„Nesame užsispyrę ir nesame radikalios tokios pozicijos, kad užstato plėtrai Lietuvoje nėra šansų. Tikrai nesilaikome tokios pozicijos, esame tos pozicijos, kad politikoje, ypač toje, kuri reikalauja sisteminių pokyčių, turi būti nuoseklumas“, – šią savaitę Seimo Aplinkos apsaugos komitete teigė R. Radavičienė.   

„Kai tikrai užtikrinsime, kad su ta pakuočių reforma išjudėjo ledai, jeigu rezultatai bus netinkami, grįšime prie tos plėtros schemos“, – pridūrė ji.

Viceministrės teigimu, užstato sistemos plėtra būtų inicijuojama stengiantis surinkti daugiau stiklo taros: „Dabar yra sunkumai su stiklu“.

Vėliau BNS ji sakė, kad stiklo atliekų surinkimas stringa dėl daugelio priežasčių: trūksta vadinamųjų „varpelių“ viešose vietose, konteinerių – privačiose namų valdose, sodų bendrijose, gyventojai daug stiklo taros pasilieka sau. 

Pasak R. Radavičienės, jeigu 2023-2024 metais stiklo taros pagal naują tvarką būtų surenkama daugiau, taromatų plėtra  nebūtų svarstoma. 

„Jeigu matysime kiekių didėjimą šiemet ir kitais metais, tada sakysime, kad reforma pasiteisino. Tai 2024-ųjų metų pabaiga ir yra tas ataskaitinis laikotarpis, kada galime pasakyti, ar reikia papildomų sprendimų“, – tvirtino ji.

Dabar yra sunkumai su stiklu.

Viceministrės teigimu, užstato sistemos plėtra dar negarantuotų, kad stiklo surinkimas augtų: „Minimaliai tie kiekiai padidėtų, jeigu būtų į taromatus priimami vyno buteliai, kuriais ir būtų apsiribota. Jie kilsteltų rodiklius labai nedaug, bet sąnaudų prasme pasijaustų stipriai“.

Eurostato duomenys rodo, kad 2020 metais Lietuvoje buvo surinkta maždaug 63 proc. į rinką išleistų stiklo atliekų, o 2025 metų planas yra 70 proc.  

2022 metais pradėta pakuočių tvarkymo reforma siekiama, kad atliekų rūšiavimas būtų labiau prieinamas: individualūs namai aprūpinami specialiais konteineriais, savivalda geriau turi rūpintis atliekų surinkimu iš gyventojų.

Siekiant išplėsti stiklo taros surinkimo apimtis, Seime nuolat registruojami įvairūs siūlymai dėl galimybės į taromatus atnešti vyno, šampano, stipriojo alkoholio butelius, įvairių dydžių stiklainius, tačiau jie neįteisinti.

Lietuvoje užstato sistema pradėjo veikti 2016 metais.

„Ar deginimo mokestis panacėja? Anaiptol. Esminių proveržių nesukurtų. Nėra Europos Komisijos rekomendacijos (įvesti tokį mokestį – BNS)“, – trečiadienį Seimo Aplinkos apsaugos komitete teigė R. Radavičienė. 

„Nustačius deginimo mokestį (...) užkrautume gyventojams įmokas, bet neturėtume geresnio rezultato“, – pridūrė ji.

R. Radavičienė tikisi, kad atliekų perdirbimas išaugs, kai pagal Europos Sąjungos reikalavimus keisis gamyba – pirmenybė bus skiriama tinkamoms perdirbti medžiagoms.

Nustačius deginimo mokestį (...) užkrautume gyventojams įmokas, bet neturėtume geresnio rezultato.

 

„Labai viliamės, kad didesnė transformacija įvyks ir gaminių gamyboje pasirenkant tinkamas perdirbimui medžiagas, visų pirma pakuotėse, kas leis transformuoti ir atliekų, kurios šiai dienai surenkamos, sudėtį“, –  kalbėjo R. Radavičienė. 

