Štai, pavyzdžiui, prieš 80 metų Prancūzija ir Vokietija buvo varžovės ir oponentės. Tuo metu Prancūzija bičiuliavosi su Didžiosios Britanijos imperija, o Trečiuoju reichu pasiskelbusi Vokietija tiesmukomis priemonėmis siekė įtvirtinti savo galią Europoje (ir gal net visoje planetoje). Tais laikais nacistinės Vokietijos režimas broliavosi su tolimąja Japonija, turinčia savų imperialistinių ambicijų, ir komišku fašistinės Italijos režimu.
Taip pat, visų to meto politika besidominčių žmonių nuostabai, Trečiojo reicho vadovybei pavyko užmegzti itin pozityvius ryšius su raudonąja sovietų imperija. Tomis dienomis itin daug žmonių vadovavosi stereotipu, jog nacizmas ir bolševizmas – nesuderinamos ideologijos, negalinčios pakęsti net minties apie priešininkės egzistavimą. Daug kas tuo tiki ir šiandien.
Vis dėlto tiesa yra ta, kad tiek Trečiasis reichas, tiek Sovietų Sąjunga buvo agresyvios, totalitarinio pobūdžio valstybės, siekusios išveisti naują žmogų, kuris mąstytų, atrodytų ir elgtųsi kitaip. Abu grobuonys savo politiką grindė žudynėmis, kitų valstybių nuosavybės grobimu ir koncentracijos stovyklomis. Taigi tiek Trečiojo reicho valdovas Adolfas (1889–1945), tiek sovietų monarchas Josifas (1878–1953) turėjo itin daug bendra.
Be to, Adolfas galėjo pasiūlyti Josifui tai, ko jam negalėjo suteikti nei Prancūzija, nei Didžioji Britanija, nei Jungtinės Valstijos – pusę Europos žemyno.
1939 m. rugpjūčio 23 d. abiejų diktatūrų atstovai pasirašė paktą, kuriuo rytinė Europos dalis buvo pasidalyta įtakos sferomis. Sutarties įgyvendinimas prasidėjo rugsėjo 1 d., nacistinės Vokietijos pajėgoms užpuolus Lenkiją iš vakarų.
To paties mėnesio 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Trečiajam reichui karą, o dar po 14 dienų sovietų pajėgos "netikėtai" įsiveržė į Lenkiją iš rytų.
Prasidėjo keistas, iki pat 1940 m. balandžio trukęs planavimo, ruošimosi ir laukimo periodas, istorijos atmintyje įsirėžęs "Apgaulingo karo" (angl. Phoney war) pavadinimu.
Šiuo keistu ir nerimo sklidinu periodu nė viena kariaujančiųjų pusių nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Tik prancūzų parodomieji manevrai, veržiantis į Vokietijos Saro kraštą, bei sovietų agresija Suomijoje, sugebėjo prasklaidyti nuobodulio pritvinkusią atmosferą.
Ruošdamiesi karui, Prancūzijos politikos ir kariuomenės šulai tikėjosi 1914–1918 m. stiliaus kautynių ir dideles viltis dėjo į Andre Maginot (1877–1932) vardu pakrikštytą įtvirtinimų raizgalynę, besidriekiančią Vokietijos bei Prancūzijos pasieniu.
Nors ir besitęsiantys šimtus mylių, šie įtvirtinimai taip ir nepasiekė Lamanšo sąsiaurio, mat karas tarp belgų ir prancūzų nebuvo numatytas. Taip pat buvo tikima, kad tarp Prancūzijos ir Vokietijos įsiterpęs Ardėnų miškas pajėgsiąs sustabdyti vokiečių tankus.
Nesunku prognozuoti, jog ši pasyvi gynybinio karo taktika pelnė nemažai kritikos. Antai, jaunas ir jau visus užknisti spėjęs karininkas Charles'is Andre Josephas Marie de Gaulle‘is (1890–1970) į šią įtvirtinimų liniją žvelgė skeptiškai ir įrodinėjo, jog naujame kare svarbiausias aktyvumas bei šarvuotos technikos potencialas.
1940 m. vasario 11 d. nacistinė Vokietija ir SSRS pasirašė prekybinio pobūdžio susitarimą, kuriuo sovietai įsipareigojo naciams teikti grūdus bei žaliavas (naftą, chromą ir kt.), reikalingas Trečiojo reicho karo mašinos gyvybingumui palaikyti.
Tų pačių metų kovo 21 d. Prancūzijos ministru pirmininku buvusį socialistą radikalą Edouardą Daladier (1884–1970) pakeitė naujas lyderis Paulis Reynaud'as (1878–1966), ir po 7 dienų britai su prancūzais pasirašė oficialų susitarimą, kad nė viena sąjungininkų pusė nesieks separatinės taikos su Vokietija.
Kovo 30 d. britai atliko slaptus žvalgybinio pobūdžio skrydžius, kurių metu fotografuota Sovietų Sąjungos teritorija, mat tuo metu rimtai svarstyta galimybė subombarduoti sovietų pramonės objektus, taip pakertant paramos naciams tiekimą.
1940 m. balandžio 9 d. daugelį savaičių trukęs "Apgaulingojo karo" periodas baigėsi, vokiečiams pradėjus invaziją į Skandinavijos šalis – Daniją ir Norvegiją. Nors kone visos Skandinavijos šalys buvo paskelbusios neutralitetą, Norvegijos padėtis buvo ypatinga, mat per ją ėjo Vokietijai itin svarbus švediškos geležies rūdos kelias.
Naciai įtarė, jog sąjungininkai gali nepaisyti formalaus Norvegijos neutraliteto ir išnaudoti jos savybes prieš Trečiąjį reichą. Menkai naujo tipo karui pasirengusi Danija buvo užimta vos per 6 valandas, tačiau Norvegijoje vokiečių įsitvirtinimas užtruko iki birželio 10 d., nes norvegų pasipriešinimas buvo gana intensyvus.
Savo ruožtu britai ir prancūzai taip pat pradėjo veiksmus Skandinavijos pusiasalyje – jie nemažai veikė jūroje ir ore, išlaipino Norvegijos žemėje savo būrius ir užėmė kai kurias skandinavų kolonijas (pvz., gegužės 10 d. britai užėmė danams formaliai priklausiusią Islandiją).
Nors pirmieji Skandinavijoje nuveikti darbai sąjungininkams teikė vilčių, jiems nepavyko perimti Norvegijos dalių kontrolės.
Gegužės pradžioje prasidėjo atsitraukimas, trukęs iki pat birželio. Kartu su britais ir prancūzais šalį paliko ir Norvegijos vyriausybės atstovai, o birželio 7 d. iš valstybės pasitraukė ir šalies monarchas Hokonas VII (1872–1957) kartu su karališkąja šeima.
Atsisakydamas oficialiai pripažinti naciams tarnaujančio Vidkuno Abrahamo Lauzitzo Jonssøno Quislingo (1887–1945) režimą, Norvegijos karalius Hokonas VII tapo simboliniu savo šalies rezistencijos veidu.
