– Sakykite, tai koks tas gruodis buvo jūsų šeimai?

– Esu technologijų ir tikybos mokytoja, tad dirbu nuotoliniu sinchroniniu būdu. Tėčiui per nuotolį vyksta magistrantūros paskaitos. Tuo pačiu laiku namuose mokosi ir trys mūsų vaikai, kuriems, deja, pagal amžių dar stinga informacinių technologijų žinių, įgūdžių, trūksta savarankiškumo. O kur dar keturmetė sesė, reikalaujanti nuolatinio tėvų dėmesio ir norinti vis kažką įdomaus veikti. Atėjus pietų metui, turiu ją pamigdyti. O dar – pasirūpinti visos šeimos pietumis. Įtampos ir streso šiomis gruodžio dienomis tikrai netrūksta (juokiasi). Kartais net tenka pamokas vesti su dukrele ant kelių. Po pietų prasideda nuotolinės muzikos pamokos, vykstančios visiems trims mūsų vaikams vienu metu. Tuomet pritrūksta ir kambarių, ir interneto ryšio bei įrenginių, galų gale – net rankų juos įjungti.

– Jūsų šeimoje auga keturi vaikai – trys sūnūs ir dukrelė. Stengiatės anksti pajusti kiekvieno prigimtinius talentus ir nukreipti jų vaikišką entuziazmą tinkame linkme?

Šiemet su vyresniaisiais esame sutarę, kad Kalėdų dovana visiems bus knyga, o likusieji pinigai keliaus į taupyklę, kad greičiau išsipildytų visų bendra svajonė.

– Abu su vyru dirbame pedagoginį darbą (Giedrius – buriavimo treneris), vaikų ugdymui skiriame daug dėmesio. Stengiamės, kiek tik laikas ir jėgos leidžia. Štai vyriausias sūnus, vienuolikmetis Augustinas, labai mėgsta skaityti knygas, domisi istorija, archeologija, moksline ir fantastine literatūra. Lanko Kauno tautinės kultūros centro tradicinių kanklių studiją "Luotelė", o Kauno rajono Garliavos meno mokykloje mokosi solinio dainavimo ir groti fortepijonu. Kiti du broliai – devynerių Gabrielius ir septynerių Benjaminas – toje pačioje mokykloje groja akordeonais.

Muzika jiems visiems labai patinka. Manau, dėl to, kad prieš kiekvieno vaikelio gimimą (paskui – ir jų kūdikystėje) namuose skambėdavo Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai ir klasikinės lopšinės. Močiutė, sūpuodama anūkėlius, irgi dažnai niūniuodavo, dainuodavo liaudiškas dainas.

Namuose nuolat girdėjosi pianino, kanklių, akordeono garsai, kurie į vos gimusios sesutės Kotrynos širdelę taip pat įsirašė labai giliai. Būdama vos dvejų metukų ji jau mokėjo atmintinai visą Augustino repertuarą, o po metų pareiškė norą muzikuoti pati. Tad ketverių Kotryną teko užrašyti į Š.Suzuki muzikos mokyklą, kur ji pradėjo lankyti smuiko pamokas. Juokiamės, kad šitaip pamažu buriasi šeimos orkestras...

– Jūsų vaikai – aktyvūs Kauno rajono Samylų kultūros centro etnografijos mokyklėlės "Etnučiai" nariai. Jei atsigręžtume į senesnius laikus, visą tą etninės kultūros paveldą jaunimui perduodavo senoliai...

– Iš tiesų ir pas mus viskas prasidėjo nuo močiutės Aldonos Juodienės, kuri lankė etnografinį ansamblį "Samylų senolės" ir vis pasiimdavo anūkus drauge padainuoti, dalyvauti renginiuose. Vėliau senolių programa buvo pritaikyta ir jų vaikaičiams – papildyta vaikiškomis liaudies dainomis, žaidimais, rateliais, pasakomis. Taip įsikūrė vaikų etnografinis ansamblis "Etnučiai", kurį lankome jau septintus metus (aišku, dabar veikla yra sustojusi dėl karantino apribojimų).

Šis etnografinis ansamblis kasmet organizuodavo adventines vakarones, be galo gražius kalėdinius renginius, kur vaikai pavirsdavo bibliniais personažais ar liaudiškų pasakų veikėjais. Net man su vyru sykį teko dalyvauti Prakartėlės scenoje. Buvome Juozapas ir Marija, o Kūdikėlio vaidmenį atliko neseniai gimusi mūsų dukrelė. Broliams teko ne ką menkesnis Trijų Karalių vaidmuo. Gaila, kad šįmet spektakliuko nebus. Tokie renginiai padeda kurti bendrystę, priartėti prie šventės prasmės, giliau pajusti Kalėdų dvasią.

Linksmai: kad Gužių šeimos nariams patinka muzika, galima nuspėti iš sniego kompozicijos kieme. Asmeninio archyvo nuotr.

– Sekmadienį uždegėme paskutinę advento vainiko žvakę. Ką ji jums primena?

– Vaikystę. Augau gausioje šeimoje, tad visi penki vaikai turėjo savo pareigas. Vieni buvo atsakingi už eglutės puošimą, kiti – už stalo serviravimą. Kas – už aguonpienio gamybą, o kas – už kambarių tvarkymą. Viską turėdavome suspėti Kūčių dieną. Pasninkaudavome iki vakaro, nebent kažką virtuvėje prabėgomis, niekam nematant, nugvelbdavome nuo stalo. Prieš vakarienę turėdavome visi išsimaudyti ir tik tada laukdavo maloniausias darbas – eglutės puošimas. Kūčių vakarienė prasidėdavo, kaip sakydavo senelis, užtekėjus Vakarei žvaigždei. Mus, vaikus, tėtis vis ragindavo eiti laukan pažiūrėti į dangų, ar jau užtekėjo Vakarė, ir tik tada prie stalo sodindavo.

– Ar panašias tradicijas perduodate ir savo vaikams?

– Tikrai taip, išskyrus eglutės puošimą. Mūsiškiai jau nebeišlaukia Kūčių vakaro, tad prašo ją puošti kur kas anksčiau.

Kūčių vakarienės dažniausiai susirenkame pas senelius Juodžius. O kadangi jie ir mūsų šeima gyvena drauge viename name, tai anūkėliai dažnai nubėga pagelbėti seneliams. Kas kloja šienelį ant stalo, kas dengia stalą linine staltiese, kas serviruoja ir neša į stalą patiekalus. Kiti atsakingi už maldą prieš vakarienę ir kalėdaičių dalijimą.

Visi atsinešame savo patiekalų, o močiutė paruošia tų tradicinių, senovinių, kuriuos kadaise išmoko gaminti iš savo mamos ir močiutės. Tai spanguolių kisielius, džiovintų vaisių kompotas, kūčiukai su aguonpieniu, silkė su grybais ir daržovėmis, kviečiai arba kitos kruopos, grūdai su medumi bei virtos bulvės su lupenomis ir kanapių pabarstais. Vaikai labiausiai mėgsta kviečius su medumi ir aguonpienį. Na, o Kalėdų dieną tradiciškai orkaitėje kepame naminę, pačių užaugintą antį arba žąsį, įdarytą slyvomis, obuoliukais, kriaušėmis.

– Svarbiausias Kūčių vakaro ritualas – vakarienė su šeima prie stalo, kai susirenka kelios kartos. Sakykite, o kokio scenarijaus laikotės visi susėdę?

– Prieš vakarienę visuomet prisimename žmones, kurių jau nėra. Tai ne tik mirusieji, bet ir giminaičiai, šiuo metu gyvenantys užsienyje (mano broliai ir sesė, su kuriais per Kūčias mes susisiekiame per išmaniąsias technologijas). Mirusiam šeimos nariui padedama lėkštė, šaukštas, mat tikima, kad tas žmogus vakarieniauja kartu su mumis. Nukrausčius stalą, toji lėkštė su šaukštu paliekami. Jei po nakties randame šaukštą užverstą ar atverstą – žodžiu, ne taip padėtą – močiutė sako, kad vieną iš mūsų artimųjų Dievulis išsives pas save.

Garbingiausioje vietoje ant stalo, t.y. centre, dedamas kryželis ir kalėdaičiai, kuriuos mūsų krašte dar vadina plotkelėmis. Po maldos kryželis persiunčiamas nuo vyriausiojo iki jauniausiojo dalyvio per rankas, visų yra pabučiuojamas. Ši tradicija atėjusi dar iš močiutės prosenelių šeimos.

Kalėdų dieną visi vaikai labai laukia Kalėdų Senelio, o jam atvykus, prasideda koncertas: kas dainuoja, kas deklamuoja eiles, o kas groja pianinu, akordeonu, kanklėmis ar smuiku. Būna gera namiškiams pasigėrėti jauniausios kartos muzikiniais pasirodymais, o ypač tuo vaikišku tyru džiaugsmu ir trykštančiomis emocijomis, kai šie vynioja savo dovanas.

– Ar jūsų vaikai tiki Kalėdų Seneliu? Kokių dovanėlių šiais metais jie trokšta?

– Vyresnieji jau žino šią paslaptį, bet dovanų iš Kalėdų Senelio vis tiek labai laukia. Šiemet su vyresniaisiais esame sutarę, kad Kalėdų dovana visiems bus knyga, o likusieji pinigai keliaus į taupyklę, kad greičiau išsipildytų visų bendra svajonė. Tai nusileidimas trasa su lynu. Šitokią atrakciją planuojame įsirengti savo sodyboje ant šlaito. Čia bus ugdoma drąsa peržengti savo ribas ir augti ne tik įveikiant kliūtis, bet ir aktyviai fiziškai judant.

– Kad pajustume Dievo atėjimą, pirmiausia turime priartėti prie savęs. Tik įsiklausius į vidinę tylą, lengviau girdėti tai, ką mąsto ir kalba kitas.

– Žinau, apie ką kalbate. Anksčiau per adventą vykdavome į artimiausius slaugos namus aplankyti vienišų senelių, juos pradžiuginti atvirukais, linkėjimais ar kalėdinėmis giesmėmis, akordeono ir kanklių muzika. Deja, dėl pandemijos ši graži tradicija prieš Kalėdas taip ir liks neįgyvendinta.

Esame su vaikais siuvę kojines, jas dekoravę ir taip prisidėję prie "Mamų unijos" akcijos, skirtos mažiesiems ligoniukams pradžiuginti. Tas kojines kabindavo ant palatos durų ir kasdien – per visą advento laikotarpį – sergantys vaikai rasdavo jose simbolinių dovanėlių.

Mes su vyru stengiamės vaikus auklėti taip, kad jie nebūtų abejingi sergantiems, vienišiems, apleistiems ir už save silpnesniems. Jei gali ką gero padaryti – tai ir daryk, – sakome jiems.

Įprastai per adventą stengiamės su vaikais savo rankomis pasigaminti dekoracijų namams, nusipinti advento vainiką, susikurti kasmet vis kitokių eglutės žaisliukų.

Jau treti metai iš eilės mūsų vaikai dalyvauja pranciškoniškajame prakartėlių konkurse "Pasitik Kūdikėlį Jėzų su šv.Pranciškumi". Šiemet mažiausieji, padedami tėčio, irgi gamina savo prakartėlę – teliko Šventosios Šeimos figūrėles užbaigti. Kurdami vaikai dažnai klausinėja apie Betliejų, piemenėlius, aveles, angelus, Kūdikėlį, Mariją ir Tris Karalius. Puiki proga viską aptarti, drauge pajusti kūrybos džiaugsmą. Šįmet teks dalyvauti konkurse nuotoliniu būdu – į virtualiąją prakartėlių parodą siųsime savosios nuotrauką.

