Anot ministerijos, reikalavimai užtikrins vienodą garsinių signalų ir specialių šviesoforo iškvietimo mygtukų sistemą bei akustinių įrenginių įrengimo tvarką visoje šalyje.

Tokie įrenginiai nuo liepos 1 dienos turės atsirasti visose naujai įrengiamose ir rekonstruojamose sankryžose bei reguliuojamose pėsčiųjų perėjose.

„Įsigaliojusi nauja tvarka visoms savivaldybėms leis aiškiau planuoti, kur ir kaip įrengti šviesoforų akustinius įrenginius, kokie turi būti garsai ir pan., tad šalies miestų kelių ir gatvių infrastruktūra asmenims su regos negalia palaipsniui taps draugiškesnė. Dėkojame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai, savivaldybėms ir kitoms institucijoms, prisidėjusioms prie naujojo reglamentavimo atsiradimo“, – pranešime cituojamas susisiekimo ministras Marius Skuodis.

Anot ministerijos, regos negalią turintiems asmenims labai svarbūs prie šviesoforų įrengiami akustiniai įrenginiai ir jų skleidžiami garsiniai signalai, tačiau iki šiol nebuvo bendros jų įrengimo ir naudojimo tvarkos: ne visi jie buvo pritaikyti akliesiems ir silpnaregiams, pasitaikydavo, kad didmiestyje ar mažesniame mieste skyrėsi jų skleidžiami garsai.

Akustiniai įrenginiai skleis garsinius ėjimo signalus, kad pėstieji su regos negalia rastų ėjimo perėja kryptį ir justų perėjimui skirtą laiką. Jie turės būti įrengiami 2–2,3 metrų aukštyje, o aktyvuojami paspaudus mechaninį šviesoforo jungiklio mygtuką.

Garsinis orientavimo signalas pėstiesiems su regos negalia padės rasti šviesoforo jungiklį. Numatyta, kad šio signalo garsas turi būti pulsuojantis, duslus ir girdimas per 4–5 metrus nuo šviesoforo jungiklio.

Taip pat ant šviesoforo jungiklio apatinės sienelės turės būti įrengtas mechaninis žalio signalo iškvietimo mygtukas su vibravimo funkcija – taktilinis signalas, kai ta kryptimi leidžiamas pėsčiųjų eismas.

Mylimiausios sporto šakos paieškose

Reta genetine akių liga sergantis 26-erių šiaulietis J. Eigminas sportuoja nuo mažens. Būdamas vos dešimties vaikinas pradėjo užsiiminėti tada Lietuvoje dar nauja sporto šaka – ekstremaliu parkūru. Gatvės judesių menas, sujungtas su akrobatika ir gimnastika, J. Eigminą lydėjo dešimtmetį. „Šokinėjau stogais, laipiojau sienomis, fizinę veiklą derinau su kūryba – juk parkūrinant neužtenka tik atlikti judesius, jie turi būti kuo įdomesni ir įvairesni. Tai buvo nuostabus etapas“, – prisiminė paraatletas.

Dėl praktikuotos sporto šakos vaikinui susiformavo stiprūs pėdų raumenys, kas itin svarbu lengvojoje atletikoje, tad, paskatintas aplinkinių, vėliau jis pasuko būtent ten. Ypač gerai J. Eigminui sekėsi šuoliai į tolį – Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate jis užėmė ketvirtą vietą, o pasaulio pirmenybėse – aštuntą vietą. 2019 m. iš Šiaulių į Vilnių persikėlęs gyventi vaikinas susipažino su garsiu ieties metimo treneriu Edmuntu Matusevičiumi ir pradėjo užsiiminėti šiuo sportu. J. Eigmino nesustabdė net jo negalia – vienoje techniškiausių lengvosios atletikos rungčių rega ypač svarbi. Sportininkas pripažino, kad ne vienerius metus būdamas manieže ir stadione su pavydu stebėjo ieties metikus.

„Camelia“ nuotr. 

Prieš kelerius metus paraatletas stojo į golbolininkų gretas. Būtent golbolui J. Eigminas šiuo metu skiria didžiausią dėmesį. Vaikinas pridūrė norintis, kad aplinkiniai apie šią sporto šaką sužinotų kuo daugiau. „Aklųjų rieduliu dar vadinamą sportą galima vadinti Lietuvos pasididžiavimu. Turbūt ne visi žino, kiek daug mūsų šalies aklieji ir silpnaregiai čia pasiekę. Stebėti golbolo varžybas taip pat labai įdomu – tai įtraukia ne mažiau nei futbolas ar krepšinis“, – šypsojosi J. Eigminas.

Pernai gruodį su Lietuvos vyrų golbolo rinktine Europos čempionate vaikinas pasipuošė sidabro medaliais. Vos vienos pergalės komandai pritrūko iki vietos Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. Prisimindamas debiutines žemyno pirmenybes, paraatletas sakė, kad tai buvo nepakartojama patirtis. „Iš šio čempionato pasisėmiau ir fizinės, ir dvasinės stiprybės – įspūdingas jausmas atstovauti gimtajai šaliai ir būti tarp geriausiųjų Europoje“, – šyptelėjo J. Eigminas.

Įkvėpimas aplinkiniams

Meile sportui vaikinas dalijasi ir su kitais. Kiekvieną rytą ir vakarą paraatletą J. Eigminą galima sutikti sostinės Lengvosios atletikos manieže, o vasarą – Vingio parke. Ten sportininkas veda asmenines ir grupines treniruotes. Į jas susirenka tiek pradedantieji, tiek profesionalai, kurie visi sutartinai kartoja besižavintys trenerio atsidavimu sportui. O ir pats J. Eigminas prisipažino esąs visiškai pasinėręs į sporto pasaulį ir motyvacijos niekada nepristingantis.

