Pašnekovė tikina, kad didelę įtaką jos asmenybei padarė gimtoji karaimų bendruomenė. Nuo vaikystės S.Špakovska aktyviai dalyvavo jos veikloje, stengdamasi išsaugoti nykstančias šios tautos tradicijas.

– Severina, kokios jums buvo praėjusių metų pabaigos šventės? Turbūt dėl ribojimų pas tėvus į Trakus negrįžote? Kaip apskritai laikotės antrojo karantino metu?

– Per šventes pavyko pailsėti. Apribojimus, su kuriais visi susidūrėme, priėmiau kaip pasiūlymą nurimti, pabūti su savimi. Šeimos neaplankiau, tik perdaviau dovanėles. Palaikėme ryšį telefonu. Leidau sau jaukiai ilsėtis namuose, susikūriau šventinę nuotaiką su muzika, lemputėmis, šventiniais filmais.

Kalbant apie karantinus, jie abu man labai skirtingi. Pirmąjį išnaudojau kaip galimybę pailsėti ir susigrąžinti jėgas. Nuo didelio darbų krūvio sveikata jau buvo beišsenkanti, tad priverstinis sustojimas buvo pačiu laiku. Tris savaites tiesiog ilsėjausi, o vėliau sklandžiai įsitraukiau į darbą nuotoliniu būdu. Tiesa, teatrai taip greitai nesugebėjo adaptuotis, tačiau organizacija "Raudonos nosys" operatyviai sukūrė sistemą dirbti internetu. Todėl nebuvo laiko nerimauti, nes tikrai turėjau ką veikti. Sakyčiau, kad didžiausiu iššūkiu tapo rutina. Dirbant iš namų, ne visada pavyksta surasti laiko pajudėti, pasivaikščioti gryname ore.

Misija: "Raudonos nosys. Gydytojai klounai" neša džiaugsmą, juoką ir šypsenas ten, kur to labiausiai trūksta. Klaros personažas padeda vaikams ir suaugusiesiems sveikti, stiprėti, iš naujo atrasti gyvenimo džiaugsmą. "Raudonos nosys. Gydytojai klounai" archyvo nuotr.

Antrasis karantinas už pirmąjį jau gerokai intensyvesnis. Nuotoliniu būdu dirbu ne tik gydytoja kloune, bet ir rengiuosi spektakliams. Su kolegomis turėjome galimybę repetuoti ir gyvai. Susitikdavome po kelis, ruošėme spektaklius, kurie rodomi internetu. Nerimo išvis nebeliko, nes suprantu, kad situacija, kurioje visi atsidūrėme, yra laikina. Tad viskas greičiau ir sklandžiau praeis, jei nesipriešinsime, o tiesiog priimsime pasitaikiusią galimybę daugiau pabūti su savimi ir savo vidiniu pasauliu. Sustabdytą gyvenimą išnaudoju seniai planuotiems projektams įgyvendinti, ateities darbams planuoti, apmąstymams.

– Ne tik vaidinate teatre ir kine, bet ir esate gydytoja klounė. Dabar į gydymo įstaigas ir slaugos namus klounų neįleidžia. Dirbate nuotoliniu būdu?

– Taip, pirmojo karantino metu organizacija įkūrė gydytojų klounų karštąją liniją. Visi Lietuvos vaikai mums galėjo skambinti vaizdo skambučiais. Mūsų neįleido ir į socialinės globos namus, kur gyvena senoliai. Tad socialinės darbuotojos rūpindavosi, kad seneliai su mumis pabendrautų nuotoliniu būdu. Pavyzdžiui, sutartu laiku į kambarį nunešdavo planšetę. Buvo įdomu, nes teko iš naujo mokytis visko, ką žinome apie klounadą. Juk nuotoliniu būdu veikia visai kiti principai.