– Teko girdėti, kad kai kurios tikinčios šeimos savo namuose yra susikūrusios maldos kampelius, kuriuose atlieka tarsi savotiškas rekolekcijas.

– Prakartėlė mūsų šeimoje yra ne tik kalėdinė dekoracija, bet ta išskirtinė vieta, kur mažieji vaikiškai gali pažinti ir apmąstyti Kristaus gimimo sceną. Na, o vyresniesiems ji tampa savotišku namų maldos kampeliu, tyliai vedančiu kiekvieną, čia priklaupusį, prie Jėzaus gimimo slėpinio esmės.

Darna ir laimė glūdi kasdieniame apkabinime, pasisveikinime, gerame žodyje, kantriame laukime, supratime, įsiklausyme, nuoširdžioje maldoje, šypsenoje, pasigėrėjimo šūksnyje ir netradiciniame poelgyje.

– Tikiu, kad jūsų meniškus vaikus be galo džiugino ir advento kalendoriaus darymas. Kokį jį sugalvojote šįmet?

– Šiais metais mūsų advento kalendorius buvo dekoruotas 24-iais drobiniais maišeliais, į kuriuos buvo sudėtos kiekvienai dienai skirtos maldos, apmąstymai ir vaikiški kalėdiniai pasakojimai. Saldumynų ir dovanėlių ten nerasite.

Per adventą mes patys turime dovanoti save kitiems. Jei kažkas nepavyksta, visada stengiamės kalbėtis, diskutuoti apie moralines vertybes, apie poelgių padarinius ir tai, kokius jausmus tie mūsų netinkami žodžiai ar veiksmai sukelia kitiems žmonėms.

Tokie visos šeimos susibūrimai gaminant advento kalendorių, kepant imbierinius sausainius, gaminant eglutės žaisliukus, žodžiu, užsiimant bendra veikla, stabdo mūsų skubėjimą, koncentravimąsi į išorinius dalykus, leidžia nurimti ir pajusti šeimos bendrystę, įsiklausyti ir išgirsti vieniems kitus.

– Ką, jūsų nuomone, šeimai suteikia tikėjimas? Ir kur slypi jūsų – Gužių šeimos – darnos ir laimės paslaptis?

– Tikėjimas, manau, visų pirma leidžia formuoti dvasines vertybes ir krikščionišką moralę, o šeimai tai suteikia ramybės, sutarimo, supratimo, įsiklausymo ir svarbiausia – atlaidumo vienas kitam. Tikėjimas mus daro stipresnius, padeda ištverti sunkias akimirkas. Mūsų šeimoje tikėjimas yra beribis džiaugsmas kiekvienam: juk Dievo ieškojimas yra įrašytas į kiekvieno žmogaus širdį.

Tačiau jei teigčiau, kad Gužių šeimoje nebūna dūmų, – tikrai meluočiau. Labiausiai dūmija iš nuovargio ar kantrybės trūkumo gimusi kritika ir priekaištavimai. Ypač dažnai tenka pyktis su vyresniais vaikais dėl telefonų ar planšetės viršvalandžių.

O darna ir laimė glūdi kasdieniame apkabinime, pasisveikinime, gerame žodyje, kantriame laukime, supratime, įsiklausyme, nuoširdžioje maldoje, šypsenoje, pasigėrėjimo šūksnyje ir netradiciniame poelgyje – kai tėtis arba mama staiga pažadina savo vidinį vaiką ir patys akimirką tampa vaikais.

Su šiais išvardytais bruožais vis dar dirbame, mokomės juos kasdien praktikuoti. Tad visiems, belaukiantiems Kūdikėlio Jėzaus gimimo stebuklo, norime palinkėti: mylėkime vieni kitus atvira širdimi ir kuo dažniau apkabinkime vienas kitą!

Spėju, kad perskaitęs jų gyvenimo istoriją ne vienas tikėjimo šviesos dar nepaliestas žmogus suabejos – nejaugi taip įmanoma? Betgi labai tikiu, kad atsiras ir tokių, kurių krūtinę užlies nuoširdi džiaugsmo banga, kad yra šeimų, taip nuoširdžiai išgyvenančių Kalėdų stebuklo laukimą.

– Prisistatykite – kas esate, kokius darbus dirbate ir kas jūsų šeimoje griežia pirmuoju smuiku? – pradedu pokalbį su Aušra.

– Šiuo metu dirbu mama, auginu vaikus. Vyresnėlei Brigitai – šešeri, o Juozapui gruodžio 28-ąją sukaks treji. Vyras Mindaugas darbuojasi metalo apdirbimo gamykloje "Kaunas Metal".

Nė nežinau, kas tuo pirmuoju smuiku mūsų šeimoje griežia (juokiasi). Kalbant tiesiogine prasme, tai smuiku per šv.Mišias ar kokiuose bendruomenės renginiuose groju aš (baigiau aštuonmetę muzikos mokyklą), o jei juokais… Kaip ten liaudis sako: vyras – šeimos galva, o moteris – jo kaklas. Turbūt ir pas mus taip.

Nepatikėsite, kaip smagu tarnauti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Dirbant drauge atsiranda papildomas santykis su tais žmonėmis, kuriuos anksčiau matydavome tik maldos grupelėse.

– Esu girdėjusi ir kitą liaudies išmintį, kad moteris, auginanti vaikus, į darbą eina kaip į šventę – pailsėti. Jūs šiuo metu tokios galimybės neturite, tad kur ir kaip save įkraunate?

– Užtai turiu Jėzų, maldą ir bendruomenę. Abu su vyru jau aštuntus metus priklausome katalikų evangelizacinei bendruomenei "Naujoji sandora". Pagrindinė jos (o ir mūsų) veikla prieš karantiną buvo evangelizacinių mokyklų organizavimas, seminarų, vasaros stovyklų, misijų po Lietuvą rengimas. Karantino metu gimė naujas projektas "Malda gyvai". Tai internetu transliuojami šlovinimo vakarai su galimybe gauti asmeninę užtarimo maldą.

Toji mūsų bendruomenė – didelė šeima, su kuria lengviau eiti tikėjimo keliu. O šeimai, kaip žinote, reikia padėti. Tad, jei kažkas iš bendruomenės narių pasidalija savo vargais, paprašo pagalbos, tai visi drauge galvojame, kaip išspręsti jų problemas. Štai pernai vienai mūsų bendruomenės šeimai teko pakeisti namo suplanavimą. Tai mes suorganizavome tokią vasaros stovyklą – griovėme, ardėme sijas, statėme iš naujo, liejome betoną. Kitai bendruomenės šeimai padėjome krosnį išardyti, griovį iškasti, vandentiekį įvesti kaimo sodyboje.

Nepatikėsite, kaip smagu tarnauti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Dirbant drauge atsiranda papildomas santykis su tais žmonėmis, kuriuos anksčiau matydavom tik maldos grupelėse.

Vertybės: sekmadieniai po šv. Mišių skirti džiaugtis vaikais, leisti laiką gamtoje, o ne lakioti po prekybos centrus.

– O judu su vyru ar esate prašę bendruomenės narių pagalbos?

– Na… mums reikėjo ne fizinės, bet dvasinės pagalbos, palaikymo. Kitaip sakant, maldos. Vaiberyje esame susikūrę grupę ir, jei tik reikia pagalbos, išsyk ten rašome ir jos prašome. Malda be galo stipriai veikia. Juk kiekvienam būna tokių dienų, kai mintys stogą rauna – toks nerimas galvą ir širdį kamuoja. Tarkim, vaikai serga, šeimoje – pykčiai, darbe – problemos... O paprašome draugų pasimelsti – išsyk palengvėja.

Laikui bėgant pradeda matytis ir rezultatai. Mudu su Mindaugu tikime, kad su bendruomenės malda lengviau išbūti sunkų laiką. Ypač dabar, pandemijos metu. Malda padeda lengviau išgyventi laukimo etapą.

– Papasakokite apie savo vaikystę. Spėju, kad jau tada kažkas iš namiškių nemačiomis kiekvienam į kišenę įdėjo tikėjimo dovaną, kuri tik padvigubėjo jums su Mindaugu susitikus, sukūrus šeimą.

– Esu tikinti nuo pat vaikystės. Gimiau netoli Kaišiadorių esančiame Gudienos kaime. Mama mane ir seserį kiekvieną sekmadienį – ar lyja, ar sninga – vesdavosi po porą kilometrų į Kaišiadorių bažnyčią (Kristaus Atsimainymo katedrą), o tėtis joje lankydavosi tik per didžiąsias religines šventes. Pamenu, nors daug ko per šv.Mišias ir nesuprasdavau, bet labai domėjausi viskuo. Ypač giesmėmis ir paveikslais: klausydavausi choro giedojimo ir žiūrėdavau į tuos paveikslus išpūtusi akis.

O dar, kai buvau maža, labai mėgau dalyvauti adoracijose ir procesijose – Dievo garbinime per bažnytinius atlaidus. Lygiai taip pat adoruoti dabar veržiasi mano dukrytė. Jai be galo patinka barstyti gėles procesijoje nešant Švenčiausiąjį. Net namuose, kai jiedu su broliu žaidžia, abu repetuoja, kad barsto Jėzui gėlytes.

Vėliau ėmiau lankyti bažnyčios chorą, važinėti į vasaros stovyklas. Sykį, būnant tokioje tikinčiųjų stovykloje, dėmesį patraukė viena vienuolė –  visuomet giedro veido, visuomet besišypsanti. Neiškenčiau kartą nepriėjusi ir nepaklaususi, kodėl ji tokia laiminga. "Kad Jėzus manyje gyvena!" – atsakė ji.

– Ir kaip jūs supratote šią vienuolės išmintį?

– Aš mačiau, kad toji vienuolė moka gyventi, kaip dabar madinga sakyti, čia ir dabar. Ji moka džiaugtis tuo, kas yra, ir dėkoti už tai, ką turi.

– Tuomet suvokėte, kad toji vienuolė yra laiminga suradusi savo pašaukimą. Ar nuo tada ėmėte mąstyti ir apie savo pačios pašaukimą?

– O, taip. Baigiant mokyklą reikėjo galvoti, ką veiksiu toliau. Deja, nutiko taip, kad apie savo buhalterinės apskaitos ir finansų studijas Žemės ūkio universitete sužinojau gulėdama ligoninėje – susirgau leukemija. Žinojau, kad negalėsiu su visais bendrakursiais lankyti paskaitų, turėsiu ištverti daug chemoterapijos kursų, kurie truks visus metus.

Laimei, mano tikintys draugai, mano šeimos nariai, pažįstami labai daug už mane meldėsi ir praktiškai išmeldė man sveikatą. Kadangi gydžiausi Santariškėse, manęs aplankyti į ligoninę užsukdavo ir būsimi kunigai – Marius Žitkauskas, Marius Talutis, Algirdas Akelaitis ir kt. Jie kalbėdavosi su manimi, bandydavo pakelti ūpą, suteikti vilties. Aktyviai dalyvaudama stovyklose, įvairių katalikiškų bendruomenių veikloje, turėjau didelį bendraminčių ratą.

