Klaipėdoje Laisvės gynėjų dienai skirti renginiai prasidės sausio 12 d. (ketvirtadienis). Tradiciškai bus padėti Atminimo vainikai Laisvės gynėjams vietose, kur 1991 m. sausio 12-osios vakarą rinkosi klaipėdiečiai ginti savo teisių ir nepriklausomybės – prie Klaipėdos miesto savivaldybės, radijo ir televizijos bokšto Giruliuose, buvusios Klaipėdos tarybos pastato (Vilties g. 12, Klaipėdos apygardos prokuratūra).

Pavakary Lietuvos vėliavos spalvomis nušvis Klaipėdos kariliono bokštas, o 17 val. prie savivaldybės užsiliepsnos simboliniai atminimo laužai, kuriuos, skambant kariliono varpams, uždegs Žvejų rūmų tautinių šokių sambūrio „Vėlunga“ šokėjai. Keturiolika varpo dūžių – tai keturiolika žuvusiųjų už mūsų laisvę, kurių vardus skelbs Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos moksleiviai. Prisiminimais apie lemtingąją naktį pasidalins istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, docentė Silva Pocytė. Susirinkusiems prie laužų dainuos populiari folkloro ir džiazo muzikos atlikėja Rasa Serra. Nesušalti padės ir širdis dainomis taip pat šildys Klaipėdos miesto pagyvenusių žmonių asociacijos ir Bendruomenės namų meno kolektyvai. Atminimo vakaro vedėja – aktorė Virginija Kochanskytė.

Sausio 12-osios vakare vyks tradicinis, jau 22-asis bėgimas Laisvės gynėjų keliais. Starto pradžia – 20 val. nuo Girulių radijo ir televizijos bokšto, trumpo nuotolio startas – 20.20 val. nuo Klaipėdos vasaros estrados. Bėgimo dalyviai į starto vietą galės nuvažiuoti užsakytu autobusu, kuris nuo 18.30 val. lauks prie savivaldybės, o į Girulius išvyks 19 val. Bėgimo dalyviai finišuos taip pat prie Klaipėdos miesto savivaldybės apie 21 val. Nugalėtojai bus apdovanoti taurėmis ir atminimo dovanėlėmis, o pirmi 400 finišavusieji, nepriklausomai nuo įveiktos trasos – atminimo medaliais.

Sausio 13-ąją, 8 val. ryto, visoje Lietuvoje prasidės visuotinė pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Dešimčiai minučių languose uždegsime vienybės ir atminimo žvakutes.

15 val. Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre įvyks mokytojų ir moksleivių kūrybinė akcija „Sausio 13-osios naktį – vardan Lietuvos“. Tuo pat metu (15 val.) Klaipėdos Imanuelio Kanto viešoji biblioteka pakvies į istorinės atminties popietę „Sausio 13-oji klaipėdiečių prisiminimuose“. Prisiminsime 1990-uosius, kuomet Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nuo sovietų imperijos pasaulis neskubėjo jos pripažinti, o okupacinės sovietų valdžios administracinės struktūros ir kariuomenė neplanavo pasitraukti iš šalies.

18 val. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už sausio 13-osios gynėjus.

Finalinis Laisvės gynėjų dienos minėjimo renginių akordas nuskambės Žvejų rūmuose. 19 val. čia bus atlikta latvių kompozitoriaus Ērikso Ešenvaldo teatralizuota oratorija „13“ (libreto autorius – Arnas Ališauskas). Jos atlikimui kūrybines pajėgas suvienijo net trys garsūs šalies kolektyvai – valstybinis ansamblis „Lietuva“, valstybinis choras „Vilnius“ ir Vilniaus universiteto kamerinis orkestras. Pasakotojo vaidmenyje – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas aktorius Vladas Bagdonas, solistai – Rasa Serra, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Jovita Vaškevičiūtė (mecosopranas), ansamblio „Lietuva“ artistas Osvaldas Petraška, jaunieji atlikėjai Gabrielė Butkaliuk ir Teodoras Lipčius.

„Mes pasakojame ne tik tų dienų įvykius – tai kartu vienos šeimos istorija. Pabūkime visi kartu, prisiminkime, kaip ir kodėl tapome laisvi. Pagerbkime kovojusius už laisvę ir didžiuokimės, nes ši teatralizuota oratorija yra apie mūsų tautos vienybę ir drąsą“, – į premjerą kviečia oratorijos režisierė Leokadija Dabužinskaitė.

Klaipėdiečiai taps antrosios oratorijos premjeros dalyviais. Pirmąkart įspūdingas kūrinys nuskambėjo pernai sausio 14 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Šis muzikinis spektaklis – tai Klaipėdos miesto savivaldybės dovana miestui. Dar galima įsigyti likusių bilietų už simbolinę kainą (2 Eur, bilietai.lt).

Renginių programa

Sausio 12 d.

17 val. prie Klaipėdos miesto savivaldybės

ATMINIMO LAUŽAS LAISVĖS GYNĖJAMS PAGERBTI

Programoje dalyvaus dainininkė Rasa Serra, aktorė Virginija Kochanskytė, Žvejų rūmų tautinių šokių sambūris „Vėlunga“, Klaipėdos jūrų kadetų mokyklos moksleiviai, Pagyvenusių žmonių asociacijos ir Bendruomenės namų meno kolektyvai. Skambės kariliono varpai.

20 val. nuo Girulių TV bokšto, 20.20 val. nuo Klaipėdos vasaros estrados

TRADICINIS VAKARINIS BĖGIMAS LAISVĖS GYNĖJŲ KELIAIS

Finišas ir apdovanojimų ceremonija – prie Klaipėdos miesto savivaldybės

Sausio 13 d.

8–8.10 val.

Pilietinė akcija „ATMINTIS GYVA, NES LIUDIJA“

Uždekime vienybės, atminimo ir pergalės žvakutes kiekviename lange

15 val. Klaipėdos Imanuelio Kanto viešojoje bibliotekoje

Istorinės atminties popietė „SAUSIO 13-OJI KLAIPĖDIEČIŲ PRISIMINIMUOSE“

15 val. Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre

Kūrybinė akcija „SAUSIO 13-OSIOS NAKTĮ – VARDAN LIETUVOS“

18 val. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje

ŠV. MIŠIOS UŽ SAUSIO 13-OSIOS GYNĖJUS

19 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose

TEATRALIZUOTA ORATORIJA „13“

Atlikėjai – valstybinis ansamblis „Lietuva“, valstybinis choras „Vilnius“, Vilniaus universiteto kamerinis orkestras. Solistai Vladas Bagdonas, Rasa Serra, Jovita Vaškevičiūtė, Osvaldas Petraška, Gabrielė Butkaliuk, Teodoras Lipčius.

Bilieto kaina: 2 Eur (bilietai.lt).

„Ieškinys buvo pareikštas konkrečiam asmeniui, buvusiam Sovietų Sąjungos prezidentui, jam mirus, teisių perėmimas nėra galimas“, – BNS ketvirtadienį sakė teismo atstovas Aurimas Žukauskas.

Trečiadienį priimta teismo nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui.

Lietuvos civilinio proceso kodekso straipsnyje, numatančiame galimybes dėl teisių perėmimo, sakoma, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, o viena iš tokių priežasčių yra fizinio asmens mirtis, teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas.

Į teismą su civiliniu ieškinio dėl M. Gorbačiovo šiemet kreipėsi keturių žuvusiųjų – Vido Maciulevičiaus, Algimanto Petro Kavoliuko, Virginijaus Druskio, Apolinaro Juozo Povilaičio – artimieji.

Jie siekė įrodyti, kad tuo metu SSRS prezidento pareigas ėjęs, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu būdamas M. Gorbačiovas turėjo kariuomenės kontrolę, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią agresijai Lietuvoje bei taip nesustabdė tarptautinio nusikaltimo vykdymo.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą iš viso žuvo 14 žmonių.

Vilniaus miesto apylinkės teismas gegužę Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė minimo civilinio ieškinio dokumentus, kad jie būtų perduoti M. Gorbačiovui.

Sausio 13-osios bylą tyrusi prokuratūra atsisakydavo nagrinėti M. Gorbačiovo atsakomybę dėl Sausio 13-osios įvykių, jį apklausti.

2017 metais Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs Sausio 13-osios bylą, išsiuntė šaukimą M. Gorbačiovui apklausti jį byloje kaip specialųjį liudytoją, tačiau Rusija atsisakė jį įteikti.

Civilinį Ieškinį planuojama pateikti Lietuvos teismui šių metų rudenį.

„Baudžiamojoje byloje M. Gorbačiovas nefigūruoja, jo atžvilgiu institucijos nevykdė jokių persekiojimo veiksmų, jo vaidmuo ir atsakomybė nėra įvertinti“, – BNS sakė R. Povilaitis.

Jo manymu, Sausio 13-osios baudžiamojoje byloje, kurioje jau paskelbtas nuosprendis 67 asmenims, liko neįvertintas sovietų prezidento ir Vyriausiojo karinių pajėgų vado M. Gorbačiovo vaidmuo ir atsakomybė, todėl jis planuoja M. Gorbačiovo atsakomybės klausimą kelti civilinio proceso tvarka.