Antrojo karantino metu su ligoninėmis sukūrėme visą sistemą. Dabar jose veikia specialios planšetės, kurias darbuotojai nuneša vaikams. Tad mūsų tikslinė auditorija yra žmonės, kuriems šiuo metu džiugesio labiausiai trūksta. Vasarą karantino nebuvo, bet gydymo įstaigose ir slaugos namuose vis vien galiojo griežtos lankymo taisyklės. Tad mes pasirodymus rengėme lauke, per atstumą. Taip stengėmės bent šiek tiek praskraidinti žmonių kasdienybę.

– Kokį personažą įkūnijate? Ar linksminate tik vaikus ligoninėse ir senolius slaugos namuose?

– Mūsų misija yra skleisti juoką ir džiaugsmą tiems, kuriems to labiausiai reikia. Mūsų pirmenybinės auditorijos yra vaikai ligoninėse, sanatorijose ir specialiojo ugdymo mokyklose. Taip pat senoliai slaugos namuose ir žmonės, kuriems reikalinga socialinė globa. Tačiau bendraujame ir su pabėgėlių centrais. Tiesa, pastaruoju metu su šia auditorija turime mažiau kontakto dėl pandemijos.

Apskritai, norime atnešti juoką ir džiaugsmą pasirinktoje terpėje. Tad eidami pas vaikus į ligoninę, pradžiuginame ne tik juos, bet ir gydytojus, slaugytojus ir tėvelius. Stengiamės pakeisti ligoninės atmosferą į labiau magišką ir priminti, kad stebuklai egzistuoja. Bandome pasiekti sveiką vaiko dalį, nuo kurios jis galėtų pradėti gyti, prisiminęs, kas yra juokas. Žinoma, kad klounai nėra skirti tik mažiesiems. Juk pandemijos akivaizdoje emocinė gerovė yra reikalinga visiems, be išimčių.

Aš įkūniju klounę Klarą – ji yra spalvingas ir ryškus personažas. Klara labai mėgsta puoštis, jai rūpi naujausios mados tendencijos, patinka gėlės. Klounė norėtų būti scenos žvaigžde, bet neturi ryškaus talento, todėl žiūrovų meilę bando užsitarnauti įvairiausiais būdais. Bandydama visaip įtikti, ji persistengia, taip sukurdama linksmas situacijas. Mes sakome, kad klounų problema yra dovana, nes kai klounui nepasiseka, žiūrovas juokiasi.

– Ar būna, kad žmonės nepriima klounų, ignoruoja? Ką tada darote?

– Visos emocijos yra priimtinos ir reikalingos. Klounai siekia sukelti ne tik tik juoką, bet ir grožio ar estetikos pojūtį, poetiškumą, nostalgiją, kartais net ilgesį. Kadangi klounas jaučia visą emocijų amplitudę ir netgi šiek tiek jas hiperbolizuoja, mūsų akivaizdoje žmogus taip pat sau leidžia jausti. Jei jis užspaudęs nerimą, pyktį ar liūdesį, turi galimybę tą emociją išleisti ir pasijausti geriau.

Žinoma, reakcijų būna įvairių. Vieni labai džiaugiasi, kai mes ateiname, kiti mūsų nepriima. Būna, kad vaikas nori, jog mes užeitume į palatą, o vienas iš tėvelių nenori, nes nežino, ko tikėtis, arba tiesiog nenusiteikęs juokauti. Taip pat paaugliai neretai mano, kad mes skirti tik vaikams, tad mūsų lengvai nepriima, kartais net išvaro. Tuomet išeidami stengiamės iš to padaryti žaidimą. Net jei mus iškeikia, mokame iš to pasijuokti, tai ligonį dažnai pralinksmina. Žinoma, visada gerbiame žmonių privatumą ir norus, juk atėjome į svečius.

O globos namuose gyvenantys seneliai dažniausiai mus labai noriai priima, su mumis šoka, dainuoja, dalija patarimus, juokauja kartu. Tačiau kai kurie, ypač buvę profesionalūs menininkai, literatai ar aukštuomenės atstovai kartais galvoja, kad atėjome kvailioti, tad mūsų atsisako. Žinoma, mes tai gerbiame. Labai smagu, kai vėliau žmogus sušvelnėja, leidžia užsukti pasilabinti, o vėliau netgi įsitraukia į veiksmą.