„Sportas yra visas mano gyvenimas – tiek darbas, tiek laisvalaikis, tad viską darau su meile. Kai yra noro, netrūksta ir motyvacijos. Ją dar labiau sustiprina komandos nariai. Dalis jų golbolui paskyrę 30 metų – daugiau nei yra man pačiam. Kartais net sunku suvokti, kaip viską pasiekę, visus medalius laimėję žmonės šioje sporto šakoje dar geba atrasti kažką naujo. Tai labai įkvepia“, – sakė J. Eigminas.

„Camelia“ nuotr. 

Sportininkas pridūrė, kad savo pavyzdžiu nori įkvėpti ir kitus su negalia gyvenančius žmones. Tad vedamas šio tikslo, pernai rudenį jis nusifilmavo vaistinių tinklo „Camelia“ jau antrus metus organizuojamoje, socialinę atsakomybę skatinančioje kampanijoje „Kartu vienas dėl kito“. Ja siekiama priminti žmonėms, kad, nepaisant įvairių fizinių negalių, kiekvienas gali siekti asmeninių pergalių. J. Eigminas sakė nuoširdžiai besidžiaugiantis, kad visuomenės požiūris į neįgaliuosius ir neįgaliųjų sportą per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė.

„Pamenu keletą metų atgal, dar prieš „Camelia“ pradedant garsiai kalbėti apie tai, kad negalią turintys žmonės yra visiškai tokie patys, kaip ir likusi visuomenės dalis, pasisakančių šia tema buvo nedaug. Galbūt mums patiems trūko drąsos tapti ryškesniems, labiau pastebimiems. Tačiau pagaliau esame vertinami ir matomi. Lietuvos Paralimpinio komiteto, įvairių federacijų, žiniasklaidos ir rėmėjų dėka dėmesys tam, ką darome ir kaip tai darome, yra gerokai išaugęs. Tikiuosi, jis ir toliau augs“, – apibendrino daugkartinis Lietuvos čempionas.

LASS projektų vadovė Lina Puodžiūnė teigė, kad iš visų kultūros paslaugų neregiams labiausiai prieinami dalykai yra literatūra (knygos brailio raštu) ir muzika (įvairūs koncertai, įrašai). Tačiau pasak jos, pritaikomumas didėja ir kitose srityse.

„Situacija tikrai keičiasi. Pavyzdžiui, Lietuvos kino centras kasmet iš savo archyvų pritaiko filmus, kuriuos padovanoja Lietuvos aklųjų bibliotekai ir neregiai juos gali pasižiūrėti. LRT taip pat turi filmų su garsiniu vaizdavimu, du kino festivaliai „Nepatogus kinas“ ir „Kino pavasaris“ taip pat pritaiko po filmą. Muziejų ekspozicijos palaipsniui tampa prieinamesnės. Atsižvelgiama į tai, kad nebūtinai viskas turi būti po stiklu“, – kalbėjo L. Puodžiūnė.

Kalbant apie teatrą, pasak L. Puodžiūnės, galima pasidžiaugti, kad šiemet bus rodomas jau aštuonioliktas spektaklis su garsiniu vaizdavimu, skaičiuojant nuo 2012 metų, kai LNDT pirmą kartą buvo pritaikytas spektaklis „Dėdė Vania“.

„Anksčiau neregiams pritaikyti spektakliai buvo rodomi tik LNDT. Labai norėjosi, kad tai patirtų ir kitų miestų gyventojai, nes žmonių su regos negalia Lietuvoje yra apie 15 tūkst. Galvojome, kaip juos pasiekti, todėl apvažiavome visus valstybinius teatrus. Dabar daugiausiai spektaklių su garsiniu vaizdavimu turi Nacionalinis Kauno dramos teatras. Klaipėdos dramos teatras irgi labai geranoriškai prisideda. Šiauliai ir Panevėžys teparodę po vieną spektaklį, bet vis tiek tai yra džiugiu“, – pasakojo L. Puodžiūnė

LNDT neregiams buvo pritaikyti šie spektakliai: „Dėdė Vania“, „Katedra“, „Lilijomas“, „Dieviškoji komedija“. Jono Vaitkaus pagal Augustro Strindbergo dramą sukurtas „Didysis kelias“ – jau penktasis spektaklis.

LNDT nuotr.

„Neregiai labai laukia šių spektaklių. Jei toks spektaklis rodomas kartą per metus – tai didžiulė šventė. Jei kiekvienas teatras įsipareigotų bent po vieną spektaklį parodyti per metus, tai būtų jau penki spektakliai visuose pagrindiniuose teatruose ir būtų penkios šventės mūsų bendruomenei“, – teigė L. Puodžiūnė.

Kaip vyksta garsinis vaizdavimas? Aklųjų ir silpnaregių grupė į teatrą ateina gerokai iš anksto – beveik prieš dvi valandas, jiems išdalinama techninė įranga: ausinės ir imtuvai. Atėjusi į salę grupė išklauso įžangą – jiems pristatoma scenografija, rekvizitas, kostiumai. Prisistato ir patys aktoriai, taip neregiai susipažįsta su personažų balsais ir vėliau geriau orientuojasi, kuris personažas kada kalba. Kai kuriuose teatruose leidžiama užlipti į sceną, paliesti scenografijos elementus. Kai prasideda spektaklis, neregiai sėdi kartu, dažniausiai salės priekyje ir viena ausimi klausosi aktorių balsų, o kita ausimi, turėdami ausinę, girdi spektaklio komentatorių, pasakojantį apie vaizdus ir veiksmą. „Didįjį kelią“ neregiams komentuos aktorė Ugnė Žirgulė.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos projektų vadovė L. Puodžiūnė teigė, kad ne visiems spektakliams būtinas garsinis vaizdavimas.

