„Aš sveikinu kiekvieną iniciatyvą, susijusia su valstybės saugumu ir gynyba. Džiugu, kad žmonės supranta, jog valstybės gynimas nėra tik kariuomenės reikalas, bet ir visos visuomenės“, – trečiadienį „Žinių radijui“ teigė A. Pocius.

NSGK pirmininkas akcentavo, kad karo atveju į šalies gynybą tiesioginiu ar netiesioginiu būdu turės įsitraukti visa visuomenė. Dėl to, jo teigimu, inicijuojama komendantūrų sistema.

„Su krašto apsaugos ministru Laurynu Kasčiūnu inicijuojame, kad kiekviename rajone ir mieste būtų aktyvuotos karo komendantūros, kurios tampriai bendradarbiautų su savivaldybėmis ir jų administracija“, – komentavo NSGK pirmininkas.

„Žiūrėkite į tą pačią Ukrainą, į karą yra įsitraukusi visa visuomenė, bent jau didžioji jos dalis. Ir kiekvienas supranta, kad nuo jo priklauso tam tikri dalykai. Karys negali būti alkanas, kažkas turi išauginti ir paruošti maistą. Tam kad karinė technika važiuotų, ji turi būti suremontuota, iš kažkur turi būti gaunami degalai“, – aiškino jis.

ELTA primena, kad siekdami suvienyti visuomenę ir paskatinti politikus kuo greičiau susitarti dėl 4 proc. BVP skyrimo gynybai, pilietiškai nusiteikę Lietuvos verslai ir organizacijos kovo pabaigoje susijungė į iniciatyvą „4 procentai“. Ją inicijuoja asociacija „Unicorns Lithuania“, Lietuvos verslo konfederacija (LVK) ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK).

Čia nuo jo velnių gauna JAV atsargos generolas Benas Hodgesas, buvęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir visi kiti, kurie nesupranta, kad tik vienas jis išsprendė valstybės saugumo ir kariuomenės stiprinimo problemas.

Pernelyg didelis susireikšminimas, klaidų ir kritikos nepripažinimas, neadekvati reakcija į kritiką viešojoje erdvėje tikrai nesuponuoja gero darbo.

Tai jau seniai matėsi plika akimi ir neramino visuomenę.

Viešojoje erdvėje netgi nuskambėjo ir ekspertų, Lietuvos kariuomenės kūrėjų abejonės dėl A. Anušausko veiksmų, sprendimų ir ypač retorikos adekvatumo.

Atsižvelgiant į šiandienę geopolitinę situaciją, ignoruoti gynybos priemonių prioritetus, nekreipti tinkamo dėmesio į aukšto rango NATO ekspertų siūlymus ir rekomendacijas – mažų mažiausiai neatsakinga.

Sutinku, kad ministras, vadovaudamas ministerijai, nuveikė nemažai gerų darbų, tačiau iš savo asmeninės darbinės patirties ministerijoje ir jai pavaldžiose įmonėse matau, kad A. Anušauskas per daug giriasi, prisiimdamas sau svetimus nuopelnus.

Žinau per kiek laiko įvykdomi viešieji pirkimai, sudaromos sutartys, kiek laiko užima biurokratinės procedūros, jau nekalbant apie pačius gamybinius procesus. Tai yra imlus laiku procesas, kuriam būtinas tęstinumas. Todėl, paprastai kalbant, ką pasėjo R. Karoblis, tą pjovė A. Anušauskas.

A. Anušauskas feisbuke išvardijo trūkumus, kurie buvo jam pradedant dirbti Krašto apsaugos ministru. Žinoma, trūkumų buvo, ačiū jam, dalį jų jis jau ištaisė.

Tačiau atėjęs naujas ministras taip pat ras daug trūkumų, daug nepadarytų darbų, kuriuos jis privalėjo padaryti, o laiko būsimajam ministrui tikrai nedaug, nebent jis nepaprastai stiprus ir Vyriausybė gali ignoruoti patarlę, kad „perkėloje niekas arklių nekeičia“.

Nueinančio ministro trūkumai ir privalumai – kaip ir aiškūs, bet kur naujojo kandidato į ministrus Lauryno Kasčiūno stipriosios pusės kol kas niekas neskuba atskleisti. Neaišku, kas ir dėl kokių priežasčių stumia jo kandidatūrą, bet, kad stumia stipriai, – faktas.

Stūmėjams net neįdomi kažkada „konservatorių patriarcho“ Vytauto Landsbergio partijos priežiūros komitetui išsakyta nuomonė, kad „tokiems ne vieta mūsų partijoje“. Taip jis pasisakė apie L. Kasčiūną.

Norisi būti optimistu ir tikėti, kad šios perturbacijos vyksta ne dėl ministerijos valdomų finansų skirstymo, o siekio greičiau, efektyviau sustiprinti mūsų šalies gynybinius pajėgumus ir kad perkėloje keičiamas arklys nenuskandins vežimo.

Taip jis kalbėjo po BNS užsakymu atliktos apklausos, kuri parodė, kad tik kas penktas lietuvis pritartų savanoriškam gynybos mokesčiui, o daugiau nei trečdalis nemano, kad gynybą finansuoti reikėtų labiau, nei šiuo metu.

„Matyt, dalis visuomenės nejaučia grėsmės alsavimo. Tai nėra teisinga, nes žiūrint į mūsų pačių pajėgumus, kuriuos reikia vystyti, žiūrint, į grėsmes perspektyvoje, kurios irgi gali keistis, kas dabar neaktualu, gali būti aktualu, bet mums mūsų pajėgumus reikia sukurti per tam tikrą laiką“, – antradienį žurnalistams sakė A. Anušauskas.

Anot ministro, jei pajėgumus Lietuva pradės vystyti tik realios grėsmės akivaizdoje, tai bus per vėlu, nes daugelio pajėgumų nebus spėta išvystyti.

