Tokį sprendimą priėmė premijos komisija iš kultūros, mokslo, visuomeninių įstaigų ir organizacijų pasiūlytų šešių pretendentų atrinkusi du mokslininkus.

D. Vaitkevičienės kandidatūrą pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Ją apdovanoti siūloma už reikšmingus mokslinius tyrimus ir svarią visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje.

R. Balsio kandidatūrą pateikė Klaipėdos universitetas. Jis siūlomas apdovanoti už reikšmingiausius darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat už kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Iš šių kandidatų baigiamajame komisijos posėdyje bus išrinktas Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas.

Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Kasmet skiriama premija sudaro 800 bazinių socialinių išmokų – šiemet tai daugiau nei 39 tūkst. eurų.

R.Balsys 1984 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos Teatro meno fakultetą. 1984–1990 m. dirbo mokytoju, o 1991 m. pradėjo dėstyti Klaipėdos universitete. Nuo 2018 m. – Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Mokslinių tyrimų pagrindinės kryptys – etnologija, mitologija (ypač prūsų), folkloristika.

Profesorius R.Balsys yra aštuonių monografijų ir daugelio kitų leidinių autorius.

Minėtai premijai taip pat nominuoti: archeologas Vytautas Urbanavičius, muziejininkė Regina Lukminienė, mokslininkė Daiva Vaitkevičienė, muziejininkė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė ir etnoastronomas Jonas Vaiškūnas.

Pagal nuostatus, iš pradžių Nacionalinės J.Basanavičiaus premijos komisija iš šio sąrašo atrinks kandidatus, dėl kurių bus balsuojama baigiamajame posėdyje.

Jame slaptu visų komisijos narių balsavimu bus priimtas sprendimas dėl premijos skyrimo išrinktam laureatui – asmeniui ar grupei.

Nacionalinės J.Basanavičiaus premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai sudaro 33,6 tūkst. eurų.

KU Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas R.Balsys neslėpė, kad skulptūros "Klaipėdos krašto mokytojui" idėją puoselėja jau trejus metus.

Krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmetį idėjai įgyvendinti pasirinko todėl, kad ši data būtų tinkamiausia, nors yra ir kitų sukakčių, prie kurių derėtų šis įamžinimas.

Kitais metais sukaks 120 metų, kai Klaipėdoje buvo įsteigta Karališkoji mokytojų seminarija.

"Pavyzdžiui, kitais metais sukaks 120 metų, kai Klaipėdoje buvo įsteigta Karališkoji mokytojų seminarija. Tai yra seniausias pastatas ir seniausia įstaiga Lietuvoje, kuri iš esmės nepakeitė savo paskirties nuo pat jo pastatymo ir veiklos pradžios, nuo pat 1902 m. Visą laiką čia buvo ruošiami mokytojai, išskyrus karo laikotarpį", – teigė R.Balsys.

Pradžioje Mokytojų seminarijoje (dab. S.Nėries g. 5) rengti pedagogai Vokietijai, paskui – jau Lietuvai.

Rimantas Balsys / Vytauto Liaudanskio nuotr.

1935–1939 m. čia veikė Lietuvos Respublikos pedagoginis institutas – vienintelis Baltijos šalyse, pokaryje – Klaipėdos mokytojų institutas, paskui – Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos ikimokyklinio auklėjimo fakultetas.

O nuo 1991 m. – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas.

Šiose aukštojo mokslo ir ugdymo įstaigose įvairiu metu mokėsi arba dirbo iškilios asmenybės – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Pranas Mašiotas, Martynas Krukis, Salys Šemerys, Vytautas Soblys ir kiti, lankėsi Jonas Basanavičius, Vydūnas, Vilius Gaigalaitis.

R.Balsys prasitarė, kad skulptūra mokytojui nebūtinai turėtų būti antropomorfiška.

Pasiteiravus, jei vis dėlto skulptūra vaizduotų žmogų, kas tai būtų – vyras ar moteris, R.Balsys pašmaikštavo: "Žinoma, ji būtų sukurta pagal mano portretą."

Dabar belieka laukti, ar šį sumanymą palaimins ir pinigų tam skirs Kultūros ministerija, prisidėti pasiryžęs ir pats KU.

"Manyčiau, kad tokiam reikalui atsirastų ir rėmėjų. Neatmetu galimybės kreiptis ir į visus Vakarų Lietuvos pedagogus, kad jie paaukotų po eurą skulptūrai, juk nemažai jų šiame pastate baigė mokslus, taigi skulptūra būtų atminimas ir jiems patiems už jų sunkų triūsą", – kalbėjo R.Balsys.

Kultūros ministerijos atstovai patikino, kad Nacionalinės J.Basanavičiaus premijos komisija į baigiamąjį posėdį rinksis lapkričio 9 d.

Pagal komisijos nuostatus, baigiamajame posėdyje, kuris rengiamas kasmet, ne vėliau kaip iki lapkričio 23 d. slaptu visų komisijos narių balsavimu bus priimtas sprendimas dėl premijos skyrimo išrinktam laureatui – asmeniui ar grupei.

Premijos laureato diplomas ir ženklas įteikiami Lietuvos valstybės atkūrimo dienos (Vasario 16-osios) proga kartu su Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis.

Šiais metais premijai nominuotas etnologas prof. dr. R.Balsys (kandidatūrą pateikė Klaipėdos universiteto senatas), dr. Daiva Vaitkevičienė (pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), dr. Jolanta Zabulytė (pateikė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius), Vida ir Arūnas Sniečkai (pateikė Vilkijos Panemunių seniūnaitija), Jonas Vaiškūnas (pateikė Molėtų krašto muziejus) bei dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas (pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus).

Premijos komisija iš visuomenės gautų pasiūlymų atrinko tris kandidatus: D.Vaitkevičienę, E.J.Morkūną ir klaipėdietį R.Balsį.

Valstybinę J.Basanavičiaus premiją beveik prieš 30 metų įsteigė Kultūros ministerija.