Pati dabar stebiuosi, kaip malda padėjo viską lengvai ištverti. Nė minties neturėjau, kad viskas galėtų blogai baigtis. O gimtinėje draugės mane jau laidojo. Sykį paskambino klasiokė pasiteirauti, ar aš dar gyva. Nekaltinu jos. Kaimo žmonėms tokia diagnozė iš tiesų atrodė mirtina.

O aš net gulėdama ligoninėje žinojau, kad esu maža Dievo plano dalis ir turiu šitą ligą išgyventi. Kai atsigręžiu atgal, matau toje ligoje Dievo veikimą. Ir tą laimingą vienuolės išraišką, kuri tarsi sakė – išmok gyventi čia ir dabar.

– Ar iki ligos nemokėjote to daryti?

– Turbūt ne. Po ligos labiau pradėjau vertinti tai, ką turiu. O iš pradžių labai norėjau viską tiesiog nubraukti. Žinote, kaip tas jaunimas – vos baigęs vidurinę jau kelia sparnus: nori pabėgti nuo tėvų, trokšta įsivaizduojamos laisvės… Taip ir aš norėjau išsivaduoti iš to mažo miestelio kompleksų, pradėti studijuoti. Nes atrodė, kad visi aplinkui tik ir tekalbėjo, kaip ten Kaune, Vilniuje faina, kokie ten kitokie žmonės… Ir kad jaunimas ten kur kas laisvesnis. Tikėjimo prasme. Vos atvykusi į Kauną išties pamačiau, kiek daug čia bažnyčių, kuriose jaunimas Jėzų šlovina su gitaromis, kiek daug įvairių katalikiškų bendruomenių.

– Ar su savo būsimu vyru Mindaugu taip pat susipažinote vienoje iš tokių tikinčiųjų bendruomenių?

– Pirmą sykį jį pamačiau Kauno Švč.Sakramento (studentų) koplyčioje, prie požeminės perėjos į Kauno senamiestį. Tąkart tik persimetėme žvilgsniais, nė nekalbėjome. Susipažinome vėliau, savanoriaudami Alfa kurse. Iš pradžių patys tą kursą išklausėme, o paskui savanoriavome – t.y. padėjome tai daryti kitiems. Paskaitos vykdavo Vilniaus gatvėje esančiame Jaunimo centre. Vakaras po vakaro taip ir susidraugavome.

– Ar galiu pasmalsauti, kokia buvo tuometinio VDU teologijos fakulteto studento istorija? – klausiu jau Mindaugo.

– Esu kilęs iš Vabalninko, gražaus miestelio Biržų rajone. Nuo to laiko, kai priėjau prie Pirmosios Komunijos, kiekvieną sekmadienį padėdavau kunigui – patarnaudavau šv.Mišiose. Taip įpratau, kad, baigęs mokyklą ir nelabai žinodamas, kur stoti, pasirinkau teologijos studijas. Dar ir tėvai labai skatino.

Būdavo, kaime pats darbymetis, o jie man leidžia eiti bažnyčion tarnauti, sakydami, kad padarys viską už mane. Bendraamžiai nepiktai pravardžiuodavo mane kunigėliu, bet apie rimtą kunigystę tuo metu (o ir apskritai) negalvojau.

Tolimesnę mano istoriją jau žinote – abu su Aušra, dar prieš susipažindami, buvome iki ausų įsitraukę į studentišką katalikiškų bendruomenių veiklą. O 2010-aisiais davėme priesaiką prieš Dievą ir  vienas kitam – pasižadėjome mylėti, iki mirtis mus išskirs.

– Žinau, kad jūsų gyvenime buvo ir toks etapas, kai Kauno šv.Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje dirbote zakristijonu. Kokios pareigos tuomet gulė ant jūsų pečių?

– Pagrindinė zakristijono pareiga – patarnauti kunigui per šv.Mišias. Būti pavyzdžiu kitiems: juk tie žmonės, kurie rečiau lankosi bažnyčioje, nelabai žino, kada stotis, klauptis ir pan. Paskui viską reikia sutvarkyti, sudėti į vietas. Atrakinti ir užrakinti bažnyčią. Galima sakyti, kad zakristijonas – tarsi kunigo dešinioji ranka.

Išdirbau juo beveik aštuonerius metus. Sunku tikrai nebuvo: jau patarnaudamas kunigui Vabalninko Švč.Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje visą pamaldų tvarką atmintinai žinojau. Bet pats kunigu netroškau būti, ir gana. Jaučiau, kad kunigystė – ne mano pašaukimas. Ir neklydau, todėl dabar esu labai laimingas turėdamas žmoną.

– Sakoma, kad tėvai vaikus moko teisingu savo kasdieniu pavyzdžiu. Jūs, tikintys tėvai, be abejonės, norite katalikiškojo tikėjimo pagrindus įskiepyti ir savo vaikams. Bet jie dar tokie maži... – bandau kvosti mamą.

– Užtai ir pradedame juos mokyti palengva. Vos pabudę iš pradžių padėkojame Jėzui, kad gerai išmiegojome, o paskui sveikinamės ir prašome, kad palaimintų mūsų dieną ir tuos žmones, su kuriais susitiksime. Vakare ir vėl dėkojame, prašome ramaus miego.

Turime gražią Kūčių vakaro tradiciją: susėdus prie stalo viešai pasakyti, kas gero kiekvienam iš mūsų įvyko per tuos metus. Pasidalyti ne tik kalėdaičiu, bet ir geromis naujienomis.

Važiuodami mašina pas tėvus – į Kaišiadoris ar Vabalninką – irgi stengiamės melstis. Galbūt vaikai dar daug ko nesupranta, bet jie mato ir girdi, ką daro jų tėvai. O tai kažkada duos vaisių…

Feisbuke? O kaipgi – sėdime ir mes (juokiasi), bet stengiamės save nuo jo apsaugoti. Aišku, kad kyla noras įlįsti į telefoną ir tuomet, kai su vaikais vaikštinėjame Kleboniškio miško parke, esančiame visai netoli namų. Betgi sutariame, kad geriau sukalbėti maldą arba pabendrauti su vaikais, kokį besmegenį drauge nulipdyti, kol sniegas dar neištirpęs.

– Kai klausiau jūsų, kas sudaro Čirvidų šeimą, minėjote save, vaikus, senelius ir… Jėzų. Jūs čia rimtai?

– Rimtų rimčiausiai. Stengiamės gyventi su Juo, laikytis Jo mokymų, betgi esame tik žmonės. Ne visada ir mums lengvai pavyksta, yra tų dūmų ir mūsų šeimoje…

O labiausiai su vyru baramės dėl vaikų auklėjimo. Vienas nori būti atlaidesnis, kitas – reiklesnis, štai ir įsiplieskiame abu. Kadangi tėtis yra geruolis, o mama – ta reiklioji blogiukė, kuri nori, kad namuose būtų tvarka, tai kartais jai tenka net į lauką išeiti, atvėsti mažumėlę. Atsipeikėjame tik tuomet, kai dukrytė prabyla mūsų pačių žodžiais, sakydama: jei dar pyksimės – ragai pradės dygti!

Kad neitume miegoti su ragais (juokiasi), turime susitaikyti. Žinau, kad Mindaugas visuomet prieš miegą ateis, atsiprašys ir mane pabučiuos. O tuomet mes palinkėsime vienas kitam labos nakties ir toliau gyvensime draugiškai iki kito barnio. Gal kažkam gali atrodyti, kad tikintys žmonės jau savaime apsaugoti nuo šeiminių kivirčų – deja… Turbūt tam, ką Jėzus myli, ir išbandymų negaili.

– Daugelis iš mūsų Kalėdų stebuklą supranta ir savo vaikams aiškina labai paprastai – jei būsite geri, ateis Kalėdų Senelis ir atneš jums dovanų! Tikiu, kad šventinių dovanėlių jūsų mažieji irgi gauna, bet gal adventą jūsų šeima išgyvena truputį kitaip?

– Tradiciškai su dukrele prisirenkame eglių šakelių ir gaminame advento vainiką. Šiais metais nupirkome vaikams tokį kalendorių "Advento kelionė", kuriame kiekvieną Kalėdų laukimo dieną lydi eilutė iš Šv.Rašto ir vaikiška užduotėlė. Prieš valgydami visuomet persižegnojame, padėkojame Jėzui ir sukalbame tam tikrą maldelę. O dar viena mūsų Kalėdų laukimo tradicija dar iki karantino – nevažinėti į prekybos centrus sekmadieniais. Juk Septintąją pasaulio kūrimo dieną Viešpats ilsėjosi, tai bandome ilsėtis ir mes – džiaugtis vaikais, vienas kitu, leisti laiką gamtoje.

Stengiamės nepraleisti sekmadienio šv.Mišių. Būna, atsikeliame ir sakome vienas kitam – šiandien šventė. O tai reiškia viena – kad turime visi kuo greičiau susiruošti, jog nepavėluotume į bažnyčią.nepat

Dar turime gražią Kūčių vakaro tradiciją: susėdus prie stalo viešai pasakyti, kas gero kiekvienam iš mūsų įvyko per tuos metus. Pasidalyti ne tik kalėdaičiu, bet ir geromis naujienomis. Pavakaroję keičiamės dovanėlėmis ir skubam į Bernelių Mišias. Pakaitomis. Jei vienas eina į vakarines mišias, tai kitas Kalėdų rytą jau skuba į rytines pamaldas.

Atrodytų, Ožechauskų namuose privilegijos jaunėlei garantuotos. Betgi sporto meistrai čia, pasirodo, net trys. Ir tarnaičių kambariuko smetoniškos statybos bute jau seniai nebėra. Tad tenka Ožechauskams viską daryti patiems – ir šiukšles išnešti, ir kambarius tvarkyti, ir vakarienę gaminti. Tiesa, dar Gamą – Ožechauskų šeimos kalaitę – pavedžioti. Bet apie viską nuo pradžių.

– Malonu susipažinti. Jūs esate šių namų šeimininkas ir Ožechauskų šeimos galva?

Pastebėjau, kad mano paties geriausi sprendimai gimsta būtent iš šeimos diskusijos. Tuomet jie būna ir svaresni, ir užtikrintesni.

– Nenoriu vien sau prisiimti šitos garbės, bet... greičiausiai taip. Pas mus, galima sakyti, absoliutus patriarchatas. Tariamės visi, kalbamės per tradicinę vakarienę prie apskrito virtuvės stalo, bet paprastai man priklauso lemiamas balsas. Ar neprotestuoja trys šeimos moterys? Ne. Nes tėčio sprendimai nebūna blogi. Tas vadinamasis patriarchatinis šeimos modelis turbūt atėjo iš mano paties griežto auklėjimo vaikystėje, mat mano tėtis buvo karininkas. Turėjome klausyti jo komandų. Sąmoningai tai suvokdamas, dabar stengiuosi nebūti vienvaldžiu diktatoriumi savo šeimoje ir labai skatinu bet kokį dialogą. Tikrai. Juk vaikų, kaip sakoma, neturiu (juokiasi) – tik dvi dukras. Pastebėjau, kad mano paties geriausi sprendimai gimsta būtent iš šeimos diskusijos. Tuomet jie būna ir svaresni, ir užtikrintesni.

