Apskritai pritrūkstam ne tik laiko, bet – nenorėčiau šioje vietoje išsiplėsti, nes reikia peršokti prie to, ko ieškoti nereikia, kas yra šalia, tik nukreipę akis į ekranus nepastebime – tai žmonės ir jų istorijos. Susipažinti su trimis (o jei jau pažįstate – iš naujo atrasti), tikrai ypatingomis asmenybėmis, galite apsilankę A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje eksponuojamoje VDA Kauno fakulteto kolegų – tapytojos Aušros Vaitkūnienės, grafiko Rolando Rimkūno ir humanitarinių mokslų daktaro Stasio Mostauskio parodoje „Šviesmetis“.

Skirtingos dimensijos

Šios parodos įprastai suvokiamos ekspozicijos galerinėje erdvėje apibrėžimo rėmais apriboti nereikėtų, nes, kaip apibūdino dr. S.Mostauskis, „Šviesmetis“ tai – pokalbis ne su žiūrovu, nes bet kuri paroda savaime jau yra skirta žiūrovui, o skirtingų meninių kalbų – tapybos, grafikos ir teksto – sugretinimas vienoje erdvėje.

Net ne vienoje, o dvejose, nes šis pokalbis tarp trijų žiūrovui yra pasiekiamas ne tik fizinėje, galerijos, erdvėje vizualiu pavidalu, bet ir virtualioje – skaitmeninio leidinio formatu, kuriame dominuoja tekstas.

Tai – pokalbis ne su žiūrovu, nes bet kuri paroda savaime jau yra skirta žiūrovui, o skirtingų meninių kalbų – tapybos, grafikos ir teksto – sugretinimas vienoje erdvėje.

Pasak dr. S.Mostauskio, parodoje tapybos ir grafikos dialogas mezgasi nelengvai, todėl žodžiai, kurie yra užfiksuoti tekste ir išeksponuoti, sušvelnina priešpriešą tarp šių dviejų kalbų. Tačiau gali kilti klausimai, ar kūriniai yra priklausomi nuo teksto? O galbūt tekstas yra priklausomas nuo kūrinių?

Nei viena, nei kita. Tačiau šios skirtingos meninės kalbos viena kitai yra labai reikalingos. Kūriniai tampa teksto pagrindu, o tekstas kūrinius apipina naratyvu ir taip žodžiai priartina žiūrovą prie regimo vaizdo. Jie atrakina kūrinius ir įleidžia smalsius žiūrovus ne tik į darbų, bet ir į juos sukūrusių menininkų vidų.

Skaitant skaitmeninį leidinį, pasirinktas klausimų ir atsakymų ritmas (klausimus užduoda menininkai, o dr. S.Mostauskis į juos atsako) neskamba formaliai, nes klausiantieji ir atsakantysis kalbasi ne prieš žiūrovus, o vienas su kitu, todėl jų pokalbiai yra intymūs, asmeniški, nuo jų nesinori atsitraukti, kol neužverčiamas paskutinis leidinio puslapis.

(Su)laužyti materiją

Kaip tekstas padeda žiūrovui, apsilankiusiam fizinėje parodoje, priartėti prie vaizdo? Sakydama „priartėti prie vaizdo“, neturiu mintyse „(per)skaityti vaizdo“, o būti arčiau jo: įsidėmėti detales, įsižiūrėti į linijas, pajusti spalvas ir per tai žengti į kūrinių realybes, kurių galima iki galo ir nesuprasti ar jose pasimesti. Bet – vien žinojimas, kad kitos realybės egzistuoja ir galimybė vaikščioti po skirtingas jų aplinkas suteikia erdvės žiūrovo minčių eigai ir refleksijoms.

Eksponuojami darbai nėra tiesiog estetiški, įdomūs ant sienų kabantys paveikslai ar ant pjedestalų išstatyti objektai. Jie nėra tik materija. Manau, jog menas yra sielos kalba, skirta kitai sielai ir svarbiausias yra tos kalbos „girdėjimo“, „išklausymo“ momentas. Artikuliuoti sielos kalba yra sudėtinga. Nepakanka tik gražiai nupiešti ar nutapyti. Kūrėjui reikia atsiverti ir atiduoti dalį savęs, kad kūrinys (su)laužytų jį varžančios materijos rėmus. Kūrinys yra kita realybė (kūrėjo realybė), kuri gali būti arba pereinama (lyg koridorius), arba – atrandama (kaip vieta pabūti).

Nepasiekiamas horizontas

„Šviesmetyje“ žiūrovas gauna papildomą įrankį – dr. S. Mostauskio parašytą tekstą, kuris gali padėti jam atrasti A.Vaitkūnienės ir R.Rimkūno realybes.

