Prieš daugiau nei metus į amžinybę iškeliavus žmonai Julijai, vyro pašonėje liko ne tik du vyresnieji sūnūs. Ant rankų teko sūpuoti ir naujagimį jaunėlį.
E.Venskutonis atviras – reikėjo nemažai laiko apsiprasti su pakitusiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis – daug ką prisiminti ir daug ko mokytis iš naujo. Šiuo šeimai nelengvu periodu dešimtmečio Danieliaus, aštuonerių Justino ir vos daugiau nei vienų metukų mažylio Kristupo tėčiui itin padėjo jo paties mama ir žmonos tėvai. Jei ne jie, sako vyras, būtų vargiai įmanoma suspėti ne tik uždirbti pinigus būtiniausioms reikmėms ir įsipareigojimams, bet ir skirti pakankamai dėmesio sūnums. Tarp šių dviejų prioritetų tenka laviruoti nuolat, tačiau, regis, bendromis jėgomis pavyksta.
Sulaukia pagalbos
– Evaldai, vienam teko atsakomybė auginti tris sūnus. Kaip dabar atrodo jūsų kasdienė rutina?
– Mažylis atsikelia gana anksti – apie 6.30 val. Pagirdome jį pienu, o vėliau sūnus dar maždaug pusantros valandos pamiega. Vyresnieji vaikai keliasi apie 8.20 val., nusiprausia, išsivalo dantis, pavalgo pusryčius ir eina prie kompiuterio, nes prasideda nuotolinės pamokos. Pasibaigus joms, su sūnumis pavalgome, tada jie ruošia namų darbus.
Kai pasikeičia gyvenimo sąlygos, manau, kad pirmiausia reikia pažvelgti į savo turtą – vaikus.
Pas mus namuose yra įprasta, kad vaikai kasdien privalo paskaityti pasirinktą knygą. Aišku, būna ir sukčiavimo dienų, bet vyriausiojo sūnaus ypač versti nereikia, jis daug skaito. Su viduriniuoju šiuo klausimu yra šiek tiek sunkiau, bet į kasdieninę rutiną vis tiek įtraukiame skaitymą – bent 50–60 puslapių per dieną. Paskui prasideda vaikų laisvas laikas – jie žaidžia įvairiausius žaidimus kartu arba atskirai, o kartais tiesiog siaučia namuose (šypsosi). Mažylio dienos rutina – šiek tiek paprastesnė. Jis miega du kartus per dieną, valgo, žaidžia, einame į kiemą. Sūnus tik prieš maždaug tris mėnesius pradėjo vaikščioti, tai pernelyg toli nuo namo nežingsniuojame. Be to, pastaruoju metu oras buvo gana vėsus. Tad laiką dažniausiai leisdavome namo kieme.
Pats užmiegu gana vėlai. Žinoma, priklauso nuo to, kada atsikeliu, bet pabudęs nusiprausiu, pavalgau ir sėduosi prie kompiuterio tvarkyti suplanuotų reikalų – atsakau į gautus laiškus. Paskui tvarkau aplinką prie namo arba viduje, nes neseniai atsikraustėme gyventi į naują vietą Vilniaus rajone – turimų padaryti darbų čia gausybė. Taip pat važiuoju į miestą pirkti maisto produktų arba tvarkyti su darbu susijusių reikalų. Kitaip tariant, priklausomai nuo situacijos, darau tai, ką tuo metu reikia daryti.
– Ar buityje jums gelbsti dar kieno nors papildomos rankos?
– Didžiausi pagalbininkai yra mano mama ir uošviai. Pakaitomis prižiūrime mažiausiąjį sūnų, nes ne visada galiu būti namie. Kaip ir minėjau, tenka pasirūpinti maisto atsargomis, tvarkytis namuose arba vykti į darbo susitikimus. Jei būčiau visiškai vienas, vargu, ar viską suspėčiau – nukentėtų arba laikas, skirtas vaikams, arba darbui.
