Pasak Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkės Dalios Matukienės, priemonės turėtų būti ne pavienės, o kompleksinės.

„Iš principo dėl kvadratų vienaip ar kitaip galvočiau gal 30 ir per daug. (...) Pavieniai sprendimai neduoda naudos, kokia galėtų būti“, – BNS sakė ji.

Anot jo, taryba siūlytų naikinti galimybių pasą, kadangi, D. Matukienės teigimu, turėdami galimybių pasus žmonės gali lankytis parduotuvėse ir sirgdami.

„Turėtų būti visai kitos priemonės, nes dabar žmogus stovi eilėje, vienas prie kito prisiglaudęs ir jie kalba kad turiu galimybių pasą ir turiu teisę. Nieko neturi teisės, jei tu tą galimybių pasą įgijai prieš tris mėnesius, bet vakar gal tu susirgai. Šitas turėtų būti komunikuojama“, – sakė D. Matukienė.

„Turėtų būti žiūrima į tai, per kiek laiko įgyjamas testas ir galbūt ne profilaktinį testą reikia daryti, o tiems kurie suserga, jaučia simptomus, leisti kad jie kuo greičiau pasidarytų tą testą, žinotų, kad jie serga ir  niekur neitų“, – pridūrė ji.

Asociacijos „Lietuvos prekyvietės ir turgavietės“ prezidentas Vytenis Butkevičius teigė neigiamai vertinantis tokį sprendimą, tačiau pabrėžė, kad verslas išpildys visas reikalaujamas sąlygas.

„Čia yra desperatiškas Vyriausybės bandymas parodyti, kad ji kažką daro. (...) Esame prieš, nes turgavietės ir taip atitinka daugiau negu visus reikalavimus. Daugiausiai veikiame gryname ore, patalpos turgaviečių yra erdvios ir su pertekline ventiliacija“, – BNS sakė V. Butkevičius.

Anot jo, siekiant užtikrinti reikalavimus, tikėtina, kad bus samdoma papildomų darbuotojų arba tikrinimas bus perskirstomas esamam personalui.

Be galimybių paso asmenis aptarnaujančios parduotuvės ir turgavietės turės užtikrinamas minimalų 30 kv. metrų prekybos plotą vienam klientui. Operacijų vadovo sprendimu, toks reikalavimas įsigalios penktadienį.

Prekybos plotas apima salę, skirtą pirkėjams aptarnauti ir prekėms išdėlioti, įskaitant matavimosi kabinas. Į prekybos plotą neįskaitomas administracinių patalpų, sandėlių ir pagalbinių patalpų, dirbtuvių, laiptinių, koridorių, sanitarinių patalpų plotas.

Policijos pareigūnai perspėja – įsibėgėjus šventinei nuotaikai per daug neatsipalaiduoti ir nepamiršti saugoti piniginių ir kitų asmeninių daiktų, mat kišenvagiai ne švęs, o darbuosis iš peties.

Jie traukia į masinių susibūrimų vietas ir nusitaiko į labiausiai atsipalaidavusius, nukentėjusiųjų jau ne vienas – tarp jų ir sostinės Kalėdinio miestelio prekybininkai. Pasak jų, dažniausiai vagišiai vaikšto po kelis – kol vienas pardavėją užkalbina, kitas atlieka savo darbą.

Dažniausiai – vieni kitus jau pažįstantys. Per dešimt metų keitėsi daug kas, tvirtino prekybininkai. Tačiau kaip didžiausią rūpestį patys prekybininkai įvardija, anot jų, sunkiai pakeliamą mokesčių naštą.

Ne visi išsilaiko

Nuo pat turgaus įsikūrimo pradžios čia prekiaujantis ūkininkas Nerijus Kriaučiūnas sakė, kad Tymo turgus išgyveno įvairius laikus.

"Daug kas keitėsi. Mažėjo pirkėjų, nes daugėjo turgelių. Čia liko tie, kurie įprato prie konkretaus produkto – to, kurio nėra niekur kitur. Net jei jiems čia atvažiuoti nėra labai patogu", – sakė N.Kriaučiūnas.