„Jei spektaklyje daug dialogų – net nereikia garsinio vaizdavimo, jis visiškai suprantamas žmogui, turinčiam regos negalią. „Didysis kelias“ buvo pasirinktas, nes jis labai vizualus ir be garsinio vaizdavimo sunkiai suprantamas neregiams. Į tai teatrai turi atkreipti dėmesį, pasirinkdami spektaklius. Jei užsimerkus sunku suprasti, kas vyksta scenoje, jeigu yra daug vizualinių sprendimų, poteksčių, metaforų, daug kūno kalbos – tokiam spektakliui reikia garsinio vaizdavimo. Be to, noriu atkreipti dėmesį, kad garsinis vaizdavimas labai svarbus ir silpnai matančiam žmogui, ne tik neregiui. Toks žmogus mato didelį bendrą vaizdą, o garsinis vaizdavimas veikia kaip žiūronai, nukreipia žvilgsnį į esminę vietą, į ką atkreipti dėmesį. Tuomet jis ir pilnavertiškai pamato tą spektaklį“, – sakė L. Puodžiūnė.

Geriausi kadrai – spontaniški

A.Kairytė – optimistiška ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti meniškos sielos mergina. Dažnas nė neįtartų, kad ji turi sunkią negalią. Aušrai diagnozuota aukšto laipsnio trumparegystė, mergina itin prastai mato dešine akimi.

Dėl savo ligos pašnekovei teko įveikti ne vieną iššūkį, ne kartą susidurti su abejingumu, netgi emociniu smurtu. Tačiau šios patirtys neatėmė iš Aušros noro kurti ir džiaugtis kiekviena diena. Ji fotografuoja, skaito knygas, draugus ir artimuosius lepina saldžiais desertais, savanoriauja kultūros įstaigose.

Pašnekovė džiaugiasi galėdama sklaidyti mitus apie neįgaliuosius, o juos pačius skatinti aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. „Šiandien yra daug galimybių ir įvairių projektų, kuriuose neįgalieji gali dalyvauti, semtis naujų žinių ir patirties. Tereikia išdrįsti, – sako ji. – Žinau, kad nemažai negalią turinčių žmonių yra labai meniški – tapo, drožia, muzikuoja. Skatinu užsiimti mėgstama veikla ir nebijoti jos pristatyti visuomenei. Menas turi galią įkvėpti ir pralaužti ledus.“

A.Kairytė įkvėpimo ir jėgų semiasi fotografuodama gamtą. Pasak merginos, fotografija jai leidžia atsipalaiduoti ir pabėgti nuo visko. Fotoaparatu Aušra fiksuoja tik gamtos vaizdus. Pašnekovė užaugo iš visų pusių medžių apsuptame vienkiemyje, tad gamtos ramybė jai labai artima.

„Fotografija mano gyvenime atsirado netikėtai. Kai baigiau mokyklą, Jaunimo savanoriška tarnyba man pasiūlė savanoriauti Šiaulių fotografijos muziejuje. Praleidusi ten nemažai laiko, supratau, kad fotografija yra mano pašaukimas. Vėliau metams išvykau savanoriauti į Prancūzijoje įsikūrusią fotografijos studiją. Atlikusi ten praktiką galutinai nusprendžiau, kad tikrai noriu žengti šiuo keliu. Tad atvykau į Kauną, čia baigiau Kauno taikomosios dailės mokyklos Fotografijos studiją, – pasakoja Aušra. – Po studijų laukė sudėtingas etapas. Išgyvenau sunkią ligą – priešinsultinę būseną. Ilgai gulėjau ligoninėje, o iš jos išleista vieną vakarą pasiėmiau į rankas fotoaparatą ir išėjau į gamtą. Taip fotoaparato ir nebepaleidau.“

A.Kairytė tikina nemėgstanti iš anksto apgalvotų kompozicijų. Ji fotografuoja spontaniškai – išėjusi pasivaikščioti užfiksuoja žvilgsnį patraukusį vaizdą.

„Kai per daug nesvarstau, pavyksta geriausi kadrai, – sako jaunoji fotografė. – Fotografuoti labai smagu rudenį, kai gamtoje gausu spalvų. Niūrią žiemą fotoaparatą išsitraukiu rečiau. Mano liga progresuoja, tad yra tikimybė, kad po kelerių metų regėjimas gali visai nusilpti. Tad fotografija man yra tarsi paskutinė proga įvertinti gamtos spalvų grožį, juo pasidžiaugti. Kiekvieną dieną jaučiuosi laiminga, kad vis dar matau ir galiu fotografuoti, skaityti knygas.“

Yra tikimybė, kad po kelerių metų regėjimas gali visai nusilpti. Tad fotografija man yra tarsi paskutinė proga įvertinti gamtos spalvų grožį, juo pasidžiaugti.

Tikslas – įkvėpti kitus

Knygos – dar viena didelė A.Kairytės aistra. Pašnekovei ypač patinka skaityti fantastinę ir istorinę literatūrą.

„Du kartus esu savanoriavusi bibliotekoje. Tarp aukštų knygų lentynų jausdavausi kaip namie – čia atsigaudavau, pailsėdavau, nurimdavau. Kaip ir fotografija, knygos man leidžia pabėgti nuo niūrių minčių, jos mane veikia kaip terapija, – atskleidžia pašnekovė. – Dar be galo mėgstu gaminti desertus. Aistra konditerijai mūsų giminėje keliauja iš kartos į kartą, ją paveldėjau iš mamos ir močiutės. Artėjant Kalėdoms, su mama visada drauge planuojame šventinį meniu, svarstome, kokiais saldėsiais šiemet nustebinsime artimuosius. Savo kepiniais mėgstu palepinti šeimos narius ir draugus, stengiuosi kaskart išbandyti ką nors naujo. Deja, ši veikla labai vargina akis, tad desertų dažnai gaminti negaliu.“

Spalį A.Kairytė surengė savo darbų parodą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Fotografijomis pašnekovė tikisi atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su regėjimo negalia gebėjimą fotografuoti, taip pat paskatinti neįgaliuosius nebijoti aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime.

