Pilotiniam projektui pasirinkta Naugarduko gatvė, kur automobiliai jau juda lėčiau, o pati gatvė žingsnis po žingsnio formuojama kaip viešoji erdvė, atveriant ją dviratininkams, pėstiesiems. Pagal šiuos principus neseniai baigta tvarkyti Giedraičių gatvė, ramaus eismo gatvių privalumus mato keliaujantieji Islandijos ir I. Šimulionio gatve, šiuo metu pradėtos tvarkyti Šaltkalvių gatvė jungiamoji gatvė ties Vilniaus rajono poliklinika, jungianti Laisvės prospektą su J. Baltrušaičio gatve.

Planuojama, kad per artimiausius metus visame Vilniuje atsiras bent 10 ramaus eismo zonų, o per dešimtmetį – iki 2030 metų – ramaus eismo principais bus pertvarkytos dauguma privažiavimui prie namų ar įstaigų skirtų gatvių. Šį modelį naudoja dauguma Europos didmiesčių – nuo Amsterdamo iki Vienos.

„Vilnius kaip ir dauguma miestų siekia kurti geresnę gyvenimo kokybę, saugesnę ir malonesnę aplinką, mažinti neigiamą transporto poveikį. Tas gatves, kurios skirtos privažiuoti prie namų ar darbo, o ne pravažiuoti, palaipsniui visame mieste norime paversti ramaus eismo zonomis – gyvybingesnėmis erdvėmis, užtikrinti saugumą judant įvairiai, ypač dviračiais, pėsčiomis. Tokios gatvės skiriasi nuo pagrindinių miesto transporto arterijų – jos pirmiausia reiškia lėtesnį automobilių eismą, dėl to didesnį eismo saugumą, mažesnį triukšmą, taip pat erdvesnius šaligatvius, gausybę želdinių“, – sakė Vilniaus miesto vicemeras Vytautas Mitalas.

Ramaus eismo zona – tai gatvė, kurioje taikant įvairius infrastruktūrinius, eismo organizavimo ir kitokius sprendimus užtikrinamas lėtesnis transporto judėjimas, aplinka tampa švaresnė, draugiškesnė žmonėms ir mažiau triukšminga. Tai vieni pagrindinių ir Vilniaus darnaus judumo plane numatytų kriterijų aplinkos humanizavimui.

Pavyzdžiui, automobiliai čia juda 20-30 km/val. greičiu, eismo juostos siaurinamos, įrengiama daugiau želdinių ir erdvių pėstiesiems, gatvės saugumą ir matomumą lemia ir atitinkama parkavimo tvarka, dviračiai juda bendrame sraute kartu su automobiliais ar taikomi kitokie sprendimai.

Pirmieji žingsniai lėtinant automobilių eismą ir vis labiau humanizuojant erdvę jau pradėti Naugarduko gatvėje. Šį rudenį čia įrengtos iškiliosios sankryžos, išskirtinai ryškiai sužymėtos perėjos, dviračių takai, pėsčiuosius nuo gatvės eismo saugo daugelyje vietų įrengti papildomi želdiniai, pristatyti stabtelėti kviečiantys „keliaujantys kiemeliai“.

Tai tik pradžia Naujamiestyje – pagal ramaus eismo principus 2021 metais planuojama tvarkyti ir kitas šio rajono gatves, pavyzdžiui, Vytenio, Švitrigailos ir kitas. Šiuo metu architektūros ir urbanistikos ekspertai ruošia šių gatvių pritaikymo analizę, kurios metu atliks ir gyventojų apklausas, įtrauks visuomenę.
Baigus pilotinį projektą ir atradus tinkamiausius sprendimus, ramaus eismo gatvių koncepciją Vilnius taikys daugelyje nepagrindinių miesto gatvių. Pirmiausia – ten, kur įvyksta daugiau eismo įvykių, taip pat tankiau apgyvendintuose miesto rajonuose.

Daugiau saugumo, socialinių ryšių ir aktyvumo

Anksčiau ramaus eismo gatves įrenginėti pradėjusiuose kituose Europos didmiesčiuose pirmiausia galvota apie siekiamybę padidinti visų eismo dalyvių saugumą. Esant mažesniam greičiui vairuotojai spėja apžvelgti platesnį lauką, geriau pastebi kitus eismo dalyvius, trumpėja stabdymo kelias. Pavyzdžiui, važiuojant 30 km/val. greičiu jis yra 14 metrų, o padidinus greitį iki 50 km/val. sustoti pavyks tik nuvažiavus triskart ilgesnį kelią – 42 metrus.

„Natūralu, kad tokie pokyčiai kelia klausimų, nes kol kas Vilniuje siauresnio eismo gatvių nėra daug, jomis reikia išmokti ir įprasti važiuoti lėčiau. Ilgainiui tokios erdvės sukurs ramesnę ir patrauklesnę aplinką, jos bus patogesnės judėti dviračiais ar paspirtukais, jaukesnės pasivaikščiojimams, saugesnės savarankiškoms vaikų kelionėms“, – sako SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Tvaraus susisiekimo skyriaus vadovas Antonas Nikitinas.

Ramaus eismo gatvėse dviratininkai ar paspirtukų mėgėjai įprastai juda bendrame sraute su automobiliais, o tai užtikrina platesnį tinklą darniam judumui, nes nereikalingi atskiri takai. Vairuotojų prašoma atidumo – jie tokiuose ruožuose matys vis daugiau dviratininkų ir turės suteikti jiems pirmumą.

„Sąvoka „lėto eismo gatvė“ gali gąsdinti potencialia grėsme ilgiau užtrukti kelyje, bet gerosios užsienio patirtys rodo, kad neretu atveju įvyksta priešingas efektas – nes eismas tampa sklandesnis. O ir įtakos greičiui tai praktiškai neturi pirmiausia dėl to, kad pertvarkomos būna nepagrindinės miesto gatvės, be to, mažesnis greitis leidžia tolygiau judėti.

Kai sumažėja poreikis stabdyti ir įsibėgėti, vairuotojai greičiau įvertina kelyje atsiradusią kliūtį, vieni su kitais gali užmegzti akių kontaktą, sklandžiau įsirikiuoti. Kitų miestų praktikoje randame duomenų, kad sumažinus greitį apie 10 proc. sumažėja spūstys ir padidėja eismo pralaidumas. Tuo pačiu tolygesnis važiavimas gali prisidėti ir prie oro taršos, triukšmo mažėjimo, – komentavo A. Nikitinas. – Be to, moksliškai nustatyta, kad greitas eismas daro neigiamą poveikį socialiniams ryšiams.

Žmonės, gyvenantys šalia triukšmingų ir taršių gatvių, kur judama maksimaliais mieste leidžiamais greičiais, yra mažiau socialiai aktyvūs – tokios gatvės tiesiog nepatrauklios socialiniam gyvenimui. Tad planuojami pertvarkymai gali paskatinti ir naujų ryšių, bendruomenių kūrimąsi.“