Kūrinys yra kita realybė (kūrėjo realybė), kuri gali būti arba pereinama (lyg koridorius), arba – atrandama (kaip vieta pabūti).

Šį tekstą, kuris yra publikuojamas tiek skaitmeniniame leidinyje, tiek eksponuojamas parodoje, galima būtų vizualiai įsivaizduoti kaip gijas, sujungtas su menininkų darbais. Jos tankios ir tvirtos, suformuojančios papildomą parodos audinį, kurio fone išryškėja eksponuojami darbai. Bet nereikėtų galvoti, kad šis audinys yra stebuklingas ir kūrinius bus galima tiesiog „perskaityti“, tačiau magijos jis turi ir, galbūt, vienos ar kitos detalės darbuose pradės rezonuoti su žiūrovo realybe ir tą akimirką, kai jis stovės priešais kūrinį, įvyks realybių persidengimas toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku ir pasimatys naujas horizontas, kurio, pasak dr. S.Mostauskio, pasiekti neįmanoma, bet kurio link veda kelias.

Atradimais jame savo „ekranus“ galite užpildyti išliekančiu turiniu, prie kurio, radus laiko, galima vis sugrįžti ir pasisemti ne tik naujų emocijų, bet ir minčių.

KAS? Paroda „Šviesmetis“.

Kada? veikia iki lapkričio 8 d.

Kur? A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kūrėjų pažintis

Grafikas, vienas parodos kuratorių, VDA KF Taikomosios grafikos katedros dėstytojas Rolandas Rimkūnas, pasakoja, kad ryšiai su Estija pradėjo megztis 2002-aisiais, jam atstovaujant Lietuvai Kaliningrade vykusioje VIII Baltijos šalių grafikos bienalėje, kurioje jis buvo vienas žiuri narių.

Bienalės metu prasidėjusi pažintis su estų menininku Peeteriu Alliku buvo reikšminga. Dar tais pačiais metais P.Allikas kartu su keliaujančia performanso menininkų grupe "Non Grata" apsilankė Kaune, vėliau estų meno pedagogas viešėjo VDA KF, Taikomosios grafikos studentams vedė lino raižymo dirbtuves, kartu su R.Rimkūnu Jonavoje pristatė bendrą grafikos kūrinių parodą. Tiesa, tai nebuvo pirmoji dviejų menininkų paroda – Talino centre esančioje "Drakoni" galerijoje kūrėjai jau buvo surengę parodą "Peter Allik & Rolandas Rimkūnas".

Ilgainiui dviejų meno pedagogų ryšiai išaugo į VDA KF ir Taikomųjų menų universiteto, kuriame yra dirbęs P.Allikas – bendradarbiavimą. Apsilankiusiems Taikomųjų menų universitete kauniečiams įspūdį paliko ne tik kolegų darbas, bet ir tai, kaip sumaniai išnaudojamos nedidelės erdvės, kuriose ne tik fotografijos, tapybos, tekstilės ir kt. dirbtuvės, bet ir speciali zona studentams su dušu, virtuve, poilsio erdve.

"Estai gana pragmatiški. Ši savybė išryškėja ir menų srityje. Jiems nėra nepatogu užsidirbti iš meno. Ši jų patirtis paskatino magistrantūroje studijuojantiems grafikams kaip privalomą studijų dalyką įvesti personalinės parodos, kūrybinių dirbtuvių rengimą ar įvykio organizavimą", – anot R.Rimkūno, ši disciplina didina studentų aktyvumą, skatina juos ieškotis realių darbo vietų.

Rolandas Rimkūnas/Laimio Steponavičiaus nuotr.

Įspūdį paliko ir taip pat susipažinome su dėstytojų įdarbinimo sistema. Universitete yra tik du dėstytojų ir du koordinatorių etatai, o iš viso paskaitas studentams veda apie 30 lektorių, kurie yra samdomi vienam dviem semestrams.

Ateities planuose – VDA KF Taikomosios grafikos katedros dėstytojų vizitai į Taikomųjų menų universitetą, abipusiai studentų mainai, grupinės parodos.

Dvylika tapo begalybe

"Tartu 6 + 6 Kaunas" – jau antra abiejų meno institucijų paroda. Pradžioje bandyta laikytis formato, kad parodoje dalyvaus po tris kiekvieno universiteto dėstytojus ir tris studentus, tačiau galiausiai susitarta: bus eksponuojama tiek darbų, kiek atsiras norinčių joje dalyvauti. "Jei menas yra tikra, nuoširdi žmogaus veikla, niekas negali nuspręsti, kuris darbas yra geresnis, kuris – blogesnis", – sako R.Rimkūnas.