„Kadangi Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra atsisakė kelti M. Gorbačiovo atsakomybę baudžiamajame procese, aš kaip pilietis noriu iškelti M. Gorbačiovo atsakomybę už Sausio 13-sios žudynes civiliniame procese ir jo atžvilgiu pateikti civilinį ieškinį. Daug metų bandžiau įtikinti prokurorus, kad jie turėtų vykdyti ikiteisminį tyrimą dėl aplaidaus vado pareigų vykdymo. Kadangi prokurorai kategoriškai atsisakydavo pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, belieka paskutinė priemonė – atsakomybės klausimą kelti asmeniškai. Civilinio ieškinio pateikimą laikau paskutine galimybe iškelti M. Gorbačiovo atsakomybę”, – BNS teigė R. Povilaitis.

Aš kaip pilietis noriu iškelti M. Gorbačiovo atsakomybę už Sausio 13-sios žudynes civiliniame procese ir jo atžvilgiu pateikti civilinį ieškinį.

„Žemesnio rango asmenys patraukti atsakomybėn, vyriausiajam karinių pajėgų vadui – jokių kaltinimų, čia kažkoks nesusipratimas“, – pridūrė žuvusiojo sūnus.

R. Povilaitis ieškinio sumos neįvardijo, jis mano, kad tai nėra esminis, o labiau teorinis dalykas. Be to jis abejoja, ar  žalą pavyktų išieškoti.

Baudžiamojoje Sausio 13-osios byloje, kurioje yra paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis, R. Povilaičiui ir jo mamai iš nuteistųjų priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiajam R. Povilaičiui priteista 50 tūkst. eurų, Onai Povilaitienei – 75 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimui, Lietuvos valstybei – 10,8 mln. eurų turtinės žalos atlyginimui.

Šioje byloje nuosprendis paskelbtas 67 kaltinamiesiems, jie nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis.

Žuvusysis buvo aktyvus Sąjūdžio mitingų dalyvis, paliko tris vaikus

Trijų vaikų tėvas, Apolinaras Juozas Povilaitis, 1991 metų sausio 13-osios naktį buvo nušautas prie Televizijos bokšto Vilniuje. A. J. Povilaitis žuvo būdamas 53 metų.

Sūnui R. Povilaičiui tuo metu buvo 14 metų, šeimoje be jo augo dar du vaikai.

Iki žūties vyras dirbo šaltkalviu Mokslų Akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute, galvanoplastikos laboratorijoje. Gamino instrumentus metalų apdirbimui, ledų presavimo formas, lazerinius atmosferos užterštumo matuoklius, konstravo palydovines antenas, buvo mokslinių darbuotojų talkininkas.

1988–1990 metais A. P. Povilaitis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, 1991 metų sausį budėjo Vilniuje prie Aukščiausios Tarybos rūmų, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato.

Tų metų sausio 12–13 dienomis budėjo prie Televizijos bokšto. Sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto buvo nušautas sovietų desantininkų, į vyrą pataikė trys kulkos – jis žuvo vietoje.

„Tokia yra dabartinio pasaulio tikrovė ir ją reikia nuosekliai aiškinti žmonėms“, – interviu Eltai sakė V. Landsbergis.

– Profesoriau, minime tragiškų Sausio 13-osios įvykių trisdešimtąsias metines. Ar, jūsų nuomone, trijų dešimtmečių senumo įvykiai visuomenės kolektyvinėje atmintyje yra tinkamai įtvirtinti?

– Tegul visuomenė atsako. Man atrodo, kad šie dalykai mūsų sąmonėje yra labai giliai... Gal jaunimas gali būti mažiau patyręs ar mažiau ko girdėjęs. Tačiau tėvų ir švietimo sistemos pareiga yra rūpintis, kaip jaunimas turėtų būti informuojamas ir supažindinamas su savo šalies istorija. O aš neturiu svarstyti už visus žmones, ar jie pakankamai rimtai žiūri į tai, kas įvyko, kur mes buvome, kovojome ir laimėjome. Aš manau, kad visuomenės dauguma yra rimtai ir solidžiai nusiteikusi šiuo atžvilgiu.

Vytautas Landsbergis/Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

– Pasigirsta kalbų, kad galbūt Sausio 13-osios įvykius reikėtų minėti labiau pakelta galva, kaip pergalės dieną.

– Aš manau, kad tai yra jau seniai pribrendęs klausimas. Ir apie tai dažnai kalbama. Seime yra rezoliucijos projektas (pokalbis vyko iki Seimui priimant rezoliuciją – ELTA), kuris pabrėžia pergalę. Aš manau, kad tai tikrai yra pribrendęs klausimas taip matyti. Tai tragiška pergalė, bet pergalė.

– Tačiau jūsų minimoje rezoliucijoje daugiausiai dėmesio sulaukia klausimas, ne kaip minėti Sausio 13-ąją, bet vienas teksto akcentas dėl jūsų įrašytos pavardės. Opozicija ir kai kurie politikai dėl to reiškia nepasitenkinimą, kad rezoliucijoje pažymima, jog istorinę pergalę laimėjo Lietuva, kuriai tuo metu vadovavote jūs, kaip Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Sakoma esą taip pretenduojama kelti jūsų statuso klausimą.

– Jei jie pretenduoja, tai tegu su savimi ir aiškinasi. Aš neturiu jokių pastabų. Aš matau konstitucinius tekstus, aš žinau, kur aš buvau, ką aš dariau. Aš neturiu su kuo ginčytis: su analfabetais ar su arogantais, kurie neigia faktus? Nėra reikalo ginčytis.

– Bet kaip jūs tą pačią diskusiją vertinate, žiūrėdamas iš šalies?

– Žinote, aš norėčiau palaukti, kol tai pasibaigs. Dabar mano komentarai gali būti visaip interpretuojami. Aš pasižiūrėsiu, kaip mano tauta ir mano parlamentas elgiasi.

Tai tragiška pergalė, bet pergalė.

– Praėjo 30 metų po Sausio 13-osios. Be abejo, šį laikotarpį lydėjo pokyčiai visuomenėje, keitėsi politikų kartos. Kas, jūsų manymu, liko dar nepadaryta, kas dar yra labai svarbu, kalbant apie Sausio 13-ąją?

– Kai kuriais atžvilgiais Lietuvos valstybė galėjo, matydama tos dramos ir susirėmimo tarptautinį turinį ir kontekstą, galbūt elgtis valstybiškiau... Atitinkamai tai įvertinti. Mes Aukščiausiojoje Taryboje tą pačią naktį įvertinome, kad tai yra Sovietų sąjungos nepaskelbtas karas prieš Lietuvą ir pasikėsinimas į jos nepriklausomybę. Šis supratimas galėtų būti stipresnis. Šiame kare mes atsilaikėme, bet tai buvo tikras karas, kuris yra dar ne visai baigtas, jį bando tęsti dabartinės Rusijos valdžia, puldama Lietuvos teisingumo gynėjus. Tokia yra dabartinio pasaulio tikrovė ir ją reikia nuosekliai aiškinti žmonėms.

– Rezoliucijoje minimos šios aplinkybės, gal dar kažką reikėtų daryti?

– Pirmiausia yra nebaigta byla. Apie tai yra kalbama, apie tai viešai diskutuojama, knyga yra išleidžiama apie Sausio 13-osios bylą. Ten keliami klausimai, kodėl į juos neatsakyta. Gal kada nors į šiuos klausimus bus atsakyta.

– Jūs, ragindamas Lietuvos žmones pandemijos plitimo metu sustoti ir laikytis karantino taisyklių, prisiminėte Sausio 13-ąją. Kaip jūs, profesoriau, jaučiate dabartinę visuomenės atmosferą? Visuomenės, kuri yra atsidūrusi akistatoje su pavojingu virusu. Susitelkimo ir suvokimo jausmas, kad reikia priešintis, dabar ir prieš 30 metų labai skiriasi? Ar visgi tai net nelygintini dalykai?

– Gali būti tam tikra prasme ir palyginti. Daug žmonių supranta, kad pavojus yra didelis, kad turime būti solidarūs, vieningi, laikytis vienos politikos to naujo priešo atžvilgiu. Na, o kiti bando išardyti vieningą nuostatą ir vieningą frontą... Bet tai yra jų sąžinės reikalas.

– Viešojoje erdvėje pasirodė informacijos apie be eilės skiepijamus asmenis. Imta kalbėti apie tai, ar čia ne sovietinis mąstymo palikimas. Sutinkate, ar čia jau kiti dalykai?

Vytautas Landsbergis/Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

– Mūsų visuomenėje sovietinio paveldo yra pakankamai daug, tad nieko nuostabaus, kad kažkas nori pasinaudoti savo tarnybine padėtimi. Įvairiais atvejais yra naudojamasi.

– O kaip jūs regite politinio elito darbą pandemijos sąlygomis. Jūsų vertinimu, ar politikų konkurencija pandemijos kontekste neperžengė normalumo ar toleruotinų politinių varžybų rėmų.

