Šios savaitės viduryje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, skirtoje vairuojantiesiems, mergina paskelbė įrašą apie kelyje pavojingai važiavusį automobilį.

Įrašo autorė važiavo iš Kretingos į Klaipėdą. Pakeliui jas ėmė persekioti juodas automobilis „Mercedes-Benz“.

Ši mašina kėlė avarines situacijas, važiavo prieš eismą, vairuotojas taip siekė prisigretinti prie merginų automobilio. Taip tris kartus vos neįvyko avarija, tik per plauką išvengta susidūrimo su kitomis mašinomis.

Merginos su siaubu stebėjo du mersedesu važiavusius vyrus, kurie buvo akivaizdžiai neblaivūs.

Įrašo autorė patikino apie pavojų pranešusi policijai, prašė minėtu metu tuo pačiu keliu važiavusius žmones peržiūrėti savo vaizdo registratorius.

Pasirodo, vyrai sekė merginas iki pat uostamiesčio Liepų gatvėje veikiančių parduotuvių automobilių aikštelės. Vienas vyrų net bandė atidaryti svetimos mašinos dureles.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Andromeda Grauslienė patvirtino, kad toks pranešimas trečiadienį tikrai gautas, bet arčiausiai nurodytos vietos buvęs pareigūnų ekipažas įtarimų sukėlusio automobilio neberado.

Pasak A.Grauslienės, policininkus sutrikdė ir tas faktas, kad, patikrinę duomenų bazėje, aptiko, jog nurodytu valstybiniu numeriu pažymėtas automobilis yra ne „Mercedes-Benz“, kaip nurodė pranešėjos, o „Lexus“.

Pažeidėjų nustatyti ir sulaikyti nepavyko. Šis įvykis tik dar kartą įrodo, kad vaizdo registratorius yra vienintelis daiktas, galintis užfiksuoti pažeidimą ir pasiekti, kad kaltininkas būtų nubaustas.

Minėtu atveju, net jeigu policininkai būtų sustabdę nurodytą automobilį, įrodyti pažeidimą vien merginų liudijimu būtų labai sunku.

Mistiškos, tamsia fantastika dvelkiančios poemos, trumpi apsakymai ir kvapą gniaužiantys detektyvai – Edgaras Allanas Poe (1809 – 1849) gyveno prieš 200 metų, bet jo istorijos iki šių dienų laikomos žanro klasika, yra nuolat ekranizuojamos, statomos teatro scenoje ir cituojamos populiariojoje kultūroje.

Leidykla „Obuolys“ netrukus lietuviškai išleis kolekcinį E. A. Poe kūrybos rinkinį „Žmogžudystė Morgo gatvėje ir kitos šiurpios istorijos“, todėl ta proga dalijasi 13 intriguojančių faktų apie šiurpių paslapčių gaubiamą rašytojo asmenybę:

1. Naujos profesijos pradininkas

E. A. Poe buvo vienas svarbiausių ir įtakingiausių XIX a. amerikiečių rašytojų. Jis buvo pirmasis autorius, puoselėjęs viltį išgyventi iš profesionalaus rašymo.

2. Kasdienybės įkvėptas

Kad ir kokia neįtikėtina atrodo E. A. Poe kūryba, teigiama, kad ji buvo įkvėpta to, kas jam pačiam iš tikrųjų nutikdavo.

3. Varnas

Poema „Varnas“, išspausdinta 1845 metais, išgarsino E. A. Poe visame pasaulyje. Pagaliau jis sulaukė tos sėkmės, kurios taip ilgai siekė ir tai, kalbama, įvyko beveik per naktį. Gatvėse vaikai ėmė sekioti paskui rašytoją ir „plasnoti“ rankomis bei karksėti, o jis staiga atsigręždavo ir sušukdavo „Niekados!“.

4. Pakeitė siaubo istorijų žanrą

Jis iš esmės transformavo siaubo istorijų žanrą meistriškai suteikdamas kūriniams psichologinių įžvalgų ir gylio.

5. Mokslinės fantastikos žanro pradininkas

Jį nepaprastai žavėjo mokslinė fantastika, jo kūriniuose dažnai būdavo aprašomi nauji išradimai. Jules Verne’as vadino jį “žmogumi, išradusiu mokslinę fantastiką“.