Kūrinių eksponavimo koncepcija yra performatyvaus pobūdžio – tik gavę darbus pradėjome dėlioti ekspoziciją, kurti pasakojimą.

Galerijos plotas buvo padalytas į keturias sales: Tartu, Ateivių, Tylos ir Mažąją. "Kūrinių eksponavimo koncepcija yra performatyvaus pobūdžio – tik gavę darbus pradėjome dėlioti ekspoziciją, kurti pasakojimą", – sako dėstytojas.

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus balansuoja tarp reprezentatyvios galerijos ir dėl netradicinės architektūros, pro langus sklindančios šviesos ypatingos erdvės. Čia eksponuojama paroda neuždaroma steriliame baltame kube. Todėl ir dviejų šalių dėstytojus, studentus, alumnus sujungusi ekspozicija atvira tiek patiems menininkams, tiek žiūrovams.

Tai, kad kūrėjams nereikėjo įveikti griežtos atrankos, – svarbi (ir neįprasta) sąlyga. Paprastai kuratoriai iš anksto apmąsto būsimos parodos temą, o tuomet atrenka menininkus, kurie atitiktų jų sugalvotą koncepciją. Tačiau kartais taip norisi tos klaidos tikimybės, kuri menui suteikia gyvumo ir perspektyvą judėti įvairiomis kryptimis, keistis.

"Eksponuodami šią parodą dirbome kūrybinių dirbtuvių pagrindu. Pats vyksmas buvo įdomus, nes, iki gavome visus darbus, nebuvo aišku, kaip ji atrodys", – apie tai, kaip rengė parodą pasakoja dėstytojas.

Kelionė į Tartu

Vienoje erdvėje išeksponuoti temomis, formatais besiskiriančius kūrinius nepaprasta, tad ekspozicijai padėjo A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus galerinės erdvės architektūra, suteikusi atskiras erdves pagal keturias plačias temas suskirstytiems kūriniams, išvengiant vizualinio triukšmo ir išryškinant keturis skirtingus pasakojimus.

Pirmasis pasakojimas prasideda Tartu salėje. Erdvę puošia Estijos, vasario 24-ąją šventusios Nepriklausomybės dieną, vėliava. Čia – klasikinėmis grafikos technikomis (šilkografijos, oforto, litografijos, lino raižymo, reljefinės spaudos ir kt.) kurti, Medijų dizaino dėstytojų, studentų, alumnų darbai: autoportretai, architektūrinės kompozicijos, gamtovaizdžiai, abstrakcijos.

Temų ir technikų įvairovė plati, skirtinga, kontrastinga, suteikia galimybę žiūrovui panagrinėti grafikos meno raiškos tendencijas šiuolaikinių kūrėjų ir vyresniosios kartos dailininkų darbuose.

Įprastai medijų dizainas siejamas su skaitmeninėmis technologijomis, švytinčiais ekranais, o šiuose kūriniuose jaučiamas netobulas, bet autentiškas, menininkų rankų darbas; artumas su kūriniu, pasirenkant jausmus, mintis reflektuojančią formą. Svarbus elementas estų menininkų darbuose – spalvos. Jos ryškios, šiek tiek plakatiškos, kūriniuose dėliojamos sluoksniais, kuriant erdvės įspūdį.

Ateivių pasaulis

Spalvota yra ir viena Ateivių salės pusė, kurioje pristatomas bakalaurantės Justės Radavičiūtės darbas "Persikėlimas". Jame grafikė nukreipia savo žvilgsnį į hibridus, galinčius keisti savo fizines formas, pagal menininkei įdomaus anglų rašytojo Davido Icke‘o teoriją, atsiradusius ateiviams atskridus į žemę ir pakeitus žmonių DNR – sukūrusius žmogaus ir reptilijos hibridus.

Realybės susipynimas su spekuliatyviais pasakojimais, legendomis, kurių prigrūstos šiuolaikinės medijų priemonės, skatina žiūrovą susimąstyti, kokia tikrove renkasi tikėti jis. Greta eksponuojamas R.Rimkūno ofortų ciklas "Banalybės" pratęsia tikrovės nestabilumo temą.

"Mano grafika yra tam tikrų dalykų reprodukavimas", – sako menininkas, kurio darbuose – Ferdinando Ruščico surinktų votų ir sukomponuotų Aušros vartų koplyčioje fragmentas, sūnų piešti ir menininko išraižyti darbai, Pitagoro teorema, a.a. tėčio kurta kompozicija bei ofortus papildantys tekstai, atkeliavę ir iš XV a. vienuolyno Lenkijoje, ir iš populiariosios muzikos kūrinių.