Atranda laiko ir sau
– Tada, kai atsakomybė pasirūpinti trimis savo vaikais užgulė ant jūsų vieno pečių, jauniausias sūnus buvo dar visai mažytis. Juk tokius kūdikius reikia ne tik prausti, keisti sauskelnes, bet ir maitinti motinos pienu...
– Laimė, gyvename tokiu metu, kai galime rasti sprendimus esant bet kokiai situacijai. Mums kaip motinos pieno alternatyva gelbėjo pieno mišinys. Jį, tik vis kitokios sudėties, – su daugiau mineralų ir vitaminų, mažyliui maitinti naudojame iki šiol. Manau, kad sūnus gauna viską, ko reikia, nors pienas ir nenatūralus. Tikiuosi, kad visų naudingų medžiagų jam gana.
– Su kokiais dar iššūkiais tuo metu jums teko susidurti?
– Naujos gyvybės atsiradimas namuose yra viso įprasto gyvenimo ritmo pokytis. Mažas žmogutis šeimoje pareikalavo performuoti įpročius, kitaip suskirstyti prioritetus, kad prisitaikytume prie mažylio gyvenimo ritmo. Keitėsi daugybė dalykų – nuo naujų baldų, tokių kaip lovytė, vystymo staliukas, namuose atsiradimo iki grįžimo į sauskelnių laikus. Turėjau priprasti prausti mažylį, keisti jam sauskelnes ir maitinti – viską teko prisiminti.
– O asmeniniam laisvalaikiui dabar laiko ar užtenka?
– Atrandu laiko ir sau. Aišku, gal ne visada tada, kai norėčiau, bet atrandu, nes kitaip, tikriausiai, pats nekaip jausčiausi. Kai dar nebuvo karantino ir pasaulis sukosi įprastu ritmu, neretai rasdavau ir žmogų, kuris drauge su manimi nueidavo, pavyzdžiui, į kiną. Esu įsitikinęs, rasti laiko atokvėpiui galima ir namie – žiūrint filmą ar tiesiog tinginiaujant.
Sulaukė dėmesio
– Kai prieš metus dienraščio žurnalistai su jumis kalbėjosi po skaudžių gyvenimo įvykių, jūs prašėte, kad kuo daugiau žmonių suteiktų ne paramą, o darbo pasiūlymų. Ar pavyko jų sulaukti daugiau, nei įprastai tuo metu būdavo?
– Taip, kaip vaizdžiai sakoma, prašiau ne žuvies, o meškerės. Mano veikla – sezoninė – vienais metais gali būti vienoks renginių skaičius, kitais – kitoks. Renginių kiekis išties didėja. Praėjusiais metais taip pat stebėjau tokią tendenciją. Nežinau, ar renginių skaičiaus augimas buvo juntamas dėl to, kad visuomenės prašiau duoti man daugiau darbo, ar mano ilgametė patirtis davė tokį rezultatą – sunku prognozuoti. Tačiau tam tikras intencijas jutau – kai kurie žmonės paskambinę sakydavo, kad nori man duoti darbo, jog šiek tiek pagelbėtų. Kiti priešingai – nieko nesakydavo, bet kalbėdamasis aš nujausdavau, kokios minties linkme vystomas pokalbis. Buvo malonu jausti palaikymą, kuris man – labai svarbus.
– Ar padidėjęs veiklos, susijusios su renginių vedimu bei jų organizavimu, krūvis jums padėjo?
– Darbas man – tokia veikla, kuri neleidžia galvoti apie pašalinius dalykus, nes tuomet, kai pasineriu į darbus, susikoncentruoju į rezultatą. Nesvarbu, ar tai būtų mano darbas, susijęs su renginių vedimu ir organizavimu, ar bet kuri kita veikla. Kai joje esu, turiu susikaupti ir atiduoti save tai konkrečiai veiklai 100 proc. Priešingu atveju, ims ryškėti nekokybiški rezultatai, o kadangi nekokybiškumo aš nepateisinu, visada atsakingai sutelkiu dėmesį į veiklą, kurią darau.
Sustabdė karantinas
– Tačiau karantinas šalyje vėl sujaukė užimtumo planus. Kokią įtaką renginių nebuvimas turėjo jūsų ketveriukei?