„Žmonės su negalia neretai bijo išeiti į viešumą, jiems sunku susirasti darbą. Tad aš labai skatinu neatsiskirti nuo visuomenės – ieškoti galimybių, dalyvauti projektuose, savanoriauti. Nauja patirtis ir sutikti žmonės vėliau galbūt padės įsilieti į darbo rinką. Pati šiuo metu savanoriauju projekte ,,Kaunas 2022“, padedu renginiuose. Savanorystė man suteikia pasitikėjimo savimi – čia niekam mano negalia neužkliūva. Geras jausmas aplanko tada, kai pavyksta žmonėms parodyti, kad net turėdama sunkią negalią galiu padėti kitiems ir dalyvauti viešajame gyvenime“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Tiesa, A.Kairytė pripažįsta, kad tik neseniai pavyko perlipti per save, išdrįsti gyventi aktyviau ir garsiai kalbėti apie savo negalią. Lūžiu merginos gyvenime tapo sunkumų patiriančiam jaunimui skirtas projektas „Judam“, kuriame ji dalyvavo prieš kelerius metus. Išvykusi į dviejų savaičių trukmės stovyklą, iš jos grįžo jau kitas žmogus.

Padrąsina: A. Kai­ry­tė įkvė­pi­mo ir jė­gų se­mia­si fo­tog­ra­fuo­da­ma gam­tą. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Į stovyklą susirinko įvairių jaunuolių: turinčių priklausomybių, susidūrusių su teisėsauga, kilusių iš probleminių šeimų. Buvome labai skirtingi, bet gyvenome kaip tikra bendruomenė – kartu ėjome į žygius, mokėmės naujų įgūdžių, drauge gaminome valgį ir rūpinomės bendra buitimi. Būdama stovykloje supratau, kad niekam nekliūva mano negalia, čia esu tokia kaip ir visi kiti. Beje, stovykloje buvo dar viena neįgali mergina, apie kurios negalią nė neįtariau, kol pati apie ją nepapasakojo. Tada supratau, kad kartais visai be reikalo savo negaliai skiriame tiek daug dėmesio“, – pasakoja Aušra.

Stovykloje ji nustebino aplinkinius ir pati save, žygio metu nuėjusi net 25 km. „Niekas nesitikėjo, kad sugebėsiu tai padaryti, tad ši patirtis suteikė pasitikėjimo savimi, – tikina mergina. – Susiradau daug draugų, su kuriais iki šiol palaikome ryšius. Svarbiausia – nustojau bijoti savo negalios ir ją slėpti. Atvirkščiai – siekiu naikinti stereotipus ir atkreipti dėmesį į neįgaliuosius. Jaunus, sunkumų patiriančius žmones labai skatinu ieškoti panašių projektų ir atrasti save iš naujo.“

Neišsivaduojame iš stereotipų

Šiandien daug kalbama apie negalią turinčių žmonių integraciją į visuomenę. Vis dėlto A.Kairytė pastebi, kad procesai juda labai lėtai. Daugumai neįgalių žmonių sudėtinga susirasti darbą dėl neigiamo darbdavių požiūrio, įsišaknijusių baimių ir stereotipų.

Nors pašnekovė stengiasi optimistiškai žvelgti į gyvenimą, ji pripažįsta kartais besijaučianti užburtame rate. Aušra jau ilgą laiką negali susirasti darbo, nes, vos išgirdę apie negalią, potencialūs darbdaviai padeda ragelį.

„Šiuo metu vienintelis man siūlomas darbas yra valytojos. Tačiau fiziškai dirbti negaliu, nes toks krūvis silpnina ir taip prastą mano regėjimą. Darbdaviai vengia neįgalių darbuotojų, nes jiems reikia specialiai pritaikyti darbo vietą ir sąlygas, dažniau išleisti atostogų, suteikti laisvų dienų nuvykti į reabilitaciją. Kartais galvojama, kad neįgalusis nesugebės atlikti darbo taip gerai kaip sveikas žmogus. Iš vienos darbovietės teko išeiti ir dėl patirto mobingo, – savo patirtis atskleidžia pašnekovė. – Labai noriu dirbti, būti savarankiška. Tačiau išgirdę apie kompleksinę negalią – turiu ne tik regėjimo, bet ir lengvą intelektinę negalią dėl vaikystėje patirtos galvos traumos, darbdaviai mandagiai baigia pokalbį.“

Vis dėlto, pasak A.Kairytės, šiuolaikinės technologijos neįgaliesiems leidžia dirbti ne ką mažiau efektyviai. Kompiuteriai ir išmanieji telefonai šiandien turi įdiegtas specialias programėles, kuriomis naudojasi regos negalią turintys žmonės. Tad šiais laikais galima patogiai kompiuteriu dirbti iš namų ir atlikti savo darbą.

Nustojau bijoti savo negalios ir ją slėpti. Atvirkščiai – siekiu naikinti stereotipus ir atkreipti dėmesį į neįgaliuosius.

„Labai norėčiau susirasti darbą iš namų, dirbti kompiuteriu elektroninės prekybos ar knygų srityje, tarkime, administruoti prekes. Tiktų ir darbas socialinėje įmonėje. Labai tikiuosi, kad darbdavių požiūris su laiku pasikeis ir jie atviriau žvelgs į negalią turinčius žmones, – viliasi ji. – Neretai stebina ir valstybinių institucijų bendravimas su neįgaliaisiais Neįgaliam žmogui paprašius papildomos pagalbos, nes jam sunkiau skaityti ar rašyti, įstaigų darbuotojai neretai sureaguoja itin neigiamai. Kitus visuomenės narius taip pat skatinu dažniau pagalvoti apie žmones, turinčius negalią. Gyvenimą silpnaregiams pastaruoju metu labai kartina bet kur stovėti palikti „Bolt“ paspirtukai. Sutemus mes matome prastai, tad galime už jų užkliūti ir susižeisti.“

Pasak A.Kairytės, nemažai neįgalių žmonių gyvena ties skurdo riba, nes negali susirasti darbo, tad ir sukaupti stažo. Nuo jo kartais priklauso neįgalumo pašalpos dydis. Tad užsisuka užburtas ratas, iš kurio išeiti tampa vis sunkiau.

