Jo teigimu, valstybė būsto prieinamumo gyventojams stiprinimui iki šiol skiria per mažai dėmesio.

„Valstybė nėra identifikavusi, kad yra viešo intereso objektas: kad būstas būtų įperkamas, kad gyventojai turėtų tinkamo standarto būstą, kad benamystė būtų irgi valstybės problema“, – ketvirtadienį nekilnojamojo turto (NT) konferencijoje „Core“ sakė S. Gentvilas.

„Reikia valstybės intervencijos, kuri pasireikštų keletu krypčių“, – teigė jis.

Anot S. Gentvilo, pirmiausia reiktų „lengvinti būsto nuosavybę“, „normuoti galimybę“ būstą įsigyti su mažesniu įstatiniu kapitalu, pirmiausia – didmiesčiuose.

Dar jis pažymėjo, jog paramos būstui schema turėtų būti perorientuota iš regionų į didmiesčius.

Mums reikia apsaugoti ir pasakyti, kad būsto nebūtina įsigyti, bet turi būti saugu jį nuomotis.

 

„Kur realiai yra būsto įperkamumo problema“, – teigė ministras.

Pasak jo, taip pat Lietuvoje svarbu stiprinti nuomos galimybes.

Jo teigimu, nuomos rinka šiuo metu nėra paranki investuotojams, taip pat, dėstė S. Gentvilas, ji nesaugi šeimoms su vaikais, kurios norėtų nuomotis ilguoju laikotarpiu, kadangi nėra garantijos, jog nuomotojas iškeldins ar neproporcingai pakels nuomą.

„Mums reikia apsaugoti ir pasakyti, kad būsto nebūtina įsigyti, bet turi būti saugu jį nuomotis. Turi atsirasti galimybės gyvenant ilgai privačiame nuomojamame būste, (...) kad jei savininkas nori išparduoti turtą, kad valstybė jį nupirktų ir išlaikytų tą gyventojo būstą“, – sakė S. Gentvilas.

Daugiau instrumentų formuoti būsto politiką ketinama siūlyti suteikti ir savivaldai, dar teigė jis.

„Trečioji kryptis yra savivaldybių instrumentų sukūrimas, nes savivalda nuo šiol valdydama žemę turi eiti į privačias partnerystes su NT vystytojais ir kalbėti apie pasiūlos sukūrimą prieinamam būstui tiek miestuose, kur yra labai karšta, tiek regionuose, kur nėra pasiūlos“, – sakė S. Gentvilas.

Ministras paminėjo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) studiją, esą atskleidusią, jog Lietuvoje būstas „tapo brangiausias per pastarąjį laikmetį“, trūksta socialinio būsto.

Be to, akcentuoja jis, 94 proc. šalies būstų yra privatūs. „Viena vertus, tai gerai, nes savininkas visada gins šitą šalį, bet, kita vertus, ar tikrai proporcinga, kad 94 proc. būsto fondo yra privati nuosavybė“, – sakė ministras.

(...) Kita vertus, ar tikrai proporcinga, kad 94 proc. būsto fondo yra privati nuosavybė.

 

Ministro duomenimis, be kita ko, būstui Lietuvoje skiriama 15 proc. išlaidų, kas reiškia, jog daug gyventojų neišgali įsigyti ir pagerinti savo gyvenamosios vietos.

„Infliacija yra didelė, o būsto standartas žemas. Ir mums akivaizdu, kad gal neturime lūšnynų, kaip kitos besivystančios šalys, bet mums iš principo reikia ieškoti, kaip atnaujinti Lietuvoje esantį būstą“, – tęsė jis.

Pasak S. Gentvilo, nuo šių metų, Aplinkos ministerijoje sukurta būsto formavimo politikos grupė, jai Finansų ministerija skyrė finansavimą Lietuvos būsto strategijai paruošti.

Anonsuodamas kitus ateities NT sektoriaus reguliavimo pokyčius S. Gentvilas teigė, jog bus tęsiamas Statybos kodekso kūrimas, remiantis EBPO rekomendacijoms bus mažinamas statybos leidimų kiekis, konsoliduojamas statybos atestatų skaičius.