Prieš šešerius metus jai suteiktas nacionalinės premijos statusas.

Premijos dydis – 32 tūkst. eurų.

Už išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje nuo 1992 m. šia premija įvertintas 41 asmuo.

Pirmąją J.Basanavičiaus premiją gavo liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė.

Šį garbingą įvertinimą yra gavęs ir Česlovas Kudaba, Norbertas Vėlius, Libertas Klimka bei daugelis kitų etnokultūrai nusipelniusių mokslininkų ir veikėjų.

Premija kasmet skiriama Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems lietuviams už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, tyrinėjimu, bei kūrybinę ir mokslinę etninės kultūros veiklą.

„Už reikšmingus mokslinius tyrimus ir svarią visuomeninę veiklą etninės kultūros srityje“ premiją pretenduoja gauti Daiva Vaitkevičienė, kurios kandidatūrą pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Už reikšmingiausius darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat už kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje atrinktas ir profesorius Rimantas Balsys, kurio kandidatūrą pateikė Klaipėdos universiteto senatas.

Už ilgametę veiklą muziejinio darbo, formuojančio tautinę savimonę, skatinančio visuomenę dalyvauti pažinimo procese ir reprezentuojančio krašto istoriją, etninę kultūrą ir paveldą, baruose premiją pretenduoja gauti Eligijus Juvencijus Morkūnas, jo kandidatūrą pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus.

Iš šių kandidatų baigiamajame komisijos posėdyje bus išrinktas Nacionalinės J. Basanavičiaus premijos laureatas.

Premijos paskirtis – įvertinti asmenų arba bendrą veiklą vykdžiusių asmenų grupių išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje, reikšmingą kūrybinę, mokslinę veiklą ir kitus darbus, susijusius su lietuvių etninės kultūros tradicijų plėtojimu, tautinės savimonės puoselėjimu ir etnokultūriniu ugdymu.

Komisija, vertindama kandidatų veiklą, vadovaujasi šiais kriterijais: kūrybinės ir (ar) mokslinės veiklos reikšmingumas lietuvių etninės kultūros plėtrai ir sklaidai; veiklos, susijusios su lietuvių etninės kultūros tradicijų išsaugojimu ir plėtojimu, aktualumas, meninė, mokslinė, edukacinė ir išliekamoji vertė; veiklos reikšmingumas tautinės savimonės puoselėjimui ir etnokultūriniam ugdymui; kandidato aktyvi visuomeninė veikla lietuvių etninės kultūros srityje.

Valstybinę J.Basanavičiaus premiją beveik prieš 30 metų įsteigė Kultūros ministerija. Premija buvo pavadinta tautos patriarcho J.Basanavičiaus vardu.

Prieš šešerius metus jai suteiktas nacionalinės premijos statusas.

Už išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje nuo 1992 m. šia premija įvertintas 41 asmuo.

Pirmąją J.Basanavičiaus premiją gavo liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė.

Šį garbingą įvertinimą yra gavęs ir Česlovas Kudaba, Norbertas Vėlius, Libertas Klimka bei daugelis kitų etnokultūrai nusipelniusių mokslininkų ir veikėjų.

Premija skiriama kasmet Lietuvoje ir užsienyje gyvenantiems lietuviams už reikšmingiausius pastarųjų penkerių metų darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, tyrinėjimu, bei kūrybinę ir mokslinę etninės kultūros veiklą.

Šiais metais premijai nominuotas etnologas prof. dr. R.Balsys (kandidatūrą pateikė Klaipėdos universiteto senatas), dr. Daiva Vaitkevičienė (pateikė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), dr. Jolanta Zabulytė (pateikė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius), Vida ir Arūnas Sniečkai (pateikė Vilkijos Panemunių seniūnaitija), Jonas Vaiškūnas (pateikė Molėtų krašto muziejus) bei dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas (pateikė Lietuvos liaudies buities muziejus).

J.Basanavičiaus premija skiriama iki lapkričio 15 d., įteikiama lapkričio 23-iąją – J.Basanavičiaus gimimo dieną.

Premiją kultūros ministro teikimu, pritarus Lietuvos kultūros ir meno tarybai, skiria Vyriausybė. Premijos dydis – 32 tūkst. eurų.

Universiteto darbuotojams teko dalyvauti Graikijoje įvykusio projekto "21st Teaching Skills. Teacher Training with Specialization on Life and Information Technology Skills" susitikime, kuris truko visą savaitę.

Projekto koordinatorius – Janinos universitetas (Graikija), partneriai – Klaipėdos universitetas ir dar septyni universitetai iš Liuksemburgo, Kambodžos, Kinijos ir Indijos. Projekto trukmė – treji metai.

Klaipėdos universitetui šiame projekte atstovauja devynių mokslininkų grupė, vadovaujama docentės Redos Vismantienės.

Į mokslo darbuotojų susitikimą Graikijoje nebuvo išleista Kinijos atstovų delegacija, su kolegomis projekto dalyviai bendravo nuotoliniu būdu – vaizdo konferencijos metu.

Sugrįžęs į namus, ketinu kurį laiką pabūti namuose, savotiškame karantine.

Penktadienį lietuvių grupė namo išskrido iš Janinos nacionalinio oro uosto, esančio šiaurės vakarų Graikijoje.

Kelionėje klaipėdiečiai turėjo praleisti kone visą dieną.

"Pirmasis persėdimas – Atėnuose, po to – Maltoje. Oro uostuose teks praleisti visą dieną. Bus laiko paskaityti knygą", – pasakojo skrydžio oro uoste laukdamas Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Rimantas Balsys.

Klaipėdiečiai, sekdami naujausias žinias apie Europoje plintantį koronavirusą, oro uoste nusprendė dėvėti apsaugines kaukes.