6. Modernaus detektyvo išradėjas

„Žmogžudystė Morgo gatvėje“ laikomas modernaus detektyvo atskaitos tašku –E. A. Poe „išrasta“ dedukcinio mąstymo koncepcija įkvėpė daugybę žymių autorių, tokių kaip seras Arthuras Conanas Doyle’as, kuris vėliau parašė „Šerloką Holmsą“.

7. Vyras su tomahauku

Kol buvo gyvas, Po buvo žinomas kaip geriausiai savo darbą nusimanantis ir drąsiausias kritikas Amerikoje, kuris, kito kritiko Jameso Russello Lowellio teigimu, vietoj rašalo kartais naudojo ciano vandenilio rūgštį. Dėl itin aštrios kritikos jo priešų gretos nuolat augo, o netrukus jis pelnė pravardę: „Vyras su tomahauku“.

8. Ypatingas vardas

Edgaru jis buvo pavadintas ne atsitiktinai. Jis gimė 1809 m. Bostone, aktorių šeimoje. Tais metais jo tėvai repetavo žymiąją V. Šekspyro pjesę „Karalius Lyras“, kurioje vienas iš veikėjų, grafas Glosteris, buvo vardu Edgaras.

9. Našlaitis

Kai Edgarui buvo ketveri, jo tėvai mirė, o būsimąjį rašytoją globoti ėmėsi turtingas prekeivis iš Ričmondo vardu Johnas Allanas ir jo žmona Francis. Būtent jie ir pakrikštijo šį žymų kūrėją Edgaru Allanu Poe.

10. Įkvėptas lordo Bairono

Po patėvis stengėsi Edgarą sudominti savo verslu, tačiau nesėkmingai. E. A. Poe svajojo tapti rašytoju kaip jo vaikystės herojus britų poetas Lordas Baironas. Sulaukęs 13 metų Edgaras jau buvo parašęs pakankamai poezijos, kad galėtų išleisti knygą. Deja, patėvis buvo prieš jos publikavimą.

11. Vedė nepilnametę pusseserę

Edgaras vedė savo pusseserę Virginią Clemm, kai jai buvo 13-ka, o jam 27-eri. Virginija mirė nuo tuberkuliozės sulaukusi vos 24 metų.

12. Juoda katė

Jis turėjo labai mylimą juodą katę, vardu Katerina. Tuo metu, kai jis rašydavo, katė tupėdavo Edgarui ant pečių ir murkdavo, nepasišalindavo net tuomet, kai rašytojas sulaukdavo lankytojų. Manoma, kad šios katės garbei E. A. Poe parašė kūrinį „Juoda katė“ (1843), kurios pagrindinis veikėjas yra juodas katinas Pluto.

13. Mirtis – tokia pat mistiška kaip ir jo kūriniai

1849 metais Poe nežinomomis aplinkybėmis dingo. Praėjus penkioms dienoms jis buvo rastas labai nusikamavęs ir apsvaigęs, vilkintis ne savo drabužiais, o nuvežus į ligoninę jam jau niekas nebegalėjo padėti. Netrukus po to, sulaukęs vos 40 metų, jis mirė. Autopsija atlikta nebuvo, o mirties priežastimi laikytas smegenų paralyžius. Tačiau tai patvirtinančių įrodymų nėra, todėl tikroji rašytojo mirties priežastis lieka paslaptimi.

Skandinavų režisieriaus André Øvredal sukurtame įtempto siužeto filme pagrindinius vaidmenis atlieka aktorius Brianas Coxas bei jo sūnų vaidinantis Emile Hirschas. Jiems ir priklauso morgas, kuriame vyksta didžioji dalis veiksmo.

Tai, kad šios juostos kūrimas buvo itin sudėtingas psichologiškai, patvirtina tokių juostų, kaip „Troja“, „Drąsi širdis“, „Rizikinga erzinti diedukus 2“, „Iksmenai“, „Borno“ frančizės bei iš dešimčių kitų hitų puikiai pažįstamas aktorius Brianas Coxas. Jam šis darbas buvo vienas įsimintiniausių iki šiol ir, pasak žvaigždės, įsimins iki pat gyvenimo galo.