Personažai: vaikiškas klounados spektaklis "Planeta LA MER" pasakoja, kaip Liucė ir Vincas – vienas kitą mylinčių senukų pora – bando įgyvendinti savo viso gyvenimo svajonę. Lauros Vansevičienės nuotr.

– Tad galima sakyti, kad viena jūsų asmeninių misijų – pasidalyti geromis emocijomis, suteikti motyvacijos, šilumos.

– Taip, tikrai. Sprendimas tapti gydytoja kloune buvo labai intuityvus. Kai nusprendžiau dalyvauti atrankoje, neturėjau daug patirties klounadoje. Šiame žanre vyrauja specifinės taisyklės, kurios skiriasi net nuo komedijos. Man labai patiko, kad šis žanras kupinas juoko ir šviesos. Tai labai retai kur sutinkama, nes dažniausiai juokas sukeliamas per sarkazmą, ironiją, kitų žeminimą. O klounada visada kilsteli žiūrovą ir aktorių link džiaugsmo ir vilties.

Prisijungusi prie gydytojų klounų komandos supratau, kad organizacijos misija man yra labai svarbi. Tikrai noriu skleisti juoką ir džiaugsmą. Siekiu tai daryti ne tik teatro scenoje, bet ir tiesiogiai bendraudama su žmonėmis, kurie ateiti į teatrą negali, nes yra ligoninėje.

– Ar jūsų šeimoje yra daugiau aktorių? Kaip apskritai atradote aktorystės pašaukimą?

– Ne, aktorių mano šeimoje nėra, nors sakyčiau, kad mama ir senelis turi meninę gyslelę. O teatras mane domino visada. Nesvajojau tapti aktore, bet vaidyba nuo darželio laikų buvo šalia. Man patikdavo įkūnyti skirtingus personažus, šokti. Esu karaimų tautybės, o mūsų bendruomenėje vykdavo vasaros vaidinimai, pasirodydavau ir mokyklos spektakliuose. Tačiau niekada nesusimąstydavau, kad aktorystė gali būti atskira profesija.

Baigdama dvyliktą klasę aš vis dar nežinojau, ką noriu veikti gyvenime. Viena draugė pasakė, kad ketina stoti į akademiją, aktorystės specialybę. Tada ir sužinojau, kad yra tokie mokslai. Likus savaitei iki stojamųjų egzaminų, pajutau impulsą, kad taip pat noriu ten stoti. Greitai susiradau mokytoją, kuri man padėjo pasiruošti egzaminams. Įstoti pavyko.

Nors akademijos metai tikrai nebuvo lengvi, vis labiau suprantu, kodėl pasirinkau šią profesiją. Man patinka įsikūnyti į skirtingus vaidmenis, išgyventi įvairius gyvenimus, išbandyti dalykus, kurių pati nedaryčiau, bet mano personažai juos išbando. Labai mėgstu būti ant scenos ir žiūrovams skleisti stebuklą, kuris mane taip žavėjo vaikystėje, kai pati lankydavausi teatre. Metams bėgant, meilė šiai profesijai tik stiprėja.

– Kuo save laikote – karaime, lietuve, žmogumi per vidurį? Ar jums svarbu puoselėti karaimų kultūrą ir vertybes?

– Augau karaimų šeimoje ir bendruomenėje. Iš pradžių gyvenau Vilniuje, paskui persikraustėme į Trakus. Čia vis dar gyvena mano tėvai. Man išties labai svarbu palaikyti gimtųjų tradicijų gyvybę, nes karaimų Lietuvoje likę nedaug.