– Minėjote, kad dažniau būnate sostinėje nei Kaune – o kaip tuomet tvarkote techninius ir avarinius šeimos reikalus, jei bute prakiūra radiatorius, pradeda varvėti kranas ar dingsta elektra. Juk namuose – tik merginos!

– Jau seniai užsiimu projektine veikla, dirbu investicinėje bendrovėje, kuri verčiasi nekilnojamuoju turtu kurortinėse vietovėse. Kadangi daug darbų savo profesinėje veikloje jau seniai darau nebe pats, tai sugebu pareguliuoti per nuotolį ir kad namai nesugriūtų, nepatvintų ar neliktų be elektros. Žodžiu, vadinu save visai neblogu šeimos vadybininku. Aišku, dėl to iš savo merginų sulaukiu ir kritikos. Kartais jos ima purkštauti, sakydamos, kad namai – ne įmonė. Bet, kita vertus, kas yra šeima? Mano galva, ji irgi yra tam tikras ūkinis vienetas – su savo atsakomybėmis, teisėmis, pareigomis, netgi finansais ir pan.

Mudu su žmona Gutjera turime dėstytojų kvalifikacijas, esame baigę dabartinį Lietuvos sporto universitetą (mūsų laikais tai buvo KKI – Kūno kultūros institutas). Gutjera gana ilgą laiką dirbo pagal specialybę, kol… nesusižavėjo floristika. Dabar ji floristikos mokytoja Kauno buitinių paslaugų ir verslo mokykloje.

Man trenerio darbas neprilipo išvis. Gal dėl to, kad aukštąsias studijas baigiau dviejų istorinių laikmečių sandūroje, Nepriklausomybės aušroje. Senos sistemos (sporto komitetai, organizacijos, finansavimas) griuvo, o naujos dar nebuvo susikūrusios. Būtent tuo metu kūrėsi pirmieji privatūs verslai, kurie mane ir suviliojo.

– Sovietiniais laikais judu su žmona buvote perspektyvūs lengvaatlečiai, Lietuvos rinktinės nariai. Gutjera – sprinterė, jūs – šuolininkas į tolį. Dabar gi jūsų šešiolikmetė dukra Andrė, garsios trenerės Austros Skujytės kuruojama, eina tėvų pėdomis ir specializuojasi būtent šiose rungtyse. Kaip sekasi jai?

– Kuo puikiausiai. Šiuo metu Andrė – "Saulės" gimnazijos trečios klasės gimnazistė. Be galo ja didžiuojamės. Savo sportiniais pasiekimais ji jau seniai mus pralenkė. Šiandien Andrei priklauso net šeši nacionaliniai Lietuvos rekordai, pasiekti pamečiui iš eilės, pradedant nuo trylikos metų. Beje, seniausias rekordas, kurį pavyko atnaujinti, buvo sportininkės Agnės Visockaitės pasiektas 100 m bėgimo distancijoje prieš 25 metus, o prieš tai jis priklausė… Andrės mamai – Gutjerai Ožechauskienei. Metų ratas apsisuko, estafetės lazdelė perėjo dukrai (juokiasi).

Tandemas: Andrė sako, kad mylima trenerė A.Skujytė ir lietuvaičių iš anapus ekranų palaikymas padėjo jai pasiekti pačių geriausių rezultatų Pasaulio vaikų žaidynėse Jeruzalėje. Asmeninio archyvo nuotr.

– Turite dvi šaunias dukras, kurių laimė, kaip ir kiekvieniems tėvams, tikiu, yra svarbiau už viską pasaulyje. Ar – kaip buvę sportininkai – nuo mažumės lenkėte mergaites prie sporto?

– Ir ko tik mūsų vyresnėlė Meda nebandė – tinklinį, plaukimą, krepšinį, lengvąją atletiką, kol galų gale šiek tiek ilgiau apsistojo ties futbolu. Tiesa, sportuodama Meda gana greitai pavargdavo, jai trūko ištvermės, todėl su futbolu teko atsisveikinti. Įdomus buvo tas jos susidomėjimas futbolu, nes į treniruotes bėgdavo tiesiai iš muzikos mokyklos, kurioje mokėsi ir baigė fortepijono klasę. Ir su mokslais buvo panašiai, kaip su sportu, – visko pabandė: ir Kauno technologijos universitete (KTU) nanotechnologiją studijuoti, ir Vilniaus universitete (VU) kompiuterinę fiziką – kol galiausiai suprato, kad tai ne tas, ko ji nori. Dabar ji dirba didelėje tarptautinėje kompanijoje ir studijuoja tarptautinį verslą Vilniaus kolegijoje. Jos sesutė Andrė jau nuo kelių metukų lakstė kaip vijurkas ir buvo labai šokli. Tas jos bėgimas mums, tėvams, keldavo didžiulį stresą, nes visuomet atrodydavo, kad ji tuoj grius. Tos nuo gimimo raumeningos kojelės taip greitai ir taisyklingai makaluodavosi, kad su žmona kalbėdavomės – bus sprinterė. Matėme, kad turi duomenis. Kai Andrei suėjo šešeri, Gutjera nutarė nuvesti ją pas profesoriaus Alekso Stanislovaičio žmoną Jūratę į treniruotę.

– Deja, kurį laiką pasportavusi mergaitė pareiškė, kad nori šiek tiek daugiau laisvo laiko (mat lankė ir kitus būrelius). Taigi Andrė, tėvų liūdesiui ir nusivylimui, treniruotes metė...

– Išties labai nusiminėme. Ramino tik trenerės Jūratės žodžiai, kad ateis tas laikas, kai Andrė pati užsinorės sportuoti. Laukėme jo abu su nekantrumu. Ir tai įvyko! Pamenu, visa šeima žiūrėjome 2012-ųjų Olimpines žaidynes, vykusias Londone, sirgome už visus lietuvius dalyvius, bet labiausiai – už lengvaatletę A.Skujytę. Būtent po tos olimpiados devynmetė Andrė pareiškė: viskas, užteks tinginiauti, einu treniruotis! Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Andrė ėmė treniruotis būtent pas Austrą, už kurią taip sirgo olimpiadoje. O toliau viskas klostėsi kuo puikiausiai. Austra išbandė dukrą visose daugiakovės rungtyse, kol pamatė, kad stipriausia ji yra sprinto ir šuolio į tolį rungtyse.

Mes turime aiškią nuostatą minėti Lietuvai brangias datas. Todėl per Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją tikrai į savo kaimą nevažiuojame ir sode nedirbame, bet švenčiame.

– Minėjote, kad pačios įsimintiniausios Andrės varžybos įvyko Kaune prieš trejus metus, liepos 4–9 d. Ar tai buvo "International Children Games" – vadinamoji vaikų olimpiada, – kasmet vykstanti vis kitame pasaulio mieste?

– Būtent. Tai buvo Tarptautinės vaikų žaidynės. Jų ambasadore tuomet tapo Rūta Meilutytė, kurios žvaigždė pirmą sykį sužibo šiose varžybose 2010 m. Bahreine. Andrei Kaune – vienintelei iš komandos – pavyko iškovoti net du sidabro medalius – šuolio į tolį ir 4x100 m bėgimo estafetės rungtyje. Maža to, ji dar pagerino šuolio į tolį Lietuvos trylikamečių rekordą! O šiais metais, būdama šešiolikos, mūsų dukra įvykdė Lietuvos sporto meistro kvalifikacinio laipsnio normatyvą 100 m bėgimo rungtyje ir pasiekė 3-ią rezultatą Europoje tarp U18 amžiaus sportininkių.

Todėl visa šeima labai nusiminėme, kai sužinojome, kad šį rugpjūtį turėjęs vykti Europos U18 čempionatas Italijoje dėl pandemijos buvo atšauktas. Andrė turėjo puikias galimybes kovoti dėl Europos čempionato medalio... Beje, mama sporto meistre tapo būdama vos aštuoniolikos, o tėtis tik 22-ejų (juokiasi).

Įveikė: kai buvo maža, jauniausioji Ožechauskų šeimos atžala labai bijojo startinio pistoleto garso – mergaitei atrodė, kad ją nušaus. Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai nuo šiol visi trys – tėtis, mama ir dukra – esate vienodo sportinio kalibro meistrai. Tai kas jūsų šeimoje šiukšles neša, kambarius tvarko ir maistą gamina, jei Kaune likusieji (vyresnėlė gi į Vilnių pabėgo) tokie privilegijuoti?

– Kadangi jau esame tokie sportiški ir stiprūs, tai patys viską ir darome. O labiausiai visi išties mėgstame gaminti. Ir skaniai pavalgyti. Kiekvienas turim savo nišą. Tėtis – gurmaniškąją, mama – kasdieninę, o Andrė – konditerinę: tradiciškai prieš kiekvienas Kalėdas ji kepa imbierinius sausainius su liukru (cukraus glajumi). Kalorijų niekada neskaičiuojame, nes ir cepelinais nesimaitiname. Kartais patiekalus gaminu iš savo babytės kantičkos (Algirdo Ožechausko močiutė – Smetonos laikų šeimininkė, turėjusi nedidelę valgyklėlę – aut. past.). Vieną sykį ji mums yra net leptelėjusi tokią frazę, įstrigusią man į atmintį: "Jeigu nebūtų rusas užėjęs, gal ir "Metropolis" būtų mano buvęs…"

– Kažkodėl lietuviams toji senoji lietuviškoji virtuvė asocijuojasi su riebiais tarkuotų bulvių patiekalais – cepelinais, bulviniais blynais, vėdarais. Įdomu būtų sužinoti, ką sako jūsų babytės kantička, išleista 1907 m. Saliamono Banaičio spaustuvėje Kaune.

– Mes dažnai ją pavartome ir kai kada ką nors iš jos gaminame. Jokių kugelių su spirgučiais čia nė kvapo nerasite. Ją pavartęs supranti, kad tarpukario virtuvės patiekalai – tikras menas… Labai gurmaniški ir dabartinių šefų atrandami iš naujo. Sovietiniais laikais juk nieko nebuvo. O prie Smetonos galėjai, kaip mano babytė sakydavo, nueiti pas žydą į krautuvę ir nusipirkti vieną ananasą, porą mandarinų su bananais, dar vynuogių kekę ir padaryti Kalėdoms vazą. Reikia prisipažinti, nelabai tikėjome tais jos pasakojimais. Juk sovietmečiu stovėdavome po kelias valandas eilėse, kad tų žalių, dar neprinokusių bananų nusipirktume. O ji, matote, pas žydą ananasų…

– Kažkaip smalsu pasidarė, kokius dar patiekalus toji jūsų smetoniškoji babytė iš tos savo kantičkos gamindavo?

– Dar iš vaikystės pamenu, kad babytė niekada praktiškai nenaudojo aliejaus. Ar mėsą, ar blynus kepdavo – tiktai ant lydyto sviesto, kuris dabar madingai vadinamas ghi ir kurio dabar mes patys su žmona pasidarome. Užtai kad ir toje babytės kantičkoje nėra nė vieno patiekalo, kuris būtų kepamas ant aliejaus, išskyrus žuvį, gamintą, kaip ten rašoma, alyvoje. Daug ką mes mėgstame daryti patys – ir alyvuogių pasimarinuojame, ir truputį vyno iš Krūvandų kaimo vynuogių išsispaudžiame.

– Leiskite paspėlioti, kad Krūvandų kaime jūs turite sodybą, kur auginate ekologiškas daržoves, vaisius savo mėgstamiems kulinariniams eksperimentams?