„Mums reikia tuos suplanuotus pajėgumus vystyti čia ir dabar, dėl to padidintas gynybos finansavimas yra būtinas ir reikalingas. Ir politikų uždavinys yra apie tai labai aiškiai komunikuoti“, – kalbėjo ministras.

Mums reikia tuos suplanuotus pajėgumus vystyti čia ir dabar, dėl to padidintas gynybos finansavimas yra būtinas ir reikalingas.

 

„Ne ieškoti išlygų, kaip to galima būtų išvengti, o ieškoti paaiškinimų, aiškesnės komunikacijos, kodėl tai būtina padaryti“, – pridūrė jis.

Du iš dešimties Lietuvos gyventojų pritartų siūlymui patys mokėti vadinamąjį gynybos mokestį, tačiau daugiau nei trečdalis apskritai nemano, kad lėšų krašto gynybai reikia skirti daugiau, rodo antradienį paskelbta BNS užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa.

Sociologinis tyrimas atliktas pastaruoju metu Lietuvoje vykstant diskusijoms dėl galimų šaltinių gauti papildomų lėšų gynybai, tarp kurių svarstomi ir papildomi mokesčiai.

Daugelis politikų ir ekspertų sutaria, kad norint priimti Vokietijos brigadą, iki 2030 metų išvystyti Lietuvos kariuomenėje diviziją ir įvesti visuotinį šaukimą, reikia didesnio finansavimo.

Apklausos duomenimis, 18,6 proc. respondentų sutiktų mokėti didesnius mokesčius, kad valstybė galėtų padidinti finansavimą krašto apsaugai. Tuo metu daugiau nei trečdalis (36 proc.) apklaustųjų to daryti nesutiktų ir apskritai nepritaria, kad būtų skiriama daugiau lėšų gynybai.

Šiek tiek mažiau – 31,5 proc. – Lietuvos gyventojų mokėti didesnių mokesčių nesutiktų, tačiau mano, kad tą galėtų daryti verslas.

Gynybos mokesčio klausimu nuomonės neturi 13,9 proc. apklaustųjų.

„Šitie skaičiai rodo, kad pasistiebti turime kur – 40 proc. nėra tas pakankamas skaičius. Manyčiau, kad visos įmonės, kurios veikia ir nori veikti gynybos pramonės sektoriuje, turi tampriai dirbti su kariuomene“, – pirmadienį Seimo Ekonomikos komiteto Aukštųjų technologijų, inovacijų ir skaitmeninės ekonomikos pakomitetyje kalbėjo viceministrė. 

Pakomitetis aptarė Lietuvos gynybos pramonės iššūkius ir galimybes.

„Apie 40 proc. šalies įmonių jau bendradarbiauja su kariuomene, nes šiame sektoriuje veikiant ir norint turėti aktualius karo laukui sprendimus turi labai aiškiai suprasti kariuomenės poreikius ir lūkesčius“, – pridūrė E. Kuročkina.

Tačiau E. Kuročkina pasigenda užsienio investicijų gynybos srityje.

„Vienareikšmiškai – didesnių vardų atėjimas į Lietuvą taptų postūmiu ne tik vidinės gynybos pramonės suaktyvinimui ir sustiprinimui, bet kartu tai būtų labai gera nacionalinio saugumo žinutė, kad tokio kalibro įmonės čia ateina ir stato gamyklas“, – kalbėjo E. Kuročkina.

Ji pabrėžė, kad jau yra ne vienas ketinantis Lietuvoje investuoti karinės pramonės atstovas, tačiau jų atėjimas nebus greitas: „Gynybos pramonė turi savo specifiką“.

Pasak jos, Lietuvos gynybos biudžetas pernai padidėjo 27 proc.

Ministerijos duomenimis, gynybos sektoriuje dabar dirba beveik 6 tūkst. žmonių, jų atlyginimai 21 proc. didesni negu vidutinis darbo užmokestis šalyje. Įmonių apyvarta 2022 metais buvo 700 mln. eurų. 

25 įmonės veikia elektroninių komponentų ir lazerių srityje, bepiločių gamyba užsiima šešios, karinės technikos priežiūra ir remontu – penkios, karinės ekipiruotės ir maisto davinių paruošimo – devynios, o kosmoso technologijų ir dirbtinio intelekto pritaikymo gynybai sferoje – kelios įmonės. 

E. Kuročkina teigė, kad sprogmenų neutralizavimo srityje Lietuvoje veikia įmonė, kurianti nuotolinio detonavimo paleidimo sistemas, kurios buvo testuojamos ir naudojamos Ukrainoje.

Plačiau apie tai pakomentavo Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas.  

– Gal jau pats spėjote kažkiek paaukoti? 

– Aukoju Ukrainai, bet Labdaros ir paramos įstatyme atskirtos įmokos eilutės kariuomenėje nebuvo. Panagrinėkime skaičių. Savanoriškai Lietuvos kariuomenei ir krašto apsaugai pernai buvo paaukota tik 7 tūkst. eurų, dar 120 tūkst. skirta per gyventojų pajamų mokestį. Nuo kitų metų tos galimybės nelieka, nes bus galima remti tik nevyriausybines organizacijas.  

– Bet reikia šimtų milijonų eurų? 

– Reikia šimtų milijonų eurų ir tai, ką diskutavome pas premjerą, kad visi keliai yra atviri. Žengiu pirmą žingsnį su kolegomis. Dėkoju, kad jie pasirašė numatyti atskirą įmoką, kuri padėtų tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims prisiminti, kad galima ir reikia paaukoti Lietuvos saugumui.  

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Idėja yra idėja, bet turi paskaičiuoti, kiek realu, kad bus paaukota Lietuvos gynybai.  

– Paskaičiavau, kad jeigu bent pusė fizinių asmenų, kurie kas mėnesį perveda 10 eurų kažkokiai gerai iniciatyvai, arba vienkartinę įmoką apie 120 eurų, iš jų galėjo surinkti 30 milijonų eurų kasmet.  