"Jų įsigijome dar Lietuvoje. Atsargumas nepakenks. Reikia vadovautis šaltu protu ir logika. Sugrįžęs į namus, ketinu kurį laiką pabūti namuose, savotiškame karantine. Kam rizikuoti? Juo labiau, šiuo metu neturiu paskaitų. Taip sakant, karantinuosiuosi", – juokavo R.Balsys.

Mokys ir apie aukojimus?

Viešumoje užvirus diskusijoms, kad pagonybės tikėjimo pagrindų turėtų būti mokomi mokyklinukai, iškilo klausimas – ar visa tiesa tikrai būtų pateikta pradinių klasių auklėtiniams, ar tik romantizuota jos dalis?

Žmonių aukojimo dievams papročiai Šiaurės Europos kraštuose gyvavo dar ir vėlyvaisiais viduramžiais. Ypač prūsai garsėjo karo belaisvių aukojimais.

Įvedus krikščionybę šis paprotys buvo uždraustas.

Istoriniuose šaltiniuose apstu liudijimų, kad karo belaisviai neišvengdavo barbariškos baigties – kad sulauktų sėkmės, senovės lietuviai juos aukojo savo dievams, šlakstydami savo kalavijus ir ietis aukų krauju.

Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto profesorius Rimantas Balsys, visuomenei pristatydamas trečiąją savo knygą "Lietuvių ir prūsų religinė elgsena: aukojimai, draudimai, teofanijos", nevynioja žodžių į vatą.

"Dar ir dabar gaji nuomonė, kad iki krikščionybės čia nieko nebuvo – gyvenome patamsyje. Tam, kad būtų rasti atsakymai į išsikeltus klausimus, teko paieškoti atraminių stulpų, kurie aiškiai parodytų, kad turėjome visiškai normalią religiją su visais būtinais segmentais, kaip bet kurioje kitoje religijoje. Aš nesiekiau sumenkinti ar supriešinti religijų. Priešingai, siekta parodyti savitumą", – aiškino jau 15 metų pagonių tikėjimą tyrinėjantis R.Balsys.

Aukota balandžio 23-iąją

Dar 2010 m. profesorius išleido knygą "Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro".

Čia plačiai aptartas lietuvių ir prūsų panteonas – dievai, deivės, dvasios, parodyti dievų virtimo tautosakiniais personažais bei demonizavimo procesai.

Sudėliodamas taškus apie senovės tikėjimo dievybes, antrojoje knygoje "Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai" R.Balsys didelį dėmesį skiria baltiškos pagonybės dievų atvaizdų, šventyklų, šventviečių, aukviečių bei jose apeigoms vadovavusių kulto tarnų – žynių charakteristikai.

Trečioji monografija byloja apie religinį veiksmą – aukojimus dievams ir protėviams.

R.Balsys tikino, kad senovės lietuviai dažniausiai aukojimo ceremonijas rengdavo pavasarį prieš sėją ir rudenį, nuėmus derlių.

Mistiniai ritualai atbudus gamtai buvo rengiami balandžio 23-iąją, per Jurgines arba kitaip pagoniškame tikėjime vadinamą Jorės dieną.

Senovės tikėjime Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Per Jorę išgena gyvulius į ganyklą.

Su tuo susiję įvairūs apsisaugojimo nuo burtininkų, raganų ir vilkų ritualai, iš kurių bene svarbiausias buvo gaidžio aukojimas.

Tą rytą niekam nevalia eiti iš trobos, kol šeimininkas neapėjo sodybos. Jis papjaudavęs juodą gaidį, kraują išvarvindavęs prie tvarto durų į arklių ėdžias ant avižų.

Vidurius dėdavęs ant akmens sakydamas: "Te, Dievuli, tavo dalį!"

Ritualai gyvi iki šiol

"Atskirti, kur lietuvių genčių ir kur prūsų apeigos, yra sudėtinga. Net ir po krikščionybės įvedimo dar apie porą šimtų metų buvo laikomasi tam tikrų apeigų. Kai buvo išgriautos ir išardytos senosios šventvietės, daugybė apeigų legaliai vykti negalėjo, jos buvo slepiamos pogrindyje. Apeigos išsikraustė į miško tankmę, į pastatus – jaują, pirtį. Nebeliko bendruomeniškumo, apeigos vykdavo tik šeimos rate, svetimam ritualuose dalyvauti buvo nevalia", – aiškino R.Balsys.

Iš baimės abiejų tikėjimų dievybėms gyventojai tuo pat metu atiduodavo duokles abiem tikėjimams.

Istoriniuose šaltiniuose net minimos maldos, kuriose persipina abiejų tikėjimų ritualai.

"XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje senieji dievai visas galias jau praradę, tačiau jie virsta tautosakos elementais. Tiesa, ritualai dar minimi. Pavyzdžiui, aiškinama, kaip reikia žmogui elgtis dundant perkūnijai. Tikėjimo pasikeitimas įvyko sklandžiai tik dėl to, kad buvusius dievus pakeitė visa naujojo tikėjimo šventųjų armija. Tačiau žiūrint į senąjį tikėjimą matyti visa evoliucija. Senasis tikėjimas neišnyko kaip istorinė ūkana. Viskas atėjo iki mūsų dienų ir turi vienas ar kitas refleksijas", – pastebėjo R.Balsys.

Simpatijos pagoniškajam tikėjimui turi ir labai realių apraiškų. Be Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vedlio Ramūno Karbauskio mecenuoto Naisių parko, pasak R.Balsio, Lietuvoje šiuo metu galima suskaičiuoti apie dešimt mitologinių parkų.

"Vieną jų turime šalia Palangos. Net Raganų kalnas Juodkrantėje tinka kaip pavyzdys. Šių parkų populiarumas remtas noru pažinoti savo istoriją, šaknų substratą. Bet kurio žmogaus noras pažinti savo tautos kultūrą turėtų prasidėti pažintimi su senąja religija", – akcentavo klaipėdietis profesorius.

Užkasdavo ir į žemę

Aukų ritualai, kuriuos nagrinėjo R.Balsys, vykdavo reguliariai.