– Galbūt ateis laikas, kai bus išanalizuota politikų laikysena ir jų siūlyti veiksmai arba nesiimti veiksmai, atsižvelgiant į einamojo momento reikmes. Iš tikrųjų didžioji reikmė buvo žmonių sveikata ir žmonių gyvybės. Jeigu kas nors žiūrėjo, kad tai nėra pats svarbiausias uždavinys, – tai yra taip pat jų sąžinės reikalas.

Tuo metu ėjęs Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus pareigas, o po metų paskirtas krašto apsaugos ministru A.Butkevičius ir dabar detaliai prisimena pasirengimą tuometės SSRS puolimui.

Jis "Kauno dienai" pasakojo, kad pasipriešinimas nebuvo spontaniškas. Būtent civiliais asmenimis paremta gynyba ir buvo planuota. Lietuvos žmonių gyvybių nusinešusius Sausio 13-osios įvykius jis vadina pergale.

Žinojo apie planus

– 1991-ųjų sausio 13-osios kruvini įvykiai vainikavo Maskvos parengtą ataką prieš Lietuvą. Kada jau žinojote apie agresorių planus ir kada ėmėte rengtis atremti ataką?

– Galiu pasakyti labai tiksliai – 1990 m. liepos mėnesį jau turėjome informacijos, kad būsime atakuojami. Ją gavome ir ji buvo patvirtinta iš kelių kanalų. Pirmiausia – iš mums gerai žinomų asmenų Maskvoje. Turėjome ryšių Boriso Jelcino (tuo metu ėjęs Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pareigas) aplinkoje. Tie asmenys buvo suinteresuoti Lietuvos laimėjimu kaip ledlaužiu. Turėjome informacijos iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos Saugumo ir gynybos komiteto, informacija taip pat pradėjo eiti ir iš Lietuvos KGB, kuris taip pat gavo duomenų apie pasirengimą.

A.Butkevičius pasakoja, kad civiliais asmenimis paremta gynybos strategija buvo žinoma tuomečiams Lietuvos vadovams. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Grupė žmonių iš to paties KGB nenorėjo tokio pobūdžio konfliktų Lietuvoje, todėl jie mus laiku informavo. Galbūt dabar kas nors mielai pasakotų apie tuos žmones, bet tai buvo aukšto rango pareigūnai, kurie mums padėjo laiku gauti šią svarbią informaciją. Kita vertus, mes gaudavome informaciją ir iš karinių dalinių, kurie buvo dislokuoti Lietuvoje. Jų pareigūnai stengėsi nepakliūti į įvairias Maskvos organizuojamas operacijas Lietuvoje, nes suvokė, kad anksčiau ar vėliau už tai teks atsakyti. Kaip žinome, Lietuvoje dislokuoti kariškiai nebuvo panaudoti agresijos metu prieš mus, kariniai daliniai ir jų vadai atsisakė dalyvauti tokio pobūdžio veikloje. Rugpjūčio mėnesį pradėjome ruoštis atakai.

– Kada buvo priimtas sprendimas, kad Lietuva neturi veltis į ginkluotą kovą?

– Aiškumas atėjo 1990 m. birželio mėnesį. Būdamas gynybos departamento vadovu, ieškojau koncepcijos, sakykime, doktrinos, kuria remiantis, galėtume organizuoti gynybą. Aš puikiau suvokiau, kad naudoti didelės valstybės gynybines strategijas nėra jokios prasmės, nes mūsų protėviai pastaruosius 200 metų, nuo 1794 m. Tado Kosciuškos sukilimo laikų, pralaimėjo pasipriešinimo kovas Maskvai, taip pat ir partizaninį pasipriešinimą.

Taigi, mes galėjome atlikti tik tam tikrus herojinius gestus, tačiau tai būtų davę labai mažai naudos. Aš norėjau, jeigu taip galima pavadinti, psichologinio karo veiksmų. Šiandien tai būtų pavadinta hibridiniu karu.

Taip gražiai sutapo, kad du lietuviai filosofai atėjo pas mane į Aukščiausiąją Tarybą, mes atsisėdome kavinėje ir jie iš krepšio ištraukė knygą. Tai buvo amerikiečių profesoriaus Gene'o Sharpo knyga apie civiliais asmenimis pagrįstą – nesmurtinę – gynybą. Akimirksniu suvokiau, kad tai yra atsakymas į mano klausimą. Yra toks senas rytietiškas posakis: "Kai mokinys pasiruošęs – mokytojas atsiranda". Psichologiškai aš jau buvau pasiruošęs priimti panašaus pobūdžio doktriną ir staiga visa tai atkeliavo pas mane. Prieš tai ant mano stalo gulėjo kita knyga apie apie mažos nacijos gynybą – knyga, kuri taip pat orientavo į panašius veiksmus. O čia atsirado labai tiksliai apskaičiuota gynybinė strategija ir taktiniai dalykai ir, žinoma, aš tai priėmiau kaip atsakymą į klausimą.

Nežinau, kiek gali būti įdomūs tokie labai asmeniniai dalykai, bet kai buvau vaikas, viena iš mano mėgstamų knygų buvo pasakojimas apie Jeruzalės karalių Balduiną IV. Jis būdamas jaunas ir sirgdamas tapo karaliumi ir jam teko organizuoti savo šalies gynybą. Perskaičiau, kad pirmas dalykas, kurį puolė daryti tas karalius, – skaityti knygas. Kai jis susirgo ir nebegalėjo skaityti, įsakė, kad jam kiti skaitytų knygas apie karybą.

Kai tapau gynybos departamento vadovu, man kažkaip tie vaikystės atsiminimai išplaukė su tokia aiškia imperatyvia nuoroda – skaityk knygas, ieškok atsakymo. Ieškojau knygų ir knygos pas mane atėjo.

Taigi mūsų sprendimas panaudoti civilius asmenis ir organizuoti tokiu būdu pagrįstą gynybą gimė maždaug 1990 m. liepą.

– Ar tam buvo kažkaip specialiai rengiamasi?

– Žinoma, mes ėmėmės atitinkamų veiksmų.

1991 m. sausio 7–8 d. mano iniciatyva buvo įkurta laikinojo gynybos komiteto vadovybė. Ją sudarė ministras pirmininkas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, užsienio reikalų ministras, aš kaip gynybos departamento vadovas, nacionalinio gynybos komiteto vadovas. Buvo sukurta institucija, kuri, negalint veikti parlamentui ir vyriausybei, nedideliu balsų skaičiumi galėtų priimti reikalingus sprendimus.

Šios institucijos pirmuoju sprendimu ir buvo patvirtintas mano pateiktas planas organizuojant gynybą panaudoti civilius asmenis.

Galėjo būti blogiau

– Ar tuo metu įvertinote, o gal nekilo mintis, kad gali būti aukų?

– Man dažnai užduoda šį klausimą ir juo spekuliuoja. Aš negalėjau nesuvokti, kad aukų gali būti. Aš negalėjau žinoti, kaip reaguos į mūsų organizuojamą pasipriešinimą priešininkas. Aš negalėjau žinoti, ar jie išsiųs šarvuotą techniką į miestą, ar ne. Tai ne nuo manęs priklausė. Tai buvo Maskvos sprendimai.

Tačiau aš daviau sau ataskaitą. Dažnai, bandydamas paaiškinti šią situaciją, sakau, kad net į futbolo varžybas yra siunčiama greitoji pagalba, suvokiant, kad gali kažkas įvykti, kad aukų gali būti.

Aukų buvo mažiau, nei galėjo būti tokiu atveju, jei būtų priimtas sprendimas naudoti ginklą ir būtume pradėję iš tų kelių vamzdžių pyškinti galvodami, kad taip galime išspręsti klausimą.

– Aukų būtų buvę daugiau ir vargu ar klausimas būtų išspręstas.

– Joks klausimas nebūtų išspręstas. Mes būtume pasitarnavę Maskvos planui parodyti mus kaip teroristus. Informacija tokia ir buvo, kad pagal Maskvos planą turi atrodyti, jog Lietuva rengia sabotažą.

Be abejo, mums buvo labai gerai žinoma, kad Maskva stengsis pasauliui pristatyti savo sukurtą įvykių vaizdą. Jie norėjo parodyti, kad Lietuvoje kilo konfliktas tarp vietinių rusakalbių ir lietuvių, todėl jam užgesinti Maskva įveda karines pajėgas. Kitaip tariant, jie turėjo sukurstyti konfliktą, kurį, pagal jų planą, turėjo parodyti į Lietuvą gausiai sukviesti užsienio žurnalistai.

Nepasidavė provokacijoms

– Situacija su užsienio žurnalistais taip pat verta atskiro pasakojimo.

– Kaip jūs žinote, 1990-aisiais prie valstybės sienų visur dar stovėjo SSRS kariuomenė, KGB, ir tai, kokie žurnalistai įleidžiami į Lietuvą, kontroliavo Maskva. Užsienio žurnalistų buvo išskirtinai daug ir jie buvo kviečiami paties KGB. Buvo ne vien CNN žurnalistai su neseniai pasirodžiusiomis televizijos naujovėmis, t.y. galimybe perduoti informaciją realiu laiku. "FOX News" netgi buvo. Jau nekalbant apie BBS ir kitus europinius kanalus.

1991 m. A.Butkevičius parlamentui ginti buvo subūręs apie 2,5 tūkst. žmonių. (Romualdo Požerskio nuotr.)