– Bet tai yra mažai, nes reikia maždaug 400 mln. eurų.  

– Reikia galbūt ir dar daugiau, nežinome, kiek iš tikrųjų pakaks. Reikia nemažos sumos, teks skolintis, leisti obligacijas, peržiūrėti mokesčius. Bet tai, kad ištreniravome rėmimo ir aukojimo raumenį per šį karo etapą, ir kad mes juo nepasinaudotume, būtų didelė klaida. 7 tūkst. eurų Lietuvos kariuomenei ir krašto apsaugos ministerijai nėra ta suma, kurią lietuviai galėtų paaukoti per metus. 

– Kai žmonės ar verslai remia sportą, jie vėliau, mokant mokesčius, gauna nuolaidų. Ar čia galiotų tas pats, būtų taikomos kažkokios nuolaidos, jei žmogus parėmė finansiškai krašto apsaugą? 

– Ne apie nuolaidas norime šnekėti, bet apie aiškią komunikaciją iš kariuomenės ir Krašto apsaugos ministerijos pusės, kas bus daroma su tais pinigais. Turime oro gynybą, visi suprantame, kad Lietuvai jos tikrai reikia. Turime nevyriausybines organizacijas, kurios sako, kad reikia išmokyti lietuvius tvarstyti visus žaizdas, pasiruošti hibridinėms atakoms. Galų gale, reikės pinigų vystyti gynybos pramonę. Man atrodo, kad ši iniciatyva leistų kariuomenei ir Krašto apsaugos ministerijai aiškiau komunikuoti visuomenei, kam konkrečiai tie pinigai bus panaudoti.  

– Kitaip sakant, jeigu kariuomenė arba politikai labai aiškiai pasakytų, jog Lietuvos kariams trūksta batų, kuprinių, tai tada žmonės jiems aukotų šiam vienam, labai aiškiam tikslui?  

– Batų, ačiū Dievui, netrūksta, bet, pavyzdžiui, modernios naktinio matymo sistemos, kuri gali visiškai priešą demobilizuoti, dar trūksta, arba – kad ir tų dronų. Atverkime šią galimybę. Nesu naivus, visų problemų neišspręs, bet atverkime ir pažiūrėkime, kaip ji veikia. 

– Žmonės yra racionalūs, praktiški ir moka skaičiuoti. Jeigu būtų mokesčių nuolaidos tiems, kurie skiria savo lėšas gynybai, surinktumėte daugiau pinigų. Tai numatomos tos nuolaidos ar ne?  

– Galėtume ir apie tai diskutuoti, bet dabar mokesčių nuolaidų diskusija yra pavojinga. 

– Kodėl? 

– Nes tų pinigų reikės daugiau ir per biudžetą. Visi suprantame, kad vien savanoriškai visų pinigų nesurinksime.  

– Nepaisant to, kad žmonės skirs savanoriškai, sakote, reikės ieškoti kažkokių kitų finansavimo šaltinių, pavyzdžiui, įvedant naujų mokesčių? 

– Gali tekti skolintis, gali tekti išleisti obligacijas ir pakviesti tuos 21 milijardą eurų, kurie dabar padėti fizinių asmenų sąskaitose, įdarbinant krašto gynybos reikmėms. Visko gali būti, bet reikia žengti kiekvieną žingsnį po žingsnį.  

Dabar mokesčių nuolaidų diskusija yra pavojinga.

– Vėlgi grįžtu prie praktiškumo ir racionalumo klausimo. Jei dar vis gyva idėja leisti obligacijas, pasakykite procentą, už kiek jas vėliau valstybė išpirktų? 

– Matome, kad šiais metais „Euriboras“ pradės mažėti, o tai reiškia, kad terminuotų indėlių palūkanos taip pat mažės. Man atrodo, nustatant 1–2 proc. 

– Bet tai yra labai mažai?  

– Tai yra šiek tiek pigiau negu rinkoje, bet apeliuojant į patriotiškumą ir pilietiškumą, juos taip pat galima pakviesti įdarbinti.  

– Pakartosiu trečią kartą. Žmonės yra racionalūs ir moka skaičiuoti. Kas bus, jeigu ši idėja nepasiseks, tuomet Rusija badys pirštais ir sakys, kad lietuviai neaukoja savo krašto apsaugai, jie verčiau investuoja, kur grąža yra didesnė. Kodėl nepasiūlyti 6 ar 7 proc? 

– Gynybos susitarime esame aiškia sutarę, kad yra trys Lietuvos gynybos ramsčiai – kariuomenė, sąjungininkai ir Lietuvos visuomenė. Jeigu bijome dirbti su Lietuvos visuomene, nepakviesime jų prisidėti visais įmanomais būdais, įskaitant ir prie gynybos, ilgalaikėje perspektyvoje tai nebus gerai. Dėl to reikia pradėti dirbti jau dabar, labai aiškiai komunikuoti, ko Lietuvos kariuomenei ir saugumui plačiąja prasme reikia, ir tuos pinigus visais būdais pradėti aukoti. 

„Visuotinės gynybos idėja yra įaugusi į Lietuvos žmonių sąmonę ir didžioji dalis yra pasiruošusi prisidėti prie gynybos ginklu ar ne ginklu“, – ketvirtadienį LRT radijui teigė A. Ramonaitė.

Ji taip pat paminėjo, kad tik nedidelė dalis Lietuvos gyventojų paliktų šalį karo atveju – 19 proc. Visgi, pasak jos, 17 proc. pranešė, kad nežino kaip elgtųsi.

„Dauguma planuoja likti karo atveju. Tai nustebino, nes daugelis žmonių mato Ukrainos situaciją, kiek daug žmonių priversti išvykti. Reiškia, kad tai nėra impulsyvus atsakymas, žmonės turėjo laiko apgalvoti“, – sakė ji.