Tačiau viceministrė pripažino, kad su Europos Komisija (EK) diskutuota dėl atliekų deginimo mokesčio.

„Labai prašėme patarimo, nes jie mato platų paveikslą kitose valstybėse narėse, kokį poveikį toks mokestis turėtų ir darytų“, – tvirtino R. Radavičienė.  

Jos teigimu, nedaug valstybių turi tokį mokestį: „Absoliuti mažuma turi“. 

Tuo metu organizacijos „Žiedinė ekonomika“ steigėjas Domantas Tracevičius sako, kad toks mokestis duotų naudos ir klausė, ar Aplinkos ministerija planuoja įvesti deginimo mokestį.

Pasak jo, 2018 metais komunalinių atliekų perdirbimo rodiklis siekė daugiau nei 52 proc., o dabar – apie 40 proc.: „Nuo 2018 mažėja perdirbimas, o didėja deginimas. Ir visiškai nesiimama nieko, kad tas būtų pakeista“. 

D. Tracevičius komitete teigė, kad ministerija ieškojo būdų, kaip „apskaityti atliekų deginimą Akmenės cemento gamykloje kaip perdirbimą“. 

Pasak jos, EK Lietuvą giria už nustatytą rodiklį, kad deginimas nekonkuruotų su perdirbimo pajėgumų plėtra.

Lietuva siekia 2030 metais perdirbti ne mažiau kaip 60 proc. komunalinių ir 70 proc. pakuočių atliekų, o po 2035 metų – atitinkamai 65 proc. ir 75 proc.

Europos Sąjungos tikslas yra iki 2030 metų pasiekti, kad pakartotinai būtų panaudojama arba perdirbama 60 proc. komunalinių atliekų. 

– Tai kaip ta šiukšlių išvežimo tvarka keisis?

– Na, iš tiesų šiuo metu yra peržiūrimos ir netrukus turėtų valstybė patvirtinti rinkliavų ar kitų įmokų už komunalinių atliekų tvarkymą skaičiavimo taisykles, jas taiko savivaldybės, kurios nustato konkretų įmokos dydį gyventojams ir kitiems komunalinių atliekų turėtojams. Na, ir šitų taisyklių peržiūrą sąlygoja, visų pirma, įstatymo pakeitimai, kurie buvo priimti 2021 metais ir pagal kuriuos komunalinių atliekų tvarkymo kainodaroje atsirado naujas žaidėjas – tai yra valstybinė energetikos reguliavimo taryba, kuriai yra patikėta ir suteikti įgaliojimai tvirtinti regionines atliekų tvarkymo kainas. Tai atsirado toks reguliuojamas subjektas, regioninis atliekų tvarkymo centras, kuris yra įsteigtas visų regionui priklausančių savivaldybių ir kuris šiandien dienai eksploatuoja sąvartyną, mechaninio biologinio apdorojimo įrenginius, žalių atliekų kompostavimo aikšteles, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles.

Tai yra ta regioninė infrastruktūra, kuri sudaro didžiąją dalį komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudų krepšelio ir po ilgo laiko, kuomet tie regioniniai atliekų tvarkymo centrai plėtėsi, atsirado poreikis vertintojo iš šalies. Ir pagrindinis tikslas yra skaidrinti tą sistemą, skaidrinti pačią kainodarą, kad ta kaina gyventojų mokoma būtų pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis ir kad nebūtų perteklinių investicijų. Tai verto užduotis ir bus tokia. Ir kai ta regioninė kaina bus patvirtinta, jinai bus patvirtinta trims metams, tuomet savivaldybės prie tos regioninės kainos pridės atliekų surinkimo, vežimo sąnaudas, lėšų administravimo, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administravimo sąnaudas ir paskirstys gyventojams įmoką. Paskirstymo kriterijai lieka tie patys, kokie yra. Yra tam tikri patikslinimai padaryti t. y. šiandien dieną nėra galimybės skaičiuoti pagal konteinerių tūrį, išvežimo dažnį būtinųjų sąnaudų nekilnojamo turto savininkams. Dabar yra įvedama tokia galimybė savivaldybėms tiems asmenims, kurie turi savo konteinerius – skaičiuoti ir būtinąją įmokos dalį pagal konteinerių skaičių, išvežimo dažnį ir tūrį. Nes buvo toks ir komunalinių atliekų turėtojų pageidavimas, ir skundų buvo gaunama daug.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Žmonės piktinosi, kad jeigu namas didelis, skaičiuojama pagal kvadratūrą, ar ne?