Pagal Maskvos sumanymą, jie visi turėjo parodyti, kaip lietuviai susipliekia su rusais ir kaip, bandant išvengti aukų, M.Gorbačiovas įveda prezidentinį valdymą, įveda kariuomenę, kuri perima kontrolėn šią netvarką leidusį parlamentą ir vyriausybę. Tai toks buvo Maskvos planas.

Mes tai iš anksto žinojome ir veikėme, kad sugriautume šį  planą. Pirmiausia labai kietai apibrėžėme, kad ginklas bus naudojamas tik tokiu atveju, jei SSRS kariuomenė atakuos parlamentą, t.y. tik vienoje vietoje. Ir tai būtų daryta tik tuo tikslu, kad mūsų niekas negalėtų apkaltinti, jog Lietuva pasidavė be ginklo kaip 1940 m. Mes žaidėme su tuo 1940 m. mitu.

Antra, metėme visas pajėgas, kad būtų užgesintas galimas konfliktas tarp lietuvių ir rusakalbių. Daugybė mūsų žmonių važinėjo po rusakalbius kolektyvus ir aiškino, kad Lietuva yra valstybė visiems, kad niekas nesiruošia jų skriausti, kad padėtis visoje Sovietų Sąjungoje blogėja ir kad mes norime nepriklausomybės, bet jie, kaip Lietuvos gyventojai, naudosis tos nepriklausomybės vaisiais kartu su mumis.

Man pačiam teko dalyvauti tokiuose pokalbiuose su aršiausiais rusakalbių atstovais. Jie buvo įsikūrę Vilniuje, Kuro aparatūros gamykloje. Jie turėjo būti metami į šito konflikto židinį ir, jiems padedant, konfliktas turėjo būti organizuojamas. Man pavyko susitarti su vadovais, aiškiai perduodant, kad ir TSRS padėtis yra nevienareikšmė, kad vyksta kova dėl valdžios, kur vienoje pusėje yra Michailas Gorbačiovas (SSRS vadovas) ir komanda, o kitoje – Borisas Jelcinas (Rusijos vadovas) ir, kad mes jiems nerekomenduojame veltis į šį karą, nes dėl to jie tik patys gali nukentėti. Žodžiu, labai tiksliai susitarėme ir jie savo žodį išlaikė. Pagal Maskvos sumanymą, turėjo būti suformuotos rusakalbių kolonos, kurios atakuotų parlamentą ir Televizijos bokštą. Tačiau jos neįvykdė šito plano.

– Rusakalbiai gyventojai neatvažiavo.

– Jie nepajudėjo iš savo vietos. Jie netgi nebuvo surinkti į vieną vietą. Tik keliolika asmenų, kurie buvo laikomi raudonaisiais draugovininkais,  figūravo demonstruodami, kad egzistuoja kažkokie rusakalbiai.

Ši situacija visą Maskvos planą pavertė absurdu. SSRS kariuomenė buvo metama į ramų miestą, kuriame nebuvo jokių susidūrimų ir jokių neramumų, be jokio logiško paaiškinimo. Ir visas vaizdelis, kurį turėjo parodyti užsienio žurnalistai apie lietuvių konfliktą su rusakalbiais, apie riaušes, negalėjo būti parodytas.

– Nes riaušių nebuvo.

– Prie užsienio žurnalistų mes pasiuntėme savo žmones. Visos jaunos, gražios žurnalistės buvo apstatytos mūsų berniukais ir visi rodė aiškų vaizdą, kad neegzistuoja joks konfliktas, bet staiga į ramų miestą įsiveržia SSRS karinės pajėgos bei pradeda šėlioti. Štai čia buvo mūsų pergalės pagrindinis elementas – mes pakeitėme priešininko vaizdelį.

Priešininkas, t.y. SSRS pajėgos, atvedė mums žurnalistus, bet jie rodė ne tą vaizdelį, kuris turėjo pateisinti SSRS kariuomenės veikimą, o mūsų. Štai ir viskas.

Kadangi įsakymas Maskvoje buvo duotas, jo negalėjo niekas sustabdyti ir, nesant jokio loginio pagrindo, jie metė kariuomenę į gatves.

– Kariuomenei nebuvo lengva užduotis. Tokiu atveju jie turėjo pulti žmones, kurie nieko nedarė.

– Apie tai ir kalba. Jie negalėjo šiems tikslams išnaudoti Lietuvoje esančių karinių dalinių, todėl buvo priversti įsivežti Pskovo ir Vitebsko desanto divizijų žmones. Šitą ataką jie vykdė tik dalyvaujant atsivežtiems žmonėms. Buvo daugybė kuriozinių atvejų. Tie atvežti asmenys nepažinojo miesto, todėl pasiklydo važiuodami. Jiems labai greitai sugedo uždaro šifruoto ryšio priemonės. Jie pradėjo kalbėti atvirame eteryje, o mes tą visa informaciją kaupėme. Tuo metu jau turėjome galimybę pasiklausyti, ką šneka priešininkas.

Visa ši situacija mums suteikė daug pranašumų. Visi tie pokalbiai buvo atiduoti transliuoti CNN, BBS ir kitiems užsienio kanalams.

Palaikymas iš Rusijos

– Laimėta neginkluota ir viešumu pagrįsta kova?

– Čia vyko labai svarbus dalykas. Tuo metu visame pasaulyje, ypač Europoje, buvo garbinamas M.Gorbačiovas. Jis buvo laikomas išgelbėtoju nuo šaltojo karo baisumų. Ką nors pasakyti prieš M.Gorbačiovą buvo pavojinga. Nedaug kas iš užsienio valstybių būtent dėl to mus rėmė.

Daug kas painioja prasidėjusį rėmimą po pučo rugpjūčio mėnesį Maskvoje. 1991 m. pradžioje to rėmimo nebuvo. Europiečiai manė, kad mes ketiname pakenkti M.Gorbačiovui ir kartu jiems.

Susiklosčiusi situacija buvo labai svarbi, nes užsienio valstybių paprasti žmonės pamatė, kad lietuviai nekuria jokių konfliktų su rusakalbiais, o gina standartinius demokratinius dalykus – parlamentą, kuris yra demokratijos simbolis, spaudos rūmus, kurie yra laisvo žodžio simbolis, ir Televizijos bokštą, kuris yra galimybės laisvai komunikuoti simbolis. Jie pamatė, kad mes norime tų pačių dalykų, kurie yra įtvirtinti pas juos kaip demokratijos pagrindai.

Prasidėjo rimtas spaudimas Vakarų politikams iš jų pačių žmonių pusės. Įvyko tokia keista transformacija – ne politikai pradėjo mus remti, bet paprasti žmonės pradėjo taikyti spaudimą Vakarų politikams.

Kad ir kaip būtų keista, pirmieji mus palaikė Sankt Peterburgo ir Maskvos žmonės. 200 tūkst. žmonių demonstracijos ėjo paremti mūsų laisvės.

Mums būtų užtekę mažiausio, kvailiausio konflikto su rusakalbiais ir tų šimtatūkstantinių mitingų mums paremti nebūtų buvę. Todėl metėme visas turėtas pajėgas, kad būtų nugesinti kvailiai. Mes labai bijojome provokatorių, kurie apsimestų tautiškai nusiteikusiais žmonėmis ir pradėtų konfliktą. Aš pasakysiu, kad labai nemažai kvailai tautiškai nusiteikusių žmonių gavo į kuprą ir konfliktą mes sustabdėme.

Todėl ir buvo toks vaizdas, kad ramiai gynėme parlamentą, televiziją, o kariuomenė atakavo taikius žmones. Rusiškai kalbantys žmonės pasisakydami palaikė mus. To meto televizijos įrašuose pamatytumėte keletą rusiškomis skaromis apsisiautusių moterėlių, kurios gražiausiai  rusų kalba dėstė, kad jos čia gyvena, draugauja su lietuviais ir nesupranta, ką čia daro kariuomenė.

Ginklai ir butaforija

– Minėjote, kad parlamentą buvote pasiruošę ginti ginklu.

– Negalėjome leisti, kad Lietuvos žmonių išrinktą valdžią išvaikytų kažkokia minia ar kariškiai. Su galima rusakalbių minia mes buvome pasiruošę dorotis. Kaip žinote, į parlamentą buvau įleidęs apie 1 000 organizuotų mūsų žmonių iš pasienio, 400 Krašto apsaugos departamento žmonių. Nuolat būdavo dar maždaug 1 000 savanorių, kurie keitėsi. Taigi, parlamento gynybai buvo suburta apie 2,5 tūkst. žmonių. Jei būtų atėjusios kelios civiliais perrengtos kariškių kolonos,  buvome pasiruošę ginti kiekvieną langą.

Žinoma, jei tai būtų dariusios karinės pajėgos, mums reikėjo demonstratyvios gynybos, parodant, kad Lietuva nepasidavė be šūvio. Tam viskas buvo paruošta, tačiau puikiai supratome, kad apginti parlamento nepajėgsime, tačiau sukurti užsienio televizijoms reikalingą vaizdelį buvome pajėgūs. Tam buvo pasiruošta.

– Bet realiai jūs turėjote vos apie 100 šaunamųjų ginklų?