A. Ramonaitė pabrėžia, kad tai geresni rezultatai, nei buvo matyti 2017 m., bet nuslūgę palyginus su 2022 m. pradžia.

D. Šlekys: turime gerą pasipriešinimo paketą

VU TSPMI docentas Deividas Šlekys pabrėžia, kad bendras noras priešintis, tiek ginklu, tiek kitais būdais, leidžia sukurti „gerą pasipriešinimo paketą“. Anot jo, reikia nepamiršti, kad karo atveju ne visi gali imtis ginklo – išlaikyti kiekvienam kariui reikia bent 4 asmenų, kurie teikia paslaugas, užtikrina maisto ir kitų produktų gamybą.

Dauguma planuoja likti karo atveju. Tai nustebino, nes daugelis žmonių mato Ukrainos situaciją, kiek daug žmonių priversti išvykti.

„Sumoje matau labiau pilną stiklinę nei tuščią. Nes konvertavus 30 proc. į skaičius, tai labai daug žmonių. Ir prisiminkime, kad kai vienas eina kariauti, reikia 6–7 žmonių jų išlaikymui. Tai jeigu mūsų trečdalis yra su ginklu, tai tikrai reikia gero trečdalio ar net dviejų, kurie teiks kitas paslaugas“, – LRT radijui aiškino jis.

„Jeigu mes išlaikysime tokias proporcijas, bet didinsime kompetenciją, turime gerą pasipriešinimo paketą“, – pabrėžė jis.

Tiek latviai, tiek taivaniečiai taip pat ryžtingai pasiruošę ginti savo valstybes

Taip pat, anot VU atstovų, panašūs tyrimai buvo atlikti Latvijoje ir Taivane. A. Ramonaitės teigimu, Latvijoje pasiekti rezultatai nustebino, kadangi nors šalyje egzistuoja didesnė rusakalbių bendruomenė, pasiruošimas ginti šalį yra didesnis keliais procentais nei Lietuvoje.

Panašus į Lietuvos pasiryžimas ginti šalį pastebimas ir Taivane, bet nėra skirtumo tarp pasiryžimo eiti ginti ginklu ar kitaip. D. Šlekio manymu, tai gali būti susiję su daug stipresniu ir platesniu kariniu paruošimu.

Anot jos, šiuo metu galima svarstyti visus pasiūlymus didinti finansavimą krašto apsaugai, tačiau jie turi būti aiškiai pagrįsti.

„Visos idėjos yra vertos diskutuoti, bet jos turi būti padėtos ant stalo su labai aiškiais tokiais atributais ir paskaičiavimais, kiek tai sugeneruos pajamų, kokie pliusai, kokie minusai, kada būtų galima tą daryti, ką partijos apie tai galvoja“, – antradienį Žinių radijui sakė I. Segalovičienė, paklausta, kaip vertina siūlymą papildomų pajamų gynybai gauti didinant pelno mokestį.

Vertinant šį pasirinkimą būtina įsiklausyti į verslo nuomonę, sako prezidento patarėja.

„Labai svarbi verslo nuomonė šituo (klausimu – BNS), nes pats verslas buvo pirmasis, turbūt, toks idėjos generatorius dėl gynybos mokesčio. Čia yra labai svarbus darbas, dabar yra idėjų lygmuo, nuo to prasideda viskas, yra sveikintina. Tikrai visas opcijas reikėtų diskutuoti“, – teigė I. Segalovičienė.

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis praėjusią savaitę LRT radijui teigė nesutinkantis, kad daugiau lėšų gynybai galima gauti tik didinant pelno mokestį, nes šalies saugumas yra ne tik verslo atsakomybė, be to, jis blogintų Lietuvos investicinę aplinką.

Diskusijos apie papildomą finansavimą gynybai vyksta Prezidentūrai ir daliai parlamentarų kitų metų krašto apsaugos biudžeto projekte pasigendant lėšų Valstybės gynimo taryboje patvirtintam planui Lietuvos kariuomenėje kurti sausumos diviziją.

Nepriklausomas ekspertas, buvęs finansų ministras Vilius Šapoka sako, kad saugumo situacijai pasikeitus dabartinio finansavimo gynybai neužtenka.

„Saugumo situacija pasikeitė iš esmės, visi suprantame, kad finansavimo poreikis išaugo, ar galime mes tai padengti iš dabartinių finansavimo šaltinių – tai galiu drąsiai sakyti, kad ne, kadangi net ir dabartiniai ilgalaikiai pajamų šaltiniai nedengia ilgalaikių šalies įsipareigojimų, čia aš nekalbu tik apie gynybą“, – penktadienį LRT radijui sakė strateginio valdymo konsultacijų verslui įmonės „Insynergy 4“ vienas įkūrėjų V. Šapoka.

Anot jo, saugumo situacija pasikeitė ilgam, dėl to be papildomų ilgalaikių šaltinių išsiversti nepavyks.

Šiuo metu Vyriausybė siūlo gynybai skirti 2,71 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), iš jų 2,52 proc. yra biudžeto lėšos, likusios – laikinojo bankų solidarumo įnašo pinigai.

Saugumo situacija pasikeitė iš esmės, visi suprantame, kad finansavimo poreikis išaugo, ar galime mes tai padengti iš dabartinių finansavimo šaltinių – tai galiu drąsiai sakyti, kad ne.

 

Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Andrius Romanovskis teigia, kad prie gynybos finansavimo daugiau galėtų prisidėti visuomenė ir verslas.

„Mūsų pagrindinė mintis buvo tokia, kad visuomenė, įskaitant ir verslą, kada yra aiškūs tikslai, yra pasiruošę prisidėti daugiau prie valstybės svarbių dalykų (...) Gynybos mokestis, kaip jį bepavadintum, yra tam tikras visuotinas dalykas, prie kurio mes visi turėtume vienaip ar kitaip prisidėti ir visi suprasti, kad tie pinigai sumokami konkrečiai gynybai“, – LRT radijui sakė A. Romanovskis.