"Ne tik pavasarį ir rudenį, bet ir tuo metu, kai buvo tikimasi dievų užtarimo. Tai galėjo būti liga, maras, nederliaus metai ar kova su priešu. Galima rasti liudijimų, kad buvo aukojama gimus vaikui ar net atsidėkojant už sėkmingą kelionę", – aukų rūšis vardijo R.Balsys.

Aukojimų būdų taip pat būta ne vieno. Populiariausias – aukos deginimas, nes ji tokiu būdu pasiekia dievų pasaulį.

"Šie dalykai koreliuoja ir su baltų žemėse gyvavusia mirusiųjų sudeginimo tradicija. Mirusysis iškeliaudavo į dausas dūmų keliu. Tačiau buvo ir kitų būdų. Pavyzdžiui, auka užkasama į žemę, atiduodama vandeniui. Po sėkmingo gimdymo ėriukas buvo įmetamas į ežerą. Sembos pusiasalyje siekiant nuo kranto nuvyti priešo laivus, pakrantėje buvo aukojamas jautis. Tačiau aprašomame aukojime įvyko nenumatytas dalykas, kartu su priešų laivais pasitraukė ir žuvys. Tuomet teko vėl kviesti maldininką, kad būtų pakartotas aukojimas. Antrą kartą aukota kiaulė. Tik speniai buvo nupjauti ir sumesti į vandenį, pats gyvulys suvartotas maistui", – teigė R.Balsys.

Aukojimo ceremonijoje krauju apšlakstyti šiaudai nebuvo išmetami – užkasami derliui didinti, jais aprišamos obelys, moterys strėnas apsirišdavo jų gniūžte, kad šienapjūtę įveiktų.

Net ir XX a. pradžioje skerdžiant kiaulę kaime krauju aptaškyti šiaudai buvo naudojami lygiai taip pat, kaip prieš 600–700 metų.

Laimė ir sėkmė – uždarytos

R.Balsys pabrėžė, kad aukojimo ritualų metu buvo laikomasi principo – duoti duodantiems.

"Duoti dievams ir mirusiems protėviams. Tikėta, kad visa tai, ką turi žmogus, yra dieviškos prigimties, net ir maistas. Todėl reikia dalį maisto grąžinti. Po aukos grąžinimo dievams ir protėviams buvo pereita prie pasidalijimo. Jautis ar ožys nebuvo sudeginamas visas, kaip auka dievams, o tik jo kuri nors dalis. Visa kita buvo pasidalijama tarp ritualo dalyvių. O pasidalijimo ritualą mes esame išlaikę iki šių dienų. Kūčių vakarienė – pats geriausias pavyzdys. Todėl ir statome lėkštelę ant stalo mirusiems protėviams", – aiškino R.Balsys.

Aukojimo ritualų ištakas galime įžvelgti net šermenų vaišių tradicijoje.

Būta aukojimo ritualų, kuriuose dalyvavo tik moterys arba tik vyrai. Kituose ritualuose dalyvaudavo visa bendruomenė.

"Beje, svetimi čia nebuvo laukiami. Iš aukojimo rato niekas negali išeiti. Sėkmė ir laimė turi būti uždarytos, kaip ir gerovė. Iš to atsirado prietaras, kad per šventes nieko negalima skolinti. Aukojant gyvūną nei šerys, nei kraujo lašas negali prapulti. Niekas negalėjo būti išnešta, atiduota ar numesta. Viskas turėjo būti paaukota arba suvartota, o tas, kas liko, užkasta į žemę", – aukojimų principus aiškino R.Balsys.

Sudegino sykiu su arkliu

Kaip aukščiausia aukos forma dievams įvardijamas žmogaus aukojimas. Žmogaus krauju palaistyti pasėliai esą turėjo duoti šimteriopą derlių.

Tyrėjai suskaičiavo, kad XIII–XV a. šaltiniai mini apie dvidešimt konkrečių atvejų, kai lietuviai pagonių dievams paaukojo belaisvius, daugiausia – kryžiuočius.

Vienas kraupesnių 1345 m. lietuviams Livonijoje į rankas patekusio vokiečių pirklio nužudymo aprašymas.

"Stabmeldžiai sučiupo jį, surišo, perskrodė jam pilvą ir vilko aplink medį, kol ištraukė visus jo vidurius, paskui nuėmė jį nuo medžio, šitaip atnašaudami jo kraują dievams, džiūgaudami šokinėjo tai atlikę", – rašoma kronikoje.

Pasak R.Balsio, dažniausiai karo aukos buvo renkamos burtų būdu, po sėkmingo mūšio.

"Buvo renkamas riteris, kuris su visa derama pagarba rituališkai buvo pasiunčiamas dievams kaip ženklas apie pasiektą pergalę. Nėra nė vienos užuominos, kad panašūs dalykai būtų vykę taikos metu. Kronikininkai mini, kad riteris su visa ekipuote, ginklais ir žirgu buvo statomas ant aukojimo laužo ir sudeginamas", – teigė R.Balsys.

Belaisvių aukojimo aprašymų savo kronikoje pateikia Petras Dusburgietis.

Teigiama, kad po sėkmingo antpuolio 1261 m. prie Pokarvių notangai nusprendė paaukoti dievams vieną nelaisvėn paimtų kryžiuočių.

Burtai abu kartus krito kilmingam ir turtingam Magdeburgo vyrui Hirtzhalsui, kuris buvo pririštas prie savo žirgo ir sudegintas.

Panašiai, tos pačios kronikos duomenimis, į nelaisvę paimtas kryžiuotis buvo paaukotas dievams ir Žemaitijoje.

1320 m. laimėtas mūšis prie Medininkų. Kronikoje rašoma: "Jie kaip auką savo dievams sudegino brolį Gerardą, pravarde Rudė, Sembos fogtą, apvilktą šarvais ir užsodintą ant savo kovos žirgo."

Įteisino eutanaziją

Kodėl pagonių dievams dažniausiai buvo aukojami kitatikiai?

