Laiko klausimas
"Kada turėsime šuniuką?" – mažųjų klausimas pastaruosius metus, o gal ir pusantrų skambėjo dažniau nei maldininkų lūpose "Tėve mūsų". Dukrų bučinių ir dusinančių apkabinimų neišvengė nė vienas, bent šiek tiek pažįstamas keturkojis – kaimynų Rokis, draugų Bugis ir kolegės Verutė.
"Kada, kada, kada?" – akimis lydėdamos mažus, didelius, margus, vienspalvius, trumpakojus ir ilgaausius, vietoje nenustygo jaunosios kinologės. Neneigsiu, apie augintinį galvojome. Aš apie bet kokį, vyras – apie kilmingą bulterjerų veislės patiną, rudos spalvos, su dokumentais. Aš galvojau širdimi, vyras, kaip kiti pasakytų, – protu.
"Kas kelsis rytais, kai už lango pliaups lietus? Kur dėsime augintinį, kai važiuosime prie jūros?" – į vienintelį mano argumentą, kad nepaisant klausimų "Kas? Kur? Kaip?", kiekvienas vaikas turi augti su naminiu gyvūnu, vyras žėrė savus kontrargumentus. O mažosios toliau mudu rėmė prie sienos.
Praėjusią žiemą Kalėdų Senelis amsinčio bičiulio po egle neįtupdė – kartoninėje dėžutėje paliko viltingą raštelį: "Žinau, kad norite, bet šuniukui dar per anksti. Luktelėkite." Velykinės dovanos ir maišeliai darželio baigimo proga taip pat neprivertė pritūpti iš nuostabos – nei lėlė "Lol", nei Elzos ir Anos dėlionė, nei šukos su žėrinčiais akmenukais nebuvo toji dovana.\
Tėčiui paglosčius kambario draugo galvą, šis jam atsilygino rankos lyžtelėjimu. Tiesa, tos dienos ramybė truko lygiai tris valandas.
Nusprendžiau už tėtį
"Kadaaaaa?" – spalio 12-ąją užpūtusi septynias žvakutes ant torto, savo klausimu vyresnėlė darsyk smeigė į širdį. Pastaroji po dviejų dienų dužo – pasiėmęs mamą, dangus tėtį pasmerkė vienatvei. Supratau, kaip smarkiai jį mylėčiau, savo dėmesio ir skiriamo laiko nuotrupomis neužpildysiu tuščios vietos nei krūtinės kairėje pusėje, nei kambaryje, kuriame kartu su mama tėtis leido kiauras dienas.
"Gal jam būtų linksmiau, jei namuose apsigyventų šunelis?" – tai ištaręs vyras nė neįtarė, kad žodžius sugersiu kaip išdžiūvusi žemė vandenį. Mintis patiko ir tuo metu ligoninėje gulėjusiam tėčiui.
"Neužsisėdėsiu namie, o ir kai grįšiu bus kam prie kojos prisiglausti", – galvos linktelėjimu jis atrišo mano rankas.
Nespėjusi įlipti į ligoninės liftą, ėmiau naršyti virtualiojoje erdvėje. Žinojau, ko noriu aš, tačiau aiškiai suvokiau – jaunas, judrus namų graužtukas tėčiui ne pats geriausias kompanionas. Jam reikia bendraamžio – vienišo, su skaudančia širdimi ir dar nepalaidota viltimi.
Iš pradžių svarsčiau pasinaudoti "Penktos kojos" siūloma programa "Senjorai". Tiesa, liūdnos garbaus amžiaus keturkojų akys ekrane mane vertė jaustis nepatogiai. Nė vienam jų pasakyti "taip" neišdrįsau. Bijojau, kad netekties skausmo pakirstam tėčiui bus pernelyg sunku ištarti "sudie" naujam bičiuliui, jei šį pasiims šunų rojus. Nesuviliojo ir programos privalumai – nemokamas maistas ir gydymas.