Jis neįvardijo konkrečių pasiūlymų: „Valstybė turi resursų, įskaitant intelektualinių, kad žiūrėtų kitų šalių patirtį ir vertintų“.

LVK prezidentas minėjo, kad kitose šalyse gynyba papildomai finansuojama ir perkirstant gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius.

A. Romanovskis teigė nesutinkantis, kad daugiau lėšų gynybai galima gauti tik didinant pelno mokestį, net šalies saugumas yra ne tik verslo atsakomybė, be to, jis blogintų Lietuvos investicinę aplinką.

„Kategoriškai nepritartume, nes gynyba nėra vien tik verslo dalykas, ir pelno mokesčio keitimas turėtų, be abejonės, neigiamą įtaką mūsų investicinei aplinkai“, – sakė A. Romanovskis.

Verslo konsultantas V. Šapoka sako, kad papildomo šaltinio forma yra techninis klausimas, o šiuo metu labiausiai trūksta politinės lyderystės spręsti trūkstamo finansavimo problemą.

„Trūksta lyderystės, kad išeitume ir sakytume, štai, žiūrėkite, finansavimo poreikis yra ir nežinome, kuriam laikui. Užtenka suprasti tai, o vis kita – koks mokestis – papildomi, padidinti esamus, čia jau labiau technikos dalykas, bet trūksta labiausiai lyderystės iš politikų pusės, kad aiškiai, tiesiai šviesiai pasakytų tai visuomenei“, – kalbėjo V. Šapoka.

A. Romanovskis teigimu, LVK pernai vasarį pasiūlyta gynybos mokesčio idėja nebuvo svarstoma, o tai rodo, kad šalyje svarbūs klausimai sprendžiami netinkamai.

„Pusantrų metų nebuvo sprendžiama, ar įvesti, ar ne, nes iš viso nebuvo apie tai diskusijos (...) Mes tik dabar vėl grįžtame prie tos diskusijos ir tikriausiai tai irgi parodo mūsų gebėjimus, tiek administracinius, spręsti sistemiškai klausimus“, – teigė A. Romanovskis.

Gynybos mokestis, kaip jį bepavadintum, yra tam tikras visuotinas dalykas, prie kurio mes visi turėtume vienaip ar kitaip prisidėti ir visi suprasti, kad tie pinigai sumokami konkrečiai gynybai.

 

Prezidentas Gitanas Nausėda siūlo numatyti galimybę kitais metais valstybei skolintis, kad gynybos finansavimas pasiektų 3 proc. BVP, tuo metu finansų ministrė Gintarė Skaistė sako, kad to daryti neleidžia ekonominės prognozės, įtemptas biudžetas.

Šalies vadovo vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys ketvirtadienį LRT televizijai sakė palankiai vertinantis naujo gynybos mokesčio principą, tačiau diskutuojant dėl jo būtų svarbu žinoti, iš kokių mokesčių – gyventojų pajamų, pelno ar pridėtinės vertės – jis būtų renkamas.

K. Budrys kartojo savo siūlymą kitų metų biudžete numatyti galimybę skolintis krašto apsaugai nepažeidžiant Mastrichto kriterijų, tai yra neviršijant nustatytos biudžeto deficito ribos. Tokia galimybė nustatyta ir šių metų biudžeto įstatyme.

Apsvarstyti galimybę įvesti gynybos mokestį šią savaitę pasiūlė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius Laurynas Kasčiūnas.

Diskusijos apie papildomą finansavimą gynybai vyksta Prezidentūrai ir daliai parlamentarų kitų metų krašto apsaugos biudžeto projekte pasigendant lėšų Valstybės gynimo taryboje patvirtintam planui Lietuvos kariuomenėje kurti sausumos diviziją.

„Ukrainos kare savo akimis mačiau, kaip Voluinės srityje realiai teritorijas saugojo nebe kariuomenė, o į komendantūrų užnugario sistemas suburti žmonės. Ukrainoje įsitikinome, koks svarbus visuomenės įsitraukimas. Jų patirtimi dabar naudojamės kurdami Lietuvos užnugario sistemą“, – pasakoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynimo komiteto (NSGK) pirmininkas konservatorius Laurynas Kasčiūnas. Seimo rudens sesijai jis yra parengęs ir naujų siūlymų, kad pilietis, norintis prisidėti prie šalies gynybos, galėtų ir mokėtų tai daryti.

„Nuosekliai keliu visuotinės gynybos koncepcijos idėją ir siekiu, kad ji būtų įgyvendinta. Dažnai tai akcentuojame, bet anksčiau tai likdavo politinėmis deklaracijomis be praktinės išraiškos“, – sako politikas.

Mūsų šalies gynybos politika remiasi trimis ramsčiais: pirma, kolektyvine gynyba (NATO saugumo garantijomis), antra, mūsų nacionaliniais pajėgumais (kariuomene, Vidaus reikalų ministerijos struktūromis, kurios karo padėties atveju tampa ginkluotųjų pajėgų dalimi), bet, pabrėžia L. Kasčiūnas, labai svarbus ir trečiasis ramstis – visuomenės įsitraukimas.

Paskirtis: pasak L. Kasčiūno, medžiotojų, kitų ginklus turinčių asmenų į mūšio lauką ir neplanuojama siųsti. Tai ne kariuomenės pakaitalas, o parama jai per užnugario sistemą. S. Lisausko / BNS nuotr.

Jo šerdis – Šaulių sąjunga, vienijanti apie 14 tūkst. narių. „Ją stipriname tiek didindami finansavimą, tiek keisdami įstatymą. Tačiau, nepaisant, kad tai žinoma ir gerbiama organizacija, šauliai (išskyrus kovinius, kurių yra 500), kad ir kaip keista, niekada nebuvo integruoti į gynybos planus. Pradėjome keisti įstatymus, kad jie būtų į juos integruoti“, – apie svarbų pokytį pasakoja parlamentaras.

Reikia suprasti, kad tai ne kariuomenės pakaitalas, tai parama kariuomenei per užnugario sistemą.

