio amžiaus. Vasarį jam sukako 65-eri. O vienam iš teikimą nagrinėjančios teisėjų kolegijos narių pasiteiravus, ar jis jau atlygino visą priteistą žalą, tikino, kad, kol dirbo skalbykloje, – po truputį ją mokėjo. Tačiau, dabar esą tokios galimybės nėra, nes suradus daugiau pagrobtų paveikslų, nėra reikiamai sutvarkyti dokumentai.

Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą.

„Be to, aš galiu nurodyti, kur yra likę nerasti paveikslai, kaip tai padariau prieš pusmetį pas mane apsilankius jų paieškai vadovaujančiam prokurorui. Jie – pas Edmundą Burdą, kuris – jau du kartus teistas už jų realizavimą“, – teigė V.Beleckas.

Kaip ir nagrinėjant R.Mikutavičiaus nužudymo bei jo kolekcijos pagrobimo bylą, V.Belecką gina advokatas Ričardas Girdziušas. Anot pastarojo, jo ginamojo padaryti pažeidimai už grotų yra menkaverčiai. Be to, padaryti, kai dar nebuvo vilties sušvelninti jam skirtą bausmę. „Teismas turi atsižvelgti, kad viltis, kaip ir meilė bei tikėjimas, yra viena iš dieviškų dorybių“, – teigė R.Girdziušas, akcentuodamas, kad teismo neprašoma paleisti jo ginamojo į laisvę. Tik pakeisti įkalinimą iki gyvos galvos į terminuotą bausmę. O V.Beleckui – jau 65-eri, kai, tuo tarpu vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje – vos daugiau, kaip 69-eri metai. Ir esą visuomenės interesai, sušvelninus jam skirtą bausmę, nebus pažeisti, nes, būdamas tokio amžiaus, jis, kažin, ar jau kelia grėsmę. Be to, paaiškėjo, kad V.Belecko laukia nesulaukia nuosavą namą turinčios dvi jo seserys bei brolis. Ir ne vieną nekilnojamąjį turtą, anot paties V.Belecko, turinti jo žmona.

Ričardas Girdziušas

Prokuroras prašė teismo teikimo netenkinti. Pats V.Beleckas, prieš išjungiant ekraną, paprašė teisės į dar „kelis žodžius“. „Padariau baisų nusikaltimą ir negaliu jau nieko atstatyti, bet esu vienintelis tarp nuteistųjų iki gyvos galvos, kuris nieko nenužudė. Pasigailėkite!“ – prašė vienas iš garsiausių šalies kalinių, pareiškęs, kad sprendimo paskelbime dalyvauti nenori. O šis bus skelbiamas dar šią savaitę.

Paklusta Strasbūrui

Kaip jau rašyta, už Baudžiamojo kodekso pataisą, kad nuteistieji iki gyvos galvos po 20 metų įkalinimo gali prašyti teismo peržiūrėti bausmę, šių metų kovą balsavo 87 Lietuvos Respublikos Seimo nariai. Nė vienas iš dalyvavusiųjų šiame balsavime nebuvo prieš. Šeši susilaikė.

Pagal jų priimtas pataisas, įvertinęs šios kategorijos nuteistojo elgesį teismas gali, bet neprivalo nustatyti jam terminuotą laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki dešimties metų.

Šio įstatymo projektas buvo parengtas, įgyvendinant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl septynių įkalintųjų Lietuvoje iki gyvos galvos skundo. Šis 2017 metais konstatavo, kad Lietuva pažeidžia iki gyvos galvos nuteistų asmenų teises, nesudarydama jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę. Tuo pačiu pažeisdama ir draudimą kankinti.

„Kad ir kokios ilgos ir pelnytos būtų jų kalinimo bausmės, jie tebeturi teisę tikėtis, kad kada nors galėtų išpirkti kaltę už savo įvykdytus nusižengimus. Tokia viltis neturėtų būti iš jų visiškai atimama. Atimti iš jų šį vilties pojūtį reikštų atimti fundamentalų jų žmoniškumo aspektą, ir šitaip pasielgti būtų žeminama“, – rašoma minėtame Strasbūro teismo sprendime.

Anot šio teismo, prezidento malonės sistema Lietuvoje faktiškai nesuteikia iki gyvos galvos įkalintam asmeniui galimybės žinoti, ką jis arba ji turėtų padaryti, kad būtų paleistas, ir kokiomis sąlygomis.

Birželio pabaigos duomenimis, Lietuvoje buvo 122 iki gyvos galvos nuteisti kaliniai.

Priėmus minėtą Baudžiamojo kodekso pataisą, Kauno apygardos teismas, kurio valdose yra Pravieniškių pataisos namai, iš šios įkalinimo įstaigos, ne per seniausiai priėmusius ir buvusius Lukiškių kalinius, iki birželio pabaigos jau gavo šešiolika teikimų dėl galimo šios pataisos taikymo.

Anot Kauno apygardos teismo atstovės Joanos Daubaraitės, kol kas nepatenkintas nė vienas iš jų. Tačiau dar ne visi minėti teikimai išnagrinėti.

Mįslių dar liko

V.Beleckas buvo nuteistas iki gyvos galvos už R.Mikutavičiaus nužudymo bei jo meno kolekcijos pagrobimo organizavimą 2000-ųjų rugsėjį.

Kartu su juo teisti šių nusikaltimų vykdytojai atsipirko švelnesnėmis bausmėmis. Ivanui Kvaskovui, po kelių mėnesių nusižudžiusiam Alytaus pataisos namuose, buvo skirta 22 metų laisvės atėmimo bausmė. Artūrui Daškovskiui – devyniolikos metų. Valdui Puodžiūnui – trylikos.

Įskaičiavus į skirtas bausmes ir laiką už grotų, praleistą iki nuosprendžio, du pastarieji jau jas atlikę bei paleisti į laisvę.

O V.Beleckas 2016-aisiais Vilniaus apygardos teismo sprendimu perkeltas iš Lukiškių, kuriose kalėjo beveik septyniolika metų, į Pravieniškių pataisos namus. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas ir buvo tokį Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos teikimą atmetęs. Tačiau V.Belecko skundą dėl tokio sprendimo nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad R.Mikutavičiaus nužudymo ir kolekcijos pagrobimo organizatorius savo elgesiu už grotų įrodė, kad laisvės atėmimo sąlygos jam gali būti sušvelnintos.

Garsus kunigas ir visuomenės veikėjas R.Mikutavičius buvo nužudytas prieš 21-erius metus, būdamas 63-ejų. 1998-ųjų birželio 30-osios pavakarę jis buvo įviliotas į spąstus ir nusivežtas į specialiai šiam tikslui išnuomotą butą Panemunės Mažosios gatvės keturaukštyje – esą apžiūrėti antikvarinės lovos, kurią R.Mikutavičius svajojo įsigyti. Ten apsvaigintas eteriu ir, anot ekspertų, dar gyvas įmestas į Nemuną – susuktas į vielos tinklą, prie kurio buvo prikabintas betono gabalas.

Iš tą patį vakarą dingusios nužudytojo meno kolekcijos, kurią jis žadėjo padovanoti Kaunui, rasta tik dalis. Pavyzdžiui, iš 52 į jos katalogą, išleistą likus dviem metams iki tragedijos, įtrauktų paveikslų iki šiol nerasta aštuoniolikos. O ir dalies rastųjų dėl jų būklės jau buvo neįmanoma restauruoti, nes jie aptikti laikomi visai tam nepritaikytose sąlygose – Šančių sandėliuke ar pas V.Belecko artimuosius.