Be to, Seimo pavasario sesijoje Aplinkos ir Kultūros ministerijos ketina siūlyti, jog statyboms į paveldosaugos sąrašus įtrauktose vietovėse nereiktų Kultūros paveldo departamento leidimo, jis atliks tik vertinimą.

Dar, pasak ministro, pavasarį parlamentui bus siūloma reformuoti garažų, sodininkų ir pan. bendrijas, sukurti naują juridinę formą, skirtą „nuosavybės teise valdyti bendrojo naudojimo objektus“.

Seimas antradienį svarstydamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo pataisas pritarė tokiam „valstiečio“ Viktoro Rinkevičiaus siūlymui.

V. Rinkevičiaus teigimu, reikia gerbti Konstituciją, kur parašyta, kad nuosavybė neliečiama.

Jis priminė, kad anksčiau jau yra galiojęs draudimas prie sodybų artintis arčiau nei 100 metrų.

Tuo tarpu konservatorius Sergejus Jovaiša tikino, kad grybautojai ir uogautojai į privačias valdas nesiveržia: „Kas iš jūsų matė, kad ateitų į jūsų kiemą kažkas grybų, uogų pasirinkti?“   

„Valstietis“ Valius Ąžuolas aiškino, kad „ne visi, turintys namus miške ar prie miško, turi ir namų valdas“.

„Turi miško, žemės, bet nėra įforminta namų valda. Kiekvienas žmogus savo kiemą turi turėti neliečiamą“, – tvirtino V. Ąžuolas. 

Tad Ukmergės rajono savivaldybė planuoja iš savininkų išpirkti dalį paežerės žemės, kurios hektaro kaina – apie 25 tūkst. eurų, rašo dienraštis „Lietuvos žinios“.

Ukmergės savivaldybės tarybos posėdyje spalio pabaigoje bus teikiamas klausimas dėl žemės sklypo Pabaisko seniūnijoje, šalia Žirnajų ežero, išpirkimo visuomenės reikmėms – paplūdimiui įrengti. Lėšų šiam sklypui pirkti bus paimta iš Ukmergės rajono savivaldybės biudžeto.

Pabaisko seniūnas Gediminas Lapukas „Lietuvos žinioms“ pasakojo, jog jį prie sienos remia vietos gyventojai, tad jis ir yra vienas iniciatorių, reikalaujančių neprieinamą tapusį Žirnajų ežerą padaryti pasiekiamą visiems, norintiems prie jo ilsėtis. „Šiemet jau bus 20 metų, kai 1997-aisiais savininkams buvo išdalytos šį ežerą supančios žemės. Paskui paaiškėjo, jog žemė išdalyta taip, kad prie ežero nepalikta prieigos – atkirstas kelias vietos gyventojams ir prie vandens, ir prie paplūdimių, kurie irgi tapo privatūs“, – sakė seniūnas.

Anot seniūno, nė vienas iš Ukmergėje tada žemes dalijusių žemėtvarkininkų šiuo metu jau nebedirba, tad tarsi nėra iš ko reikalauti atsakomybės. „Galima teismo tvarka ginti viešąjį interesą, bet visi žinome, koks tai ilgas procesas“, – sakė G. Lapukas. Jis teigė girdėjęs, kad už hektarą žemės prie Žirnajų ežero šiuo metu jos savininkai prašo apie 25 tūkst. eurų.

Tarnavo kaip degalų bazė

G.Vasiliauskas pakliuvo į biurokratinius, o gal į valdininkiško atsainumo gniaužtus.

Dar 2010 m. prie Kauno marių jis įsigijo nebenaudojamą pastatą. Jis anksčiau tarnavo kaip bazė, kur buvo įpilami degalai laivams.

Iš Klaipėdos bendrovės įsigyta nuosavybė – 50 kv. m  ploto statinys T.Masiulio g. 21B, kurio paskirtis – ūkinis pastatas.