Ūkininkas Tymo turguje prekiauja duona – produktu, kurio apstu visose parduotuvėse. Tačiau į Tymo turgelį ateinantys ilgamečiai ūkininko pirkėjai šį produktą renkasi dėl jo išskirtinumo: duona kepama iš ekologiniame ūkyje augintų grūdų ir malkomis kūrenamoje krosnyje, be cukraus ir mielių.

Tačiau ne visi prekybininkai išsilaiko – yra nemažai smulkiųjų ūkininkų, kurie dėl kainos čia prekybą nutraukė. Mokesčiai, anot N.Kriaučiūno, yra dideli ir, pavyzdžiui, muilo gamintojai čia prekiauti neturi galimybių.

"Nes muilas – ne duona, ir žmonės jo nuolat neperka. Tačiau tai yra geras produktas, išskirtinis ir jis čia reikalingas. Norėčiau atkreipti dėmesį į užsienio turgelius, kur vietos valdžia skatina trumpąją maisto grandinę. Mes užauginame, pagaminame ir vietoje parduodame.

Kuriame sau darbo vietas, išlaikome savo šeimas. O miesto valdžia į mus žiūri kaip į beprotiškai didelius verslininkus, bet mes tokie nesame – toli gražu. Tokio turgaus vertė yra ne mokesčių surinkime, ne žmonių "nuskalpavime", – kalbėjo N.Kriaučiūnas.

Ateitis nėra aiški

Ką tik sutartį su savivaldybę pasirašiusi asociacijos "Tymo turgelis" atstovė Julija Kuzmina sakė, kad nežinia, ar turgus galės veikti visus metus, mat savivaldybė, jei šioje vietoje prasidės jau trejus metus planuojami infrastruktūros darbai, sutartį nutraukti gali pirma laiko.

Tačiau nežinia dėl rytojaus – tik viena problemos pusė. J.Kuzmina taip pat sakė, kad Vilniaus miesto savivaldybė neskatina smulkiojo verslo, o mokesčiai yra dideli.

"Nežinau, ar galiu įvardyti sumą, tačiau kalbama ne apie šimtus, o apie tūkstančius eurų – vieną kartą per metus turime mokėti infrastruktūros mokestį, kuris ir yra didžiausia našta. Iš to nieko negauname – tiesiog mokame, nes jei reikia, pavyzdžiui, perdažyti namelius, tą darome iš savo pinigų.

Miesto valdžia į mus žiūri kaip į beprotiškai didelius verslininkus, bet mes tokie nesame – toli gražu. Tokio turgaus vertė yra ne mokesčių surinkime, ne žmonių "nuskalpavime".

Bet to, kiekvienas prekybininkas dar moka vidutiniškai 21 eurą valstybės rinkliavos, tenka mokėti už elektrą, šiukšlių išvežimą", – kalbėjo pašnekovė. Prekybininkai sakė norintys, kad Vilniaus miesto savivaldybė taptų jų užnugariu, o ne priešu.

Tymo turgus traukia ne tik pirkėjus – kaip į vieną iš lankomų miesto vietų čia ateina ir turistų.

Ūkininkas – kaip vadybininkas

Panašios nuomonės – ir ekologiško ūkio atstovė Jūratė, Tymo turguje prekiaujanti daržovėmis. Šio ūkio daržovių Tymo turguje taip pat galima įsigyti jau dešimtmetį.

Pasak Jūratės, labiausiai vargina peripetijos ir kalbos, kad turgus gali būti uždarytas. "Pirkėjai nežino, ar mes būsime, ir net nevažiuoja tą dieną, kažkur nugirdę, kad Tymą uždarys", – kalbėjo prekybininkė.

Moteris sakė, jog kitose Vakarų Europos valstybėse tokie ūkininkų turgūs yra skatinami:  "Kiek girdžiu apie kitas Europos sostines, ten visi laukia augintojų ir juos priima į centrines aikštes, kuriose jie pristato savo produkciją.