Manau, kad vaikystė šioje bendruomenėje man padarė daug įtakos, nes visada buvome labai artimi. Su bendruomene leisdavau visus savaitgalius, atostogas ir tiesiog laisvą laiką. Iš tikrųjų karaimų tradicijų svarbą suvokiau tik studijų metais, kai pažinau kitokią kultūrą. Pavyzdžiui, karaimams labai svarbi šeima. Palaikome artimą santykį su visa gimine, tad visada jaučiuosi esanti didesnės bendruomenės dalimi. Žinau, kad nemažai žmonių gyvena kitaip – jie turi tėvus, brolius, ir viskas.

Kalbant apie mano identitetą, esu šimtaprocentinė karaimė, bet taip pat ir visiška lietuvė. Dievinu šią šalį, jos gamtą ir papročius. O karaimai čia gyvena jau labai seniai – beveik 625 metus. Neįsivaizduoju, kad galėčiau ilgą laiką gyventi kur nors kitur nei Lietuvoje.

Nuotaikingai: patiems mažiausiems skirtas "Vėjų teatro" spektaklis "Krimst Krimst" kviečia vaikus susipažinti su drugelio gyvenimo ratu. S.Špakovskos įkūnijamas išraiškingas vikšrelis įtraukia vaikus į smagų žaidimą. Gabrieliaus Jauniškio nuotr.

– Galbūt jūsų ryšį su bendruomene augino bendros šventės?

– Taip. Vis dėlto vienas svarbiausių aspektų yra ilgametė karaimų kalbos vasaros stovykla. Tai buvo renginys visai bendruomenei, kuris trukdavo savaitę, kartais dvi.

Kelerius metus stovykla vykdavo Kryme, vėliau Trakuose. Į ją suvažiuodavo karaimai ne tik iš Lietuvos, bet ir Lenkijos, Ukrainos, Rusijos, netgi pavienės šeimos iš Prancūzijos. Turėdavome galimybę bendrauti, pasimokyti kalbos, sužinoti apie papročius. Šio vienijančio renginio metu rengdavome spektaklius karaimų kalba, vakarodavome.

Žodžiu, augant bendruomenė visada buvo su manimi. Vaikystėje renginiuose tik dalyvaudavau, vėliau juos pradėjau ir organizuoti. Studijų metais nuo viso to šiek tiek atsitraukiau, bet mano vietą užėmė kiti žmonės. Tad vyksta tokia natūrali kaita.

Gaila, kad karaimų kalba sparčiai nyksta. Lietuvoje ja laisvai kalba tik dvi šeimos. Visi kiti mokame tik pagrindus. Mano šeimoje laisvai karaimiškai mokėjo tik močiutė, kurios jau nebėra. O, pavyzdžiui, senelio šeimoje suaugusieji kalbėdavo karaimiškai tam, kad vaikai nesuprastų. Todėl senelis šios kalbos taip ir neišmoko. Tiesa, karaimiškai vis dar vyksta pamaldos, šia kalba parašyta liturgija. Tad turime progą paklausyti ir paskaityti, tačiau ne viską suprantame.

– Neretai vaidinate sunkesnių temų spektakliuose, serialuose, filmuose. Pavyzdžiui, įkūnijate onkologine liga sergančią personažę ar merginą, patekusią į karo sūkurį. Atrodo, kad aktorių toks personažas turėtų persekioti dar ilgai. Kita vertus, JAV jums teko lankyti Michailo Čechovo vaidybos mokyklą, kur mokoma nesusitapatinti su personažu. Tad galbūt nebūtina viduje kentėti, kad įtikinamai suvaidintum kančią?

– Egzistuoja skirtingos vaidybos technikos. Vienos paremtos psichologija, kitos – psichofizika ar vaizduote. Baigusi akademiją supratau, kad man trūksta amato įvaldymo, tad pradėjau ieškoti papildomų mokymų. Atsitiktinai atradau M.Čechovo techniką, kuri remiasi vaizduote ir psichofizika. Tai reiškia, kad aktorius vaizduotėje aktyvuoja reginį ir daro fizinį judesį, nuo kurio kūne gimsta pojūčiai, kyla emocijos. Kurdami vaidmenį pagal šią techniką aktoriai nenaudoja asmeninių prisiminimų, jų nemodifikuoja. Tai iš tikrųjų yra labai nesveika žmogaus psichikai.