„Tai nebuvo pirmas kartas, kai pamačiau mirusį žmogų. Jau esu palaidojęs kelis artimus giminaičius. Tačiau prie to vaizdo priprasti neįmanoma. O „Skrodimo“ kūrėjai pasistengė, kad viskas atrodytų išties realistiškai. Su mumis filmavimo aikštelėje dirbo psichologai, jie labai pagelbėjo. Dabar galiu drąsiai pasakyti, kad turi būti tikru beširdžiu, kad galėtum dirbti morge ir kasdien susidūręs su mirtimi dar sugebėti gyventi įprastą žmogaus gyvenimą“, – sako Tomą Tildeną, kuriam filme ir priklauso morgas, vaidinęs B. Coxas.

Siaubo trileryje „Skrodimas“ tėvas ir sūnus iškart, kai tik jiems atgabenama minėta neatpažinta moteris, imasi darbo. Pirminė kūno apžiūra nepateikia nieko keisto: nematyti jokių smurto požymių.

Tuo tarpu skrodimas atskleidžia kur kas kraupesnę tiesą: sulig kiekvienu pjūviu tėvas ir sūnus išvysta vis naujus vidinius merginos sužalojimus – organų dalių trūkumą, randus, kraujo išsiliejimą. Netrukus paaiškėja, kad tai nėra baisiausia skrodimo dalis. Kad ir kaip atrodytų neįmanoma, panašu, kad paslaptingos merginos skrodimas morgo rūsyje pažadino (ar prikvietė?) siaubingas pragaro jėgas.

Serialo namais vadinama ir vienus geriausių scenarijų kurianti „Fox“ kanalų grupė praneša, jog į televizijos eterį 8-asis sezonas sugrįš 2017 metais. Pirmoji naujo sezono serija bus jau 100-oji nuo serialo pradžios.

Serialo „Vaikštantys numirėliai“ scenarijų kuria jungtinė „Fox“ ir AMC prodiuserių komanda. Tarptautinė serialo premjera įvyko 2010 metais, tai buvo pirmas kartas istorijoje, kuomet pirmoji serija buvo transliuojama daugelyje šalių tuo pačiu metu. 7-ojo sezono pradžios laukia daugiau nei 200 mln. žiūrovų 125 šalyse, „Fox“ kanalu ji bus rodoma netrukus po AMC pristatytos premjeros JAV.

„Ką tik sugrįžę į televizijos eterį mes be galo džiaugiamės galėdami pristatyti ir būsimo 8-ojo sezono premjeros datą. Esame įsitikinę, jog susiklosčius dabartinėms aplinkybėms ir neprilygstamų serialo gerbėjų dėka naujo sezono premjera bus geriausia iš visų iki šiol buvusių“, – sako Sharon Tal Yguado, „Fox“ kanalų grupės vykdančioji turinio plėtros viceprezidentė.

Serialas „Vaikštantys numirėliai“ ir toliau triuškinančiai didina  kanalo reitingus. Praeitais metais pradėjus rodyti 6-ąjį sezoną jo žiūrimumas pakilo 17 proc. Prie reitingų pakilimo prisidėjo ir tai, jog pirmoji serija vienu metu buvo transliuojama 125-iose šalyse.

Nakties tamsoje kelią į pastatą, kuriame kartais vaidenasi, nušvietė deglai. Tai padrąsino adrenalino gerbėjus, kurie nepabūgo siaubo filmo peržiūros apleistoje sanatorijoje.

Rengs įvairius projektus

Netradicinių įspūdžių ištroškę kauniečiai iki paskutinės akimirkos nežinojo, kur įvyks siaubo filmo peržiūra.

Ir tik apie pusę dešimtos vakaro, susirinkus vieno prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje, aštuoniolikos automobilių kolonai buvo leista sekti paskui renginio organizatorius.

"Iš anksto neskelbėme tikslios vietos, nes nenorėjome, kad į renginį patektų atsitiktiniai asmenys ar kažkas mums sutrukdytų", – teigė neeilinį projektą įgyvendinęs socialinės grupės "Lietuva X" įkūrėjas, 27 metų Martynas Vristiukas, sugrįžęs iš Didžiosios Britanijos.