Prie marių netoliese stūkso ir kitas nenaudojamas pastatas, priklausantis bendrovei "Uneta".

Atsigaunant Kaunui vis daugiau vilčių dedama, kad pagaliau atgis ir Kauno marių krantinė: iš pelenų pakils prie jos esančios griuvenos, atsiras paslaugų upeiviams ir pakrantės poilsiautojams.

Deja, atrodo, kad valstybės įmonėje Vidaus vandens kelių direkcijoje (VVKD) tebekaraliauja stagnacija ir trauktis ji niekur neketina.

Ketino investuoti

Pirkdamas pastatą G.Vasiliauskas išsiaiškino: jis turi pamatus, stogą, sienas, tad yra visavertis ir nelaikinas statinys.

G.Vasiliausko planuose buvo siekis pastatą rekonstruoti, kad šis būtų naudingas tolimesniam krantinės vystymui. Pavyzdžiui, įrengti nuotekų atidavimo siurblinę, atvesti geriamąjį vandenį, kad laivelių savininkai galėtų pasipildyti vandens atsargas, įrengti tualetą, keleivių laukiamąjį, informacinį stendą, kavinukę, administracines patalpas, teikti prieplaukos paslaugas ir taip sukurti keletą darbo vietų.

Tačiau jis neįvertino, kad investicijas teks užšaldyti mažiausiai septyneriems metams. Visa tai dėl to, kad žemė po pastatu yra valstybės.

Aplink esančioje teritorijoje yra įrengtos stovėjimo aikštelės, laiptai vandeniui pasiekti, kuriuos VVKD valdo patikėjimo teise.

Tapęs savininku G.Vasiliauskas kantriai pradėjo minti slenksčius ir tvarkyti dokumentus, kad galėtų į pastatą investuoti ir jį eksploatuoti. Tam pirmiausia reikėjo gauti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) sprendimą jam išnuomoti valstybinę žemę, esančią po pastatu ir aplink jį, taip pat sutikimą, kad jis galėtų naudotis privažiavimo keliu.

NŽT pareikalavo projektą suderinti su statinius patikėjimo teise valdančia direkcija. Jos sutikimas rekonstruoti statinį ir išnuomoti G.Vasiliauskui žemę gautas dar 2010 m. Tuomet valstybės įmonei vadovavo Gintautas Labanauskas.

Laukė, kol apsikuops

Dar 2011 m. tuometis direkcijos vadovas G.Labanauskas ir G.Vasiliauskas oficialiai sutarė dėl žemės sklypo T. Masiulio g. 21B, Kaune, dokumentų tvarkybos.

Nusiunčiu prašomus dokumentus, atsakymų negaunu. Tada skambinu. Atostogauju, sako. Susitikimui paskiriame kitą dieną. Tada kaip tik tądien direkcijos atstovui atsiranda komandiruotė.

Pastato rekonstrukcijos iniciatyva iš pradžių ilgam buvo įstrigusi paaiškėjus, kad įregistruoti ne visi egzistuojantys direkcijos statiniai. Dėl to NŽT negalėjo derinti parengtų kadastrinių matavimų.

"Kantriai laukiau. Tuometė direkcijos valdžia norėjo susitvarkyti viską ir pritarė, kad visiems tik į naudą būtų, kad pakrantės objektai, tarp kurių ir vienas priklausantis man, būtų sutvarkyti", – prisiminė G.Vasiliauskas.

Anot jo, direkcijos atstovai nuolat susitikdavo ir su juo, ir su "Unetos", kuriai tebepriklauso mūrinis apgriuvęs pakrantėje esantis pastatas, atstovais. Direkcijos atstovai verslininkus, anot jų, ragino greičiau tvarkytis.

Pažaidė ir išspjovė

Galų gale direkcijai per ketverius metus pabaigus visus formalumus su jos valdomu valstybei priklausančiu turtu ir G.Vasiliauskui besitikint ilgai laukto starto pajudinti savo projektą bei realiai pradėti tvarkytis, valstybės įmonės optimizmas išblėso. Tiksliau, pasikeitė įmonės vadovai. VVKD direktoriumi tapo socialdemokratas Antanas Ivanauskas.