Dar vienas esminis pokytis – jau kuriamos vadinamosios komendantūros – užnugario sistema karo padėties atveju. Paskirti komendantai, jų pavaduotojai. Komendantas, profesionalios kariuomenės karys, savivaldybėse – pagrindinis šios sistemos žmogus, jo pavaduotojai – kariai savanoriai, vietos žmonės, kurie žino vietos specifiką. Seimo rudens sesijoje L. Kasčiūnas pateiks Karo padėties įstatymo pataisas, kurios labiau detalizuos komendantūrų veiklą, nes, pasak jo, dabar ji aprašyta gana abstrakčiai.

„Komendatūra galėtų būti ta platforma, į kurią galėtų įsitraukti trys kategorijos asmenų: šauliai, rezerve esantys kariai ir kiti koviniai asmenys, t. y. asmenys, turintys ginklą: ar tai būtų medžiotojai, ar kurie nors kiti“, – aiškina L. Kasčiūnas.

Medžiotojai siūlosi

Iniciatyvos papildyti valstybės gynimo sistemą civiliais – ne tik iš viršaus. Nemažo rezonanso susilaukė birželį paskelbtas Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) kreipimasis į šalies vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą – Lietuvos Respublikos Prezidentą su prašymu juos integruoti į šalies gynybą ir priešų atgrasymą.

Draugijos pirmininko Virginijaus Kantausko manymu, medžiotojai yra ne tik viena labiausiai šalį ginti ginklu nusiteikusi bendruomenė, bet ir galinti atlikti pačias įvairiausias funkcijas užtikrinant šalies gynybos politiką.

Šį birželį atliktoje Lietuvos medžiotojų apklausoje, kurioje dalyvavo 1 106 šios bendruomenės nariai, 86,6 proc. grėsmės Lietuvai atveju pasiryžę ją ginti ginklu, 5,4 proc. – gintų kitaip. Palyginimui: šių metų pradžioje paskelbtais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ duomenimis, Lietuvą ginti ginklu pasirengę tik 14 proc. Lietuvos gyventojų, 36 proc. ją gintų kitaip.

„Tokį tyrimą atlikome pirmą kartą, siekdami nustatyti medžiotojų bendruomenės požiūrį į galimą bendradarbiavimą su formuojančiais Lietuvos gynybos politiką. Nuo šiol labai drąsiai galiu pasakyti, kad mūsų gretos vienija apie 30 tūkst. ne tik Lietuvos gamtą mylinčių, bet ir pasirengusių ją ginti ginklu žmonių“, – sako LMŽD pirmininkas V. Kantauskas.

Apklausoje net 72,1 proc. respondentų visapusiškai palaikytų Lietuvos medžiotojų glaudesnį bendradarbiavimą su už šalies gynybą atsakingomis institucijoms, dar 18,2 proc. tai greičiau palaikytų, nei nepalaikytų, o tam nepritaria vos 4 proc. Net 77,2 proc. nori, kad į valstybės gynybos formavimą ir užtikrinimą būtų įtraukti ir medžiotojai. Tam nepritarė tik 11,8 proc., dar 10,9 proc. neatsakė. Net per 61 proc. medžiotojų blogai ir labai blogai vertina dabartinį šalies gynybos politiką formuojančių institucijų bendradarbiavimą su medžiotojų bendruomene.

„Net devyni iš dešimties medžiotojų pasirengę Lietuvą ginti ginklu, vadinasi, drąsiai galime kalbėti apie papildomą šalies gynybos potencialą, jis gali būti papildytas tūkstančiais taiklių šaulių. Tačiau tam reikalingas kompleksinis sprendimas, kurį galėtų formuoti už tai atsakingi, o ne kas nors kitas. Tad manau, kad apskritojo stalo diskusija apie tai, kuo mes galime būti naudingi ir kaip prisidėti prie saugesnės Lietuvos sukūrimo, galėtų būti pirmas žingsnis formuojant mūsų bendruomenės įtraukimą į valstybės saugumo užtikrinimą“, – sako LMŽD pirmininkas V. Kantauskas.

Jis primena, kad būtent medžiotojai prieš keliasdešimt metų buvo vieni iš tų, kurie kruvinojo sausio dienomis, Lietuvai kovojant už nepriklausomybę, buvo pasirengę ginklu ginti tiek parlamento rūmus, tiek kitus objektus.

Beje, minėtoje apklausoje absoliuti dauguma šalies medžiotojų – 71,9 proc. – nurodė, kad lažintųsi, jog būtent medžiotojai yra taiklesni šauliai nei kariai. Už karius lažybose statytų 16,5 proc. tyrimo dalyvių, dar 11,6 proc. neturėjo nuomonės.

Ne mūšyje, o užnugaryje

Medžiotojų iniciatyva susilaukė ne tik ovacijų. Kai kurie karybos ekspertai aiškino, kad karį parengti ne taip lengva, o šaudyti į antis – ne tas pats, kas su ginklu kautis mūšio lauke.

L. Kasčiūnas aiškina, kad medžiotojų, kaip ir kitų ginklus turinčių asmenų, norinčių prisidėti prie šalies gynybos, į mūšio lauką ir neplanuojama siųsti.

„Reikia suprasti, kad tai ne kariuomenės pakaitalas, tai parama kariuomenei per užnugario sistemą. Komendantūros vykdytų įvairias funkcijas: tvarkos palaikymo, kovos su diversinėmis grupėmis, strateginių objektų, rezervų apsaugos, žmonių srautų valdymo evakuacijos atveju ir pan. Tai labai pasiteisino Ukrainoje. Tai puiki proga įtraukti visus – ne tik šaulius, bet ir karius rezervininkus, kitus asmenis, kurie turi ginklą“, – aiškina NSGK pirmininkas.