Dešimt metų ten gyvenęs ir baisioje avarijoje nukentėjęs vyras dabar džiaugiasi likęs gyventi Lietuvoje.

"Besigydydamas tarsi iš naujo atradau Lietuvą ir suvokiau, kokia nuostabi mūsų šalis, kokia graži gamta, kiek daug turime įdomių, gražių ir paslaptingų vietų. Kaip gera gyventi, kur bendraujame gimta kalba ir nesiskiria mūsų papročiai", – teigė statybos bendrovę įkūręs Martynas.

Dar ne vieną projektą ir netradicinę ekskursiją ketinantis surengti, dabar padedamas draugų – Viktoro, Vitalijaus, Dovydo ir dviejų Žilvinų – iš Garliavos bei kareivuko, suorganizavo siaubo filmo peržiūrą apleistame pastate, kuriame vaidenasi.

Prieš kelias dienas iki numatytos peržiūros vyrai šiek tiek aptvarkė aplinką, iššlavė "kino salę", išnešė šiukšles, skardines, šukes.

"Būkime kultūringesni, net jei apsilankysime apleistame, suniokotame pastate, kur daug šiukšlių. Geriau bent po kelias išneškime, bet ne dar labiau terškime. Gerbkime ir mylėkime savo šalį, tausokime gamtą", – ragino Martynas.

Su dujokauke ir vaiduokliu

Kelią iki sutemose skendinčios apleistos sanatorijos Martynas su draugais pažymėjo degančiais deglais.

Keliuose kambariuose, kur kadaise stovėjo purvo vonios, uždegė žvakių, pastatė atsivežtą 140 cm įstrižainės televizorių. Žiūrovų laukė ne tik filmo "Kaip danguje, taip ir po žeme" (angl. "As Above, So Below") peržiūra, bet ir nedidelė ekskursija po apleistus pastatus.

Adrenalino ir nuotykių mėgėjai apsilankė tarsi nedideliame muziejuje. Martynas pademonstravo senų dujokaukių, filtrų, termometrų, šviestuvų, vaistinėlių, užrašų. Filmo peržiūros metu laukė dar keli surežisuoti siaubą keliantys siurprizai.

"Tai buvo neeilinis gimtadienis! Įspūdžių užteks ilgam!" – šypsojosi filmo peržiūros naktį aštuonioliktą gimtadienį sutikęs Tauras Sabaliauskas.

Siaubo filmus mėgstantis jaunas vyras neslėpė, kad kelis kartus atmosfera išties kėlė jaudulį, o jo draugė iš baimės ir patirto šiurpo kelis kartus net suklykė.

Aštuoniolikmetė Karolina Šviežikaitė galvojo, kad naktinė siaubo filmo peržiūra įvyks kino teatre.

"Kai pamačiau apleistą sanatoriją – ištiko šokas, – šyptelėjo siaubo filmus mėgstanti mergina. – Kai žiūri kine, sėdi minkštasuolyje ir valgai kukurūzus, nebūna taip baisu."

Tą naktį užmiestyje, įsijautus į filmą, buvo labai šiurpu. Ypač tuomet, kai antrame aukšte, virš žiūrovų, kažkas praėjo ir pro kiauras lubas pradėjo byrėti akmenukai.

"Įspūdį padarė ir Martynas, nakties tamsoje staiga išniręs su dujokauke", – pridūrė Karolina.

Netradicinės filmo peržiūros nepamirš ir 25 metų Eglė Gaigalaitė. Jaunai moteriai įspūdį padarė ne tik pats filmas, bet ir ekskursija po apleista sanatorija, byrantys akmenukai, sukėlę griūvančios sienos efektą.

"Buvo baisu, kai keliese likome rūsyje, ir mus išgąsdino", – dabar juokėsi Eglė, prisimindama, kai vienas organizatorių išniro, apsisiautęs balta paklode.

Po "vaiduoklio su paklode" pasirodymo viena mergina klykdama perlėkė per tris kambarius.

