Ne auka, o išgyvenusioji

"Visi turime daug vidinių jėgų, bet retai gauname progą įsitikinti, kokie neįtikėtini iš tiesų esame. Sugrįžti į gyvenimą man teko kabinantis nagais – iš naujo mokytis vaikščioti, kalbėti. Visi tie dalykai, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami, tapo beveik neįmanomomis užduotimis", – aiškina Turia.

Įkvepiančios jos išgyvenimo istorijos dalis yra santykiai su sužadėtiniu Michaelu Hoskinu, kuris po nelaimės jos ne tik nepaliko, bet netgi metė darbą policijoje, kad galėtų rūpintis mylimąja.

T.Pitt tikina, kad tik jo dėka jaučiasi laimingiausia moterimi pasaulyje. "Aš esu atletė, knygų autorė, lektorė, mama. Tik nevadinkite manęs auka, – prašo moteris, kuriai, kol gijo veido randai, teko vaikščioti su medicinine kauke. – Aš esu ne auka, o išgyvenusioji. Esu kitokia, bet ne sudarkyta. Atsisakau požiūrio, kad mano išvaizda daro mane išskirtinę. Turiu tvirtą nuomonę, nors kai kas mane vadina įžūlia."

Turia drąsiai ir atvirai kalba apie tą lemtingą dieną, siaubingus sužalojimus. Ir apie tai, kas jos laukė po to. Neslepia, kad per ilgą reabiliatacijos laikotarpį prarado daug draugų, nes jiems buvo per sunku būti šalia, jie jautėsi nepatogiai. Tik mažas būrelis pačių artimiausių bičiulių ir šeimos narių padėjo sudėtingiausiomis akimirkomis išsaugoti baivų protą. Tai mama, senelė, jaunesnieji broliai, draugas Michaelas, draugė Mary, kuri reguliariai atsiųsdavo gėlių. Vieni gamino jai maistą, kiti pasisiūlydavo pavėžėti, treti rašė laiškelius.

Kai būdavo labai sunku ir atrodydavo, kad galutinis tikslas yra nepasiekiamas, ji susikoncentruodavo į dabartį, gavodavo, kaip pragyventi dar vieną dieną, ir kai ji baigdavosi, pati save pagirdavo, kad yra šaunuolė. O jeigu ir diena pasitaikydavo prasta, suskirstydavo ją į valandas.

"Štai praėjo valanda, o aš dar čia, praėjo dar viena, ir aš vis dar čia, – sakydavo sau. – Išmokau atsipalaiduoti, neturėti pernelyg didelių lūkesčių, ir tai padėdavo įveikti kartkartėmis užplūstančią neviltį."

Tarsi žiūrėtų siaubo filmą

T.Pitt gimė Taityje, į Australiją su šeima persikėlė, kai jai buvo treji. Apsigyveno pajūrio mieste Uladuloje. Mokykloje sutiko savo būsimą sužadėtinį ir sūnaus tėvą Michaelą. Mergina buvo labai aktyvi. Po pamokų bėgdavo dirbti, o kur dar savanoriavimas įvairuose projektuose ir organizacijose. Norėjosi viską išbandyti, išragauti. Jau tada suvokė, kad gyvenimas yra nuostabus ir mes turime tik vieną šansą juo pasimėgauti, todėl reikia džiaugtis kiekviena diena.

Sulaukusi 24-erių Turia jau buvo išbandžiusi modelio karjerą, tapusi priklausoma nuo sporto, baigusi kasybos inžinerijos studijas, turėjo mėgstamą darbą deimantų bendrovėje, mylimą vyrą, kūrė ateities planus. Bloga nuojauta nekamavo, kai panoro išbandyti jėgas ultramaratone. Nedaug trūko, kad jame būtų nedalyvavusi, mat 1,5 tūkst. dolerių mokestis buvo neįkandamas, pora kaip tik taupė atostogoms. Tačiau organizatoriai netikėtai pasiūlė didelę nuolaidą ir ji sutiko.

Daugelis žmonių sąmoningai stengiasi neprisiminti traumuojančių įvykių, bet tik ne Turia. Ji niekada neatsisako, žurnalistų prašoma, su smulkmenomis papasakoti apie pačius baisiausius išgyvenimus. Sako, kad tuo metu jaučiasi taip, tarsi iš naujo žiūrėtų siaubo filmą. Tačiau kaskart jį stebėti darosi lengviau. O viskas buvo taip: bėgdama maratono 19 km ji trumpam išsitraukė iš ausų ausines ir išgirdo kažkokį didelį triukšmą, tačiau pamanė, kad kažkur važiuoja sunkvežimiai.

Todėl jas vėl užsidėjo ir, klausydamasi mėgstamos muzikos, bėgo toliau. Abipus kelio augo aukšta dykumų žolė. Vienoje pusėje ji degė ir gaisras artėjo, tačiau bėgikė nieko negirdėjo ir nematė, nes žiūrėjo sau po kojomis. Paskui ją bėgę keli maratono dalyviai pastebėjo pavojų ir sustojo, paskutinis dalykas, kurį jie pastebėjo – liauna merginos figūrėlė, pranykstanti dūmuose. Kai Turia pagaliau pakėlė akis, aplinkui siautėjo liepsnos.