Net specialiai klausėm: nieko nereikia už tai mokėti. O pas mus kitaip – mokesčiai dideli, sąlygos nustatinėjamos, ūkininkas turi mokėti kaip teisininkas ar vadybininkas. Pakankamai sudėtinga", – atsiduso moteris.

Vienas pirkėjas, pirkdamas daržoves, išleidžia maždaug nuo 3 iki 12 eurų.

Atidžiai tikrina

Tam, kad Tymo turguje būtų kokybiška produkcija, turgavietės asociacijos nariai patys važiuoja į ūkius ar pas gamintojus ir tikrina, kaip yra auginama ar gaminama jų siūloma produkcija.

Prekiauti turguje priimami tik vietos ūkininkai ar gamintojai: tokius saugiklius yra numačiusi pati asociacija, o prekybininkai privalo pateikti visus reikiamus dokumentus.

Beje, jų kartais prireikia ir pirkėjams, kurie, prieš pirkdami, visų pirma pareikalauja kokybę įrodančių pažymėjimų. Tiesa, tai – pavieniai atvejai, mat daugelį metų į turgų einantys žmonės jau turi ir savus prekybininkus, ir savas prekes.

Tymo turgaus pirkėjai, sakė patys ūkininkai, yra išskirtiniai ir nevengiantys mokėti brangiau nei kituose turguose ar parduotuvėje.

Vilnietė Ieva Martusevičienė į Tymo turgų ateina kiekvieną ketvirtadienį, o vienas apsipirkimas atsieina vidutiniškai apie 50 eurų.

"Pradėjau čia lankytis maždaug prieš trejus metus, kai gimė vaikai. Turguje perku viską, o parduotuvėje – tik buitines prekes. Ar brangu? Ne, nes mokame už kokybę ir žinome, ką valgome. Perku dažniausiai iš tų pačių prekybininkų", – sakė I.Martusevičienė.

Pataisomis siūloma iš Lietuvos prekybininkų degalais nereikalauti 1 mln. eurų užtikrinti prievolių įvykdymą. Vienas pakeitimų iniciatorių socialdarbietis Andrius Palionis sako, kad pataisos aktualios mažesniems prekybininkams, turintiems kelias degalines ir gaunantiems nedideles pajamas.

„Kalbama apie mažas įmones, kurios nei importuoja, nei eksportuoja naftos produktų, o dirba vietinėje rinkoje. (...) Dabar susiduriame su tokia situacija, kai mažos įmonės regionuose kolonėlės vykdo veiklą ir jų metinė apyvarta yra 200–300 tūkst. eurų, o garantiją reikia susimokėti milijoną. Natūralu, kad jos priverstos užsidaryti“, – Seimo posėdyje šią savaitę aiškino jis.

Parlamentaras teigė, kad pataisas kartu su kitais Seimo nariais, įskaitant ir ūkio ministrą Virginijų Sinkevičių, pasiūlė, gavęs įmonių prašymus peržiūrėti per griežtą reglamentavimą. 

Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Bronius Matelis prognozavo, kad siūlomos lengvatos „grąžintų Lietuvą į tuos niūriuosius laikus, kai buvo kuriamos nusikalstamos schemos, kaip nemokėti PVM“.

Pasak jo, įstatymas jau numato daug lengvatų sąžiningai dirbančioms įmonėms, o priėmus pataisą, „kontroliuoti nefasuotų naftos produktų prekybos bus neįmanoma“.

Ekonomikos komiteto narys konservatorius Jurgis Razma taip pat mano, kad taip būtų skatinamas šešėlis.

„Garsiai skelbiama kova su „šešėliu“, deja, tokiais balsavimais yra paneigiama, kai štai bandoma atverti buvusias anksčiau ir išaiškintas landas PVM slėpimo schemoms kurti“, – teigė J. Razma.   