Sanatorijoje – neatsitiktinai

Iš pradžių drąsą demonstravę kai kurie vyrai nakties tamsoje taip pat pritilo ir mielai glaudėsi prie savo merginų. Iš baimės suklykus, neretai suklykdavo ir jie.

Ir nors naktinės siaubo peržiūros metu nuotykių gerbėjų dvasios neaplankė, tačiau adrenalino netrūko.

"Niekada netikėjau vaiduokliais ir dvasiomis. Netgi pasišaipydavau iš to", – neslėpė M.Vristiukas.

Tačiau keli apsilankymai senuose pastatuose privertė pakeisti savo įsitikinimus.

"Neatsitiktinai sakoma, kad, prieš einant į seną, negyvenamą  pastatą, reikia paprašyti leidimo ir jokiu būdu nieko nelaužyti", – teigė Martynas.

"Lietuva X" įkūrėjas žada po vieną dvi siaubo filmų peržiūras per mėnesį, ekskursiją ir nakvynę požeminėje slėptuvėje bei kitus įvairius projektus. Filmo peržiūrai apleistą sanatoriją pasirinko neatstiktinai.

Susitikimai su nežinomybe

Kartą Martynas apleistame name apsilankė su dviem draugais. Vienam staiga pasidarė bloga, pradėjo trūkti oro, nes pajuto, kad kažkas nematomo yra greta. Jam pagerėjo tik išėjus į lauką.

Kai naktį į sanatoriją Martynas nuvyko su draugu, staiga išsijungė prožektorius ir abu vyrai pajuto stiprią energiją, tarsi kažkas buvo greta.

"Kitą dieną jautėmės tarsi išsekę, visiškai nebuvo jėgų", – prisipažino Martynas, kuriam dar didesnį įspūdį paliko apsilankymas viename apleistame pastate prie Laisvės al.

Tuomet vyras rengėsi sudaryti statybinių darbų sąmatą. Tačiau net ir dienos viduryje, vienas nusileidęs į rūsį, patyrė siaubą.

"Rūsys buvo mažas, kvėpuoti nebuvo kuo. Staiga prožektorius išsijungė, ir pajutau stiprų šaltį, energijos sūkurį, atrodė, kažkas stovi už nugaros, – pasakojo sportiškas vyras. – Sutrikęs išbėgau iš rūsio ir jaučiausi laimingas gatvėje tarp žmonių."

Po kelių mėnesių "Lietuva X" įkūrėjas su dviem draugais toje vietoje apsilankė vidurnaktį: penktadienį, 13 val. Draugams apie anksčiau patirtus keistus įspūdžius jis nepasakojo.

Leidžiantis iš trečio aukšto, staiga smarkiai sujudėjo grindys, tarsi ant jų būtų užkritęs itin sunkus, bent toną sveriantis daiktas.

Rūsyje vyrų laukė dar didesnis siurprizas: iš pradžių jie išgirdo vieną po kito kelis tokius pat stiprius garsus, o po akimirkos visi pamatė tamsius šešėlius.

Persigandę jauni vyrai nėrė iš pastato.

Nereikia jokio karo, kad kūdikis išgyventų katastrofą, sako gydytojas psichiatras, psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis. Anot jo, vaikelis patiria katastrofą, kai mama jam neatsako ir jis pasijunta paliktas. „Tai gali sukelti ne tik motinos depresija, bet ir gyvenimo problemos: menkas uždarbis, bloga vyro nuotaika praradus darbą, konfliktai namuose, pervargimas. Daugybė dalykų gali lemti neadekvačius atsakymus į kūdikio stimulus“, – teigia E. Laurinaitis.

Pasak Vilniaus universiteto docento, kūdikiui būtinas artumas ir saugumas: „Reikia, kad jo nepaliktų netikėtai, kad jis neišgyventų palikimo siaubo susidarius situacijoms, kurių negalėjo numatyti. Tai dalykai, kuriuos vaiku besirūpinantis žmogus turėtų suteikti. Šis žmogus turi būti prieinamas – prieinamas tada, kai reikia kūdikiui, o ne tada, kai suaugęs žmogus galvoja, kad reikia.“

– Teigiate, kad pirmieji 12 kūdikio mėnesių lemia visą likusį jo gyvenimą. Ką konkrečiai šis laikotarpis lemia?