Galima sakyti, kad prūsai savo religijoje buvo įteisinę eutanaziją.

"Todėl, kad niekas kitas negali įžengti į šventą kraštą, nešdamas kitą tikėjimą. Aiškiai įtvirtinama religija ir taip užkertamas kelias importuoti kokį nors Dievą. Todėl kryžiuočiai ir buvo labai priešiškai sutikti. Visgi aiškėjo dar viena aukos forma – pasiaukojimas. Simono Grunau kronikoje rašoma: jei kas nors pasiligojo ar sunkiai apsirgo, jis pats gali pasirinkti, ar jam iškeliauti pas maloninguosius dievus susideginus. Galima sakyti, kad prūsai savo religijoje buvo įteisinę eutanaziją", – aiškino R.Balsys.

Abejojama, kad toks pasiaukojimo aktas galėtų būti vertinamas kaip auka Dievui.

Tokie sprendimai, tikėtina, buvo paremti praktišku mąstymu – jei žmogus yra našta kitiems, jis pats gali rinktis išėjimą iš šio pasaulio.

Nupirko vaiką ir paaukojo

Dar viena gyvybių aukos forma – šventyklų ir pilių statybų metu aukoti žmonės.

"Tam, kad šventykla stovėtų amžinai, aukojamas žmogaus kraujas. Minima, net aukojamas vaikas, kuris buvo nupirktas iš vienišos motinos. Tačiau ilgainiui žmogaus auka buvo keičiama gyvūninės kilmės auka", – tikino R.Balsys.

Tai, kad kronikose minimi faktai turi realių pagrindų, byloja ir tautosakinės legendos.

Pavyzdžiui, padavime apie Pagelažių kaimo Juodąjį tiltą sakoma, kad neįstengiant užpilti raisto, per kurį buvo statomas tiltas, vienam darbininkui prisisapnavo, "kad reikia ton vieton įmesti tris dūšias: žmogaus, šunies ir gaidžio".

Statybų pašventinimo aukas keitė okultinių akmenų panaudojimas.

"Grįžtant prie lietuvių folkloro pavyzdžių apie žmonių, jaunavedžių, vaiko aukojimą keltina dar viena hipotezė. Visoje Lietuvos teritorijoje būta nepaprastų akmenų, atsiradusių, pasak padavimų, užkeikus, prakeikus dukteris ar sūnus, kurie rengėsi ištekėti, vesti be tėvų sutikimo, ar pavertus akmenimis visus vestuvininkus. Nemenka tikimybė, jog tokių akmenų suskaldymas ir panaudojimas mūrijant naują bažnyčią ar dvaro pastatą galėjo lemti siužetų apie įmūrytus žmones atsiradimą. Tokią hipotezę bent iš dalies paremtų Kristburgo vienuolyno sienoje įmūryta viena garsiųjų "prūsų bobų", – teigė R.Balsys.

Regi kūnus po žeme

B.Mažonas tvirtina turįs ypatingų galių ir geba išvysti po žeme esančius įtvirtinimus, vietas, kuriose stovėjo gyvenvietės, jaučia, kuriose vietose yra palaidoti žmonės, todėl yra dažnas istorinių vietų lankytojas.

"Esu aplankęs ne vieną piliakalnį, tačiau tik ant vienintelio matau, jog po žeme guli žmonės. Kūnai yra gerokai trumpesni, gal vos 1,2 metro ūgio. Spėju, jog taip nutiko dėl to, kad kaulai sudegė. Manyčiau, legendinė Pilėnų pilis stovėjo ant Bilionių piliakalnio", – savą šios legendos versiją dėstė B.Mažonas.

Šis piliakalnis stūkso Šilalės rajono Bilionių seniūnijoje, jį galima pasiekti senuoju Žemaičių plentu važiuojant nuo Laukuvos Kaltinėnų link.

Mini Pilėnų mūšį

Vyras savo atradimu dalijosi su žinomu archeologu ir istoriku Gintautu Zabiela. Pats mokslininkas, paklaustas, ar nekelia jam šypsenos toks visuomenininko spėjimas Pilėnų mįslėje, patikino, kad visos versijos vertos pagarbos.

"Nėra mokslinių įrodymų, kad būtent ši vieta galėtų būti Pilėnai. Tačiau reikia pripažinti, kad ypatingų galių žmonės turi. Juk iš tų, kurie vandens ieško virgule ar medžio šakele, niekas nesijuokia. O jie randa ne tik vandenį, bet ir vietas, kur buvo kasinėta. Tokie metodai juk mokslinio paaiškinimo neturi. Bet vandenį žmonės randa", – šypsojosi G.Zabiela.

Garsus Pilėnų mūšis įvyko 1336 m. vasario 25-ąją.

Minėdami šią datą Varnių regioninio parko direkcija, Bilionių seniūnija ir Žemaičių kultūros draugija Žemaitijos krašto istorijos gerbėjus pakvietė susirinkti ant Bilionių piliakalnio ir kartu paminėti Pilėnų didvyrius.

Pilies vardas nuo Pilionių?

Įspūdingo renginio metu nė vienas nesuko sau galvos, ar jie iš tikrųjų stovi legendinės Pilėnų pilies vietoje, tačiau šią datą bilioniškiai mini ne pirmus metus.

"Mes nesisaviname Pilėnų, bet esame vieninteliai, kurie mini šio mūšio datą. Versijų yra įvairių, kur jie galėjo būti. Manyta, kad Pilėnai stovėjo ant Punios piliakalnio Dzūkijoje. Taip pat kelta idėja, kad Pilėnai galėjo stovėti ant Molavėnų piliakalnio Raseinių krašte. Net Kaltinėnai minėti kaip galima šios pilies vieta. Seni kaimo žmonės Bilionis Pilionimis vadino. O ir istorijos kronikoje pažymėta, kad Pilėnai buvo šalia didelės pilies, su įtvirtinimais. Už 8 kilometrų nuo Bilionių yra Medvėgalio kalnas, kur stovėjo pilis", – argumentus Bilionių naudai vardijo Varnių regioninio parko direkcijos kultūrologas Linas Šedvilas.