Tačiau ar veikla užnugaryje – tie lūkesčiai, kurių vedami medžiotojai kreipėsi į Prezidentą siūlydamiesi prisidėti prie tėvynės gynybos? „Medžiotojai – Lietuvos patriotai, beveik visi tėvynę gintų ginklu. Kur mus siųs, karinei vadovybei geriau matyti, svarbiausia, kad būtume įtraukti į gynybą. Neturiu informacijos, kad mus ketina panaudoti tik užnugaryje. Tačiau kur siųs, ten siųs, ne medžiotojai tai spręs“, – sako Vilniaus medžiotojų draugijos pirmininkas Vytas Mazuronis.

Jis primena, kad Ukrainos medžiotojai net be specialaus pasirengimo įtraukti į šalies gynybą. Jie geriausiai pažįsta miškus, apylinkes, tad geriausiai gali organizuoti pasipriešinimą ir pagalbą tiek kariškiams, tiek ir gyventojams.

„Kas geriau žino Lietuvos miškus, jei ne medžiotojai? Mūsų turimos priemonės gal netinkamos karo lauke, bet, be jokios abejonės, gynybai jas galima panaudoti“, – sako V. Mazuronis.

Kai kas mano, kad norintiems ginti tėvynę medžiotojams tiesiog reikia prisijungti prie Šaulių sąjungos, o ne steigti kokius nors naujus darinius. V. Mazuronis pasakoja, kad nemažai medžiotojų, ypač jaunesnės kartos, jai priklauso. Tačiau gal ne kiekvienas turi laiko ir galimybių dalyvauti ir medžiotojų, ir šaulių veikloje. Tad, pasak jo, prisijungęs prie šaulių ar ne, bet kurį ginkluotą žmogų, Lietuvos patriotą, norintį ginti tėvynę, gal bus galima rasti, kur pritaikyti.

Yra skepticizmo, kam čia įtraukti visuomenę, reikia parengtų profesionalių karių. Man nepatinka toks požiūris, nes jis nekuria galimybės visuomenei prisidėti.

Kursai – nuo sausio

Žinoma, neužtenka vien noro – reikia ir kursų, apmokymų, reikės ir šiokios tokios patikros. L. Kasčiūnas tikisi, kad kursai prasidės jau nuo sausio. Jis pasiūlė tokią schemą: turintiems ginklą ir norintiems prasitęsti leidimą jį turėti ar jį gauti reikėtų išklausyti pilietinio pasipriešinimo kursą. Taip daugiau žmonių susipažintų su gynybos principais ir pilietinio pasipriešinimo pagrindais.

Tokiam įstatymo pataisų projektui Seimas po pateikimo liepą jau pritarė. L. Kasčiūnas tikisi, kad rugsėjį ar spalį pataisa Seime bus priimta. Pasipriešinimo jai parlamente, taip pat ir iš opozicijos pusės, pataisos iniciatorius sako nematantis.

Pasak jo, kursų lygiai gali būti skirtingi, o kokią formulę pasirinkti, spręs Vyriausybė. Jų organizacinė šerdis bus Krašto apsaugos ministerijos Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas ir Šaulių sąjunga.

„Darbo rengiant kursus tikrai bus, nes leidimą laikyti ginklą Lietuvoje turi beveik 57 tūkst. žmonių. Atmetus šaulius ir rezervo karius, kuriems kursų lankyti nereikės, jų gali reikėti apie 20–30 tūkst. asmenų“, – skaičiuoja L. Kasčiūnas.

Tokia tvarka galios ir medžiotojams, ir kitiems ginklus turintiems asmenims, pavyzdžiui, saugos tarnybų darbuotojams, ginklus įsigijusiems savisaugai ar sportiniam šaudymui. Parlamentaras pasakoja jau susisiekęs su Lietuvos saugos bendrovėmis, pagrindinių jų vadovus pakvietęs į Seimą aptarti, kaip jie karo padėties atveju matytų savo vaidmenį komendantūrose. „Saugos bendrovėse dirba apie 10 tūkst. darbuotojų, gal ne visi paties geriausio fizinio pasirengimo, bet apie 2–3 tūkst. – tikrai tokio. Jos turi ginklus, saugo kai kuriuos savivaldybių objektus. Gal ir karo padėties atveju saugotų objektus ir taip palengvintų komendantams darbą“, – svarsto L. Kasčiūnas. Rudeniop jis ketina susitikti ir su Medžiotojų ir žvejų draugijos vadovybe.

Naujovė: siūloma, kad visi Lietuvos valstybės tarnautojai baigtų pilietinio pasipriešinimo ir mobilizacijos kursus. L. Balandžio / BNS nuotr.

Jau gali kreiptis

Žinoma, kiekvienas turintis ginklą savanoriškai nuspręs, ar nori įsitraukti į užnugario sistemas. Kaip tai galės padaryti, schema jau sudaryta.

Žinoma, aiškina L. Kasčiūnas, negalės būti taip, kad vieną dieną kas nors prisijungia, o kitą persigalvoja. Jei įsitrauks, turės duoti priesaiką, gaus skiriamąjį ženklą, bus ir patikra. Algoritmas bus toks: jei kuriame nors rajone susiburs koks 30 medžiotojų, norinčių prisijungti prie gynybos plano, jie turės susirasti vietos šaulių vadą ar komendantą ir informuoti apie savo norą. Jiems vyks mokymo kursai, per tą laiką – ir jų patikrinimas. Tada jie bus registruojami, įtraukiami į registrą, kad būtų žinoma, jog tai žmonės, kuriais bus galima pasiremti karo padėties atveju. Su jais bus palaikomas ryšys, vykdomos pratybos, keičiamasi informacija ir pan. Šaulių sąjunga bus tarpinė grandis, per kurią reikės dirbti.