Meilė gimė akimirksniu
Bosiuką virtualiojoje erdvėje pamačiau atsitiktinai. Šunų prieglauda "Lesė" pasidalijo keliomis nuotaikingomis mišrūno takso nuotraukomis ir trumpu jo gyvenimo istorijos aprašu. Penkerius metus Bosiukas gyveno šeimoje, buvo sotus ir laimingas. Deja, dėl nežinomų priežasčių, pačioje savo brandoje rudakis pateko į prieglaudą. Iš jos – į nuostabios moters namus, kurių šis nepanoro dalytis su senbuvėmis katėmis. Savaime suprantama, miauksinčios egoistės su naujuoju įsibrovėliu taip pat nesitaikstė.
"Vėl bandome rasti namus Bosiukui...", – pamačius šią eilutę, buvusios prieš ir po, regis, ištirpo.
Vyras į mano užsidegimą žiūrėjo skeptiškai. Pakišęs mintį apie naują gyventoją, vėliau pats ėmė dvejoti, ar tėtis susitvarkys su juo. Ar pajėgs kelis kartus per dieną vesti į lauką.
"Mes vedžiosime, maitinsime, glostysime ir žaisime", – žinojau, kad vaikų pažadai neretai būna šakėmis rašyti, tačiau tąsyk patikėjau dukromis.
Likus dienai iki tėčio grįžimo namo, išskubėjau į Vilniaus "Lesę". Ten, parištas raudonu pavadėliu, mūsų ketveriukės laukė Bosiukas. Kol antroji šeimininkė braukė išsiskyrimo ašarą, užpildžiau dokumentus. Pasižadėjau rūpintis naujuoju bičiuliu ir jį mylėti, dingus – pranešti, apsigalvojus – grąžinti.
Į krepšį įsimečiau šunų maistu apkibusį skiepų pasą, seilėtus Bosiuko žaislus, pledą, su jo kvapu iš ankstesnių namų ir indelį, su skanėstais, kuriais už paklusnumą trumpakojį vikruolį lepino kačių karalienė. Tikiuosi nesupyks, bet būtent taip praminiau tą besišypsančią moterį, kuri po mėnesio draugystės mums patikėjo Bosiuką.
"Kai įsėsite į automobilį, jis cyps. Paglostykite ir jei galite, retsykiais parašykite, kaip jums sekasi", – už mėlyno automobilio lango ašaromis darsyk apsipylė ankstesnioji šeimininkė.
Tikiu, dar tos pačios dienos vakarą gavusi laišką iš Kauno, ji miegojo ramiau. Kelionė, dėl kurios nerimavo geraširdė moteris, Bosiukui neprailgo, nes iki pat namų durų jį šildė keturios mažos rankytės. Dvi jų netruko įrodyti ir savo brandą – pirmojo šeimyninio pasivaikščiojimo metu surinko tai, ką po savęs paliko naujasis draugas.
Paspruko iš namų
Jau kitądien šunelį su visu kraičiu įkūriau savo vaikystės namuose. Baiminausi, kaip po mėnesio reabilitacijos dviejų kambarių tuštumą pakels skaudanti tėčio širdis. Nerimavau, kad išdraskyta sielvarto, ji nesugebės priimti Bosiuko.
"Šarūne, viskas bus gerai", – stebėdama, kaip naujakurys uosto namų kampus, raminau save. Akmuo nuo širdies nusirito, kai jiedu susitiko. Tėčiui paglosčius kambario draugo galvą, šis jam atsilygino rankos lyžtelėjimu. Tiesa, tos dienos ramybė truko lygiai tris valandas. Pasinaudojęs kaimyno skambučiu, siauru plyšiu tarp durų ir tėčio lėtumu, namų ir Kauno naujokas dūmė lauk. Kaip dabar menu, stoviu tamsoje paskendusioje krepšinio aikštelėje ir svarstau, į kurią pusę bėgti. Kairėje – namai ir kiemai, dešinėje – medžiai, o už jų judri gatvė.
"Ar ne jūs ieškote taksiuko?" – išgirdęs mano šūksnius, vyras iš automobilio tikslių gairių nenurodė, tačiau suteikė vilties, kad Bosiukas kažkur čia.
Man vis dar besiblaškant po kiemą, pyptelėjo telefonas, o jo ekrane pasirodė bėglio nuotrauka, kurią atsiuntė bičiulė. Pasirodo, šunelis įsmuko į netoliese buvusio sporto klubo moterų persirengimo kambarį. Tądien įsitikinau, kokia stipri gyvūnų mylėtojų bendruomenė – nuotrauka, kurią į virtualiąją erdvę įkėlė mūsų augintinį rankose laikęs treneris, per kelias minutes pasidalijo bent keli šimtai internautų.