– Šie dalykai tyrinėjami daugiau kaip 60 metų. Viskas prasidėjo nuo Johno Bowlby, kuris tyrinėjo vaikus iš įvairių nesėkmingų šeimų, nes dirbo paauglių kolonijoje, o paskui Jungtinės Tautos jį pasamdė tyrinėti po Antrojo pasaulinio karo našlaičiais likusių vaikų gyvenimą. Jo duomenys paremti labai sudėtingo periodo pasekmėmis suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams. J. Bowlby įrodė, kad ryšių, kurie mums užtikrintų mūsų saugumą, nebuvimas turi įtakos visam likusiam gyvenimui.

– Kodėl būtent pirmieji 12 mėnesių? Kokie tyrimai tai rodo?

– Tyrimai, kuriais aiškintasi, kada jau galime diagnozuoti susikūrusi prisirišimo stilių. Garsi mokslininkė psichologė Mary Ainsworth sukūrė vadinamąjį „nežinomos situacijos mėginį“. T. y. kūdikis su mama ateina į naują aplinką, kambarį, kuriame daug žaislų, ir pabūna kelias minutes. Paskui ateina svetimas žmogus ir atsisėda greta. Tada mama kūdikį palieka ir po kiek laiko grįžta. Apie dvyliktą mėnesį kūdikio elgesys jau yra stabilus ir nebesikeičia. Taigi iki dvylikto mėnesio susiformuoja vidiniai darbiniai modeliai, kurie mums sako, koks yra pasaulis.

– Bet yra ir kita teorija, kuri sako, kad esminis laikas – iki trejų metų.

– Čia jau truputį apie kitus dalykus. Prisirišimo stilių lemia pirmi 12 mėnesių. O asmenybės ribos, t. y. sugebėjimas atsiskirti nuo kito, supratimas, kas esu aš ir ne aš, formuojasi maždaug iki trejų ketverių metų. Tai irgi patvirtina gana objektyvūs, daugelyje pasaulio šalių pakartoti tyrimai. Nėra jokių fantazijų ar teorijų – čia tyrimų medžiaga.

– Ką reikia žinoti kiekvienam, auginančiam kūdikį?

– Pradėkime nuo to, kad pirmieji 12 mėnesių nepaprastai svarbūs, nes mes gimdami atsinešame poreikį turėti ryšį. Ne maistą, ne šilumą, ne ką kita. Šis „ryšingumas“ – mūsų įgimta savybė, kurią būtina patenkinti. Jei kūdikis negauna tokio ryšio, kuris jam parodo, kad pasaulis, į kurį kūdikis atėjo, yra saugus, patikimas, prognozuojamas, jį galima numatyti, žmogus išauga su labai nesaugiu pasaulio suvokimo stereotipu. Šis nesaugumas gali vesti prie dviejų esminių pasekmių. Vieni izoliuojasi ir stengiasi, kad gyvenimas praeitų pro šalį, nes bet koks kontaktas yra pavojingas. Todėl tie žmonės labai dažnai bijo artimesnių ryšių, juk jie vis tiek kada nors baigsis ir tada bus katastrofa. Kiti, atvirkščiai, bando susirasti kažką, prie ko prilipus būtų galima kažkokiu būdu tą saugumą (vieną saugumą dviem) suformuoti. Šie žmonės siaubingai išgyvena praradimus, atsiskyrimus, jie būtinai turi būti su kažkuo, kad jaustųsi nors kiek saugūs.

Tie žmonės labai skiriasi nuo tų, kurie augdami gavo saugaus prisirišimo patyrimą. Pastarieji lengvai ir palyginti saugiai kuria santykius, gana sunkiai, bet ne katastrofiškai išgyvena išsiskyrimą, nes suvokia, kad praradimai apskritai neišvengiama mūsų likimo sudėtinė dalis. Jie kenčia praradę, bet paskui vėl gali džiaugtis. Taigi šios dvi žmonių grupės skiriasi labai smarkiai. Ir tai yra pirmųjų gyvenimo metų rezultatas, kurį J. Bowlby aprašė kaip vidinių darbinių modelių sukūrimą. Kas yra pasaulis? Kas esu aš jame? Kokie yra santykiai? Kas apskritai yra žmogiški santykiai? Visa tai mes atnešame iš pirmųjų gyvenimo metų. Jei to nemodifikuoju vėliau, supratęs, kad man blogai taip, kaip aš esu, tada šitai tęsiasi visą gyvenimą.