– Daugiau, tačiau nei pastatas, nei ginklai nebuvo pritaikyti gynybai. Aš juokavau, kad tai buvo teatrinis rekvizitas. Jo tikslas buvo vienas – pademonstruoti, kad valstybė ginasi. Jeigu mus būtų puolusi kariuomenė, parlamentas būtų degęs.

– Jūs turite omenyje iš kino studijos atvežtą specialią įrangą sprogimams ir dūmams imituoti, kad parlamento paėmimas atrodytų kuo efektingiau?

– Ne tik tai. Turėjome ir savo įrangos, bet taip, turėjome ir kino studijos  rekvizito. Ši gynyba buvo skirta CNN ir BBS kameroms. Jokio noro pražudyti jaunus lietuvius vien dėl noro gintis aš neturėjau. Žinoma, jei būtų tekę gintis ginklu, būtume turėję nuostolių ir būtų žuvę daugiau žmonių.

– Tačiau turėjote kažkokį planą, kaip puolimo atveju išvesti parlamentarus?

– Be abejo. Kiekviena grupė turėjo jiems parengtą evakuacijos planą. Jei būtų gaisras ar gindamiesi būtume pasiekę savo tikslų, jie turėjo planus, kaip išvesti žmones. Negaliu garantuoti, kad visa tai būtų buvę atlikta idealiai, tačiau planai buvo ir mes puikiai suvokėme, ką darome.

– Ginklų gavimo istorijos – gana kurioziškos.

– Kiekvienas mūsų turėtas ginklas turėjo savo istoriją. Apie kiekvieną būtų galima pasakoti atskirą istoriją. Kaip apie mano asmeninį medžioklinį karabiną su gera optika, taip ir apie iš partizanų slėptuvių iškastus ginklus, ant kurių buvo užrašai "Smert komunistam"("Mirtis komunistams"). Buvo Degteriovo sistemos kulkosvaidis, atkeliavęs iš Ukrainos, buvo vokiškų automatų iš partizaninių laikų, nemažai medžioklinių karabinų.

Noriu pabrėžti, kad visi tie ginklai buvo skirti vienam tikslui – pademonstruoti, kad valstybė ginasi. Jie buvo reikalingi kaip dalis šio hibridinio karo. Jei kas nors rusus kaltina, kad jie naudoja hibridinį karą, tai pirmieji jį prieš rusus panaudojome mes.

M.Gorbačiovas pasislėpė

– Ar tikėjote, kad vis dėlto, nepavykus Maskvos planui išprovokuoti konfliktą tarp rusakalbių ir lietuvių, kariuomenė puls taikius žmones?

– Aš buvau įsitikinęs, kad jeigu mes sulaužome jų išankstinį planą, t.y. neleidžiame įtraukti rusakalbių asmenų kolonų, jie neturės prasmės atakuoti. Net kalbėdamas su gamyklų, kuriose dirbo rusakalbiai, vadovais, sakiau, kad jei jie neišves savo žmonių į gatves, mes išvengsime didelio kraujo praliejimo. Kariuomenė neturės pagrindo pradėti savo veiksmų. Aš galvojau, kad mes taip sustabdysime karinę agresiją, bet nebuvau dėl to tikras.

Kaip paaiškėjo, SSRS kariuomenė, nepaisant, kad sužlugo jų pačių planai, vis tiek vykdė tą savojo plano komponentą, nors tai tapo visišku alogizmu.

Informacija tokia ir buvo, kad pagal Maskvos planą turi atrodyti, jog Lietuva rengia sabotažą.

– Tačiau kaip paaiškinti tai, kad vis dėlto rusų kariuomenė puolė civilius prie Televizijos bokšto?

– Aš manau, kad tuo metu jų centrinė vadovybė nusišalino nuo vadovavimo. M.Gorbačiovas pasislėpė už atskirų asmenų nugarų ir visus sprendimus priėmė trečio ar net ketvirto lygio vadovai. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikė generolai Vladislavas Ačalovas, Valentinas Varenikovas, bet jie buvo atsakingi tik už savo pajėgas. Turėjo būti kompleksinė operacija ir, nesant to vieno komponento, apie kurį mes kalbėjome, operacija tapo absurdu. Politinis komponentas dingo, mes jį sugebėjome likviduoti, tačiau SSRS kariuomenės vadovybė negavo nurodymo stabdyti savo operacijos dalį. M.Gorbačiovas įlindo į krūmus, o niekas, užimantis žemesnes pareigas, nepriėmė sprendimo.

Pagal duomenis, kuriuos gavome jau vėliau, KGB apskritai priešinosi šiai operacijai, nes jie buvo įsitikinę, kad tai neturės pasisekimo. Lietuvos KGB praktiškai nedalyvavo šioje operacijoje. Man teko bendrauti su daugeliu asmenų, kurie pasakojo informavę savo vadovybę, kad šis planas pasmerktas žlugti.

1994 m. teko kalbėti su buvusiu SSRS KGB vadovu apie tai. Tada jis tik buvo išėjęs iš kalėjimo po pučo Maskvoje. Jis man teigė, kad KGB priešinosi šitai operacijai, bet viršų paėmė kariškiai, kurie viską bandė paversti mažesne įvykių Čekoslovakijoje kopija.

Kiekviena grupė Aukščiausiojoje Taryboje turėjo jiems parengtą evakuacijos planą, tačiau to neprireikė. (Romualdo Požerskio nuotr.)

– Kodėl KGB priešinosi šiai operacijai?

– Tuo metu jau vyko ganėtinai rimtas konfliktas tarp M.Gorbačiovo  ir B.Jelcino grupuočių. Vienos žinybos arba jų dalys palaikė vienus, o kitos – kitus. Reikia prisiminti, kad B.Jelcinas tuo metu dar nebuvo  Rusijos federacijos prezidentas. SSRS vadovybė buvo tarsi pakibusi ore. Pagal Rusijos konstituciją, prezidentas turėjo labai daug svertų. M.Gorbačiovo aplinkos žmonės daugeliu atvejų buvo priklausomi nuo šios situacijos. Tai, ką darėme mes, B.Jelcinas suvokė kaip tam tikrą ledlaužį, kuris turi pradėti SSRS byrėjimo procesą ir kuris jam buvo reikalingas, kad gautų visišką valdžią. Mes labai tiksliai išnaudojome konfliktą, kuris vyko tuometinėje SSRS.

– Maskva, ko gero, tikėjosi, kad įvykiai Lietuvoje prasprūs pro pasaulio akis, nes tą pačią dieną, sausio 13-ąją, JAV įvykdė pirmąją karo prieš Iraką operaciją.

– Taip. Mes kreipėmės į JAV sakydami, kad Rusija prisidengs informaciniais pranešimais, kurie užpildys eterį apie Irako karą ir taip bus nepastebėta, kas vyksta Lietuvoje.

Tačiau viskas įvyko kitaip. Mes sugebėjome su savo informacija permušti pranešimus apie tai, kas vyksta Irako įlankoje. Nei mes, nei Maskvos žinybos nepajėgėme suvokti, kad egzistuoja tam tikras paralelizmas, kad vieni įvykiai, prikaustantys žmones prie ekranų, padeda pateikti kitus įvykius. Kitaip sakant, tie, kurie stebėjo pranešimus apie Irako karą, matė pranešimus ir apie mus.

Mes irgi bijojome to paties, kuo stengėsi prisidengti Maskva, bet išėjo atvirkščiai. Informacija apie Irako karą padėjo plačiau atskleisti įvykius Lietuvoje. Apie tai, kas vyksta pas mus, pranešdavo tuo pačiu intensyvumu, kaip ir apie Irako karo įvykius. Kai kuriais atvejais mes netgi atsidurdavome pirmame plane.

Kovo 26-ąją turėjęs prasidėti bylos nagrinėjimas dėl koronaviruso grėsmės iš pradžių buvo nukeltas į gegužės 6-ąją, paskui - į gegužės 27-ąją.

„Dėl paskelbto karantino Lietuvos apeliacinis teismas negalės pradėti nagrinėti Sausio 13- osios įvykių bylos numatytą gegužės 6 dieną“, – BNS pranešė Apeliacinio teismo atstovė Vilma Budėnienė.

Pasak jos, dėl itin didelio bylos dalyvių skaičiaus – joje dalyvauja 67 nuteistieji, daugiau nei šimtas advokatų, o pati byla susilaukia didelio visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio – teismas šiuo metu negali jos saugiai nagrinėti.

„Nors Lietuvos teismuose net ir karantino metu bylų nagrinėjimas nebuvo nutrauktas, Sausio 13-osios įvykių bylos, dėl proceso dalyvių gausos ir būtinybės bylą nagrinėti viešame teismo posėdyje, šiuo metu nagrinėti galimybės nėra“, – sakė V. Budėnienė.

„Teismas privalo užtikrinti ne tik teisingą, sklandų ir viešą bylos nagrinėjimą, bet ir žmonių sveikatos saugumą“, – pabrėžė teismo atstovė.

Pasak V. Budėnienės, gegužės 27-ąją jau anksčiau buvo suplanuotas teismo posėdis šioje byloje, tačiau ir ši bylos pradžios data yra preliminari.