Nurodė laidojimų vietą

Istorikas G.Zabiela, išklausęs dvasregio B.Mažono teiginių, pripažino, kada dalyje jų gali būti tiesos.

"Tose vietose, kurias jis nurodo, iš tiesų gali būti buvę įtvirtinimai. Didesnė problema yra dėl spėjamų palaidojimų vietų. Tokios vietos, kur galėjo būti kapinynas, mes, mokslininkai, nežinome. Kai kurios iš dvasregio nurodomų vietų atitiktų galimas kapinynų vietas, gal tik viena, esanti žemumoje, neįtikina", – savo paaiškinimus dėstė G.Zabiela.

Tiesa, istorikas pripažino, jog būta versijų, kad palaidojimų pasitaikydavo žemumose ar net prie vandens.

"Senovės žemaičiai buvo laidojami už upelio. Niekada nebuvo palaidojimų toje pačioje vandens pusėje, kur buvo gyvenvietė. Buvo net minima, kad, palaidojus mirusįjį, gyvieji perkeldavo lieptą į kitą vietą, kad dvasia kelio atgal nerastų", – argumentus G.Zabielos abejonėms rėžė B.Mažonas.

Riba sielai – vanduo

Šiam teiginiui pritarė ir žinomas etnologas, Klaipėdos universiteto profesorius Rimantas Balsys.

"Tai būdinga indoeuropiečiams. Vienas laidojimo būdų – laidoti už vandens ribos, kurios, buvo manoma, vėlės negali peržengti. Graikų mitologijoje minima Stikso upė. Iš anapus jos niekas negalėjo sugrįžti. Buvo laidojama ir už ežero", – tikino R.Balsys.

Mirusįjį gabenusi valtis žvejybai nebuvo naudojama, ji buvo sudeginama Joninių metu.

"Mirusiųjų pasaulis buvo įsivaizduojamas esantis už vandens. Tam, kad siela būtų rami, buvo būtina atlikti apeigas. Beje, net dingusiam žmogui buvo supilamas tuščias kapas, kad siela turėtų prieglobstį", – reziumavo R.Balsys.

Žemaičių veidai – į rytus

B.Mažonas tikino, kad Bilionyse žemaičiai palaidoti atskirai nuo kryžiuočių.

"Žemaičiai veidu į rytus, kryžiuočiai – veidu į pietus. Aptikau 360 žemaičių kūnų, vadinasi, jie visi žuvo čia. Iš viso Bilionyse buvo 15 įtvirtinimų, ne 5, kaip iki šiol manė istorikai. Visi įtvirtinimai buvo sudeginti", – tvirtino B.Mažonas.

Tačiau istorikas G.Zabiela linkęs abejoti šia versija.

"Manyčiau, kad tuo laiku mūšyje kritę kariai galėjo būti laidojami visi kartu, viename broliškame kape. To, kaip buvo laidojami vokiečiai antrojo pasaulinio karo metu, eilėmis, anuomet nebuvo. Abejoju, ar laidojimai buvo lygiomis eilėmis", – dvasregiui prieštarauja archeologas.

B.Mažonas tikina, kad jo žodžius patvirtintų tyrinėjimai.

"Tokį žemaičių laidojimo būdą regiu ne pirmą kartą. Taip pat atradau, kur šioje vietoje buvo gyvenvietė ir senkapiai. Juk šios gyvenvietės žmonės turėjo būti kažkur laidojami. Galiu pirštu besti į tą vietą, galvą guldau, kad surastų kapus. Tik niekas nesiima patvirtini šių mano žodžių. Matau, kur stovėjo gyvenvietės namai, net į kurią pusę durys buvo", – savo regėjimus gynė vyras.

Atgulė žūties vietoje?

Savą Pilėnų egzistavimo versiją kelia ir kitas visuomenininkas. Istorijos entuziastas Antanas Gedvilas linkęs manyti, kad legendiniai Pilėnai galėjo stovėti Ivangėnuose Tauragės rajone, Skaudvilės seniūnijoje.

Ivangėnų piliakalnio teritorijoje buvo rasti XIV a. arklio kaulai.

"Mano galva, tai mažoka tokiai versijai patvirtinti", – abejojo B.Mažonas.

Jis kelia versiją, kad vieninteliame jo tyrinėtų piliakalnių, būtent Bilionių piliakalnyje, žemaičiai ne veltui buvo palaidoti žūties vietoje.

"Sudegusių kūnų gal nebuvo įmanoma kažkur toli perkelti. Spėju, kad jie ten laidoti iš pagarbos, už tai, kad paaukojo gyvybes gindami šią pilį. Niekur kitur nerandu tokios auros, kaip čia. Jaučiama, kad čia guli tie, kurių atminimas buvo labai ilgai minėtas. Tikėjimai keitėsi, o apeigos šių žmonių pagerbimui vis tiek buvo atliekamos", – aiškino dvasregys.

Heroizmas sutirštintas?

G.Zabiela palietė ir šiek tiek kitokią Pilėnų legendos romantizavimo versiją.

"Kai kurie istorikai kelia klausimus, ar nepasidavimas į nelaisvę ir nusižudymas tikrai yra heroizmas. Galbūt ir buvo tokios sąlygos, kad buvo geriau nusižudyti? Galbūt kunigaikštis Margiris padarė taktinę klaidą, nežinojo, koks skaičius kariuomenės jį žada pulti, leidosi apsupamas, dėl ko nepavyko pabėgti iš pilies", – kalbėjo G.Zabiela.

Pilėnus gynusi kunigaikščio Margirio kariauna susidegino gyva. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Pilėnus gynė keli tūkstančiai karių.

"Mes lyg ir linkę heroizuoti patį žūties faktą, tačiau neįvertiname kitų dalykų, linkę juos nutylėti. Gal todėl vis dar gaji ši Pilėnų legenda, žmonėms rūpi detektyvai. Istoriniai – taip pat ", – svarstė istorikas.