– Iš esmės, ploto vienetai išliks, bet, ką noriu pabrėžti, kad tam tikrais atvejais nebus įmanoma skaičiuoti pagal konteinerio tūrį. Nes, kaip žinia, yra naudojami kolektyviniai konteineriai ir ypač daugiabučiuose tai yra aktualu. Bet bet kokiu atveju jeigu stovės individualus konteineris, savivaldybė gali taikyti pagal konteinerių skaičių, išvežimo dažnį ir tūrį. Yra ir kitų tokių praktikoje kylančių aspektų sprendžiama, pavyzdžiui, daug skundų buvo gaunama dėl to, ar turėtų būti papildomai apmokestinti garažai, esantys po daugiabučiais namais. Ir dabar, na, tikrai rinkliavos atskiros tų garažų savininkai negaus, nes šiuo metu rinkliava neapmokestinami tik individualiose valdose esančių garažų savininkai, dabar bus ir daugiabučių garažų savininkai neapmokestinti. Tai tam tikrų niuansų ir praktinių yra sprendžiama, bet, kaip minėjau, šitų taisyklių pagrindinė paskirtis yra būtent įgyvendinti įstatymo numatytus pokyčius, tas taisykles pakoreguoti, atsiradus ekonominiam reguliuotojui kainodaroje t. y. savo įgaliojimus pradėjusiai vykdyti valstybinei energetikos reguliavimo tarybai.

– Kaip manote, ar kaina keisis? Ar didės ta kaina, o gal mažės dėl viso šito tokio perskaičiavimo?

Sąvartyno mokestis, kaip ekonominė priemonė, irgi valstybėje taikomas, kuris leidžia išpildyti tuos tikslus ir nuvesti atliekų judėjimą teisingu keliu.

– Pats perskaičiavimas ir pats rinkliavų taisyklių keitimas tiesioginės įtakos kainai nedaro. Esmė yra tokia, tai yra taisyklių rinkinys, kaip paskaičiuoti tą kainą, kokias sąnaudas įtraukti, ko negalima įtraukti, tam, kad tikrai ta kainodara būtų skaidri ir pagrįsta sąnaudomis. Tai, kas didina kainą arba kas turi įtakos kainai, tai šiaip bendrai patys reikalavimai, kurie keliami atliekų tvarkymui ir čia mes, kaip valstybė, vėlgi didžiąja dalimi taikom tuos pačius standartus, kurie yra taikytini kitose valstybėse. Tai, kas sąlygoja – kiek mes atliekų srautų turime rūšiuoti atliekų susidarymo vietoje, kaip tas atliekas turime apdoroti, ką iš jų gauti. Mes negalime iš maisto atliekų gaminti vadinamo techninio komposto, kurio nėra galimybės niekur padėti, tik į sąvartyną vežti. Nes, kaip žinia, sąvartynas apskritai turėtų būt toks objektas, kuris turėtų keliaut į užmarštį ir ten atliekų neturėtų būti. Sąvartyno mokestis, kaip ekonominė priemonė, irgi valstybėje taikomas, kuris leidžia išpildyti tuos tikslus ir nuvesti atliekų judėjimą teisingu keliu.