„Teismas dar vertins Lietuvoje susiklosčiusią situaciją ir bylos nagrinėjimą organizuos atsižvelgdamas į sveikatos specialistų rekomendacijas“, – teigė ji.

Byloje iki birželio mėnesio buvo suplanuoti aštuoni posėdžiai, vėliau ją ketinta tęsti rugsėjį. Pasak teismo atstovės, nuo rugsėjo 15 dienos iki gruodžio 15 dienos byloje jau yra suderinti 20 teismo posėdžių.

Sausio 13-osios bylą išnagrinėjusi Vilniaus apygardos teisėjų kolegija pernai kovo pabaigoje dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų paskelbė nuosprendžius iš viso 67-iems Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos piliečiams, jiems skirtos bausmės nuo ketverių iki 14 metų.

Tarp nuteistųjų – šiemet vasarį miręs buvęs sovietų gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, jam už akių teismas skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę.

14 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas ir buvęs sovietų armijos Vilniaus garnizono vadas Vladimiras Uschopčikas, buvusiam KGB karininkui Michailui Golovatovui skirta 12 metų nelaisvės.

Dauguma kaltinamųjų nuteisti už akių, nes Rusija ir Baltarusija atsisakė juos išduoti.

Byloje gautas 61 apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos nuosprendį ginčija nuteistieji ir jų gynėjai, prokurorai, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai.

1991 metų sausio 13-osios naktį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Pasak VDU profesoriaus, sovietai nesiryžo pulti toliau, nes būtų buvę per daug aukų ir tai būtų nuskambėję per pasaulį per daug plačiai. „Per didelio dėmesio Maskva tikrai nenorėjo. Juk ir pati puolimo data pasirinkta neatsitiktinai – tą pačią naktį amerikiečiai pradėjo bombarduoti Iraką, kuris tuo metu buvo okupavęs Kuveitą, ir vyko tarsi Kuveito išlaisvinimas. Visas pasaulio dėmesys buvo nukreiptas ten, o ne į mažos šalies, t. y. Lietuvos bėdas“, – pasakoja R. Požerskis. Fotomenininkas įsitikinęs – tautos vienybė ir drąsa išgelbėjo Lietuvą.

Pokalbyje R. Požerskis dalinasi savo prisiminimais ir išgyvenimais, kurie, kaip pats sako, yra iki šios dienos labai stipriai įsirėžę ne tik į atmintį, bet ir į širdį.

– Kaip prisiminate 1990-1991 metų žiemą?

– Pamenu, kad tą žiemą jau buvo panaikinta ekonominė blokada, viskas buvo aprimę, žmonės ruošėsi šventėms. Vyravo rami nuotaika. Bet, kaip dabar suprantu, tai tebuvo uždanga. Jau sausio 6 dieną Vilniuje prasidėjo labai agresyvūs Sovietų Sąjungos kariuomenės veiksmai – važiavau fotografuoti kaip rusų kareiviai okupuoja Spaudos rūmus ir tada pajutau, kad išsvajota Lietuvos laisvė yra labai trapi ir negalutinė.

R. Požerskio nuotr.

– Kur buvote sausio 13-osios naktį?

– Vakare buvau svečiuose pas kolegą fotografą E. Butkevičių, su kuriuo kartu fotografavome Sąjūdį, ir tą vakarą dirbome su nuotraukomis. Grįžęs namo ir įsijungęs televizorių pamačiau kariuomenės atvažiavimą prie televizijos bokšto, vėliau – kaip sovietų desantininkai šturmuoja radiją ir televiziją S. Konarskio gatvėje, pamenu nutrūkusią E. Bučelytės transliaciją...

Tuomet Kaune, kur gyvenu, pradėjo kaukti gamyklų sirenos, pradėjo skambėti visų bažnyčių varpai, visa tai „pažadino“ iš pirminio šoko ir pasimetimo būsenos. Šokau ir pradėjau krautis daiktus – pirmiausia dėjausi savo fotoaparatus, foto juosteles. Viduje jausmas buvo toks, kad esu kaip kareivis, besiruošiantis į karo mūšį, fotoaparato objektyvas – tarsi ginklas, fotojuostelės – mano kulkos.

R. Požerskio nuotr.

Vaikai jau miegojo, o žmona Virginija labai išgyveno, kad išeinu, verkė.

– Kur važiavote, ką matėte?

– Pirmiausia važiavau į K. Donelaičio gatvę, kur buvo įsikūręs ir dabar yra Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) bei Lietuvos radijo ir televizijos būstinė Kaune. Ten masė studentų (ir ne tik) jau nešiojo metalines tvoras, stumdė kioskus ir statė kitokias užtvaras siekdami apsaugoti radiją ir televiziją bei jų transliacijas iš Kauno. Vėliau patraukiau į Kaune esantį Taikos prospektą, kuriame buvo pagrindinė telefonų stotis. Šalia jos jau buvo susirinkę daug žmonių su vėliavomis. Galiausiai, pats sau vienas su automobiliu išvažiavau į Vilnių. Buvo labai keista, nes autostrada buvo visiškai tuščia. Automobilyje klausiau radijo, transliacijos jau vyko iš Kauno. Pasipylė pirmosios žinios, kad yra sužeistų žmonių, apie žuvusius dar niekas nekalbėjo.

– Kur ėjote Vilniuje?

– Iš karto patraukiau į Aukščiausios Tarybos rūmus (red. dabartiniai Seimo rūmai), tačiau ten jau durys buvo užrakintos, nieko neįleisdavo į vidų, nebent išleisdavo tuos, kurie norėdavo „pabėgti“. Buvo prašoma išeiti ir žurnalistų, kad nebūtų pašalinių aukų.

R. Požerskio nuotr.

Visgi, apėjęs visą pastatą, pastebėjau vyrų tualeto langelį, už kurio išgirdau, kad kažkas šneka. Pabarškinau, vyrai atidarė ir aš su visa „amunicija“, t. y. fotografo krepšiu, įsprukau į vidų.

– Kiek laiko išbuvote Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, ką matėte savo akimis ir per objektyvą?

– Su trumpomis pertraukomis ten išbuvau 3 paras. Taip vis ir landžiojau – pirmyn, atgal per vyrų tualeto langelį. Patekęs į Aukščiausios Tarybos rūmus sutikau savo kolegą fotografą V. Jesinevičių. Su juo buvom nuvykę fotografuoti ir į morgą žuvusiųjų.

Aukščiausios Tarybos rūmuose buvo tikrai slogi nuotaika, sakyčiau vyravo pesimistinės nuotaikos. Buvo klausomasi „Amerikos balso“, Europos radijo. Tačiau buvo daug maisto, veikė telefono ryšys – nuėjęs į kokį nors kabinetą galėdavau paskambinti žmonai ir pranešti kad „viskas gerai“. Kada pasiekė pirmieji pranešimai, kad yra žuvusiųjų, nesumeluosiu, visus sukaustė šaltis, persmelkė baimė. Visi salėje sėdėjo su paltais, sustingę ir įsitempę.

R. Požerskio nuotr.

Paryčiais, lydimas trijų ginkluotų apsauginių ir su neperšaunama liemene, atėjo V. Landsbergis ir trumpai pranešė, kad bando prisiskambinti M. Gorbačiovui, bet vis nepavyksta.

– Ką tarpusavyje kalbėjo ir kaip elgėsi patys Aukščiausios Tarybos nariai?

– Buvo svarstoma, kur dingo Ministras Pirmininkas A. Šimėnas, jam neatsiradus į jo vietą buvo paskirtas G. Vagnorius. Pamenu vykusį stiprų konfliktą atėjus K. Prunskienei – A. Patackas ir kiti ją puolė kaltinti, kad „čia tavo darbas, tu taip padarei“. Kaltino, kad ji „vedė“ blogą politiką, važinėjo į Maskvą nesuderinus su V. Landsbergiu. Tačiau K. Prunskienė buvo stipri, atsikirto ir sėdėjo visą laiką salėje.

Rūmų apsauga pranešė, kad evakuacijos atveju buvo nuspręsta daužti šalia esančiame koridoriuje vitražus, šokti į lauke esantį vidinį kiemelį ir per jį pabėgti. Koridoriuose buvo sustatyti benzino kanistrai, kurie, evakuacijos atveju, turėjo būti išpilti ir padegta didžioji salė – kad Aukščiausios Tarybos rūmų neperimtų kolaborantai. Visiems buvo dalinamos dujokaukės.

– Kas Jums asmeniškai labiausiai įsirėžė atmintyje?

– Per langą fotografavau naktį ir dieną vykstančias Šv. Mišias šalia Aukščiausios Tarybos rūmų. Tai užeidavo pūga, kuri paskandindavo minią horizonte, tai minia vėl pasimatydavo. Bet visą laiką buvo giedamos giesmės. Tokia susakralinta aplinka buvo, o viduj jausmas toks, kad ta minia kaukia kaip sužeistas žvėris. Kai paskelbė, kad artėja rusų kariniai daliniai, lietuviai gynybai gaminosi Molotovo kokteilius, kuriuos kunigai pašventindavo. Tada tai neatrodė keista...