Jei koks pavienis medžiotojas ar kitas turintis ginklą asmuo norės prisidėti? Pasak L. Kasčiūno, būtų gerai, kad susidarytų bent nedidelė grupelė, bet jei atsirastų koks vienas, jis būtų pakviestas, su juo būtų susisiekta, gal pasiūlyta luktelėti, kol susidarys grupelė. Įstatyme įrašyti koviniai asmenų būriai, vadinasi, tikimasi jų ne po vieną. Tiesa, neapibrėžta, kiek asmenų turi būti grupėje, ji gali būti ir nedidukė, bet būtų gerai bent koks penketas asmenų.

„Mano nuomone, visas organizuotas visuomenės celes reikia vienu ar kitų lygmeniu įtraukti į gynybos planus“, – pabrėžia NSGK pirmininkas.

Nors kursai turintiems ginklus, tikimasi, prasidės nuo sausio, jis jau dabar kviečia burtis ginklus turinčius asmenis į komandas savivaldybėse, kreiptis į Šaulių sąjungos vietos vadovybes, vietos komendantą ar jo pavaduotoją ir informuoti, kad nori prisidėti prie užnugario formavimo, paskui dalyvauti kursuose ir rengtis atlikti savo vaidmenį šalies gynyboje.

Mokysis tarnautojai

Dar viena idėja, kurią L. Kasčiūnas ketina pateikti Seimui rudens sesijoje, – kad visi Lietuvos valstybės tarnautojai baigtų pilietinio pasipriešinimo ir mobilizacijos kursus. „Tai nereiškia, kad jie bėgios laukuose per pratybas, bet bent jau išklausys kursą apie pagrindinius dalykus, kaip valstybė funkcionuoja karo padėties sąlygomis, kaip organizuojami procesai nuo pilietinio pasipriešinimo iki mobilizacijos. Reikia turėti omenyje, kad valstybė turi funkcionuoti ir karo padėties sąlygomis, o gyvybinėms funkcijoms atlikti valstybės tarnautojai įtraukiami į civilinį mobilizacinį rezervą“, – aiškina NSGK pirmininkas.

Jis pabrėžia, kad reikia kurti ir kiekvienos valstybę ginti galinčios tarnybos rezervus: įteisintas Valstybės apsaugos departamento rezervas, tą patį daryti reikia su pasienio, policijos institucijose tarnybą baigusiais asmenimis, juos treniruoti ir įtraukti į gynybos planus.

Tiesa, buvo nemažai kritikos, kad puolama ieškoti papildomo potencialo, nors ir atlikusių karinę tarnybą rezervas tik popierinis, pratyboms jų šaukiama nedaug ir retai. L. Kasčiūnas aiškina, kad ne visai taip: baigusių tarnybą kariuomenėje yra per 100 tūkst., iš jų 28 tūkst. – aktyvus rezervas, kurie kviečiami į pratybas. Be to, NSGK pastangomis pernai kiekvienas aktyvaus rezervo narys gavo žinutę apie karo padėties atveju jo priskyrimą kuriam nors daliniam – to iki tol nebuvo. Pasak NSGK pirmininko, pratybos gali būti dar intensyvesnės, reikia didinti aktyvaus rezervo skaičių bent iki 50 tūkst. Tačiau gerai, kad dabar gynybos planuose rezervui struktūriškai numatyta vieta.

NSGK nariai kelia klausimą ir dėl visuomenės rengimo suteikti pirmąją medicininę pagalbą – tai, kaip parodė karas Ukrainoje, taip pat yra išskirtinės svarbos šalies gynimo elementas.

„Yra skepticizmo, kam čia įtraukti visuomenę, reikia parengtų profesionalių karių. Man nepatinka toks požiūris, nes jis nekuria galimybės visuomenei prisidėti. Mūsų kariuomenei reikia, kad visuomenės valia priešintis, gintis būtų didelė, kad kuo daugiau žmonių žinotų, ką reikia daryti, turėtų bent bazinius įgūdžius, kad nebūtų chaoso. Norisi platesnio požiūrio, juolab kad šalia – priešas, kuris gali kariauti ilgą alinantį karą. Tad turime turėti valios priešintis, įgūdžių tai daryti ir kad tam būtų vietos gynybos planuose“, – pabrėžia L. Kasčiūnas.

Laisvųjų ekonominių zonų (LEZ) pagrindų įstatymo pakeitimu siūloma nuo 2024 metų atšaukti iki šiol galiojusį draudimą LEZ  užsiimti veikla, susijusia su valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimu, taip pat ginklų, šaudmenų, sprogmenų gamyba, laikymu ar pardavimu.

Ekonomikos komiteto narys Gintautas Paluckas BNS teigė, kad galimybėmis LEZ įsikurti saugumo ir gynybos pramonei buvo domėtasi ir anksčiau, tačiau šiuo metu suaktyvėjimas išaugo.   

„Pirmiausia taikosi tos gynybos pramonės įmonės, kurios jau yra kažką nuveikusios, ne visai startupai, tai yra ir dronų gamintojai, tam tikri elektroninių, skaitmeninių ryšio gaminių gamintojai“, – teigė G. Paluckas.

Jis taip pat sakė, kad tokios įmonės dėl saugumo galės kurtis ne visuose LEZ.

„LEZ operatoriai spręs, ar priimti tas įmones, nes kai kurioms gynybos pramonės įmonėms taikoma daug įvairiausių kitų, saugumo reikalavimų. Ne visiems LEZ tai (gynybos pramonės įmonės – BNS) gali būti priimtina, – kalbėjo G. Paluckas.    

„Aišku, dar reikia žiūrėti, kur vietos yra ir pagal... gal kokie klasteriai galėtų formuotis. Jeigu sunkesnė pramonė, tai, matyt, žiūrėtų prie Klaipėdos, nes jeigu reikėtų plukdytis kažkokius sunkesnius komponentus jūra, ten būtų patogiau. Jeigu kalbėti apie elektroniką, tai Kaunas, ten dronai visokie galėtų... Marijampolės LEZ būtų arčiau Lenkijos“, – svarstė parlamentaras.  

Draudimas LEZ verstis tokia veikla galioja nuo 1995 metų.