– Pataikėte. Krūvandai – mūsų tėvonija, mat 1882 m. rugsėjį mano prodiedukas Ildefonsas Ožechauskas čia pasistatė namą (jo dalis išliko dar iki mūsų dienų) ir sėkmingai ūkininkavo čia iki pat okupacijos. Na, o mes kasmet sugalvojame vis ką nors naujo toje sodyboje padaryti. Pavadiname tai Metų projektu ir vykdome (juokiasi). Ilgą laiką svajojome turėti nuosavą vandens telkinį, taigi užpernai išsikasėme sodyboje du išsvajotus tvenkinius, kuriuos įžuvinome upėtakiais. Kaip buvę sportininkai, mes puikiai žinome sveiko maisto vertę organizmui. Tad kuo įvairiausiai paruošti ekologiški mūsų tvenkinio upėtakiai – puiki vakarienė šeimai.

Pernai aplink sodybos teritoriją pasodinome apie 200 eglaičių. O ateinančių metų Ožechauskų šeimos projektas – suprojektuoti ir įrengti pirtį sodyboje. Andrė pradėjo lankyti KTU Jaunųjų architektų mokyklą, tai gal padės mums tą projektą paruošti, o mes su žmona bandysime jį įgyvendinti.

– Noriu pasmalsauti, ar toje jūsų sodyboje taip pat kabo Ožechauskų giminės herbas, kaip kad ir jūsų namuose? Kas sudarė genealoginį  Ožechauskų medį, atlikto detalią giminaičių paieška archyvuose?

– Užtai turiu būti dėkingas tėvo tėvui – savo diedukui. Jis labai domėjosi heraldika, be to, buvo išsimokslinęs žmogus, tarpukariu Prahoje studijavo statybą. Tai jis padarė pradžią, rado priėjimą prie archyvų. Dieduko aistrą perėmė mano, amžiną atilsį, tėtis, kuris susistemino visą tą ikonografinę medžiagą ir perdavė mums. Sovietiniais laikais tam galimybių nebuvo, o štai Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lietuvos archyvai jau tapo visiem prieinami.

Pagal minėtą dokumentą, mūsų giminė yra lenkų kilmės. Jei tą lenkišką pavardę – Orzechowskij – išverstume į lietuvių kalbą, tai turbūt būtume Riešutauskai (juokiasi). Istoriškai esame iš tų lenkų, kuriuos kunigaikštis Vytautas pasikvietė į Lietuvą drauge su totoriais, karaimais ir kitų tautinių mažumų žmonėmis.

– Girdėjau, kad esate be galo dideli Lietuvos patriotai, kad lietuviškų švenčių laukiate ne mažiau nei savo gimtadienių, Kalėdų ar Velykų...

Puoselėjame gražią tradiciją kiekvieną dieną vakarienę valgyti visi kartu. Tuomet bendraujame, dalijamės įvykiais, sprendžiame problemas. Valgome ilgai, neskubėdami, kad spėtų visi išsisakyti.

– Mes turime aiškią nuostatą minėti Lietuvai brangias datas. Todėl per Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją tikrai į savo kaimą nevažiuojame ir sode nedirbame, bet švenčiame. Einame ten, kur galima pajausti tą lietuviškos dvasios pakylėjimą – dalyvaujame renginiuose, koncertuose, aplankome prezidentūrą – ten kasmet vyksta puikios parodos. Tokiomis progomis net patiekalus gaminame. Ir būtinai – trispalvius. Tarkim, trispalvę kiaušinienę pusryčiams – geltonos, žalios, raudonos spalvų paprikų žieduose arba trispalvę picą pietums. Gal skamba ir banaliai, bet šitų švenčių dienomis trispalvė nuotaika mus lydi visur. Mėgstame ta proga atitinkamai pasipuošti – ir su trispalviais akcentais atlapuose į šventę keliaujame, ir balkone tautinę vėliavą iškeliame, o jį patį trispalviais kaspinais papuošiame ir dar kaimynus apdalijame. Juk šventę kuria pats žmogus. Todėl ir mes su vėliavėlėmis per Laisvės alėją pražygiavę, renginiuose sudalyvavę, o dar užsukę į kokią kavinukę apšilti ir kavos išgerti, – jaučiamės dvasingai pakylėti ir kasmet labai laukiame šitų švenčių.

– Šventės yra gerai, bet po švenčių lyg netyčia atsiradę papildomi kilogramai sportininkų šeimai tikrai ne į sveikatą. Sakykite, kas jūsų namuose yra tas cerberis, kuris griežtai skaičiuoja lengvaatletės Andrės, o ir kitų šeimos narių kasdienio maisto kalorijas?

– Mums visai nereikia jaudintis dėl švenčių ar dėl kalorijų, nes mes stengiamės valgyti ne daug, bet visavertį maistą. Jei jau mėsą, tai, tarkime, – avieną. Labai mėgstame upėtakius iš savo tvenkinio. Šveičiame salotas, morkas. O dar vienas dalykas, kuris labai dera prie mūsų šeimos gyvenimo būdo – dviratis. Tiek Andrė, tiek žmona be jo (o ypač pirmojo karantino metu) neįsivaizdavo savo gyvenimo. Žmona – į darbą, Andrė – į treniruotes Ąžuolyne. Net į statųjį Parodos kalną įsigudrindavo užminti. Kad ir kiek siūliau joms pereiti prie elektrinio dviračio ar paspirtuko – merginos nesutiko. Taigi likau vienintelis už mašinos vairo: mat mano kelionių atstumai per dideli, kad galėčiau su dviračiu juos įveikti.

O dar puoselėjame gražią tradiciją kiekvieną dieną vakarienę valgyti visi kartu. Tuomet bendraujame, dalijamės įvykiais, sprendžiame problemas. Valgome ilgai, neskubėdami, kad spėtų visi išsisakyti. Galbūt šis punktas ir yra vienas kertinių akmenų, ant kurių laikosi mūsų šeimos ryšys. Juk kalbėtis be galo svarbu! Ypač laukiame tų vakarų, kai savaitgaliais iš Vilniaus grįžta mūsų vyresnėlė Meda. Kartais net naujienų vieni kitiems nepasakojame: pasitaupome savaitgaliui, kai Meda sugrįš. Baigę vakaroti tradiciškai išsiskirstome garsiai ištarę savotišką mūsų šeimos moto: miegoti turime eiti švarūs, sotūs ir laimingi, labanakt…

– Kažkaip čia viskas pas jus per daug gražu. Ir šventes visi drauge patriotiškai švenčiate, ir į varžybas paskui dukrą važiuojate, ir pakaitomis sveikiausius patiekalus gaminate… O Ožechauskų šeimos dūmai kur? Gal kamino neturite?!

– Oi, jeigu dar pradėčiau apie šito mūsų buto kaminus pasakoti – paros neužtektų. Visko čia turime – ir smetonišką statybą, ir autentišką parketą, ir duris. O kas įdomiausia – turime butą su istorija. Todėl tik įėjus, hole, kabo mums visai svetimų žmonių – Elenos ir Vlado Pauliukonių – portretai. Tai jie, pagal žinomo Kauno tarpukario architekto Leono Rito projektą, pastatė šitą namą ir jame gyveno, kol paskui (kaip ir daugelis Lietuvos inteligentijos) buvo ištremti į Sibirą, iš kurio taip ir negrįžo. Jų nuotrauką pasikabinome tarsi padėką už mums suteiktą leidimą gyventi čia, už gerą, jaukią buto aurą. O dūmų?.. Na, kaip ten lietuvių liaudies patarlė sako – nėra šeimos be jų? Kas nors ne ten peilį padėjo, pjaustymo lentelės nenuvalė – jau ir rūksta dūmai. Turbūt ateityje dar vieną kaminą reikės statyti virtuvėje, nes joje pas mus daugiausia kibirkščių ir dūmų kyla.

Aušra džiaugiasi, kad jiedu su Leonu drėbti iš to paties meniško molio, todėl puikiai supranta vienas kitą. O jei ko ir nesupranta – mielai dalijasi įtakos sferomis ir pasitiki vienas kito sprendimais.

Abu be galo dėkingi Aušros mamai Violetai, padėjusiai užauginti tris Berezinų atžalas – Saulę, Vyturį ir Luką. Namuose, be darželių. Tad šiuo metu aktualiu vaikų naminukų klausimu jie turi griežtą nuomonę. "Kokybiškas vaikų auklėjimas, jų lavinimas pirmiausia priklauso nuo tėvų", – šypsosi muzikos pedagogė A.Berezinienė, savo vaikus iki mokyklos vežiojusi į visus įmanomus būrelius bei savaitgalines mokyklėles.

– Kas jūsų šeimoje yra toji išmintingoji pelėda, kuri per daug nesikiša į aplink verdantį gyvenimą, bet paklausta mielai dalijasi išmintimi?

– Tai mano mama Violeta. Nuo to laiko, kai su Leonu sukūrėme šeimą, gyvename visi drauge. Faktas, kad trims kartoms gyventi po vienu stogu nėra labai lengva, bet yra ir privalumų. Aš dažnai save pagaunu galvojant, kad už viską žmogus pirmiausia turi būti dėkingas savo tėvams. Iš jų kurdami naują šeimą atsinešame tam tikrą gyvenimo modelį, supratimą. Ir dar, manau, svarbu, kad mūsų vaikai mato gyvą gražaus tėvų bendravimo su savo tėvais pavyzdį. Tokiu būdu jie ugdosi pagarbą vyresniems. Kadangi iš visų senelių ir močiučių turime likusią tik vienintelę mano mamą, tai be galo ją saugome, gerbiame ir mylime.

– Turbūt nesuklysiu, kad tą pagarbą vyresnėms kartoms atsinešėte iš savo vaikystės namų?

– Kai aš augau, su mumis kartu gyveno mano tėvelio mama. O atostogauti visuomet važiuodavo ir mano mamytės tėveliai. Visi kuo puikiausiai sutardavome! Tad keliaudami mes irgi pasikviečiame močiutę Violetą. Labai mėgstame aplankyti šeimai brangias vietas, mano tėvelio gimtinę, senelių kapelius Žemaitijoje. Mano vyras Leonas, anksti netekęs savo artimųjų, irgi labai natūraliai priėmė mūsų šeimos modelį. Dabar su didele pagarba domisi ir rūpinasi mano tėvelio kūrybiniu palikimu, Lietuvoje išlikusių mozaikų išsaugojimu.

Pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi visas mūsų gyvenimas, vis dėlto yra menai. Todėl abu su žmona puikiai suprantame jų veikimo mechanizmą ir vienas kito darbo specifiką.

– Minėjote, kad visi trys jūsų vaikai iki mokyklos buvo ugdomi namuose. Ką manote apie mūsų Vyriausybės norą ateityje padaryti ikimokyklinį ugdymą privalomą jau nuo penkerių metų?

– Mūsų visi trys vaikai buvo naminukai. Užaugo socialūs, gabūs, atsakingi. Nebijau šiuo klausimu būti nepopuliari, nes matau didžiulį skirtumą tarp to, kaip mąsto dabartinių penkiasdešimtmečių ir, tarkim, jaunųjų tėvų karta. Pastarajai kažkodėl patogu atiduoti vaiką į ugdymo įstaigą, kad daugiau laisvo laiko turėtų savo darbams, karjerai.