R. Požerskio nuotr.

Apskritai visi ginklavosi tuo, ką turėjo: metaliniais strypais, keli turėjo medžioklinius šautuvus, pavyzdžiui, mano klasiokas Virgis Lankas Aukščiausiąją Tarybą saugojo apsiginklavęs kirviu. Jį sutikęs klausiu: „Virgi, ką čia darai, namuose trys vaikai...“, o jis man atsako: „Aš čia ir esu dėl vaikų“.

Išaušęs Sausio 13-osios rytas buvo labai skausmingas.

– Ar pats nebuvote išsigandęs, nenorėjote bėgti?

– Buvau. Per tą patį langelį buvau ir pabėgęs. Grįžau į automobilį ir jau ruošiausi važiuoti, pro mane kaip tik pravažiavo kokios 8-9 karinės mašinos. Ir tada nežinau kas suveikė, gal fotografo azartas – grįžti ir fotografuoti kas bus, nors kaustė didelė baimė.

Tuo metu ruošdavau fotografijas vokiečių žurnalui „Stern“. Jų žurnalistas buvo atvykęs į Vilnių fiksuoti šių įvykių, o aš buvau atsakingas už nuotraukas. Nufotografavęs kelias nuotraukas, parvažiavau į Kauną, jas išryškinau ir vėl važiavau į Vilnių jas perduoti žurnalistui. Jis fotografijas per Maskvą išsiuntė į Hamburgą. Tačiau mano nuotraukos neatsidūrė ant viršelio, o tik pačiame žurnalo viduje, nes mūsų Lietuvos kruvinus įvykius nustelbė Amerikos ataka prieš Iraką. Galima sakyti, kad Maskva bijojo pasaulio dėmesio, nes galvojo, kad tai gali sutrukdyti okupacijai. O sutrukdė paprasti žmonės, jų drąsa ir vienybė.

Laikraštį išsaugojo kaunietis

"Na, vaikeli, tai kas atsitiko Lietuvoje 1991 m. Sausio 13-ąją?" – paklausė šiomis dienomis savo pirmoko mama. "Karas", – nedvejodamas atsakė mažylis, matęs nuotraukose, filmuotuose kadruose tankus, tanketes, kareivius, šautuvus, minias žmonių, žuvusiuosius.

Vaiko lūpomis ištartas žodis "karas" labiau panašus į tiesą, nei "Sausio 13-osios įvykiai", kaip politiškai korektiškai suaugusieji įpratę vadinti didžiulį branduolinį arsenalą turinčios Sovietų Sąjungos agresiją prieš mažą, beginklę, bet labai drąsia tautą, stojusią ginti anuomet dar trapios savo nepriklausomybės.

Kaip į tą agresiją beveik prieš 30 metų sausį reagavo, pavyzdžiui, 1991 m. sausio 18-ąją pasirodęs 44 metus leidžiamas savaitraštis "Russkaja myslj", redaguojamas Irinos Ilovaiskajos?

Priminsime, kad tuomet tai buvo bene pažangiausias laikraštis rusų kalba. Jį išsaugojo kaunietis Jonas Paplauskas.

"Anuomet dirbau Kauno medicinos instituto bibliotekoje, o to instituto mokslinių tyrimų sektoriaus ilgametis vadovas Petras Simaška vėliau man padovanojo jam iš Paryžiaus atsiųstų laikraščių "Russkaja myslj". Tarp jų radau vieną, kurio pusė puslapių vadinosi "Pabaltijo tragedija" ir buvo skirti Sausio agresijai", – pasakojo J.Paplauskas.

Pagal seną scenarijų

Laikraščio pirmajame puslapyje, pačiame jo viršuje, I.Ilovaiskaja rašo apie Lietuvoje Maskvos sukurtą "nacionalinį gelbėjimo komitetą", kuris stengėsi "gelbėti" Lietuvą – 1991 m. sausio 12-osios vakare "nacionalinis gelbėjimo komitetas" pateikė ultimatumą Lietuvai – nedelsiant nutraukti nacionalinio radijo ir televizijos transliacijas. Pagal seną sovietinį scenarijų "komitetas nusprendė" perimti radijo ir televizijos bei TV bokšto kontrolę, paprašęs sovietų ginkluotųjų pajėgų pagalbos. Ir ta "pagalba" buvo tučtuojau suteikta – sausio 13-osios naktį nužudyta keturiolika ir sužeista daugiau nei 1 tūkst. civilių. Tą kruvinąjį sekmadienį "nacionalinis gelbėjimo komitetas", pasinaudodamas užgrobtu radiju ir televiziją, ėmėsi skleisti sovietinę propagandą prieš Lietuvą, įgyvendindamas iš anksto parengtą SSRS vadovų palaimintą planą. Juk neįmanoma patikėti, kad sovietų ginkluotosios pajėgos galėjo vykdyti apsišaukėliško "komiteto" prašymus be išankstinio SSRS vadovybės, įskaitant vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą Michailą Gorbačiovą, pritarimo.

"Lietuva įžengė į išties tragišką savo naujosios istorijos fazę, kai jos vyriausybė prarado priėjimą prie masinės informacijos priemonių", – tame pačiame straipsnyje rašė I.Ilovaiskaja.

Recepto logika

Maskva, kaip rašoma laikraštyje, pasirinko tinkamą momentą agresijai – pasaulis susirūpinęs anuomet kilusiu kariniu konfliktu Persų įlankoje. Tačiau SSRS agresija šį kartą neliko nepastebėta, Beje, tinkamą momentą kariniams Kremlius pasirenka ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Prisiminkime, kad ir 1940 m. birželio 15-ąją – ultimatumui ir invazijai į Lietuvą buvo pasirinkta diena, kai visas pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Paryžių, kurį birželio 14-ąją užėmė Hitleris.

Nors M.Gorbačiovas nė nemirktelėjęs tvirtino nieko nežinojęs apie agresiją Lietuvoje – tai paneigia laikraščio autorių straipsniai.  M.Gorbačiovo pavaduotojas Genadijus Janajevas tuo pat metu savo vyriausybinėje telegramoje, skirtoje SSRS respublikų ir sričių deputatų taryboms, pagal seną išbandytą sovietinį receptą kvietė solidarumo akcijoms prieš "buržuazinę Lietuvą". Tačiau ir tai nepavyko – tai patvirtina ir laikraštyje pateiktos telegramos M.Gorbačiovui.

Jose įvairūs darbininkų komitetai, profsąjungų atstovai, rašytojai, deputatai išreiškia nepritarimą kariniams SSRS veiksmams Lietuvoje, siūloma išvesti kariuomenę ir net atsistatydinti pačiam M.Gorbačiovui.

Kyšojo melo ausys

Laikraščio 2–9 puslapiuose pateikiama išsami informacija apie agresiją Lietuvoje sausio 9–13 d., o Dmitrijus Volčekas demaskuoja "nacionalinį gelbėjimo komitetą", pateikdamas savo pokalbį telefonu su gen. mjr. Algirdu Naudžiūnu, paslaptingojo "komiteto", kurio narių pavardės nebuvo viešinamos, nariu.

Beje, jis neigė šį šį faktą, melavo apie komiteto sukūrimo ištakas, apie agresiją Lietuvoje. Į D.Volčeko klausimą, kodėl slepiamos "komiteto" narių pavardės, A.Naudžiūnas atsakė: "Todėl, kad pradėta šaudyti į nugaras."

Paprašytas įvertinti Sausio 13-osios įvykius, A.Naudžiūnas sakė, kad karių šautuvuose esą nebuvo tikrų šovinių, kad jiems buvo įsakyta nešaudyti.

Į klausimą, kodėl tuomet tiek civilių aukų Vilniuje, A.Naudžiūnas negalėjo paaiškinti, bet kartu pažymėjo – jei M.Gorbačiovas neįves Lietuvoje prezidentinio valdymo, čia prasidės pilietinis karas, nes "komitetą" įkūrę darbininkai nusiteikę labai ryžtingai.

Pasirodo, darbininkai pasirengę žudyti komunistus, jei tie  aktyviai nesiims gelbėti Lietuvos. Bet kaip tai suprasti? Juk steigiamasis "Gelbėjimo komiteto" susirinkimas vyko būtent pačios komunistų partijos centrinio komiteto pastate, o jo, "komiteto", viešas atstovas Juozas Jermalavičius yra Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuro narys. Ir visai ne darbininkas, o profesorius.

M.Gorbačiovas smarkiai apsiriko

Kitas demaskuotas melo pliūpsnis – jau minėtas G.Janajevo kreipimasis į visų sovietų respublikų aukščiausiąsias tarybas, sričių liaudies deputatų tarybas. Laikraštyje pateikiamas Boriso Jelcino, vadovavusio Rusijos federacijos Aukščiausiajai tarybai, sausio 12-osios pareiškimas. Jame SSRS vadovai raginami nenaudoti karinės jėgos Lietuvoje, o viską spręsti derybomis, išvesti karines pajėgas iš Lietuvos.