– Kalbame apie žmones, kurie dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo būti kitaip auginami. Dabar nebėra karo, bado, tėvai tarsi gali pasirūpinti savo vaikais, sukurti ryšį. Bet, kaip suprantu, ne visada taip būna. Kokios daromos klaidos?

– Labiausiai gąsdina (atrodo, kad tokia ir mūsų valstybės, vyriausybės politika) noras kaip galima greičiau moterį sugrąžinti į darbo rinką, o tai reiškia – vaiką atskirti nuo jos. Iš tikrųjų motina vaikui iki trejų metų (tol, kol jis pats nepradeda nuo jos atsiskirti) yra nepakeičiama. Pirmieji metai ypač reikšmingi kaip tik todėl, kad tada formuojasi prisirišimo stilius. Dar labai svarbu, kad motina yra tas asmuo, kurio būsena turi didžiulę įtaką vaiko prisirišimo formavimuisi. Taigi grįžtame prie to, kad ne tik karas, badas, maras gali šitai pakeisti.

Puikiai žinome, kad 20–50 proc. moterų po gimdymo patiria depresiją. Užtenka internete pasižiūrėti trumpučių filmukų apie tai, kaip kūdikis reaguoja, jei motina žiūri į jį sustingusiu veidu (tai vadinamasis „still face experiment“). Kūdikis sutrinka, išsigąsta, galų gale nusisuka nuo motinos. O juk depresija ir yra sustingęs veidas. Motina žiūri į savo vaiką, suvokia, kad turi atlikti savo pareigas, ji jas tikrai atlieka, bet veidas negyvas. Tada kūdikis net gauna informacijos apie tai, ką jis daro ir kas iš to pasaulio jam grįžta. Taigi katastrofa pasaulyje nebūtina, kad kūdikis ją išgyventų.

Visa tai gali sukelti ne tik motinos depresija, bet ir gyvenimo problemos: menkas uždarbis, bloga vyro nuotaika praradus darbą, konfliktai namuose, pervargimas. Daugybė dalykų gali lemti neadekvačius atsakymus į kūdikio stimulus. O juk jau dviejų savaičių kūdikis inicijuoja bendravimą su mama taip pat dažnai, kaip mama su juo. Tai reiškia, kad motinos atsakymas į kūdikio bandymą gauti dėmesio yra nepaprastai svarbus. Jei ji neatsako, kūdikis pasijunta paliktas – tam nereikia jokio karo.

– Kalbate apie tai, kad mama yra nepakeičiama. Ar tikrai tą ryšį gali kurti tik biologinė mama? Ar gali būti tėvas?

– Kūdikiui nesvarbu kas. Kas jam svarbu? Kad tai būtų vienas patikimas ir prognozuojamas žmogus, kurio elgesį kūdikis galėtų „išmokti“, t. y. suvokti signalus ir mokėti gauti reikalingus atsakymus. Kūdikiui reikia artumo, saugumo, galimybės pasislėpti ar parbėgti atgal išoriniame pasaulyje patyrus pavojų. Reikia, kad jo nepaliktų netikėtai, kad jis neišgyventų palikimo siaubo susidarius situacijoms, kurių negalėjo numatyti. Tai dalykai, kuriuos vaiku besirūpinantis žmogus turėtų vaikui suteikti. Šis žmogus turi būti prieinamas – prieinamas tada, kai reikia kūdikiui, o ne tada, kai suaugęs žmogus galvoja, kad reikia.

– Kas yra svarbiausia? Vienam žmogui nuolatos būti šalia vaikelio?