Mano galva (šneku iš savo pačios laimingos vaikystės), ikimokyklinukui niekas neatstos namų aplinkos – nei vaikų darželiai, nei privačios, namus primenančios įstaigos. Abu su broliu Algirdu užaugome be darželio. Lyg ir nesame asocialūs (juokiasi), ta prasme, kad tikrai neturėjome jokių socializacijos problemų. Todėl tikiu, kad viskas priklauso nuo tėvų indėlio – kaip jie su tuo savo vaikeliu namuose užsiima, bendrauja, kokias vertybes diegia.

Mūsų pirmagimė Saulė taip pat nėjo į darželį, bet užtai kiek visokių būrelių, privačių mokyklėlių lankė nuo pat trejų metų – ir muzikos, ir dailės, ir keramikos, ir šokių. Man atrodo, kad ir valgyti, ir miegoti pietų miego, ir daryti kitokius dalykus (kurie, beje, vaikui yra labai intymūs) jam reikia namuose. Tikrai nemanau, kad jei vaikas nepradės lankyti mokyklos nuo penkerių, iššvaistys savo intelektinį potencialą, atsiliks nuo kitų. Kai mūsų naminukė Saulė nuėjo į pirmą klasę, išsyk gavo kvietimą į antrąją! Dar nesulaukusi septynerių ji jau buvo tarptautinių pianistų konkursų laureatė. Todėl negalima visų atvejų tempti ant vieno kurpalio, nes daug kas priklauso ir nuo tėvų požiūrio bei jų indėlio į ankstyvo amžiaus vaiko ugdymą. Kaip mano vyras mėgsta sakyti: "Palikime vaikams vaikystę!"

– Gal pristatytumėte savo laimingos šeimos naminukus?

– Vyresnėlė Saulė (24 metų) puikiai baigė J.Naujalio muzikos gimnaziją, įstojo mokytis į LMTA, šiuo metu akademinėse atostogose. Kaip pati sako, ieško savęs, išbando įvairias grožio srities veiklas. Ji labai pasaulietiškas žmogus, be bendravimo turbūt užtrokštų.

Toks pat pasaulio pilietis yra mūsų vienuoliktokas Vyturys. Jis visas mene. Ir piešia, ir groja gitara, ir kuria muziką. Dažnai mums pasidžiaugia tokiais žodžiais: "Koks aš laimingas, kad lankiau muzikos mokyklą." Jo atvejis išties labai įdomus: kai raginome jį stoti į muzikos mokyklą, atsisakė, bet atėjus laikui, iš jo lūpų išgirdome štai tokią mintį: "Kultūringam žmogui reikia išmokti groti." Tuomet ir pradėjo mokytis muzikos. Ko gero, iš mūsų su Leonu pusės tai buvo protingiausas dalykas – leisti jam išlaukti, kol pats panorės groti. Be to, Vyturys vienodai gerai jaučiasi tiek muzikoje, tiek dailėje. Dėl to man ypač džiugu, nes sūnus mokosi Kauno dailės gimnazijoje, ten, kur ilgą laiką dirbo jo senelis (mano tėtis), garsus Lietuvos dailininkas, mozaikos meistras Boleslovas Klova.

Trečiasis mūsų vaikas – aštuntokas Lukas mokosi KTU Vaižganto progimnazijoje. Jis iš visų didžiausias naminukas (juokiasi). Ir tikras tėčio vaikas. Ketverius metus mokėsi Dailės gimnazijoje, bet toliau sieti gyvenimo su daile nepanoro. Lukas mieliau bando kurti muziką, neatsisako padėti tėčiui įvairiuose projektuose.

– Su tokiu užsidegimu pasakojate apie savo vaikus, kad negaliu nepaklausti, ar leidžiate jiems klysti, nusivilti, patirti kitų blogų emocijų? Anot psichologų, toks perdėtas rūpestis nepriveda prie gero.

– Kalbant apie pirmagimę Saulę, tikrai norėjau visur paskui ją sekioti su pagalvėle, kad tik jai neskaudėtų (juokiasi). Abiem sūnums suteikiau kur kas daugiau laisvės. Bet jei atvirai, iki šiol labai išgyvenu dėl visų, nes jaučiu be galo didelę atsakomybę. Galbūt šiek tiek perdėtą. Betgi nemoku kitaip: tokį požiūrį, elgesio modelį atsinešiau iš savo šeimos. Pati buvau taip auginta. Be galo lepinama, bet visąlaik jaučiau ir tėvų pasitikėjimą manimi. Todėl ir aš lygiai taip pat savo vaikais pasitikiu. Manau, kad būtent pasitikėjimas ugdo vaikų atsakomybę už savo poelgius.

Turtai: studentė Saulė ir vienuoliktokas Vyturys džiugina tėvus savo kūrybiniais talentais. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek suprantu, nesate viena iš tų tradicinių šeimų, kuri darbo dienomis dirba, o savaitgaliais ilsisi. Tiek jūs, tiek Leonas paskendę menuose, o čia jau nėra griežto darbo ir poilsio tvarkaraščio... Gal pirmas tegul šneka Leonas.

– Kaip pati minėjote, atstovauju menininkų kartai. Gali būti, kad meilę menui paveldėjau iš prosenelių. Esu profesionalus garso režisierius. Profesinėje veikloje maudausi daugiau nei 40 metų. Šį mėnesį teoriškai išeinu į pensiją, bet turbūt esu vienintelis Lietuvoje, dar dirbantis tokio amžiaus garso inžinierius (dauguma mano bendraamžių jau išėję anapilin arba mėgaujasi užtarnautu poilsiu).

Galiu didžiuodamasis paatvirauti, kad mūsų garsistų karta pirmoji Lietuvoje valdė gyvą garsą minimaliomis priemonėmis ir skurdžiomis žiniomis. Dar dirbdamas Lietuvos valstybinėje filharmonijoje su "Nerijos" kolektyvu, pirmasis įnešiau stereogarsą į gyvą koncertą. Apie 1985-uosius su maestro Giedriumi Kuprevičiumi padarėme pirmąją Sovietų Sąjungoje TV gyvo garso transliaciją Leningrade. Kūriau įvairias garso instaliacijas, klubų įrengimą. Toji didžiulė koncertinė patirtis ir šiandien yra mano kasdienė duona.

Beveik penkiolika metų KTU humanitarinių mokslų fakultete ja dalijuosi su muzikos technologijų kryptį pasirinkusiais studentais. Kitaip sakant, didžioji dalis dabartinių Lietuvos garso režisierių yra iš mūsų kalvės (juokiasi).

– Jūsų namuose gyvena trys moterys ir trys vyrai. Tobula pusiausvyra. Be to, ir skaičius trys lietuvių tautosakoje toks magiškai laimingas. Ar iš tiesų jaučiate tą harmoniją, tą santykių pusiausvyrą šeimoje?

– Iš tiesų šeimoje esame pasidaliję įtakos sferomis ir pagrindiniai sprendimai yra priimami būtent tos sferos valdytojo. Dialogas visuomet būtinas, nes kitaip nebūtų ir šeimos. Be to, nevalia pamiršti ir pamatinių mūsų šeimos vertybių pagarbos kitam žmogui ir geranoriško įsiklausymo į jo nuomonę.

– Ar galima daryti prielaidą, kad darbų bei įtakos sferų pasidalinimas ir yra pagrindinė laimingos Berezinų šeimos taisyklė?

– Viena jų (šypsosi Leonas). Bet pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi visas mūsų gyvenimas, vis dėlto yra menai. Todėl abu su žmona puikiai suprantame jų veikimo mechanizmą ir vienas kito darbo specifiką. Niekam nekyla klausimų, kodėl fortepijonu grojama iki vidurio nakties ar po užsitęsusio koncerto grįžtama tik paryčiais, taip pat – dirbama net šeštadieniais ir sekmadieniais. Mums su Aušra savaitės dienos nieko nereiškia. Na, nebent sekmadieniai, kai einame į bažnyčią.

– Paprastas žmogus per savaitę turi penkias darbo dienas ir dvi poilsio, kurių laukia žinodamas, kad galės kažką malonaus nuveikti, pabūti su šeima. O jūsų savaitėje aiškių darbo ir poilsio ribų nėra – ar tai nevargina?

– Pas mus vienas darbas keičia kitą. Jei vienomis savaitės dienomis dirba galva, tai kitomis savaitės dienomis… uodega (juokiasi). O jei rimtai, tai mūsų su Aušra gyvenime to griežto brūkšnio tarp darbo ir poilsio nėra. Net jei žiūrime su žmona TV koncertą, irgi smegenys dirba: tuoj puolame diskutuoti kiekvienas iš savo profesinės pusės. Esame iš tos senosios žmonių kartos, kuri ir gulasi, ir keliasi su ta pačia mintimi, kaip, tarkim, išspręsti vieną ar kitą profesinį galvosūkį. Net miegant galvos generuoja idėjas.

– Matau, kad glaudžiai vienas su kitu esate susiję...

– Kaip Leonas ir sakė – pasidaliję veiklomis. Kai kuriose srityse bosas – aš, kai kuriose – vyras. O jei nei vienas, nei antras nebežinome, kaip čia bosiškai pasielgus, tuomet susėdame ir tariamės. Turiu pastebėti, kad mano vyras labai talentingas ir gabus daugelyje sričių. Manau, kad jo mėgstamas posakis – "nebandžiau, bet turbūt moku, tuojau pabandysiu" puikiai atspindi jo charakterį. Jam viskas taip puikiai išeina. Todėl visiškai nekišu rankų prie jokių techninių šeimos ūkio sričių, o jis palieka ramybėje šeimos santykių meną, psichologiją, maisto gaminimą, žodžiu, visą šeimos gerovę.

– Kaip ir kiekviena moteris, turite daugybę pareigų – tiek šeimai, tiek ir savo mokiniams. Esate mokytoja, muzikantė, pianistė, mama... O kuris vaidmio vis dėlto svarbiausias?

– Pagaunu save, kad vis tiek mintimis, atsakomybe, darbais, visų pirma esu šeimoje. Su savo vyru, mama ir vaikais. Stengiuosi padalyti tą dėmesį visiems po lygiai. Kita vertus, lygiagrečiai šeimai eina ir mano mintys apie darbą, kurį be galo mėgstu. Net naktimis prabudusi jaučiu, kaip mano pirštai groja... Pasirodo, net naktimis būnu muzikoje.

Dažnai save pagaunu galvojant, kad už viską žmogus pirmiausia turi būti dėkingas savo tėvams. Iš jų kurdami naują šeimą atsinešame tam tikrą gyvenimo modelį, supratimą.

– Pasak Leono, tas darbo ir poilsio miksas jo nevargina. O jei paklausčiau jūsų – kaip moteris moters – negi išties?

– Jei atvirai, jaučiu, kad per mažai to poilsio. Juk gyvenime jo reikia ne tik fizinio, bet ir emocinio. O jei visą parą smegenys įtemptai galvoja... Juk to laiko, kaip pasielgti vienu ar kitu šeimai rūpimu klausimu, atrandu tik guldamasi miegoti. Tuomet ateina didysis svarstymo metas, kuris nusitempia giliai į naktį.

– Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje bei Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje vaikus mokote groti fortepijonu ir nostalgiškai kalbate, kad laikai jau kiti…

– Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje ugdome profesionalus, ir tai man teikia ypatingą džiaugsmą. Tai nuostabi mokykla su giliomis muzikinėmis tradicijomis, kurioje dirba puikūs šios srities profesionalai. Pati baigiau šią mokyklą, man ji tarsi namai.

Kauno 1-oji muzikos mokykla yra viena didžiausių ir seniausių muzikos mokyklų Lietuvoje. Joje mokosi net 1 200 mokinių. Pastaruoju metu Kauno 1-oji muzikos mokykla labai atsinaujinusi, atvira įvairioms inovacijoms, nuolat ieškanti šiuolaikiškų muzikinio ugdymo principų.

Suprantama, laikai keičiasi. Anksčiau į tą patį muzikos mokymą šeimos ir tėvai žiūrėjo kitaip. Kai aš stojau į muzikos gimnaziją, muziko profesija buvo laikoma prestižine. Buvo garbinga tapti muzikos profesionalu. Dabartinės kartos vaikų, jų tėvų tikslas – šiek tiek išmokti muzikos, susipažinti su muzikos pasauliu. Žodžiu, prie muzikos prisiliesti tik tiek, kiek jiems yra malonu.

Aš irgi sutinku, kad muzika turi teikti malonumą, bet kyla klausimas, ar greito malonumo ieškojimas nežaloja jauno žmogaus asmenybės. Visa ta greito mokymosi, greito rezultato era, priklausanti nuo vieno kompiuterio mygtuko paspaudimo, man nekelia žavesio. Savo mokiniams nuolat kartoju, kad mokantis groti nėra žodžio "greitai". Tai ilgas procesas, reikalaujantis nuolatinio darbo.

Bet svarbiausia, kad šio darbo rezultatai suteikia ypatingą džiaugsmą ir pasitenkinimą. Juk taip nuostabu gebėti savo mintis ir jausmus išreikšti per muziką. Man rodos (galgi aš klystu?), kad anksčiau tėvai savo vaikams akcentuodavo ne malonumą, bet pareigą, t.y. ką pradėjai – turi pabaigti. Dabartinė visuomenė kur kas drąsesnė – puiku! Bet toji jos drąsa ar laisvė man kelia nerimą. Norime labai greitai atrasti save, o tai, kaip žinoma, ilgas procesas.

Kartos: drauge gyvenanti Aušros mama V.Klovienė šeimoje – gerbiama ir mylima. Kitaip ir būti negali, nes pagarba vyresniesiems atsinešta iš vaikystės namų. Asmeninio archyvo nuotr.

Apie Berezinų šeimos tradicijas

Mes su Leonu kasdien stengiamės kurti mažas, teikiančias džiaugsmą šeimos tradicijas. Pavyzdžiui, turime tradiciją susėsti vakarais prie stalo ir visi drauge išgerti arbatos. Pamatome vieni kitus, pakalbame. Mudu su Leonu dar labai mėgstame trumpam prisėsti prie televizoriaus ir pasižiūrėti "Mezzo" programą ar kokį detektyvą. Mielai drauge su vaikais keliaujame ne tik po Lietuvą. Dažnai sekmadieniais, po šv. Mišių, aplankome dailės parodą ar teatro premjerą. O dar tvirtos šeimos neįsivaizduojame be tikėjimo.

Dievas šeimoje yra be galo svarbus. Ar turi Jį savo širdyse ir mūsų vaikai? Tikiuosi, kad taip. Kaip sako psichologai, jei nori kad tavo vaikai kažką darytų ar nedarytų, turi motyvuoti juos savo pavyzdžiu. Todėl ir mes vaikus auklėjame savo elgesiu. Aišku, ne viską jie priima (kaip galbūt mums su Leonu norėtųsi), bet tikrai matome, kad tikėjimas jų širdyse gyvas. Šeimai tai be galo svarbu. Kaip ir pasitikti Kalėdų šventę krikščioniškai, laikantis advento rimties ir kitų katalikui derančių sąžinės nuostatų. O tų kalėdinių tradicijų mes irgi turime: prie šventinio stalo susirenka patys brangiausi mūsų artimieji, prsijungia Leono dukra Donata, sūnus Laurynas, kurie jau suaugę, turi savo gyvenimus. Atvyksta Vilniuje gyvenantis mano mylimas brolis Algirdas su žmona Daiva. Klausomės kalėdinės muzikos, dalijamės kalėdaičiu, vaišinamės, keičiamės dovanėlėmis. Klausome, ar Kūčių naktį neprakalbės mūsų dvi augintinės, šunytės Meška ir Piksė, grožimės danguje spindinčia Vakare žvaigžde. Tad tikimės, kad šiemet mūsų šeimos Kalėdos bus tokios pat jaukios kaip ir kasmet.

Panašiai šypsosi ir jos ketvirtokė dukrelė Marija, mamos studijoje netikėtai atradusi naują įkvėpimą, – kurti lėles iš vielos ir kepamo Fimo modelino. O paskui įkvėpti joms gyvybę, apdovanoti charakteringais veido bruožais, aprengti pačios siūtais drabužėliais, sugalvoti vardus ir istorijas.

– Tai gal ir pradėkime nuo jūsų abiejų pasakos. Lygiai prieš trejus metus įgyvendinote savo seną svajonę ir įkūrėte meninės saviraiškos studiją "Spalvų pasakos". Viena tokia senbuvė ir šios studijos aistruolė yra jūsų dukrelė Marija?

– O taip... Marija mėgsta išbandyti viską. Be to, tai turiningas laikas, kurį dukra ir mama leidžia kartu. Jis mums be galo brangus: juk grįžus namo prasideda visai kiti reikalai. O studijoje ne tik bendraujame, bet ir kaskart kažką naujo kuriame, tobulėjame.

Būna, kad suaugę žmonės pradeda šokti, dainuoti arba sportuoti. Taip pas mus ateina tie, kurie pajaučia poreikį kurti, nori užsiimti prasminga laisvalaikio veikla.

– Jūsų studijoje apsilankiusios moterys šneka, kad tapyti gali kiekvienas. Negi taip gali būti iš tiesų?

– Žinoma. Ateikit pas mus – pati įsitikinsite.

– Dar teko girdėti, kad jūs tapybos užsiėmimuose netaikote akademinių metodų?

– Teisybė. Tai tikrai nėra akademinės piešimo ar tapybos pamokos. Mūsų popietės – tai pramoga. Smagi laisvalaikio leidimo forma. Juk būna, kad suaugę žmonės pradeda šokti, dainuoti arba sportuoti. Taip pas mus ateina tie, kurie pajaučia poreikį kurti, nori užsiimti prasminga laisvalaikio veikla. Tokių tapybos popiečių metu šeimos, draugai, pavieniai žmonės kaip pavyzdį gauna kokio nors garsaus dailininko paveikslą ir atkartoja jį savaip. Juokiuosi, kad šioje veikloje aš, jų kuratorė, turiu mažiausiai laisvių. Juk privalau žingsnelis po žingsnelio išardyti ir sudėti į krūvą pasirinktą kūrinį taip, kad žmogui būtų aišku, kaip pasiekti panašų rezultatą. Iš pradžių visiems atrodo, kad tapyba akriliniais dažais ant drobės yra labai sudėtingas užsiėmimas, tačiau tapydami drauge su profesionalia tapytoja ir įgydami vis naujų žinių apie daiktų proporcijas, perspektyvą, spalvų maišymą, matydami jau baigtą paveikslo vaizdą daugelis nustemba – pavyko! Pastebėjau, kad tie, kurie pas mus ateina pirmą kartą, tiksliai seka jiems duotu pavyzdžiu, o senbuviai jaučiasi kur kas laisviau, linkę improvizuoti.

– Iki pietų mokytojaujate, o vakarais ir savaitgaliais sekate spalvų pasakas visiems, kas nori jas išgirsti?

– Jei sekčiau tik viena – niekaip nespėčiau. Turiu dviejų draugių ir kolegių pastiprinimą. Man padeda dailininkė Rasa ir keramikė Loreta, kartais prisijungia ir dailės terapeutė Rima. Jos laukas – fraktalai. Studijoje vyksta tapybos, keramikos, tapybos ant šilko, akrilo liejimo, ebru (tapyba ant vandens) popietės, kūrybiški gimtadieniai, terapinės mandalų kūrimo pamokos, kviestiniai renginiai. Neseniai pas mus svečiavosi dailininkė Sigutė Ach – buvo nuostabus akvarelės liejimo vakaras.

– Minėjote, kad dauguma moterų ateina pas jus ne pirmą kartą. O kur jos deda tą daugybę paveikslų – gal dovanoja artimiems draugams įvairių švenčių proga?

– Kai kurios moterys turi savo darbų sienas. O kitos sako, kad ateina toks laikas, kai norisi draugams, artimiesiems dovanoti prasmingas dovanas – per gimtadienius ar Kalėdas. Kai išaugi iš jaunystės amžiaus, imi suvokti, kad nieko nėra geriau už savo rankomis sukurtą dovaną, už žmogui dovanotą savo širdies šilumą, kurią jis jaučia paveiksle. Kineziterapinis prisilietimas prie molio, rankų sukišimas į minkštą molio masę turi terapinį poveikį. Moterys sako, kad lipdymas jas atpalaiduoja.

– Ne kartą jūsų kalboje nuskambėjo žodis "terapija". Žodynas jį aiškina kaip gydymą nechirurginiais metodais. Sakykite, kodėl šiuolaikiniam žmogui reikia tiek daug visokios terapijos – dailės, muzikos, miško, gyvūnų ir pan.

– Galbūt mes tikrai per dažnai vartojame šį žodį. Tai, ką mes darome, yra žmogaus saviraiška. O jei imi ir atrandi, kas tau tinka, patinka, tuomet tai tave ramina ir netgi gydo. Kodėl šių dienų žmogui reikia erdvės saviraiškai? Čia aš nieko naujo nepasakysiu. Visi esame tiek įkritę į savo bėgimą, tiek pasaulis aplink mus greitėja, kad žmogui reikia kažkada sustoti ir atsipūsti. Paprastai mūsų tapybos popietės trunka nuo 10 iki 16 val. Tai nemažai laiko, per kurį mes ir šnekamės, ir artimiau susipažįstame, ir sutariame važiuoti viena pas kitą į svečius. Moterys užmiršta konfliktus šeimoje, darbinius nesusipratimus, jos mokosi būti čia ir dabar. O tai, sutikite, šių dienų būtinybė ir sveikata.

Drauge: teminės šeimos šventės skirtos kūrybai, į kurią įsijungia ir seneliai.

– Dabar pasigausiu jūsų žodžius apie kasdienybės bėgimą ir pareplikuosiu, kad gydydama kitas moteris, kurios ateina į jūsų dailės studiją pailsėti, jūs kartu atimate laiką iš savo šeimos, kurią sudaro ne tik dukrelė Marija…

Pamenu, dar besilaukdama Mato nusprendžiau, kad nuo namų šeimininkės vaidmens smegenys ima kerpėti, tad padaviau dokumentus į dar vienas magistrantūros studijas.