Tiesa, iš pradžių jos vadovai dar buvo linkę pažaisti su G.Vasiliausku.

NŽT paprašius pristatyti pakartotinį direkcijos pritarimą, jos vadovai ėmė elgtis stebėtinai vangiai, bet tikino toliau norintys bendradarbiauti. "Atnaujinome vizualizacijas. Pakartojome raštus, kad pastatas bus pritaikomas prieplaukos reikmėms", – pasakojo G.Vasiliauskas.

Anot jo, prasidėjo vilkinimas. "Nusiunčiu prašomus dokumentus, atsakymų negaunu. Tada skambinu. Atostogauju, sako. Susitikimui paskiriame kitą dieną. Tada kaip tik tądien direkcijos atstovui atsiranda komandiruotė", – vardijo, kaip sekėsi tartis, kaunietis.

Kadangi po to VVKD neinicijavo jokių tolesnių veiksmų, G.Vasiliauskas pats kreipėsi į NŽT dėl žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo.

Neapsikentęs vedžiojimo už nosies, surinkęs visus dokumentus ir turimą galiojantį pirmąjį sutikimą, kaunietis  pats kreipėsi į NŽT dėl valstybinės žemės nuomos.

NŽT, vadovaudamasi galiojančiu 2011 m. patvirtintu žemės dalių pastatams funkcionuoti nustatymo planu, parengė įsakymą sklypo naudotojams, kokiomis dalimis yra paskaičiuojamos žemės sklypo dalys nuomai ir panaudai sudaryti. Praėjusių metų pabaigoje, gavusi NŽT įsakymą, direkcija jį apskundė. Valstybės įmonės vadovai, net pabandė sumenkinti verslininko turtą. "Tokia valstybės įmonės pozicija privertė net suabejoti, ar Lietuvoje galioja įstatymai ir saugoma privati nuosavybė", – neslėpė verslininkas.

Valstybės įmonė apsimetinėja?

VVKD direktorius gamybos ir technikos reikalams Laimonas Kamienas "Kauno dienai" tikino, kad direkcija esą neturi nieko bendro su nesklandumais, kodėl pastato rekonstrukcija nepajudėjo iš mirties taško.

"Trukdžių p. G.Vasiliauskui investuoti į nuosavybę iš direkcijos pusės nėra buvę nei anksčiau, nei šiuo metu. Diskusijos vyko ir tebevyksta dėl žemės (žemės servituto), kurios direkcija nevaldo, tai patikėta Nacionalinės žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos", – bandė išvežioti L.Kamienas.

Raštu pateiktame atsakyme teigiama, kad 2016 m. rugsėjį direkcija iš NŽT Kauno miesto skyriaus yra gavusi įsakymą dėl žemės sklypo T.Masiulio g. 21B, Kaune, dalių nustatymo, parengtą pagal 2010 m. tuomečių direkcijos vadovų ir p. G.Vasiliausko pasirašytą sklypo pasidalijimo planą.

Anot jo, direkcija negali sutikti su valstybinės žemės nuoma G.Vasiliauskui, nes jo pastatas stovi ne ant žemės, o ant direkcijos valdomos aikštelės kieta danga.

G.Vasiliauską nustebino toks argumentas. Jo pastatas pastatytas 1972 m., kadastro duomenys nustatyti 2008 m. Direkcijos aikštelė įregistruota tik 2015 m. Rengiant aikštelės techninį projektą, G.Vasiliausko neprašyta jokių sutikimų, nebuvo jokių projekto derinimų, todėl, anot jo, gali apskritai būti ginčijamas tos aikštelės teisėtumas.

Prašoma išnuomoti būtent tokį valstybinės žemės plotą, kaip aiškino G.Vasiliauskas, nes tiek anksčiau buvo priskirta degalų bazės veiklai. Teritoriją iki šiol juosia tvora.