M.Čechovo technika man leidžia nesusitapatinti su personažu. Aš jį tiesiog apsirengiu kaip drabužį, kostiumą. Kai vaidinu, mano kūnas tampa tik priemone personažui veikti. Pabaigusi vaidinti, nusiimu tą personažą nuo savęs ir lieku su savo jausmais, prisiminimais. Tokiu būdu sunkios temos turi mažesnę galimybę mane paveikti. Galiu atlikti įvairesnius vaidmenis ir išsaugoti savo emocinę gerovę. M.Čechovas yra pasakęs, kad ši technika skirta sveikesniam ir laimingesniam žmogui. O yra technikų, kurias naudodamas tu labai įtikinamai vaidinsi, bet be psichoterapeuto pagalbos nesugebėsi išeiti iš vaidmens. Man atrodo, kad aktoriaus specialybė neturėtų skatinti save naikinti.

– Pandemija dar neleidžia lengviau atsikvėpti, bet ką atsargiai planuojate 2021-iesiems?

– Neseniai su kolega Žilvinu Beniušiu įkūrėme Šiuolaikinės intelektualios klounados teatrą. Norime skleisti kokybišką humorą scenoje, supažindinti Lietuvos publiką su modernia klounada. Yra keletas spektaklių, kuriuos kitais metais planuojame išleisti. Tačiau jų įgyvendinimas priklauso nuo to, ar gausime finansavimą.

Kitais metais norėčiau skirti daugiau dėmesio kino vaidybai. Matau, kad kinas Lietuvoje atsigauna, vis daugėja galimybių.

Jau pasiilgau ir kelionių, skirtingų kultūrų pažinimo. Prieš tai buvau tiek atsikeliavusi, kad visiškai neliūdėjau, jog vasarą niekur neišvykau. O dabar svajoju apie Pietų Ameriką, Naująją Zelandiją ar šiltuosius kraštus. Ateityje taip pat tikiuosi palaikyti sveiką pusiausvyrą tarp darbo, kūrybos, laiko su draugais, šeima ir tiesiog gyvenimo džiaugsmo. Tai man atrodo labai svarbu.

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi S. Špakovska yra laisvai samdoma aktorė, kuria vaidmenis Vilniaus kamerinio, Menų spaustuvės, režisieriaus Oskaro Koršunovo teatrų scenose, vaidina „Bad Rabbits“ gatvės spektakliuose. Jauna aktorė vaidino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kino filmuose, tarp kurių ir didelio dėmesio susilaukęs Alantės Kavaitės filmas „Sangailės vasara“.

Karaimų kraujo turinti Severina papasakojo ne tik  apie aktorystę, laisvę, bet ir apie tai, kas buvo sunkiausia įsikūnijant į žydės Mijos vaidmenį dvylikos dalių istoriniame vaidybiniame LRT filme „Laisvės kaina. Partizanai“.

– 2014 m. baigėte aktorinio meistriškumo bakalauro studijas, o 2016 m. tos pačios specialybės magistrą. Jūsų kurso vadovas buvo Aidas Giniotis. Kas paskatino rinktis aktorės profesiją?

– Tai buvo labiau nuojauta nei sąmoningas racionalus sprendimas. Tiesa, jau darželyje dalyvaudavau visokiose teatrinėse veiklose, bet iki pat abitūros egzaminų nežinojau, ką noriu veikti po mokyklos baigimo. Ir vieną dieną tiesiog pajutau, kad noriu stoti į aktorinį ir niekur kitur. Tuo metu nelabai suvokiau, kas tai yra ir kaip tai veikia, tiesiog aplankė toks stiprus traukos jausmas. Vėliau, studijų metais susiformavo suvokimas, kad būtent ši profesija įkūnija viską, ką mėgstu: žaidimą, įsikūnijimą, kaitą, bendravimą, kūrybą ir daug kitų dalykų.