Tapo beveik neatpažįstama

Apsisukusi norėjo grįžti, bet kelias skendėjo dūmuose. Tada puolė į šoną, kur matėsi kalva, galvodama, kad jeigu pavyktų ant jos užkopti, būtų saugi. Suprato, kad tai gyvybės ir mirties klausimas. Prisimena, kad šmėkštelėjo mintis: "Tai negi aš taip ir mirsiu? Taip nesąžininga. Nejaugi daugiau nebepamatysiu Michaelo?" Liepsnos laižė kojas ir svilino odą. Ji susisuko į kamuoliuką, apsigaubusi bluzonu. Jautė, kad nebegali kvėpuoti. Pažvelgusi į rankas pamatė keistą švytėjimą.

Paskui smogė skausmas. Moteris išgirdo klyksmą – tarsi laukinio gyvūno ir suprato, kad rėkia pati. Kas buvo po to, neprisimena. Neprisimena, kaip ugnis sustojo, paskui bėgę žmonės ją surado, bandė suteikti pagalbą, iškvietė medikus. Sutapimas, kad atvyko jos draugė, dirbanti skubios pagalbos tarnyboje. Atsipeikėjusi pasisveikino su ja, ir nesulaukusi atsakymo pridūrė: "Tai aš, Turia." Kai draugė ėmė raudoti balsu, pagalvojo, kad, ko gero, padėtis blogesnė, nei jai atrodo. Ir ji buvo blogesnė. Gydytojai sakė, kad kūnas beveik iškepė.

Tai, kad išgyveno, prilygo stebuklui. Ligoninėje išgulėjo pusmetį, jai atlikta 200 operacijų. Veidas tapo beveik neatpažįstamas, prarado septynis rankų pirštus. Reabilitacija truko dvejus metus.

"Gyvenimą reikėjo sudurstyti iš skiaučių. Nesugebėjau pasikelti iš lovos, nei susišukuoti, nei pavalgyti, nei nusivalyti užpakalio, kol įstengiau sulenkti alkūnę, prireikė daug laiko. Bet mes galime labai daug, tik kol gyvename komforto zonoje, neturime šanso išbandyti save", – sako Turia.

Šia nuostabia moterimi neįmanoma nesižavėti. Visų pirma dėl to, kad ji, nepaisydama nieko, ryžosi tapti mama. Maža to, dar gulėdama ligoninės lovoje išsikėlė tikslą dalyvauti "Iron Man" (geležinio žmogaus) triatlono varžybose, kurias sudaro trys rungtys – 42 km bėgimas, 3,8 km plaukimas ir 180 km važiavimas dviračiu. Prieš trejus metus sėkmingai šį iššūkį įveikė, užtrukusi daugiau nei 13 valandų.

Pasinėrusi į daugelį veiklų

Gailėtis savęs Turia neturi kada. Ji yra tarptautinės organizacijos "Interplast", kuri kovoja už plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos paslaugų kokybę ir prieinamumą ambasadorė Australijoje bei Naujoje Zelandijoje. Dirba fonde "Haapii", besirūpinančiame vaikų išsilavinimu besivystančiose pasaulio šalyse. Yra parašiusi kelias motyvacines knygas vaikams ir suaugusiems. Nemažai laiko atima dalyvavimas konferencijose, susitikimuose, diskusijose ir laidose.

Australijos metų moterimi išrinkta T.Pitt sako, kad pirmas dalykas, kurio niekada nedaro pabudusi rytą, – tai nepuola tikrinti savo mobiliojo telefono. Vos pabudusi ji paima ant rankų dvejų metų sūnelį ir išglosto kiekvieną jo pirštelį, kurie jai atspindi visus gyvenimo stebuklus. Po to plačiai atveria langines, kad saulė greičiau išvaikytų snaudulį. Tuomet pasidaro kavos, atsisėda ir ramiai ją gurkšnodama stebi, kaip žaidžia mažylis.

Paskui pagalvoja apie tris dalykus, už kuriuos yra dėkinga likimui. "Šiandien aš dėkojau už puikų vyrą, savo sužadėtinį, kuris ką tik sugrįžo iš savaitę trukusios komandiruotės ir kuris dirba tai, kas jam tikrai patinka. Tada padėkojau už sūnų ir visą tą džiaugsmą, kurį jis man suteikia. Žmonėms, kurie skaito mano knygas. O galiausiai apsisprendžiau, ką šią dieną galėčiau nuveikti, kas ją paverstų ypatinga. Tai bus plaukiojimas su šeima banglente", – apie kasdienius ritualus kalba Turia.

Visi turime daug vidinių jėgų, bet retai gauname progą įsitikinti, kokie neįtikėtini iš tiesų esame. Sugrįžti į gyvenimą man teko kabinantis nagais.