– Finansinė padėtis yra labai jautri tema visada – ypač tokiu sunkmečiu kaip šis. Stengėmės kuo daugiau sutaupyti ir kuo mažiau išleisti. Turiu rezervą pinigų, kuriuos skiriu paskolos, komunalinių mokesčių ir kitų įmokų sumokėjimui bei maistui. Tačiau kiekvienas rezervas turi ypatybę baigtis, dėl to stengiausi laviruoti, kad pavyktų išgyventi periodą, kai nebuvo renginių. Sudėtinga, ir aš iki šiol labai tai jaučiu. Matau, kaip sąskaita tuštėja, baisu, kad netrukus visai baigsis pinigai. Palyginti pastarųjų mėnesių statistiką su praėjusiais metais, dėl karantino netekau galimybės suorganizuoti maždaug 10–14 renginių.
– Ar dėl pastarųjų priežasčių daug kartų teko pasakyti "ne" sūnų norams?
– Jei kalbėsime apie maistą, stengiuosi jo neriboti, jei tai, žinoma, nėra kokie nors saldumynai, kurie nėra žmogui gyvybiškai itin reikalingi. Jau maždaug dvejus metus šeimoje turime tradiciją – saldumynų penktadienį, kurios tikslas visą savaitę suvalgyti kuo mažiau saldėsių, kad penktadienį būtų galima atsigriebti (šypsosi). Vaikai sąžiningai laikosi šio pažado – būna ir tokių penktadienių, kai net jie patys pamiršta, kad tai – saldumynų valgymo diena. Vadinasi, saldumynai nėra prioritetinis dalykas.
– Dar prieš pokalbį užsiminėte, kad ir šį kartą norėtumėte paprašyti ne "žuvies, o meškerės" – galimybės užsidirbti…
– Man aktualus kiekvienas renginys, kuris mano šeimos biudžetą papildytų finansais. Šiemet, kai bus galimybė, stengsiuosi surengti kuo daugiau renginių, kad atsigriebčiau tai, ką praradau dėl karantino ribojimų. Šios srities veikla man sekasi gerai – tai liudija žmonių atsiliepimai internete ir sutarčių kiekis. Turiu savo klientų auditoriją, kuriai tinka mano renginių formatas. Tad, jei yra žmonių, kurie šiuo metu dvejoja ir nėra apsisprendę, kaip susiplanuoti renginį, ką pasirinkti, mielai kviečiu pasikalbėti su manimi. Nieko nepardavinėsiu, o tiesiog pakonsultuosiu.
Padeda išlaikyti pusiausvyrą
– Evaldai, o kaip jums pavyksta ir dirbti, ir skirti dėmesio vaikams?
– Išlaikyti pusiausvyrą padeda mano mama ir uošviai. Taip atlieku savo darbus, o kai žinau, kad bus laisva diena, popietė arba vakaras, paklausiu vaikų, ką veiksime – ar kur nors važiuosime? Laisvalaikį susiplanuojame labai greitai – pasikviečiame į svečius draugų ir susiorganizuojame, pavyzdžiui, stalo žaidimų vakarą. O jei geras oras, kartu su vaikais važiuojame į miestą, išsinuomojame elektrinius paspirtukus, nueiname į kavinę, papietaujame, suvalgome ledų. Žinau, kai grafike nėra renginių ir susitikimų, tą laiką visada skiriu vaikams.
– Ką patartumėte tiems tėčiams, kurie pateko į panašią situaciją kaip jūsiškė? Iš kur semiatės ryžto ir optimizmo?
– Kai pasikeičia gyvenimo sąlygos, manau, kad pirmiausia reikia pažvelgti į savo turtą – vaikus. Mano vaikai man yra didžiausias turtas. Suprantu, kad tik dėl jų neturiu teisės palūžti ir sustoti. Būtent dėl jų aš tęsiu savo veiklą ir gyvenu. Turiu stengtis, kad užauginčiau sūnus. Jie yra pagrindinė mano gyvenimo priežastis.