– Esate vaidinusi ne viename „sunkiame“ projekte, kaip pavyzdžiui, spektaklyje apie onkologinėmis ligomis sergančias moteris – „Terapija“. Lengvi dalykai Jūsų nedomina?

– Galbūt žodis „sunkus“ – ne visai tikslus apibūdinimas. Tiesa, „Terapijose“ gvildenamos temos labai rimtos ir gal net skausmingos, bet man šis projektas ir visas jo kūrybinis procesas buvo ir yra dovana. Dovana kalbėti apie svarbius dalykus, nesislėpti nuo temų ir nebijoti. Dovana dirbti su geriausiomis Lietuvos aktorėmis ir puikiu režisieriumi.

O dalykų lengvumas ar sunkumas manau priklauso nuo požiūrio. Man kiekvienas vaidmuo yra įdomus ir svarbus, todėl kiekvienas kūrybinis procesas, net jei jo metu nagrinėjamos labai jautrios temos yra malonus ir auginantis. Stengiuosi kiek įmanoma nesitapatinti su personažais ir jų likimais, o juos kurti.

– Netrukus jus išvys ir televizijos publika. Istorinis dvylikos dalių televizijos filmas „Laisvės kaina. Partizanai“ – antrasis Jūsų darbas televizijoje. Kas paskatino prisidėti prie šio projekto?

Imtis šio vaidmens mane paskatino pats Mijos personažas ir galimybė prisidėti prie kūrinio apie Lietuvą ir jos istoriją. Kai režisierius Saulius Balandis papasakojo apie projektą ir pakvietė dalyvauti, ilgai nesvarsčiau, mane įkvėpė jo užsidegimas ir pati tema.

Esu dėkinga visiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, nes šiandien sunkiai galiu suvokti, kaip XXI amžiuje pasaulyje vis dar vyksta karai ir vykdomos priespaudos.

– Šis projektas skirtas paminėti Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, ką Jums reiškia ši data?

– Man tai reiškia laisvę. Manau, kad labai daug dalykų mūsų šalyje ir žmonėse yra susiję su istoriniais įvykiais. Juk kultūra, mentalitetas, įpročiai ir papročiai ilgą laiką formavosi priespaudos nuotaikoje. Esu dėkinga visiems, kurie kovojo už Lietuvos laisvę, nes šiandien sunkiai galiu suvokti, kaip XXI amžiuje pasaulyje vis dar vyksta karai ir vykdomos priespaudos. Negaliu įsivaizduoti, kad turėčiau gyventi tokioje aplinkoje, kur neturi pasirinkimo ir/ar balso laisvės.

– „Laisvės kaina. Partizanai“ scenarijuje nemažai brutalių scenų, kuriose šaudoma, žudomi žmonės. Tokia yra mūsų XX a. istorija. Ar filmavimo aikštelėje teko susidurti su rimtais iššūkiais?

– Vienos sudėtingiausių scenų turbūt buvo žudynės. Tiesiog dėl fizinių pojūčių, kai turi gulėti duobėje, girdi šūvius ir darosi baisu nuo minties, kad daugybė žmonių tai patyrė iš tikrųjų, o ne filmavimo aikštelėje. Net šiurpas bėgdavo.

Jau netrukus LRT ekranus pasieksiantis prodiuserių kompanijos „Videometra“ sukurtas daugiaserijinis filmas primins apie praėjusio amžiaus viduryje vykusias tris okupacijas ir masinius trėmimus, holokaustą, terorą, bandymą fiziškai ir dvasiškai sugniuždyti Lietuvą. Kartu – ir apie šioje tamsybėje sužydusias gėles: žmones, kurie, nebijodami mirties, vieną ranką ištiesė žydams, o į kitą paėmė ginklą, kad apgintų Lietuvos laisvę.

Filme „Laisvės kaina. Partizanai“ laukia ne tik žiūrovų jau pamėgtų Marcelės Kubiliūtės (akt. Toma Vaškevičiūtė), Prano Kuktos (akt. Marius Repšys), bet ir naujų herojų nuotykiai ir žygdarbiai.