„Gąsdina ir naujai priimta reforma, įsigaliosianti kitais metais. Neįgaliųjų situacija nuo šiol bus mažiau vertinama pagal medicininius kriterijus, daugiau bus atsižvelgiama į žmonių aktyvumą darbo rinkoje ir visuomenėje. Esą taip bus siekiama labiau įtraukti neįgaliuosius į viešąjį gyvenimą. Tačiau medicinos gydytojo įvertinimas iš tikrųjų mums yra labai svarbus. Baisu, kad nuo šiol gali nelikti aiškių negalios įvertinimo kriterijų ir sumažėti išmokos žmonėms, kuriems tikrai jų reikia. Keista, kad prieš perorganizuojant sistemą neatsiklausta pačių neįgaliųjų nuomonės“, – nuogąstauja ji.

Padrąsina: A. Kai­ry­tė įkvė­pi­mo ir jė­gų se­mia­si fo­tog­ra­fuo­da­ma gam­tą. / Asmeninio archyvo nuotr.

Džiaugsmas – kiekviena diena

Nors ir susiduria su sunkumais, A.Kairytė tiki šviesia ateitimi. Pašnekovė stengiasi aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, ieško darbo ir tikisi, kad galiausiai pavyks prisibelsti į, rodos, užrakintas duris. Kol kas gerų emocijų ir įkvėpimo jai suteikia fotografija ir knygos.

„Žmonės neretai vengia neįgaliųjų, nes nežino, kaip su mumis bendrauti, kaip prieiti, nėra tikri, ar mums reikės pagalbos. Tačiau galiu patikinti, kad mes tokie patys kaip ir jūs – gyvename savo gyvenimus, turime draugų, pomėgių. Tad skatinu mus priimti atvira širdimi, pamiršus visas baimes ir stereotipus. Neįgalieji, nesėdėkite namuose, ieškokite galimybių. Žinau, kad tai gali būti nelengva, pati ilgai gyvenau uždarai. Tačiau, išdrįsus žengti pirmąjį žingsnį, atsiveria naujų patirčių, susipažįsti su įdomiais, geraširdžiais žmonėmis, atrandi įtraukiančių veiklų. Šiandien džiaugiuosi savo gyvenimu ir imu viską, ką jis siūlo, nors ir turiu kovoti su sunkia liga“, – optimistiškai pokalbį baigia Aušra.

Tarp šios laidos žvaigždžių – ir savo pozityvumu aklosiose perklausose visus mokytojus ir žiūrovus nuginklavusi Liveta. Merginos, kuri nuo gimimo turi regos negalią ir beveik nieko nemato, viena didžiausių svajonių – dainuoti ir būti scenoje.

„Vaikystėje žiūrėdavome „Balsą“ ir su mama pasvajodavom, kad gal ir aš vieną dieną galėčiau stovėti toje scenoje. Bet tuomet tuo dar netikėjau. Tuomet labai nepasitikėjau savimi. Iki dabar negaliu patikėti, kad esu čia, tikrai galvojau, kad man niekas neatsisuks, jau buvau patikėjusi, kad ėjau be reikalo ir tuomet paskutinę sekundę, Monique paspaudė raudoną mygtuką. Visi sakė, kad aš negaliu, bet štai – pasirodo, kad galiu“, − apie svajonę sudainuoti projekto scenoje pasakoja dalyvė.

Regos negalią turinti Liveta mato tik 4 proc. ją supančio pasaulio. Ir nors nuo pirmų žingsnių projekte spindėjo pozityvumu, tačiau savo istorija sugebėjo sujaudinti visus mokytojus. Liveta pripažino, kad dėl savo negalios dar ne taip seniai patyrė labai daug patyčių.

„Anksčiau iš manęs labai tyčiodavosi. Labai į tai reaguodavau, būdavo skaudu, grįžusi nuolatos verkdavau. Tačiau vėliau pasitikėjimas savimi išaugo, kuo labai stipriai džiaugiuosi. Užsiauginau storą odą. Žiūriu dabar į veidrodį ir sakau sau, kad esu visai graži, o anksčiau į save tiesiog negalėdavau žiūrėti. Manau, kad tiesiog reikia nustoti savęs gailėti, būti savimi ir džiaugtis gyvenimu. Ir juk atsiras tokių žmonių, kurie jus priims tokius, kokie esate“, − sako Liveta, privertusi ir pačius mokytojus atsiverti apie mokykloje patirtas patyčias.

Vis tik pati Liveta, savo dalyvavimu tikrai nesiekia sukelti gailesčio, priešingai – ji čia atėjo įrodyti, jog nesvarbu, ką kalbėtų kiti, gyvenime įmanoma viską pasiekti.

„Man džiugu, kad Liveta turi tiek daug pozityvumo ir džiaugsmo. Tai moko mus pačius eiti į priekį, mažiau klausyti kitų ir daryt tai, kuo tiki. Tai labai įkvepia“, − apie dalyvę atsiliepia Donatas Montvydas.

Įkvėpti kitus ir pačią Livetą nori ir jos mokytoja projekte Monique, kuri nokautams Livetai skyrė tikėjimo suteikiančią dainą.