– Tikrai pagavote... Tokia jau šiuolaikinių moterų realybė – pusiausvyra tarp darbo ir šeimos. Bet tikrai nėra taip, kad visus savo savaitgalius praleidžiu studijoje. Jei turiu dirbti, dažnai man kompaniją palaiko dukra Marija (aišku, jei popietės tema atitinka jos skonį ir poreikius). O vyrai? Na… Vyrai į mano menus neįkrenta. Sūnus Matas kartais laisvalaikiu mėgsta grafiškai papiešti sau, jo visi sąsiuviniai apipiešti. Drauge organizuojame temines šeimos šventes, kai į svečius pasikviečiame senelius, ir kažką bendrai kuriame. Tarkim, per praėjusias Kalėdas surengėme keramikos vakarą. Jau trečiasis Marijos gimtadienis iš eilės taip pat buvo kūrybiškas ir vyko studijoje. Jei manęs paklaustumėte, kur aš geriausiai atsipalaiduoju, atsakyčiau, kad studijoje.

– Minėjote, kad gražiausias metų šventes tradiciškai švenčiate drauge su vaikais ir seneliais. Jau galiu įsivaizduoti didžiulį balta staltiese užtiestą stalą, prie kurio smagiai sau šnekučiuojasi visas pulkas artimųjų – tikra šeimos idilė...

– Ne tik šnekučiuojasi. Paprastai mes visi drauge, kad nebūtų tik valgoma ir kalbama, užsiimame kokia nors iš anksto numatyta veikla. Užpernai, tarkim, surengėme Kalėdų žaisliukų gaminimo vakarą namuose. Darėme šeimynines nuotraukas, kėlėme jas ant tokio specialaus ryžių popieriaus, naudojome dekupažo techniką ir gražiausiomis šeimos akimirkomis dekoravome Kalėdų žaisliukus. Netgi mūsų šeimos vyrams, kiek supratau, buvo labai smagu. O prieš Velykas tradiciškai dekoruojame kiaušinius su vašku. Iš vakaro sėdame visa šeima prie stalo (kartais prisijungia kauniečiai seneliai) ir marginame kiaušinius senuoju būdu. Neįkainojamai brangus laikas drauge.

– Vyrus trumpam palikime ramybėje ir pasikalbėkime apie Stravinskų šeimos moteriškąją pusę. Turbūt su dukrele Marija esate be galo artimos – juk abi tiesiog maudotės menuose…

– Na, taip. Marija jau ketvirtus metus lanko Kauno Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklą, chorinio dainavimo specialybę. Groja fortepijonu ir seniai svajoja, kad jei para turėtų daugiau valandų, galėtų lankyti dar ir Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą. Marija labai visapusiškas vaikas. Jai sekasi viskas: ir matematika, ir menai, ir kalbos. Jau nuo trečios klasės iki pat karantino ji dalyvavo tarpdisciplininėje itin gabių vaikų programoje, į kurią pagal intelekto testo rezultatus buvo atrinkti gabiausi Kauno mokiniai. Užsiėmimai vykdavo kiekvieną savaitę vis kitame Kauno universitete. Gaila, kad dėl pandemijos toji įdomi veikla nutrūko. Marijai paskaitos be galo patiko. Tačiau netrukus ji pasinėrė į kitą įdomų užsiėmimą – lėlių iš modelino gamybą.

Genas: J. Stravinskienė džiaugiasi, kad didėja bendrų su dukra Marija kūrybinių veiklų ratas.

– Ar meniškąją moterų liniją papildo ir Marijos močiutė – jūsų mama? Kas ji pagal profesiją?

– Iš dalies, taip. Ji lituanistė. Turi nuostabų stiliaus pojūtį. Būtent ji vaikystėje mane ir pastūmėjo į menus – baigiau tuometį Kauno Stepo Žuko technikumą, drabužių modeliavimo specialybę. Kitas mano žingsnelis buvo Dailės akademija ir taikomosios tekstilės studijos. Na, o vėliau – antrinė magistrantūra Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Studijavau ugdymo organizavimą. Pamenu, dar besilaukdama Mato nusprendžiau, kad nuo namų šeimininkės vaidmens smegenys ima kerpėti, tad padaviau dokumentus į dar vienas magistrantūros studijas.

– Nereikia stebėtis, kad ir Marija kuo puikiausiai modeliuoja erdvines lėles, siuva joms drabužius. Juk jos mama turi drabužių modeliuotojos diplomą.

– Su tuo modeliavimu buvo taip… Sykį, viešėdama pas močiutę, Marija pamatė labai labai senus mano eskizus. Jai tai padarė didelį įspūdį: dukra pabandė padaryti tą patį ir užsikabino.

– Aišku, meniška mama turbūt norėtų pakreipti savo vaikus į meniškąją pusę, tėtis – galbūt į techniškąją. Ar kišate trigrašį į savo vyresnėlių gyvenimą, juolab kad tie paaugliški norai taip greitai keičiasi…

– Negaliu nesikišti. Manau, kad visų tėvų pareiga yra patarti savo vaikui: juk kas, jei ne mes, geriausiai matome, kur vaikas linksta. Tik savo nuomonės niekada neperšu per prievartą. Visada mačiau, kad Matas mėgsta smulkiai, grafiškai piešti; kažką konstruoti būtent iš smulkių formų. Pastebėjau, kaip jis puikiai jaučia daikto erdvinį tūrį. Todėl patariau pabandyti studijuoti odontologiją.

Širdį glosto tai, kad su Marija kuo toliau, tuo labiau daromės neišskiriamos draugės, didėja mūsų bendrų veiklų ratas ir atsiranda vis naujos, mus abi dominančios temos.

– Puiku, kai šeimoje vyrauja harmonija, nėra tėvų spaudimo vaikams sekti jų pėdomis arba pildyti jų neįgyvendintas svajones… Gal turite auksinę Stravinskų šeimos taisyklę, kuri padeda gyventi darnoje ir santarvėje?

– Mes neturime jokios auksinės taisyklės, bet gerbiame vienas kitą ir vertiname tai, ką kiekvienas darome. Juk mūsų visų šeimos narių veiklos tokios skirtingos… Mano vyras Mindaugas yra gydytojas ortopedas, aš kasdien dirbu su jaunais žmonėmis gimnazijoje – taigi abiejų darbai yra be galo psichologiškai įtempti. Auginame du beveik suaugusius sūnus. Kas gelbsti, kad pervargęs nepratrūktum, neimtum kritikuoti vienas kito? Tik pagarba vienas kitam.

– Betgi nėra šeimos be dūmų, todėl kitas klausimas būtų labai asmeniškas – kur, kokiuose Stravinskų kaminuose tie dūmai kaupiasi?

– Nežinau, ar reikėtų tai minėti (juokiasi). Šiuo metu, ko gero, paauglystės kaminuose… Bet juk natūralu: kai šeimoje yra daug žmonių, tai daugiau atsiranda ir nuomonių. Be to, mes visi esame skirtingos asmenybės – vieni intravertai, kiti ekstravertai. Todėl kartais kaip įsiplieskia kibirkštys – tik spėk gesinti gaisrus. Kam tenka ugniagesio vaidmuo? Na, aišku, man. Nors, kita vertus, nenoriu aš čia to šeimos taikdario vaidmens vien sau prisiimti, nes didelių diplomatinių sugebėjimų turi ir Matas. Ypač jam gerai sekasi sutramdyti tą tikrą ugninį avinuką – Mariją (juokiasi). Žodžiu, nėra vieno žmogaus, kuris viską užglaistytų. Visi sukamės, kaip išmanome. Visi stengiamės gyventi darnioje komandoje.

– Stravinskų šeimą sudaro penki asmenys ir vienas šuo. Negaliu nepaminėti cvergšnaucerės Lunos, kurią Marija vadina savo sesute. Tai kur visa šita graži kompanija mėgsta leisti savo šeimos laisvalaikį?

– Anksčiau, kol dar sūnūs buvo mažesni, mes tikrai turėjome daug bendrų veiklų. Pastarieji dveji metai šia prasme gana sudėtingi. Išryškėjo jau beveik suaugusių sūnų individualūs poreikiai. O mes trise – tėtis, Marija ir aš – dažnai mėgstame vakarais pažaisti stalo žaidimus. Vasarą – kartu keliauti. Aišku, šįmet, kaip ir visiems, teko apsiriboti Lietuva, bet gera pažinti savo kraštą. Na, o pati smagiausia kasdienė vakarinė veikla – eiti pasivaikščioti su cvergšnaucere Luna. Kartais atrodo, lyg ji būtų mūsų vaikas. Luna atsirado Marijai panorėjus, nes lygiai dešimt su puse metų mes auginome lygiai tokios pačios veislės kalytę Bitę. Kai šios netekome, visi nusprendėme gydytis tuo pačiu – įsigyti naują šunelį. Ir ko Bitė nepadarė per tuos dešimt metų, tą Luna įgyvendino per pirmus tris mėnesius. Tarkim, mylimiausiam Marijos triušiui išlupo akį, bet vis tiek neprarado šeimos numylėtinės pozicijų.

Bičiulystė: cvergšnaucerė Luna atsirado panorėjus Marijai, savo augintinę mergaitė vadina sesute.

– Štai kalbamės, o aš juntu vos girdimą liūdesį balse, kad jūsų vaikai užaugo, kad galbūt sūnūs tuoj pasuks savais keliais. Jaunesnysis Adomas – Kauno KTU gimnazijos vienuoliktokas, vyresnėlis Matas – odontologijos pirmakursis. Ar įsivaizdavote, kad vaikai užaugs taip greitai?

– Bandau sau įteigti, kad viskam ateina savas laikas. Ir nieko nepadarysi – turi su tuo susitaikyti. Galbūt su berniukais taip jau yra. Kol buvo maži, ypač reikėjo mamos (galiu džiaugtis, kad ir šiandien mus sieja stiprus vidinis ryšys). Kai paaugo, beveik tapo vyrais – išplatėjo jų interesų ratas su tėčiu, bet vėlgi... mūsų visų bendravimas priklauso nuo tolerancijos ir pagarbos vienas kitam. Tai menas ir didelis kasdienis darbas. Širdį glosto tai, kad su Marija kuo toliau, tuo labiau daromės neišskiriamos draugės, didėja mūsų bendrų veiklų ratas ir atsiranda vis naujos, mus abi dominančios temos.

Marijos rankose iš modelino gimsta deivės

Viskas prasidėjo nuo lėlyčių-sagių gaminimo. Marija išmoko susimodeliuoti mažą lėlytę, sukurti jos įvaizdį – veidą, kostiumą, šukuoseną. Iš vielutės sukamas lėlės karkasas, minkšta statybine juosta apsukamas ir formuojamas kūnelis, o veidas daromas iš kepamo modelino. Tos miniatiūrinės lėlytės ir įkvėpė kurti dideles lėles. Marija nuo 8–10 cm lėlyčių perėjo prie 30–35 cm lėlių. Ir kuria ne šiaip sau lėles, bet deives: Medeinę – miškų deivę, Austėją – bičių deivę, Gabiją – ugnies deivę. Dabar ruošiasi kurti Nakties deivę, planuose – Moksliukė, Roko mergaitė ir kt. Kol kas tos lėlės eksponuojamos Marijos kambaryje. Gimsta jos gana greitai. Pagrindinis lėlių gaminimo įrankis – karštų klijų pistoletas. Vieną vakarą Marija konstruoja karkasą, kepa orkaitėje ir lipdo galvą, o po kelių dienų jau gimsta visa kita – lėlės įvaizdis, drabužiai, šukuosena. Kartais konstrukcinių patarimų nešykšti ir tėtis su broliu Matu.