Tai tie patys reikalavimai, kuriuos miniu, nuo sausio mėnesio startuojantis maisto atliekų atskiras surinkimas t. y. gyventojai turės rūšiuoti maisto atliekas. Kas leidžia sumažinti įmoką, tai yra gerinimas tų paslaugų, kurių nefinansuoja gyventojai. Pavyzdžiui, pakuotės. Kuo daugiau gyventojai išrūšiuoja pakuočių į rūšiavimo konteinerius, tuo jiems ta dalimi nekainuoja atliekų tvarkymas, nes gamintojai padengia tas sąnaudas. Tai čia yra labai svarbu. Antras dalykas, ką mes irgi raginam savivaldybes daryti, net ir startavus maisto atliekų rūšiuojamajam surinkimui, paskatinti žmones, kurie turi individualias valdas, kompostuoti tokias atliekas susidarymo vietoje. Ir tas kompostines nebūtina naudoti kažkokias įmantrias ar reikalaujančias kažkokių papildomų investicijų, gali žmogus netgi pats įsirengti kompostinę ir kompostuoti.

„Tam kad padaryti išvadas, ko čia labiausiai trūko, kas nesuveikė, yra labai svarbu išsiaiškinti (gaisro – BNS) priežastis. Bet kas viena aišku – reikia sugrįžti prie tokių atliekų laikymo tokiose teritorijose priešgaisrinės saugos reikalavimų peržiūros“, – BNS pirmadienį sakė viceministrė.

„Mes prieš išduodant leidimus reiklesni, matyt, būsime ir griežtesnius reikalavimus svarstysime dėl atliekų zonavimo, ribojamų kiekių, ypatingai teritorijose, kurios arčiau gyvenamųjų namų“, – pridūrė ji.

Viceministrė pabrėžė, kad kol kas nėra duomenų, kad „Ecoservice“ būtų degusios pavojingos atliekos.

„Neturime duomenų, kad būtų degusios pavojingos atliekos. Degė plastikai – kartonas, gyventojų išrūšiuotos pakuotės, kurios metamos į konteinerius“, – teigė ji ir taip pat pabrėžė, kad nustačius gaisro padarytą žalą, ją įmonė turės atlyginti nepaisant, kokia gaisro priežastis.

Nuo liepos pradžios Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) ir Priešgaisrinės gelbėjimo tarnyba (PAGD) vykdė „Ecoservice“ teritorijos planinį patikrinimą, nes įmonė buvo įtraukta į rizikingiausių gaisrui objektų sąrašą. Iki gaisro šis patikrinimas nebuvo baigtas – kol kas AAD nėra pateikęs duomenų apie nustatytus įmonės teritorijoje laikytų atliekų kiekius, nes sudegusių kiekiai dar nėra žinomi.     

Neturime duomenų, kad būtų degusios pavojingos atliekos. Degė plastikai – kartonas, gyventojų išrūšiuotos pakuotės, kurios metamos į konteinerius.

Departamentas BNS nurodė, kad atliekos buvo laikomos ant netinkamos dangos, įmonei buvo nurodyta iki rugsėjo 20 dienos ją atnaujinti, siekiant išvengti paviršinių nuotekų patekimo į gretimas teritorijas.

„Įmonė „Ecoservice“ atliekas laikė ant asfaltuotos dangos, tačiau siekiant užtikrinti kuo didesnę aplinkos apsaugą nuo taršos, danga neturi būti suskilusi, pralaidi vandeniui. Patikrinimo metu pastebėjus susikilusias vietas, įmonei duotas privalomasis nurodymas atsinaujinti dangą ir užtikrinti paviršinių nuotekų surinkimą“, – BNS teigė departamentas.  

Viceministrė sako, kad žala gruntui turėtų būti nedidelė, nes gaisro metu buvo uždarytos visos paviršinio vandens išleidimo sklendės. Teritorijoje veikė uždara vandens surinkimo sistema, kuri leidžia surinkti gaisro gesinimui naudotą vandenį ir atiduoti tinkamam sutvarkymui. Ji pabrėžė, kad yra paimta daug mėginių, tarp jų – ir iš Neries, siekiant išsiaiškinti, ar teršalų pateko į upę. 