„Daviau jai Monikos Linkytės dainą, kuri turi būti labai viltinga. Tikrai nenoriu iš jos daryti kažkokio gailesčio vakarėlio. Noriu, kad ji visiems parodytų, koks gražus, emocingas ir stiprus žmogus ji yra. Noriu, kad ji visiems suteiktų vilties, kad visiems įrodytų, jog gyvenime, nepaisant jokių aplinkybių, viskas yra įmanoma“, − sako Monique.

Vis tik dalyvei scenoje teks susikauti su dviem vokaliai stipriais konkurentais. Ar jai pavyks įtikinti Monique, kad noras dainuoti ir talentas yra didesnis nei kitų dalyvių ir kodėl jos pasirodymas taip sujaudins mokytojus – jau šį sekmadienį, 19.30 val., per LNK.

Kaip praneša VRK, rinkimuose dalyvaujančius kandidatų sąrašus regėjimo negalią turintys rinkėjai gali iš anksto sužinoti specialiai šiems rinkimams išleistame leidinyje, parengtame Brailio raštu. Šių leidinių jau galima rasti Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Jie taip pat yra platinami per regėjimo negalią turinčių asmenų bendruomenes. Įgarsintas šio leidinio įrašas taip pat yra publikuotas šios bibliotekos elektroninėje sistemoje „Elvis" ir VRK interneto puslapyje.

Todėl rengiantis rinkimams, VRK ragina rinkėjus pasidomėti iš anksto ir perklausyti juos dominančių politinės partijos kandidatų sąrašus, kad pasirinkti, už ką balsuoti ir reitinguoti kandidatus būtų lengviau.

„Norėtume išreikšti nuoširdžią padėką Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai, kurios atstovai jau ne pirmus metus labai prisideda, kad svarbiausia su rinkimais susijusi informacija pasiektų regėjimo negalią turinčius rinkėjus. Labai vertiname šią pagalbą ir tikimės, kad šis gražus bendradarbiavimas padės rinkėjams lengviau dalyvauti balsavimo procese“, – teigė VRK pirmininkė Laura Matjošaitytė.

Rūpindamasi, kad balsuoti atėjusiam regėjimo negalią turinčiam rinkėjui informacija apie rinkimus būtų labiau suprantama, VRK užsakė specialias rinkimų biuletenių įmautes, kurios bus balsavimo vietose ir kuriomis naudodamiesi aklieji ir silpnaregiai galės balsuoti be kitų asmenų pagalbos, asmeniškai ir slaptai. 

Balsavimo dieną regėjimo negalią turintys rinkėjai, atvykę į rinkimų apylinkę turėtų paprašyti rinkimų komisijų narių išduoti jiems rinkimų biuletenius, jau įdėtus į šias specialias įmautes. Jose bus laukeliai, kuriuose rinkėjai turės pažymėti savo pasirinkimą. Abu rinkimų biuleteniai bus įdedami į atskiras įmautes.

Vienmandatės rinkimų apygardos biuleteniui skirtoje įmautėje prie kiekvieno laukelio, kuriame rinkėjas gali pažymėti savo pasirinkimą, bus Brailio raštu sužymėti kandidatai.

Įstatymas numato, kad vienmandatės rinkimų apygardos biuletenyje bus nurodyta kandidatų vardo pirmoji raidė ir pavardė. Kandidatai bus surašyti vertikaliai pagal pavardžių pirmąsias raides abėcėlės tvarka.

Daugiamandatės rinkimų apygardos rinkimų biuleteniui skirtoje įmautėje bus vertikaliai išdėstyti laukeliai, prie kurių Brailio raštu bus surašyti politinių partijų kandidatų sąrašų numeriai. Partijų sąrašų pavadinimai Brailio raštu bus atspausdinti ant atskiro lapo, kuris bus pateikiamas rinkėjui kartu su balsavimo biuleteniais. Biuletenyje rinkėjai turės pažymėti, kurį kandidatų sąrašą jie palaiko.

Kaip aiškina VRK, įmautės apačioje, horizontalioje juostoje, bus penki laukeliai, kuriuose rinkėjai turės teisę įrašyti pasirinkto sąrašo kandidatų numerius. Įrašydamas šiuos numerius, rinkėjas penkiems pasirinktiems kandidatams gali suteikti reitingo balus. Reitinguoti nėra privaloma. Rinkėjui nesuteikus reitingo balų, bus laikoma, kad jis išreiškė pritarimą partijos sudarytam kandidatų sąrašo eiliškumui. 

Siekiant užtikrinti rinkėjų balsavimo slaptumą, po balsavimo rinkėjas turėtų įmautes, kuriomis naudojosi balsuodamas, pasilikti sau. Įmautės grąžinti rinkimų komisijai nebereikia. 

VRK taip pat pasirūpino, kad kiekvienoje rinkimų apylinkėje būtų specialių padidinamųjų stiklų, skirtų silpnaregiams rinkėjams. Šie padidinamieji stiklai balsavimo dienomis bus kiekvienoje rinkimų apylinkėje. Jais taip pat kviečiami naudotis ir vyresnio amžiaus rinkėjai.

Atskiro įvertinimo "Metų proveržio" nominacijoje sulaukė ilgų nuotolių bėgikė Aušra Garunkšnytė. Regėjimo negalią turinti 28 metų vilnietė pernai tapo pirmąja Lietuvos atstove 2020 m. Tokijo paralimpinėse žaidynėse.

Kelialapis į Tokiją

"Tikrai nesitikėjau, kad sulauksiu tokio įvertinimo. Lietuvoje yra labai daug gerų sportininkų, paralimpiečių, kurie yra labiau nusipelnę tokių prizų. Kita vertus, 2019-ieji man asmeniškai buvo labai geri. Bent jau aš jaučiuosi padariusi didelį žingsnį į priekį ir sau pačiai įrodžiusi, kad galiu bėgti maratoną. Žinau, kad manimi tikėjo ir treneris, ir Lietuvos paralimpinis komitetas. Bet reikėjo, kad ir aš pati savimi patikėčiau. Londono maratone man tai pagaliau pavyko, pasiekiau asmeninį rekordą – nubėgau maratoną per 3 val. 18 min. Visgi žinau, kad galiu bėgti ir greičiau. Manau, kad galiu nubėgti greičiau nei per 3 val. 10 min. Jei nepavyks to padaryti artimiausiame maratone, tada šio tikslo sieksiu paralimpinėse žaidynėse", – po šventinės ceremonijos "Vilniaus dienai" sakė A.Garunkšnytė.