Šių metų pradžioje ji mėnesį gyveno mažame Prancūzijos miestelyje Avene, kur dalyvavo alternatyvaus nudegimų gydymo programoje čia esančiame hidroterapijos centre, garsėjančiame terminėmis voniomis. Jame buvo suteikta efektyvi pagalba ne vienam labai smarkiai nudegusiam žmogui. Rezultatas jau po savaitės pranoko visus lūkesčius, povandeniniai masažai su ypatingos cheminės sudėties vietiniu požeminiu vandeniu pastebimai palygino randus.

Kai kurie komentarai skaudina

Kad ir kaip pozityviai būtų nusiteikusi, T.Pitt jaučiasi įskaudinta, kai išgirsta svarstymus apie tai, kodėl sužadėtinis Michaelas jos nepaliko, kodėl ryžosi tokiai aukai. Jis atsisakė mėgstamo darbo policijoje ir tapo statybininku, kad galėtų rūpintis mylimąja ir turėtų iš ko pragyventi. "Taip, man pasisekė, kad jam svarbi ne tik mano išvaizda, kad jam patinka mano charakteris ir kitos savybės, kad jis su manimi gerai jaučiasi, jaučia man gilius jausmus, yra stiprus", – kalba ji.

Turia neslepia, kad ne kartą yra uždavusi sau klausimą: jeigu taip baisiai apdegęs būtų draugas, o ji būtų jo nepalikusi ir prižiūrėjusi, padėjusi, ar žmones tai irgi taip domintų? "Manau, kad šiuo požiūriu moterims ir vyrams galioja skirtingi standartai. Tai, kad moteris aukojasi, yra tarsi savaime suprantama, o jei vyras neištveria – lyg ir pateisinama. Priešingu atveju moteris būtų laikoma kietaširde, o vyras – tiesiog silpnu", – samprotauja apie lyčių skirtumus.

Šiais metais T.Pitt pasižadėjo daugiau laiko ir dėmesio skirti mylimiems žmonėms, mažiau – visuomeninei, filantropinei veiklai. Jaučia, kad yra jiems skolinga: "Iki šiol viskas sukosi aplink mane, o dabar aš noriu tapti geresne moterimi, geresne mama, geresne dukra, geresne drauge. Noriu, kad kasdienybėje būtų daugiau džiaugsmo, mažiau įsipareigojimų." Jiedu su Michaelu planuoja vestuves, tačiau ar jos įvyks šiais metais, ar kiek vėliau, dar neapsisprendė.

Šiuo metu abu mėgaujasi tėvyste. Savo sūnui davė taitietišką vardą Hakavai, kuris reiškia "šokantis ant vandens". "Kai sūnelis gimė, galvojau, kokią svarbiausią žinutę norėčiau jam perduoti. Iš pradžių, kaip ir daugelis tėvų pagalvojau apie tai, kad linkiu jam būti laimingam. Tačiau supratau, kad tai nerealistiška. Gyvenimas ne vien rožėmis kvepia. Bus ir pralaimėtų rungtynių, ir sudaužytų širdžių, todėl labiausiai reikalinga savybė yra tvirtumas ir atsparumas, ketiname jį auklėti taip, kad tokiu žmogumi taptų", – aiškina laiminga mama.

T.Pitt: tai, ko apie mane nežinote

Mano tėvai buvo užkietėję burlentininkai, susitiko Taičio saloje skrosdami bangas, o visa kita – istorija.

Ant operacinio stalo aš miriau tris kartus. Paskutinį – pernai, kai man atliko dar vieną nosies operaciją. Taigi, gyvenimas man yra dovana.

Baigiau ne tik kasybos inžinerijos studijas, bet ir aplinkosaugos mokslų.

Aš siaubingaui knarkiu – kaip dramblys. Draugai neseniai įrašė ir davė man pasiklausyti.

Man patinka pirkti kosmetiką. Ypač įvairius kremus. Nors ir suprantu, kad jie man nepadės sumažinti randų, nesusilaikau. Ir po trijų dienų vėl grįžtu prie savo gydomojo tepalo.

Dalyvaudama "Geležinio žmogaus" varžybose norėjau įrodyti sau, kad esu daug stipresnė nei iki to nelemto maratono.

Man patinka repo stiliaus muzika.

Aš siaubingai bijojau viešo kalbėjimo. Net trims žmonėms ką nors pasakoti man atrodė neįveikiama užduotis. Dabar aš galiu kalbėti minioms ir man tai patinka.

Parašiau knygą vaikams ir paaugliams "Geras selfis", joje pateikiu praktinių patarimų ir priemonių, kurie padės atsilaikyti prieš gyvenimo kelyje pasitaikančius sunkumus.

T.Pitt taisyklės

Tai, ko labiausiai bijai, padaryk pirmiausia.

Sudėtingas užduotis padalyk į mažas dalis.

Kritiką vertink kaip iššūkį, kurio tikslas – įrodyti, kad ji nepagrįsta.

Negalvok, kad kažko negali padaryti, pasakyk sau, kad to tiesiog negali padaryti dabar.

Kasdien primink sau, už ką esi dėkingas.

Būk gerai pasigalandęs nagus, nes nė vienas neturime imuniteto nuo nesėkmių ir nelaimių.