Pabūti kitaip
"Kur, Dievuli, tu stovėjai, kad Tavęs aš nemačiau" – jautriai, žaismingai, giliai pavadino savo kūrinių parodą R.Klimavičius, šiuo motyvu, tarsi melodija, sujungęs savo mažosios plastikos ekspoziciją.
Iš senos knygelės parinkęs posmelius, juos priderino prie savitų, įdomių koliažų, objektų, sukurtų iš įvairiausių daiktų daikčiukų, dažniausiai – senų, su akivaizdžia laiko žyme, bet jų yra labai įvairių ir gana daug. Taigi pasidairyti, pasižiūrėti, pamąstyti tikrai yra ką ir apie ką.
Ekspozicijos pradžioje pasitinka keturi iš bičių vaško nulipdyti ir vėliau iš bronzos atlieti nameliai su apvaizdos akimi, kurie gali būti savotiškas žiūros taškas: nameliai nedidukai, į jų vidų nepažvelgsi, tačiau visa paroda yra tarsi tai, kas tuose nameliuose galėtų būti, o galbūt ir yra. Taigi tarsi Alisa Stebuklų šalyje, ir kiekvienas mes galime čia pabūti visai kitaip, tarkim, visai įmanoma pavaikščioti po poros sprindžių dydžio namelį, pamatyti jame labai įdomių dalykų, perskaityti, kokiu lieptu eina Laimė, o kokiu – Nelaimė, sužinoti, kur stovi tas Dievulis (gal už nugaros?), kai jo nematome.
Tarsi muziejaus eksponatai
Pirmieji parodos eksponatai savotiškai dedikuoti tėvui, nes sukurti pasitelkiant koklius, mat dailininko tėtis buvo krosnių meistras: sodyboje R.Klimavičius rado nemažai tėvo paliktų gražių koklių. "Negi išmesi? – pagalvojo kūrybiškumo nestokojantis menininkas, ir dabar galime įsitikinti, kad jautriai prisilietus prie daikto galima sukurti unikalius, šiuolaikiškus kūrinius. Ir ne tik sukurti, bet ir išsisakyti, jais prabilti į žiūrovą.
Beje, ne vienas apsilankiusysis parodoje iš pradžių pagalvojo, kad R.Klimavičiaus kūriniai – muziejiniai eksponatai, taip jie dera "Parko galerijos" rūsio labirinte, jog atrodo, kad čia ir buvę. Tiesą sakant, ir pats R.Klimavičius greičiausiai to siekė – kad darbas atrodytų natūraliai, tarsi toks ir yra savaime, su savo jau esama istorija, paženklintas laiko, nes subtilus menininko įsikišimas, derinimas, kai atidžiai įsižiūri, sunkiai suderinamų detalių, išgauna ir gilią mintį, ir akibrokštą.
Įsižiūrėjus (įsiklausius) į ekspozicijos pradžioje esančius namelius, galima tikėtis, jog durelės iš dviejų koklių, sujungtų kabliuku, atsidarys ir pro jas bus galima patekti į slaptus požeminio labirinto kambarius, kuriuose tiek visko yra daug ir įdomaus, kad tik spėk viską atidžiai sužiūrėti.
Tiesa, aprašytosios koklių durelės su kabliuku turi ir kitą mintį – vyro ir moters bei jų sąjungos, taigi interpretavimo kelių R.Klimavičiaus parodoje yra išties daug. Papildyti tekstais menininko kūriniai sukuria ir sakralią nuotaiką, susikaupimo būseną bei kviečia tyloje, neskubant į savotiškas menines rekolekcijas, stabtelint ties požemio navose sukurtomis kompozicijomis.
Intriguojantis ir mąslus
Aktyvus, gana produktyvus, dažnai į parodas pakviečiantis dailininkas R.Klimavičius, įvardijamas kaip vienas konceptualiausių Klaipėdos menininkų, yra baigęs grafikos studijas tuomečiame Lietuvos dailės institute (dabar – Lietuvos dailės akademija) kuria grafikos, tapybos, scenografijos, skulptūros darbus, yra surengęs keliasdešimt personalinių ir grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, jo darbai saugomi privačiose ir valstybinėse kolekcijose.
Kūryboje menininkas naudoja įvairiausias medžiagas – grūdus, žvyrą, aprūdijusią skardą, plunksnas, senų knygų puslapius, duonos riekes ir kt., taigi dar ir todėl jis nuolat vis kitoks – daugiabriaunis, intriguojantis ir visada mąslus, jo darbuose svarbiausia – mintis, ne medžiagos. Galbūt todėl jam puikiai pavyksta medžiagas, jau esamus daiktus ar jų detales subtiliai transformuoti, suteikiant jiems naują kodą bei minties gylį.
Defragmentuodamas įvairius kasdienio gyvenimo reliktus, R.Klimavičius jiems savotiškai dovanoja naują gyvenimą ir kažkada buvusiems svarbiems namų erdvės objektams tarsi nutiesia tiltą, sujungia jau praėjusį laiką su dabartiniu.
Kas? R.Klimavičiaus paroda "Kur, Dievuli, tu stovėjai, kad Tavęs aš nemačiau?"
Kur? "Parko galerijoje".
Kada? veikia iki liepos 31 d.