Praėjusių metų balandžio 28 d. Londone vykusiame maratone A.Garunkšnytė 42 km 125 m distanciją įveikė per 3 val. 18 min. 23 sek. ir užėmė penktą vietą T11/T12 klasėje. Tačiau, vėliau diskvalifikavus vieną iš anksčiau finišavusių varžovių, lietuvė pakilo į ketvirtą vietą, kuri garantavo vietą Tokijo paralimpinėse žaidynėse.

"Nesitikėjau, kad man taip greitai pavyks patekti į paralimpines žaidynes. Pasaulyje yra daug pajėgių maratono bėgikių, visos veržiasi į paralimpines žaidynes, tad man šis kelialapis yra labai rimtas pasiekimas. Lietuvoje esu vienintelė regėjimo negalią turinti maratono bėgikė, tad jaučiu dar didesnę atsakomybę", – tikino bėgikė.

Nugalėjo pati save

Nuo antros klasės vidutinių nuotolių bėgimo varžybose dalyvavusi A.Garunkšnytė pirmą savo maratoną bėgo vos prieš kelerius metus.

"Ilgą laiką treniravausi kaip vidutinių nuotolių bėgikė, bet širdyje jaučiau, kad galiu bėgti gerokai ilgesnes distancijas. Iš tiesų, labai norėjau įrodyti savo pirmam treneriui, kad galiu bėgti su sveikais žmonėmis, ir ne kelis kilometrus, o kad ir pusę maratono. Ir kai pagaliau sulaukiau tokios galimybės, griebiau ją abiem rankomis. Tiesa, pradžia nebuvo tokia lengva. Pirmą kartą mėginau bėgti maratoną 2017 m. Vilniuje. Tada supratau, kad tai tikrai labai sudėtingas iššūkis. Po kurio laiko dar kartą pasitikrinau jėgas Frankfurto maratone, bet ir ten man nepasisekė. Turėjau tam tikrų psichologinių problemų, jos dar labiau išryškėjo, kai nepavyko finišuoti ir trečiame maratone. Vienu metu buvau nuleidusi rankas, norėjau mesti sportą, bet treneris Linas Balsys mane perkalbėjo. Jis patarė kreiptis į sporto psichologą ir tas sprendimas buvo lemtingas. Paaiškėjo, kad visos mano bėdos buvo galvoje, o ne raumenyse. Aš atsipalaidavau, atslūgo įtampa ir pradėjau tiesiog bėgti", – sakė A.Garunkšnytė.

Lietuvoje esu vienintelė regėjimo negalią turinti maratono bėgikė, tad jaučiu dar didesnę atsakomybę.

Kiekvieną dieną dešimtis kilometrų nubėganti sportininkė šiuo metu treniruojasi Vilniuje ir intensyviai ruošiasi kovo pradžioje Tokijo mieste vyksiančiam maratonui.

"Tai nebus paralimpinio maratono trasa, bėgsiu kartu su sveikais sportininkais, bet vis tiek bus labai naudinga išmėginti jėgas man neįprastomis sąlygomis. Galėsime įvertinti adaptacijos sąlygas, oro ir laiko juostų skirtumus. Kadangi aš bėgdama trasoje kai kurių dalykų paprasčiausiai nepastebiu, mums reikia susirinkti kuo daugiau informacijos iš anksto. Vilniuje dažniausiai bėgioju Vingio parke, visus jo takelius, pakilimus ir posūkius žinau mintinai. Anksčiau taip pat labai mėgdavau bėgioti Neries krantinėmis, bet dabar ten vyksta nemažai statybų, keičiasi takelio reljefas, tad vienai man bėgioti ten pavojinga. Šiaip Vilnius bėgikams, net ir turintiems regėjimo negalią, yra gan patogus miestas, bent jau kol prie bėgiojimo trasų nepradeda burgzti statybų technika", – teigė pirmoji Lietuvos paralimpinės komandos narė.

Įsimintini pasirodymai

"Parateam Lietuva 2019" apdovanojimuose į geriausių sportininkų penketuką pateko dar trys lengvaatlečiai ir du golbolo rinktinės nariai. Pirmasis ant scenos pakilo lengvaatletis Kęstutis Skučas. Jis praėjusių metų pasaulio čempionate Dubajuje pagerino asmeninį rekordą ir užėmė šeštą vietą 1 500 m vežimėlių lenktynėse. Kartu su K.Skuču į penketuką pateko lengvaatlečiai Andrius Skuja ir Jonas Spudis. A.Skuja Dubajuje dukart pagerino savo asmeninį rekordą rutulio stūmimo sektoriuje ir finišavo šeštas. J.Spudis ieties metimo rungtyje pagerino asmeninį rezultatą ir užėmė septintą poziciją.

Dar dvi pozicijas geriausių sportininkų penketuke užėmė golbolo atstovai Mantas Panovas ir Justas Pažarauskas. 2016 m. Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių čempionei Lietuvos golbolo rinktinei praėję metai buvo ypatingi: iškovotas paralimpinis bilietas į Tokiją, taip pat laimėta ir Europos čempionato bronza. M.Panovas tapo rezultatyviausiu paralimpinio atrankos turnyro JAV žaidėju (36 įvarčiai) ir atvedė Lietuvos rinktinę į 2020 m. Tokijo paralimpiadą. J.Pažarauskas stabiliu ir solidžiu žaidimu taip pat svariai prisidėjo prie iškovoto paralimpinio kelialapio ir pelnytos Europos čempionato bronzos.