Prancūzų žurnalistas Žoržas Diupua laikraštyje rašo, kad įvykiai Lietuvoje – tai sunkus M.Gorbačiovo gerbėjų prabudimas, nes jis kaltas ne tik todėl, kad kariškiai čia žudė beginklius žmones, bet ir todėl, kad pats įkvėpė nacionalinį atgimimą Baltijos šalyse. Primenama, kad M.Gorbačiovas tuo metu savo rankose turėjo daugiau valdžios nei Stalinas ar L.Brežnevas – vien todėl, rašoma straipsnyje, jam nepavyks išvengti atsakomybės.

Deja, ši žurnalisto pranašystė neišsipildė iki šiol. Beje, M.Gorbačiovui pavyko išvengti atsakomybės už skerdynes Tbilisyje 1989 m. balandžio 9-ąją, kai už aštuoniolikos civilių žūtį (užkapoti kareiviškais kastuvėliais) visa atsakomybė buvo suversta generolui Radionovui, nors yra žinoma, kad sprendimas įsiveržti į Tbilisį buvo priimtas Maskvoje, kompartijos centriniame aparate.

Ir dar. Pasak vieno iš straipsnių autoriaus Michailo Gellero, sovietai nuo Lenino laikų buvo įpratę užgrobti valdžią ginklu. Prie šio įpročio išsaugojimo Sovietų Sąjungoje prisidėjo gorbomanija – M.Gorbačiovas buvo tikras, kad Vakarams, kaip ir anksčiau, nerūpi nei Lietuva, nei kitos Baltijos šalys. Tačiau jis apsiriko – sovietų agresijai nepritarė tiek pačios SSRS piliečiai (daugybėje miestų vyko protesto mitingai), įvairios organizacijos, tiek užsienio šalys. Maža to, laikraštyje M.Gorbačiovas vadinamas vertu pagyrimo Stalino sūnumi.

Skysta dūmų uždanga

Prieš kruviną susidorojimą 1991-ųjų sausio 13-ąją laikraštyje pasisako buvę politiniai kaliniai Natalja Gorbanevskaja, Vladimiras Bukovskis ir kiti.

Netikėtam sprendimui savo pareiškime Nobelio premijos komitetui pasiryžo Andrejaus Sacharovo našlė Jelena Bonner. Ji, remdamasi Andrejaus Sacharovo valia (jis paliko jai visas teises naudoti jo vardą kilniems tikslams), pareikalavo išbraukti A.Sacharovo pavardę iš Nobelio taikos premijos laureatų sąrašo. Mat, pasak J.Bonner, neįmanoma, kad kovotojo už žmogaus teises vardas būtų šalia M.Gorbačiovo (jis 1990 m. gavo premiją "Už pirmaujantį vaidmenį tarptautinę bendruomenę apėmusiuose taikos procesuose"), kuris yra atsakingas už pralietą kraują Karabache, Tbilisyje, Baku, Ferganoje, Oše ir už agresijos Lietuvoje scenarijų. Beje, jis labai panašus į tragiškų įvykių Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Afganistane scenarijų.

Kai kurių laikraščio straipsnių autoriai SSRS agresiją Lietuvoje vadina tiesiog karu su Lietuvą. Į agresiją reagavo ne tik SSRS miestai, respublikos – protestų prieš agresiją Lietuvoje banga nusirito per JAV, Prancūziją, Vokietiją, Japoniją, Švediją, Austriją, Daniją, Šveicariją, Suomiją, Norvegiją, Bulgariją, Rumuniją ir kt. šalis, o Kanada išreiškė abejones dėl susitarimų su SSRS, įskaitant ir būsimą milijardo vertės kreditą. Žodžiu, Sovietų Sąjungai nepavyko paslėpti senų sovietinių refleksų po krizės Artimuosiuose Rytuose dūmų uždanga.

Įžvalgus buvo vienas "Figaro" apžvalgininkas, parašęs straipsnį į "Russkaja myslj", kad smurtas Lietuvoje – naujos smurto bangos pranašas, grįžimas prie prie tradicinės visiems sovietų vadovams politikos. Juk ir Leninas, 1917 m. "gelbėdamas" Rusijos imperiją, ją vadino "tautų kalėjimu", tačiau pats 1920 m. vėl atidarė tą tautų kalėjimą. "Gelbėdamas" išsiveržusią iš šio kalėjimo Lietuvą, M.Gorbačiovas Sausio agresijos dienomis palaidojo visą paties prieš penkerius metus pradėtą demokratizacijos procesą, vadintą perestroika. Anot Pjero Briansono iš "Liberasion", M.Gorbačiovas, pademonstravo Lietuvoje, kaip veikia senieji sovietų melo ir prievartos mechanizmai.

Komentaras

Prof. Vytautas Landsbergis

Prieš 15 metų visuomeninė organizacija "Sausio 13-osios brolija" išleido Vilniuje puikų, sukrečiantį spaudos ištraukų, dokumentų ir fotografijų albumą "Pasaulis žvelgia į Lietuvą". Tai apie 1991 m.  sovietų karinę ir diversinę – šiandien pasakytume, hibridinę – agresiją prieš nepriklausomybę paskelbusią ir demokratiją kuriančią Lietuvą. Spauda iš visų kontinentų ir šalių reagavo karštai, profesionaliai ir paliko visuotinį liudijimą: karui, kariniam komunistų imperininkų terorui ir nežmoniškumui – ne!

Lietuva turėtų pakartoti šį leidinį ir platinti visose mokyklose, bibliotekose ir skaityklose. Ta proga ir papildyti bent vienu itin svarbiu Europos rusų sąmonės ir sąžinės liudijimu. Paryžiuje pasauliui apie tai bylojo didelis ir įtakingas laikraštis "Russkaja myslj", bemaž visą 1991 m. sausio 18 d. numerį skyręs publikacijoms apie Vilniaus žudynes ir Lietuvos laisvės pergalę. Dabar skelbiama apžvalga tebus nors anonsas, priminimas, žinia, kiek dar neatskleista mūsų visų kelyje į tiesą ir pilietinę brandą.

Ačiū išsaugojusiems ir pateikusiems šį šaltinį. Jis reikalingas visiems. Vakar, šiandien, rytoj.

„Tokiais pareiškimais būtent Rusija politizuoja kriminalinę bylą. Rusija atsisako bendradarbiauti tiriant Sausio 13-osios ir Medininkų bylas, elgiasi nekonstruktyviai, dangsto jose besislapstančius įtariamuosius, imasi priemonių padėti jiems išvengti atsakomybės, kaltina Lietuvą esą abi šios bylos yra politizuotos“, – URM reakciją į Rusijos kaltinimus dėl Sausio 13-osios įvykių politizavimo BNS perdavė užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atstovė spaudai Rasa Jakilaitienė.

Taip Lietuvos URM komentavo Maskvos išsakytą apgailestavimą dėl Lietuvos požiūrio į Sausio 13-osios įvykius ir kaltinimus juos politizuojant.

„Apgailestaujame dėl tokio požiūrio. Mes ne kartą esame išsakę savo poziciją – neleistina ir tiesiog amoralu iš žmogiškojo skausmo daryti politiką. Jau nekalbant apie tai, kaip šiurkščiai iškraipomi faktai, kurie traktuojami vienapusiškai, Vilniui palankioje šviesoje, pažeidžiant istorinį objektyvumą“, – apie Sausio 13-ąją žurnalistams Maskvoje kalbėjo Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.

Ji taip pat „gėdinga“ pavadino Vilniuje nagrinėjamą Sausio 13-osios bylą, teigdama, kad teismo procesas pažeidžia tarptautinius teisės aktus, o baudžiamasis įstatymas taikomas atbuline data.

Anot jos, akivaizdu, kad „Vilniaus pasirinktas sąskaitų su Rusija suvedinėjimo kelias veda į akligatvį“.

„Laikas užversti puslapį, susijusį su tragiškais įvykiais prie Vilniaus televizijos bokšto, sudarant galimybę istorikams ramiai ir nešališkai įvertinti tą sudėtingą laikotarpį“, – pareiškė Rusijos URM atstovė.

Anot Lietuvos URM, „tokiais pareiškimais siekiama supriešinti Lietuvos ir Rusijos visuomenes bei tai išnaudoti propagandos tikslams“.

„Mes visada atsiminsime Rusijos visuomenės reakciją po Sausio13-osios, kai šimtai tūkstančių rusų išėjo į gatves protestuoti prieš taikių Lietuvos žmonių žudymą“, – pažymi Lietuvos ministerija.

Rusijos atstovė M. Zacharova taip pat pasipiktino Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus svarstymais skverui prie Rusijos ambasados sostinės Žvėryno rajone suteikti Rusijos demokratijos pavadinimą.

„Kyla klausimas: kaip užakęs tvenkinys, rausvi žibintai ir kelias su daugybe duobių, kuo gali įsitikinti bet kuris praeivis, susijęs su rūpesčiu demokratija mūsų šalyje?“ – skelbiama Rusijos ambasados Vilniuje išplatintame M. Zacharovos pareiškime.

1991 metų sausio 13-ąją per sovietų kariuomenės veiksmus prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastato Vilniuje žuvo 13 žmonių, keturioliktas mirė vėliau nuo patirtų sužalojimų. Sovietai tuomet karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo SSRS.

Nors sovietų kariams pavyko užimti Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, jie neišdrįso pulti tūkstančių žmonių saugomo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pastato.