Pirkiniai bičiuliui
Supratau, kad Bosiukas – kietas riešutėlis, todėl jau kitądien prie bėglio antkaklio prisegiau kaulo formos žetoną su jo vardu ir savo telefono numeriu. Nors šunelis ženklintas mikroschema, nusprendžiau, kad dviguba apsauga jam tikrai nepakenks.
Rožinės spalvos žetonas buvo vienas pirmųjų pirkinių, kuriuo aprūpinau naująjį mūsų šeimos narį. Specializuotoje gyvūnų parduotuvėje, kurioje iki tol periodiškai pirkau šuniškus skanėstus pliušiniams dukrelių keturkojams, šįsyk čiupau viską iš eilės. Dvigubą dubenėlį, tris didesnius maišelius ėrienos skonio sauso maisto, skirto specialiai vyresniems šunims, kelis indelius lengvai virškinamų konservų su kalakutiena ir sūriu.
"Sudėtyje nėra sojų, minimali grūdų priemaiša. Taip pat nėra jokių konservantų ir dirbtinių dažomųjų medžiagų. Sandari aliuminio pakuotė išlaiko natūralų skonį ir aromatą", – parduotuvės konsultantė kalbėjo taip įtikinamai, kad paėmiau papildomus du su jautiena, triušiena ir žolelėmis.
Prigriebiau dar ir kelias pakuotes šuniškų skanėstų. Jais ankstesnioji šeimininkė rekomendavo motyvuoti Bosiuką.
"Šampūno reiks?" – išgirdusi dar vieną konsultantės klausimą supratau, kad reiks ne tik jo. Po akimirkos į mano glėbį sukrito trumpaplaukiams skirtas šepetys, lašeliai nuo blusų, vaistai nuo kirmėlių ir chaki spalvos striukė dirbtinio kailio gobtuvu, kad atvėsus orams Bosiukas neperšaltų. Pavadėlio pirkti nereikėjo – jį giminaičiui perleido pliušinis Mažasis Kaspinėlis, didžiojoje dukrelių šunų kolekcijoje užimantis lyderio poziciją.
Visko mokomės kartu
Šiandien išdykėlis takso mišrūnas naujuose namuose jau ketvirtą savaitę. Tiek pat mes pratinamės prie vieni kitų ir naujovių.
Tėtis – prie Bosiuko, vaikštynės su ratukais ir tuščio mamos kambario. Bosiukas – prie tėčio, mergaičių lipšnumo, savo baimių ir vardo, kuriuo pakviestas vis dažniau atsišaukia.
Aš pratinuosi prie naujos dienotvarkės ir maršruto į darbą. Mano didžiulei nuostabai, tą entuziastingai daro ir vyras. Vyresnėlę pristatęs į mokyklą, o mažąją į darželį, rytais, kur kas dažniau nei aš, jis lekia pas Bosiuką. Vakarinių pasivaikščiojimų iniciatyvą mylimasis taip pat perėmė į savo rankas. Žinoma, drauge su mažosiomis, kurioms frazė "Šiandien nevedžiosite Bosiuko", dabar skamba kaip didžiausia bausmė.
Nesuplanuotus savaitgalius Bosiukas taip pat spėjo pakoreguoti – juose atsirado daug miško takelių. Linksmuolio atėjimas į šeimą paveikė ir mergaičių pliušinių šunų kolekciją – tikiu, bent laikinai eksponatai joje nustojo daugintis.
Tai dar ne viskas. Paskutinį kartą paprašytos rinktis tarp kino teatro ir vaikų kambario, dukrelės pageidavo sukti senelio namų link. Paklaustos, ar po pietų norėtų ledų ar saldainio, į pirkinių krepšelį jos krovė lauktuves savo trumpakojui.
"Jis labai apsidžiaugs", – žvelgdama į mylimiausiasias supratau, kaip smarkiai jos paaugo vos per mėnesį. Ne centimetrais, o savo globėjiškumu ir atsakomybe.