"Kai reprodukuoju, nėra taip svarbu, ką konkrečiai, nes neaišku, iš ko sukoncentruota realybė. Reikia būti pastabiam. Kaip sakoma vienoje dainoje: "Viskas, kas vyksta manyje, yra visatos dalis", – savo darbus apibūdina grafikas.

Mažoji salė

Mažojoje salėje tikrovė netenka savo svorio. Ji tampa konstruktyviu, architektūrišku, plokštumoje judančiu atspindžiu grafiko, Taikomosios grafikos katedros studijų koordinatoriaus, dėstytojo Vaido Naginionio "Autoportrete".

"Tai vizuali savianalizės interpretacija, išreikšta unikaliu alfabeto / teksto / vizualių simbolių ir hibridų, leidžiančių kalbėti apie sunkiai paprastu žodžiu ar tekstu apibūdinamus portreto bruožus. Aš statau, kuriu, perkuriu, atkuriu savo portretą su bokštais, požemiais, salėmis ir celėmis. Tai gyvenimo elementai, verti savo fragmento darbe", – sako V.Naginionis.

Kontrastas introspektyviam menininko autoportretui – šalia eksponuojamas kauniečių dėstytojų ir studentų animacinis filmas, kurtas kartu su Ventos socialinės globos namų auklėtiniais projekto "Besijungiantys kadrai" kūrybinių dirbtuvių metu.

Istoriją filmukui kūrė patys vaikai, ant atskirų lapelių rašydami žodžius ir vėliau juos sujungdami į linksmą istoriją apie tai, kaip reikėjo gelbėti jūrą nuo pikto žvėries. Pasakojimą iliustravo taip pat vaikai, o jų darbus animavo katedros studentai ir dėstytojai. (Filmuko autoriai: VDA KF Grafikos katedra – Adrija Stankutė, Lukas Dargis, Aurimas Švedas, Tadas Vosylius; Ventos socialinės globos namai – Aida, Evelina, Vaida, Andrius, Vytautas, Jovita, Vladukas, Žana, Nojus, Gabija, Dovilė, Laimonas ir kt.).

Kitapus realybės

Tylos salėje dar labiau pranyksta supančios realybės kontūrai ir svarbiausias tampa jausmas, laisvas nuo vietos ir laiko apribojimų. Čia eksponuojamas bakalaurantės Andželikos Terebeizaitės darbas "The History of Love" universalia meno kalba, pasitelkiant floristinius simbolius, pasakojantis Meilės istoriją. Apie ką ji? "Tereikia įsižiūrėti", – sako jaunoji grafikė.

Bakalaurantė Miglė Ceinorytė kūrinyje "Klaidinga informacija" taip pat akcentuoja tai, kas yra neapčiuopiama – būseną. Atrasdama panašumų tarp klaidingos informacijos skatinamos būsenos ir panašius potyrius sukeliančių matymo / suvokimo sutrikimų (trumparegystės, toliaregystės, disleksijos ir kt.), grafikė siekė vizualizuoti būseną, kurią patiria žmogus, susidūręs su virtualioje erdvėje vyraujančia klaidinga informacija.

Ekspozicijos pasakojimą užbaigia kamerinis, jautrios piešinio plastikos grafiko, Taikomosios grafikos katedros dėstytojo Evaldo Mikalauskio darbų ciklas "Memento mori", skirtas autorinei knygai. "Stengiuosi nepamiršti, kad mirsiu, bet dar reikės pasistengti, kad nepamirščiau sukurti darbų parodai", – santūriai ciklą apibūdina grafikas.

Veidai ir vardai

Parodos kuratoriai: Ona Mikalauskytė, Miglė Ceinorytė, Rolandas Rimkūnas, Jurgita Rimkūtė-Vainiuvienė

Parodos dalyviai: Silveris Rannakas, Iiris Jaaska, Ingmaras Järve, Anna Kislitsõna, Janeli Õun, Emma Eensalu, Mihkel-Kristjan Pant, Katariin Mudist, Katrin Kelpman, Laura Eiche, Katrina Laurend, Martin Allmaa, Daria Kostikova, Kustas Budrikas, Darja Blinova, Ardo Sägi, Jaanus Eensalu, Justė Radavičiūtė, Andželika Terebeizaitė, Miglė Ceinorytė, Adrija Stankutė, Lukas Dargis, Rolandas Rimkūnas, Evaldas Mikalauskis, Vaidas Naginionis, Aurimas Švedas, Tadas Vosylius, Ventos socialinės globos namų atstovai.

Kas: paroda "Tartu 6 + 6 Kaunas".

Kada: veikia iki kovo 3 d.

Kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.