Etnologas R.Balsys trumpai išsakė savą įvertinimą apie Pilėnų gynėjų susideginimą.

"Šuns siela į dangų neina. Jie turėjo padėti galvas kaip didvyriai. Kalbant rimtai, ne tik prūsai, bet ir kitos baltų gentys laikėsi tradicijos nepasiduoti į nelaisvę. Žūtis galėjo būti tik viena – su kardu rankoje. Tai ne tik heroizmo, bet ir tikėjimo klausimas, nes tik tokia mirtis gali atverti kelius į dangų", – pastebėjo R.Balsys.

Nauja legendos versija

Istorijos mokslų daktaras Alvydas Nikžentaitis teigia, kad Pilėnai galėjo stovėti Trapėnų žemėje, o ji galėjo būti Nemuno žemupyje tarp Seredžiaus ir Veliuonos arba centrinėje Žemaitijoje, dabartinių Raseinių ir Šilalės rajonų teritorijose.

Vieną versijų, kad Pilėnai galėjo būti Bilionyse, grindžia vietos žmonių minėti vietovardžiai. Bilionys vietos žmonių dar buvo vadinti Pilionimis.

Bilionių piliakalnis dar vadinamas Šventkalniu arba Švedkalniu, yra didelėje aukštoje kalvoje į pietus nuo Šventpelkės, per kur teka Rungio upė. Viršutinė aikštelė – 57 m ilgio ir 37 m pločio.

Piliakalnis primena laiptuotą piramidę. Kalvos pietiniame šlaite yra kultūrinis sluoksnis. Rasta ir lipdytos keramikos grublėtu paviršiumi.

Istorikas G.Zabiela iškėlė dar vieną Pilėnų legendos aiškinimo versiją. Jis linkęs remtis archeologiniais radiniais.

"Man, kaip istorikui, artimiausias, kaip galimi Pilėnai, yra Ižiniškių piliakalnis netoli Nemakščių, važiuojant Raseinių link. Šiame piliakalnyje rasta nuodėgulių, apdegusių žmonių kaulų ir karo kirvis. Degėsių randama įvairių piliakalnių teritorijose, tačiau ant paties pylimo – labai retai. Kirvį radome ne laukuose, kur žmonės gyveno, o pačiame pylime", – tikino istorikas.

Visais laikais kovų įrankiai laimėtojų buvo susirenkami kaip grobis.

"Net šiais laikais pametęs kirvį medkirtys eina jo ieškoti. O anuomet tai buvo didelis turtas. Vadinasi, kirvis piliakalnyje liko ne veltui", – pastebėjo G.Zabiela.

Piliakalnius ardė laikas

Bėda ta, kad šį Ižiniškių piliakalnį iš dalies nuplovė Šešuvies upė.

"Aikštelės krašte yra buvęs didelis gynybinis įtvirtinimas. Žemiau esantis pylimas nuplautas upės. Mokslas gali formuoti bet kokią hipotezę, tačiau tam reikalingi įrodymai. Žmogus gal ir gali jausti, kas yra po žeme, bet jo tiesai įrodyti reikia tyrinėjimų. Bilionyse spėjami faktai moksliškai nėra patikrinti", – apgailestavo tyrinėtojas.

Bilionys archeologiškai nebuvo tirti, o štai Ivangėnų apylinkės pernai buvo kasinėtos. Surasta gyvenvietės dalis, rastas arklio kaulas.

"Tačiau tai tik įrodo, kad čia buvo didelė gyvenvietė. Pilėnų buvimo vietos tai nei paneigia, nei patvirtina. Buvo kelta versija, kad Pilėnai galėjo būti net Papilės piliakalnyje Akmenės rajone. Tokių versijų buvo galybė", – pastebėjo G.Zabiela.

Tačiau archeologas akcentavo ir tą faktą, kad daugybė piliakalnių, bėgant metams, buvo sunaikinti, sovietmečiu aparti.

"Galiu tik apgailestauti, jog mūsų valstybė padarė viską, kad piliakalniai per dešimtmečius tragiškai sunyko. Šie metai paskelbti Piliakalnių metais, tačiau Lietuva iki šiol nežino, kiek ir kokių piliakalnių turi", – spėjo G.Zabiela.

Profesorius R.Balsys tikina, kad iš lūpų į lūpas perduodama Pilėnų legenda ne veltui įsigėrė į lietuvių kraują.

"Aš manau, kad Pilėnai galėjo būti ne vieni. Tai tapo folkloro ir sklaidos dalyku. O kodėl gi ne? Juk tai galėjo būti ne vienintelis atvejis, tad gal Pilėnų tragediją pakartojančių įvykių galėjo būti ir daugiau", – savą Pilėnų legendos versiją iškėlė R.Balsys.

Anot jo, pašiepimu, kai per Užgavėnes vaizduojami žydai ar romai, Lietuva neišsiskiria iš kitų valstybių. Su tuo nesutinka žurnalistas Paulius Gritėnas. Jo teigimu, toks paaiškinimas ir kitų humoristinių situacijų pateikimas primena bandymą išsisukti iš situacijos.

Anot Klaipėdos universiteto profesoriaus etnologo R. Balsio, pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį tai, kad Lietuva, vaizduodama įvairius personažus ar realius žmones, neišsiskiria iš kitų Europos ar net pasaulio valstybių.

„Galime rasti labai panašių pavyzdžių. Štai, išrinkto prezidento Donaldo Trumpo atvejis – pagamintas kilimėlis su jo atvaizdu, į kurį leidžiama valytis kojas. Jeigu ką nors panašaus padarytume Lietuvoje, turbūt apsiverstų žemė“, – svarsto etnologas.

Jo teigimu, nėra skirtumo, ar vaizduojamas JAV prezidentas, ar tautinė grupė, tiesiog minėtu atveju pasirinkta vaizduoti vieną asmenį.