"G.Vasiliauskui buvo pateikti direkcijos pasiūlymai ir kvietimas privažiavimo servituto nustatymui aktualijas derinti su direkcijos sudaryta darbo grupe. Deja, p. G.Vasiliausko tai nesudomino, ir jis pradėjo teisminį procesą", – raštu atsiųstame atsakyme biurokratiškai dėstė L.Kamienas.

Pasak G.Vasiliausko,  sunku planuoti investicijas, kai valstybės įmonės nuomonė keičiasi priklausomai nuo vėjo krypties.

"Pateikiau dokumentus NŽT dėl žemės nuomos. Buvo parengtas įsakymas, kurį direkcija apskundė NŽT (sumenkindama pastato vertę). NŽT nusprendė panaikinti įsakymą išnuomoti man žemę ir mane įpareigojo parengti servitutų planą. Taip ir buvo padaryta, bet vėl prasidėjo vilkinimai. Kyla klausimas, kodėl anksčiau NŽT atrodė, kad žemę išnuomoti gali, o dabar servitutas nebegalimas?" – traukė pečiais G.Vasiliauskas, tikėdamasis teisybę rasti teisme.

Teismo G.Vasiliauskas prašo įpareigoti atsakovą VVKD netrukdomai leisti jam prieiti, privažiuoti ir naudotis nuosavybės teise priklausančiu pastatu T. Masiulio g. 21B.

G.Vasiliauskas ne tik negali rekonstruoti ar parduoti turimo pastato, bet ir prie jo prieiti – direkcija yra užrakinusi įeigą ir įvažą.

Kas laukia marių prieplaukos?

VVKD pasiteiravome, kas laukia Kauno marių keleivinės prieplaukos.

Direkcija nurodė, kad yra parengusi ir viešai pristačiusi Kauno marių prieplaukos sutvarkymo schemą. Joje, kaip teigiama, numatyta apie 0,4 ha teritorijos skirti viešajai erdvei, miestiečiams ir miesto svečiams.

Dalis kitų prieplaukos sutvarkymo planų stebėtinai sutampa su G.Vasiliausko siūlytais įgyvendinti dar prieš septynerius metus. Tik direkcija pasirengusi tam išleisti tikriausiai valstybės arba ES pinigus, o ne leisti prisidėti privatiems asmenims.

Ar šie gražūs valstybės įmonės planai dar kartą neliks tik popieriuje? O gal direkcija kaip pinigų panaudojimo ir savireklamos profesionalė Kauno marių pakrantei yra parengusi ne mažiau svarbią misiją kaip ir Marvelės krovininei prieplaukai, pastatytai už ES milijonus, tačiau sulaukiančiai tik vieno kito krovinio? Pastatyta, bet negi direkcija kalta, kad prieplauką sunku pasiekti?

Nei patys daro, nei kitiems leidžia

Apleistą Kauno marių krantinę valdančios valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcijos (VVKD) generalinį direktorių Antaną Ivanauską, atrodo, tenkina dabartinė situacija.

– G.Vasiliauskas buvo gavęs ankstesnės direkcijos valdžios pritarimą savo planams ir bent jau jam priklausantis statinys galėjo būti atgaivintas merdėjančioje krantinėje.

– Nežinau, buvo gavęs pritarimą ar ne.

– Ankstesni direkcijos atstovai yra pasrašę sutikimą. Kodėl direkcijos pozicija pasikeitė?

– Mūsų įsitikinimu, pastatui-stoginei žemės servitutas nėra priskiriamas, nepriklauso, tokį išaiškinimą esame gavę iš Nacionalinės žemės tarnybos. Ginčas dėl to ir kyla. G.Vasiliauskas vis tiek reikalauja sau žemės. Ne mes žemės savininkai, jos nevaldome. Neturime jokios juridinės ir praktinės teisės tai daryti.

– Nepripažįstate privačios nuosavybės? G.Vasiliauskui priklausantis statinys Registrų centre įregistruotas daug anksčiau nei valstybės įmonei priklausanti aikštelė. Be to, tai net nebuvo derinta su verslininku.