– Visų pirma ne nuolatos, o tada, kai to kūdikiui reikia. Tai reiškia – tėvai turi galimybę augti kartu su savo vaiku, nes jie turėtų mokytis jį stebėti, atsiliepti ir suvokti, kad visi kiti darbai ir užsiėmimai gali palaukti. Kūdikis negali palaukti. Jis ne gyvuliukas, ne daiktas, kurį padėjai – tegul guli. Tai būsimas žmogus, dar daugiau – tai žmogus, nuo kurio jūs patys paskui priklausysite. Vienos labai smalsios ir įdomios medicinos seselės, kuri globojo mirštančius žmones ir kuri parašė knygą, tyrimai parodė, ko labiausiai gailisi mirštantys žmonės. Visų pirma to, kad per mažai laiko praleido su brangiais žmonėmis. Antra – kad per mažai ilsėjosi, neįgyvendino svajonių ir per daug laiko praleido darbe. Tai supranta visi suvokę, kad gyvenimas baigiasi. O brangiausi žmonės ir yra tie, kuriuos mes dabar auginame. Nuo jų priklausys, kaip aš jausiuosi, kai man jų reikės labiau negu jiems manęs. Tai ateitis, kurią mes galime susikurti per savo vaikus.

Naujosios kartos kino kūrėjų komanda ėmėsi statyti pilnametražio lietuviško kino istorijoje dar niekada nefilmuoto, itin sudėtingo - siaubo žanro filmą, pavadinimu „Rūsys“.

Filmo prodiuseris bei vienas iš scenarijaus autorių Almantas Dulkys pasakoja, kad tikrais įvykiais paremta istorija išties šokiruojanti ir nepaliekanti abejingų. „Kol kas scenarijaus detalių nenorėčiau atskleisti, bet galiu paminėti, jog tai filmas, kupinas simbolių ir leidžiantis žiūrovui pačiam pabandyti narplioti istoriją. Užtikrinu, kad filmo pabaiga visiems bus tikras siurprizas,“- sako A. Dulkys. Filmo kūrėjai tikina, jog filmas sudomins net siaubo žanro vengiančius žiūrovus, mat siužete daug psichologijos, kontrastų, netikėtų siužeto vingių bei žmonių santykių dramos, o svarbiausia - visa tai perteikta kiekvienam suprantama forma.

„Mūsų nuomone, lietuviškas kinas yra gemalo stadijoje ir mes labai aiškiai matome nišą tarp skurdžių popsinių siužetų ir pernelyg sudėtingos bei žiūrovui sunkiai suprantamos dramaturgijos. Lietuviai myli kiną ir mielai perka bilietus į lietuviškus filmus, todėl mes dėsime visas pastangas, kad po filmo net didžiausi skeptikai galėtų burbtelti kažką panašaus į „normaliai“. Tai jau būtų gera pradžia kino kokybės link“, - paklaustas nuomonės apie lietuvišką kiną, mintis dėsto filmo prodiuseris.

Kalbėdamas apie aktorių sudėtį, A. Dulkys nuogąstauja, kad tokiam žanrui surasti tinkamus lietuvius aktorius išties didelis iššūkis, tačiau tikina, jog jau derasi su keletu kino ekranuose žinomų veidų. Ne paslaptis, jog ypatingas dėmesys skirtas atsirenkant filmo režisierių, todėl po ilgų ieškojimų pasirinktas režisierius Ričardas Matačius, kuris, išklausęs scenarijaus pristatymą, nedvejodamas sutiko imtis statyti „Rūsį“. Režisierius turi savitą aštrią stilistiką ir už savo darbus jau yra įvertintas garsių užsienio kino kūrėjų bei yra gerai žinomas reklamos bei muzikinių klipų autorių.

Atrodytų iššūkių pakanka, tačiau filmo kūrėjai intriguoja, jog tai bus ne tik pirmasis siaubo žanro lietuviškas filmas, tačiau tikina, jog prie kino kūrimo galės prisidėti visi portalo filmasrusys.lt lankytojai, todėl paklaustas ar filme bus kraujo, kino kūrėjas atsako lakoniškai - „nuspręs būsimi filmo žiūrovai, nes su portalu startuojame jau visai netrukus - per Helouvyną“.

Filmavimą komanda tikisi baigti iki 2014 m. vasario mėnesio, tuomet ir bus atskleista premjeros kino teatruose data.