„Pirmiausia apskritai reikėtų kalbėti apie tradiciją persirenginėti, ką tai reiškia, kokia to prasmė ir kaip istoriškai visa tai susiformavo. Persirengimo tradicija – sena kaip pasaulis, žinoma visose tautose. Dažniausiai tai yra elementari, paprasta opozicija – savas ir svetimas arba savas ir kitas, arba šis ir anas pasaulis. [...] Tokiame kontekste arba su tokiu požiūriu reikėtų traktuoti visus mūsų persirengėlius, o ne kaip įžeidimą tautai ar paskiram asmeniui“, – pabrėžia R. Balsys.

Su tokia nuomone nesutinka P. Gritėnas. Anot jo, persirengimo tradicija iš tiesų egzistuoja seniai, tačiau vis tiek kyla klausimas – kaip vaizduojame būtent tautines mažumas istoriniame kontekste. „Istorinis kontekstas ir žydų, ir romų tautinių bendruomenių toks, kurio po Antro pasaulinio karo ir apskritai antisemitizmo proceso niekaip negalime nubraukti. Tai reikia turėti galvoje. Vaizduodami žydus kaip vaikų grobėjus, dantis šiepiančius piktus personažus, kurie, neužmirškime, eina vienoje minioje su velniais ir raganomis, blogio projekcijomis, nešame tą patį kodą, kuris, mano manymu, lėmė Antro pasaulinio karo įvykius“, – įsitikinęs P. Gritėnas.

 „Užgavėnes švenčia ir tie, kuriems tas žydas galbūt bus pirmas žydas, pamatytas gyvenime. Šie žmonės projektuos tą žydiškumą ir tautinės bendruomenės provaizdį į tai, ką pamatė šventėje, nepaisant to, kad toks vaizdavimas šališkas.

Pasak R. Balsio, jei jau imama kalbėti apie istorinį kontekstą, tuomet galima dėmesį atkreipti ir į senesnius Lietuvos istorijos laikus, kai XIII a. Mindaugas į Lietuvą atvykti pakvietė ir žydus, ir kitas tautas. „Nuo to laiko galime matyti, kad tradicija pašiepti, pajuokti kitą kartą, kitatautį, kitaip kalbantį, besielgiantį, apsirengusį, kitos religijos žmogų egzistuoja visais laikais. Lygiai taip pat pašiepiami ir lietuviai.  Paprastas pavyzdys – Latvijos pusėje užrašyta sakmė – anapus upės gyvena lietuvė, ji yra ragana. Lietuvoje ta pati sakmė pasakojama atvirkščiai – anapus upės gyvena latvė, ji yra ragana. Suprantate, visada taip bus“, – sako R. Balsys.

Jo tvirtinimu, keičiantis laikams būtų galima siūlyti uždrausti ir kitokius pokštus: „Aš tada siūlyčiau uždrausti ir anekdotus pasakoti vieniems apie kitus, turiu omenyje anekdotus apie etnografinius regionus, kaip žemaičiai juokiasi iš dzūkų, dzūkai iš suvalkiečių, o suvalkiečiai iš aukštaičių ir žemaičių. Turėsime precedentą, ko gero, kokio pasaulyje nėra buvę.“

Tokių pokštų – anekdotų apie etnografinius regionus ir tautinių mažumų vaizdavimo – sugretinimas, pasak P. Gritėno, panašėja į bandymą išsisukti iš situacijos: „Niekas neprašo uždrausti anekdotų, niekas net neprašo uždrausti paties personažo. Su personažo egzistavimu viskas gerai. Jis parodo, kad tokia kultūra egzistuoja. Klausimas – kaip tai vaizduojama. To paties Ramūno Karbauskio socialinių tinklų paskyroje matėme nuotrauką, kurioje žydai vaizduojami kaip nacių Vokietijos propagandoje.“

P. Gritėnas priduria – tokie vaizdiniai neša tam tikrą žinią ir to derėtų neužmiršti. Taip pat nederėtų tokių veiksmų vertinti kaip tradicijų tęstinumo. „Tai nėra tęstinumas. Kaip minėjau, šventimas, juokavimas turi kultūrinę prasmę. Jeigu užstrigtume XIII a. ir pradėtume kalbėti apie latvius, kaip apie kažkokius raganius, nežinau, kiek progresuotume kaip visuomenė. Galbūt reikėtų tiesiog permąstyti žydo personažą ir paklausti savęs – iš ko juokiamės. Ar mes juokiamės iš žydo, ar mums reikėtų pasijuokti iš to, kad vis dar mąstome stereotipiškai ir mums vis dar juokinga, kad tas žydas tariamai vagia vaikus? Reikėtų iš šalies pažiūrėti į save“, – sako P. Gritėnas.

Apie tai, kad derėtų keisti žydo personažo vaizdavimą Užgavėnėse kalbėjo ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas. Jo teigimu, atėjo laikas šią tradiciją tiesiog pakeisti taip, kad nei žydai, nei kitos tautinės mažumos nebūtų įžeidžiamos. Su tuo vis dėlto sutinka ir R. Balsys. Anot etnologo, švenčiant Užgavėnes derėtų aktualizuoti tai, kas svarbu šiandien.

„Esu apie tai rašęs prieš porą metų. Mano pasiūlymas seniai buvo aktualizuoti dalykus, kurie mums šiandien svarbūs. Beje, iš miestų atminties visiškai ištrinta tai, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais didikų rūmuose švęstos Užgavėnės, karnavalai. Sovietmečiu susiklostė taip, kad kaimiškas Užgavėnių scenarijus buvo tiražuojamas iš esmės sąmoningai paverčiant ant vieno šono, išplatinant ir niveliuojant šią tradiciją visoje Lietuvoje. Kai kurios bendruomenės tai ir daro sėkmingai. Nėra taip, kad visa Lietuva dabar vien šitaip elgtųsi, kaip turime R. Karbauskio atvejį“, – primena R. Balsys.