– Taip. Matyt, kažkokie kitokie statiniai buvo. Man sunku pasakyti, kas ten buvo 1995–1996 m.

– Nei jums naudinga, kad pastatas krantinėje tiesiog stovi užrakintas ir jo negalima pritaikyti upeivių poreikiams, nei savininkui, nei visuomenei.

– Ką pagal teisės aktus jis gali daryti, tą tegul daro.

– Neturėdamas direkcijos pritarimo naudotis po pastatu esančia valstybine žeme ir privažiavimu prie jos, savininkas joje beveik nieko negali daryti.

– O prie ko čia mes? Mes negalime nei pritarti, nei nepritarti. Yra G.Vasiliausko nuosavybės daiktas, ką teisės aktai sako, tam gali ir naudoti. Ten yra buvę ir kitų statinių: priešgaisrinė stotelė, dar kažkas. Kaip nevertingi pastatai jie buvo nugriauti ir išregistruoti dar kitų kompanijų.

– Realu, kad prieplauka per porą ar penkerius metus atsigaus?

– Priklauso nuo bendro plano išvystymo. Yra savivaldybės administracijos norai išvystyti viską. Ir mes prie šito prisidedame.

– Savo jėgomis nieko negalėtumėte padaryti?

– Taip. Ką mes? Iš biudžeto finansuojami. Lėšų į tuos dalykus nedėsime. Bendrausime su miesto savivaldybe.

Liberalai gerbia gyventojų teisę išsakyti savo nuomonę referendumuose, tačiau ir toliau laikosi pozicijos, kad žemės pardavimo ribojimas iš esmės pažeistų LR Konstitucijoje įtvirtintą teisę į privačios nuosavybės neliečiamumą, būtų žalingas šalies žemės savininkams ir lemtų skaudžias sankcijas Lietuvai. 

Šiandien Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) ypač abejotinomis aplinkybėmis priėmus sprendimą dėl referendumo, liberalai ruošiasi kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (LVAT). Teismo bus prašoma išaiškinti, ar referendumu siūlomos keisti Konstitucijos nuostatos nepažeidžia jau esamų Konstitucijos nuostatų, kuriomis įtvirtinti Lietuvos prisijungimo prie ES pagrindai. Taip pat bus prašoma įvertinti, ar siūloma referendumo formuluotė nepažeidžia Konstitucijos nuostatos, užtikrinančios nuosavybės neliečiamumą.

„Žmonės buvo sąmoningai klaidinami, nutylint tikruosius referendumo tikslus ir pasekmes. Lietuva, būdama pilnateisė Europos Sąjungos narė, turi vykdyti savo įsipareigojimus ir jei norime likti šioje bendrijoje, negalime žengti draudimų keliu. Tuo atveju, jeigu referendumas dėl žemės pardavimo bus rengiamas, liberalai imsis visų galimų teisinių priemonių, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl referendumo atitikimo pamatinėms konstitucinėms vertybėms. Ir toliau ginsime kiekvieno iš mūsų teisę į savo privačią nuosavybę ir laisvą pasirinkimą, kaip su ta nuosavybe elgtis“, – sako Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno pavaduotojas Gintaras Steponavičius.

Liberalas pabrėžė, kad atskirų teisės ekspertų jau išsakyta nuomonė, kad Konstitucija yra vientisa ir joje negali atsirasti viena kitai prieštaraujančių nuostatų. „Šioje vietoje negali likti jokios erdvės interpretacijoms, nes kalbame apie didelę įtaką valstybei ir šalies žmonėms turintį sprendimą“, – teigė G. Steponavičius.

Seimui nutarus skelbti referendumą, liberalai atskiru Seimo nutarimu papildomai svarstys galimybę kreiptis su skundu į Konstitucinį Teismą.

Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija laikosi pozicijos, kad bet kokie dirbtiniai ribojimai į Lietuvą įsileisti užsienio kapitalo yra žalingi, o siekiai drausti žemės pardavimą naudingi tik stambiųjų Lietuvos žemvaldžių ir finansų grupių interesams.