Bėgikės A.Garunkšnytės treneris L.Balsys paskelbtas "Metų treneriu". Aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre kūno kultūros mokytoju dirbantis L.Balsys pats yra 2004 m. Atėnų paralimpiados prizininkas maratono rungtyje. Dabar L.Balsys patirtį perduoda A.Garunkšnytei.

Tokijo paralimpinės žaidynės vyks 2020 m. rugpjūčio 25 – rugsėjo 6 d.

Geriausi 2019 m. sportininkai

Kęstutis Skučas (lengvoji atletika): 6 vieta pasaulio čempionato vežimėlių 1 500 m lenktynėse

Andrius Skuja (lengvoji atletika): 6 vieta pasaulio čempionato rutulio stūmimo rungtyje

Jonas Spudis (lengvoji atletika): 7 vieta pasaulio čempionato ieties metimo rungtyje

Mantas Panovas (golbolas): 1 vieta paralimpinėje atrankoje, 3 vieta Europos čempionate

Justas Pažarauskas (golbolas): 1 vieta paralimpinėje atrankoje, 3 vieta Europos čempionate

"Metų proveržis": Aušra Garunkšnytė (lengvoji atletika)

"Metų treneris": Linas Balsys (lengvoji atletika)

"Už indėlį į paralimpinio sporto vystymą": UAB "Euloto"

Geriausi 2019 m. Lietuvos neįgaliųjų sporto klubai

Alytaus "Alytupis", Kauno "RSK", Marijampolės "Siekis", Šiaulių "Entuziastas", Šiaulių "Šiaulietis", Vilniaus "Feniksas", Kauno "Sveikata", Panevėžio "Šviesa", Šiaulių "Perkūnas" ir Vilniaus "Šaltinis".

KOMENTARAS

Mindaugas Bilius

Lietuvos paralimpinio komiteto vadovas

Praėję metai paralimpinės komandos sportininkams ir treneriams buvo skirti susipažinimui ir varžovų pasirengimo įvertinimui Europos ir pasaulio čempionatuose. Pamatėme, kokie yra varžovų rezultatai, kaip jie keičiasi, auga. Džiugu, kad jau pernai iškovojome du kelialapius į Tokijo paralimpines žaidynes. Taip pat bent keturi mūsų sportininkai įvykdė "High Performance" rezultatus gerindami savo asmeninius pasiekimus pasaulio lengvosios atletikos čempionate. O tai didina mūsų galimybes turėti kuo daugiau Lietuvos atstovų paralimpinėse žaidynėse.

Paralimpinėse žaidynėse iš viso gali dalyvauti tik 4 500 sportininkų. Šalims skiriamas tam tikras vietų skaičius atsižvelgiant į jų dydį, gyventojų skaičių ir pan. Pas mus gali bent 10 ar 12 lengvaatlečių įvykdyti paralimpinius normatyvus, bet mūsų kvota – tik 4 arba 5 sportininkai. Tai reiškia, kad tik patys geriausi turės šansą vykti į Tokiją ir ten kovoti dėl medalių.

Prieš ketverius metus Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse dalyvavo 13 sportininkų, tarp jų – ir šeši golbolo rinktinės nariai. Dabar su golbolo komanda jau turime septynis dalyvius. Aš tikiu, kad ir Tokijo paralimpinėse žaidynėse galime pagerinti šį rodiklį. Labai norėčiau, kad šiais metais mūsų paralimpinėje rinktinėje būtų daugiau nei 13 sportininkų.

Tai numato Kultūros ministerijos parengtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisų projektas.

„Pagal Kultūros ministerijos parengtas pataisas tokiems asmenims skirti kūrinių ir kitų objektų formatai nekomerciniais tikslais galės būti gaminami be autorių sutikimo, jais taip pat bus leidžiama nemokamai keistis tarp Europos Sąjungos ir kitų Marakešo sutartį ratifikavusių valstybių, taip papildant nacionalinius fondus“, – sako kultūros viceministras Gytis Andrulionis.

Tokiais sprendimais gausinant šiai asmenų grupei pritaikytus kūrinius, į Lietuvos teisinę sistemą perkeliamos Europos Sąjungos (ES) direktyvos nuostatos pagal Marakešo sutarties įsipareigojimus. 2013 m. Marakeše (Maroke) buvo pasirašyta Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos sutartis dėl geresnės aklųjų, regėjimo ir skaitymo negalią turinčių asmenų prieigos prie literatūros kūrinių. Šiuo metu sutartį yra ratifikavusios beveik penkios dešimtys pasaulio valstybių.

2018 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvos aklųjų bibliotekos, didžiausios šalyje specialiųjų formatų leidinių, skirtų skaitymo sutrikimų turintiems žmonėms, leidėjos fondą sudarė daugiau kaip 292 600 egzempliorių įvairių dokumentų, kasmet specialiaisiais formatais išleidžiama daugiau nei 400 leidinių, iš kurių daugiausia – knygos ir žurnalai.

Kaip rašoma pranešime spaudai, naujasis teisinis reguliavimas suteiks galimybę šiai bibliotekai ir kitoms pelno nesiekiančioms institucijoms, įskaitant viešąsias ir specialiąsias bibliotekas, švietimo įstaigas, gaminti skaitymo sutrikimų turintiems asmenims prieinamos formos kopijas ir keistis jomis su kitų valstybių institucijomis.  Įstatymo pataisų projekte numatyta, kad Vyriausybės įgaliota institucija sudarys tokių bibliotekų ir įstaigų sąrašus, skelbs juos interneto svetainėje, taip pat informaciją teiks Europos Komisijai, kuri ją skelbs centralizuotai, kad šalių institucijos galėtų efektyviai bendradarbiauti ir keistis turimais fondais.