„Matyt, kai kalbame apie poveikį, tai kalbame daugiau apie poveikį atmosferai, apie teršalus, pasklidusius į orą“, – tvirtino viceministrė. 

AAD atlieka patikrinimą, kurio metu matuojami sudegusių atliekų kiekiai ir vėliau bus vertinama aplinkai padaryta žala.

Dėl gaisro Vilniaus apskrities policija pradėjo ikiteisminį tyrimą, o „Ecoservice“ ėmėsi vidinio tyrimo, paslaugas ji teigia teikianti įprasta tvarka. 

Gaisras sostinėje netoli Gariūnų turgavietės esančioje bendrovės teritorijoje kilo šeštadienio rytą, šeštadienio vakarą jis buvo lokalizuotas. Gaisrą gesino didelės ugniagesių pajėgos, miestas dėl dūmų smarkiai nenukentėjo, nes vėjas juos nešė į kitą pusę. Nukentėjusių žmonių nebuvo.

Aplinkos viceministrė Raminta Radavičienė tikino, kad automobilio sąvartynai yra ir šešėlio, ir aplinkosaugos problema.

„Yra ir čia problema, ir čia problema, bet transporto priemonėms galioja gamintojo atsakomybės principas. Kaip žinia, jis yra taikomas ir kitiems gaminiams Lietuvoje. Transporto priemonių gamintojai ar importuotojai turi vykdyti tam tikras pareigas, kurios susijusios ir su eksploatuoti netinkamų transporto priemonių sutvarkymu. Problema tokia, kad, kadangi yra nemažai šešėlio, tai valstybė nesuregistruoja visų importuotojų, kuriems ta problema būtų taikytina. Tuomet oficialūs importuotojai susiduria su pernelyg uždidinta administracine ir finansine našta, kuri gali būti sunkiai pakeliama“, – sakė R. Radavičienė.

„Kalbant apie autolaužynų ar eksploatuoti  netinkamų transporto priemonių ardytojų veiklą, tai jau yra pats atliekų tvarkymas. Jis irgi yra reguliuojamas, yra specialios tvarkos. Mes dabar peržiūrime tiek vieną aprašą, tiek kitą – tiek servisų reguliavimą, tiek eksploatuoti netinkamų transporto priemonių veiklos reguliavimą“, – teigė ji.

Aplinkos viceministrė aiškino, kad kitose Europos valstybės yra praktikų, į kurias Lietuva galėtų remtis.

Yra diskusija, ar individualios veiklos vykdytojai galėtų vykdyti tokią veiklą, kuriai keliami pakankamai aukšti standartai.

„Praktikų tikrai yra, manau, netgi Lietuvoje mes surastume tos gerosios praktikos pavyzdžių. Svarbiausia tai, kad, norint, kad tai pataptų standartu, yra labai svarbu, kad visi, kas šitą veiklą vykdo, vadovautųsi tais pačiais standartais ir juos atitiktų. Kitaip tariant, kad nebūtų diskriminacijos ir mes galėtume matyti tuos puikius darnios veiklos pavyzdžius. Labai dažnai ir kitose srityse norime kažką nusikopijuoti iš kitų šalių. Akivaizdu, kad tokio visiško nusikopijavimo nepavyks atlikti. Yra eksploatuoti netinkamų transporto priemonių direktyva, kuri irgi nustato pagrindinius bazinius reikalavimus, kokius mes turime įvykdyti tikslus. Šioje situacijoje nereikalingas kažkoks modelis – yra nustatyti reikalavimai, privalu jų laikytis“, – kalbėjo R. Radavičienė.

„Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė vykdoma nuolat. Šiai paskirčiai netgi taikomos specialios akcijos, pavyzdžiui, akcija „Garažiukas“, kuri kaip tik šiuo metu vykdoma. Turime tarpinius rezultatus. Yra patikrinti 385 veiklos vykdytojai, nustatytas 81 pažeidėjas. Šita statistika tarpinė, kol kas akcija neužbaigta, bet statistika rodo, kad kas penktas veiklos vykdytojas veiklą vykdo nesilaikydamas aplinkosauginių reikalavimų, kuriuos nustato teisės aktai. Dažniau fiksuojami fizinių asmenų padaryti pažeidimai, kurie dažniausiai yra susiję su netinkamu atliekų tvarkymu“, – komentavo ji.

„Kai kalbame šita tema, yra akivaizdu, kad ji yra labai horizontali. Yra diskusija, ar individualios veiklos vykdytojai galėtų vykdyti tokią veiklą, kuriai keliami pakankamai aukšti standartai. Tikrai ta tema kalbame ir su Valstybine mokesčių inspekcija. Dabar servisų veiklą reguliuoja dvi institucijos – Susisiekimo ministerija ir Lietuvos transporto saugos administracija. Yra būtinybė kalbėti apie neišvengiamą tokių paslaugų standartizavimą ir tam tikra prasme standartų įvedimą, priklausomai nuo pačios veiklos statistikos. Natūralu, kad servisai, kurie vykdo važiuoklės remontus, teikia dažymo paslaugas ar atlieka tik padangų keitimo darbus, turėtų turėti skirtingą standartą. Apie tai eina kalba“, – sakė aplinkos viceministrė.

Jai bus patikėta formuoti ir įgyvendinti Lietuvos atliekų tvarkymo ir taršos prevencijos politiką, praneša ministerija.

„Tikiuosi, kad viceministrė išjudins užstrigusį valstybinį atliekų tvarkymo planą, efektyviai įgyvendins žiedinės ekonomikos paketą, reformuos pakuočių atliekų tvarkymo sistemą, dėl kurios nepasitenkinimą kelia visi sistemos dalyviai“, – pranešime sako aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Naujoji viceministrė daugiau kaip aštuonerius metus yra dirbusi ministerijoje – 2005-2014 metais vadovavo Atliekų departamento Atliekų skyriui. 2014-2017 metais ji ėjo Lietuvos komunalininkų ir atliekų tvarkytojų asociacijos prezidentės ir direktorės pareigas. Nuo 2018 metų R. Radavičienė kuravo aplinkosaugos, energetikos, infrastruktūros klausimus Lietuvos pramonininkų konfederacijoje.

Tikiuosi, kad viceministrė išjudins užstrigusį valstybinį atliekų tvarkymo planą.

R. Radavičienė Vilniaus Gedimino technikos universitete įgijo aplinkos inžinerijos bakalauro, o Vilniaus universitete – aplinkotyros ir aplinkotvarkos magistro laipsnį.

Viceministrais jau dirba miškų ekologas Danas Augutis, kuruojantis gamtos apsaugos politiką, aplinkosaugos ir verslo vadybos profesionalė Gintarė Krušnienė, kurianti Žaliojo kurso politiką, urbanistas Darius Kvedaravičius, vykdantis teritorijų ir statybų politiką.

Šį trečiadienį Vyriausybė posėdyje pritarė siūlymui didinti aplinkos viceministrų skaičių nuo trijų iki keturių. Aplinkos ministerija pareigybių poreikį motyvuoja Žaliojo kurso svarba.

„Pagrindimas yra toks, kad Europos Komisija, matome, kad yra užsiėmusi Žaliuoju kursu kaip prioritetine sritimi (...) Aplinkosauga tapo integralia dalimi daugelyje sprendimų“, – posėdyje kalbėjo ministras S. Gentvilas.

Pasak jo, viceministrų skaičius bus didinimas iš ministerijos vidinių resursų, nedidinant etatų skaičiaus ir neprašant papildomų lėšų darbo užmokesčiui.

Aplinkos ministerija nurodė, kad papildomam viceministrui 2021 metais prireiks 42-54 tūkst. eurų, tačiau kadangi valstybės biudžetas jau patvirtintas, šiemet lėšų bus paimta iš sutaupyto darbo užmokesčio fondo.