J. Razma piktinosi, kad palaikydami pataisas Seimo valdantieji įsivaizduoja geriau negu Vyriausybė išmanantys didmeninę prekybos naftos produktais rinką ir sugeba geriau prognozuoti tokios pataisos pasekmes.   

„Nemanau, kad didmeninė prekyba naftos produktais yra ta sritis, kur mes galime pageidauti kuo daugiau smulkių dalyvių, tada mokesčių inspektoriams bus labai sunku sukontroliuoti tą sektorių, nes jis labai jautrus, kadangi turi duoti pakankamai dideles mokestines įplaukas ir jeigu nebepavyks sukontroliuoti, bus pakankamai ženklūs praradimai“, – BNS tvirtino J. Razma.

Vyriausybė, Seimo teisininkai ir Europos teisės departamentas pateikė argumentų atmesti pataisas, bet nepaisydami jų, parlamentarai šią savaitę įpareigojo Biudžeto ir finansų komitetą pakeitimą apsvarstyti. Prieš tai Seimas nepritarė Ekonomikos komiteto siūlymui pataisą atmesti.  

Smulkieji prekybininkai teigia, kad naujoji tvarka yra jiems naudinga.

"Didieji tinklai nuolat leisdavo spalvotus laikraštukus, pilnus pasiūlymų įsigyti gėrimų pigiau, kartais tokiomis kainomis, kurių didmeninėje prekyboje net nėra. Dabar jie to daryti nebegalės", -teigė Panevėžio rajone dvi parduotuves turintis Jonas Katinas.

Vasara – šurmuliuojančių mugių ir miestų švenčių laikas ir kartu smulkiųjų prekybininkų darbymetis. Nuo to, kaip, kur ir kuo seksis sudominti pirkėją, dažnam prekybininkui priklauso tolesnio verslo plėtra, o neretai ‒ ir jo verslo išlikimas. Tad ko didesnei savo verslo sėkmei iš mugių, miesto švenčių ar turgelių prekeivių galėtų pasimokyti verslo naujokai ir verslo senbuviai?

Derybos – abipusė nauda

Pernai „Swedbank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa atskleidė, kad Lietuvos gyventojai dažniausiai pasirenka pirkti iš smulkiųjų šalies gamintojų ir prekybininkų, vertindami galimybę pasiderėti dėl kainos.

Geri derybų įgūdžiai praverčia ir gyventojams, ir verslininkams – ne veltui tokio pobūdžio kursai dėstomi žymiausiuose pasaulio universitetuose.

Svarbiausia derybų netraktuoti kaip vienos pusės nuolaidžiavimo kitai. Geriausia, kai gaudamas nuolaidą pirkėjas jaučiasi šiek tiek pasveriantis galios balansą į savo pusę, o pardavėjas derybų metu sukuria sau naujų galimybių. Pavyzdžiui, mažesne kaina parduoti didesnį kiekį, kai vietoje vienos prekės pasiūlomos įsigyti dvi, tačiau mažesne kaina. Ne mažiau svarbu įgijus lankstaus pardavėjo reputaciją suburti lojalius nuolatinius klientus, o galbūt net užmegzti ilgalaikę partnerystę su kitais verslininkais – potencialiais tiekėjais ar produkcijos platintojais.

Vieta, vieta ir vieta

Kiekvienas bent kartą mugėje ar miesto šventėje dalyvavęs prekeivis patvirtins, kad net puikiausia prekė neišgelbės prastos prekybos vietos. Nebent investuotumėte papildomų lėšų atkreipti į save dėmesį, pasirūpintumėte papildoma informacijos sklaida prekybos vietoje. Tačiau greičiausiai šios pastangos pareikalaus daugiau investicijų ir laiko, todėl paprasčiau iš anksto pasirūpinti geros prekybos vietos rezervacija.

Savaitgalio prekyba geroje vietoje, kuri matoma didžiausiam žmonių kiekiui ir užtikrina didžiausią potencialių pirkėjų srautą, gali atstoti mėnesio ar ketvirčio prekybą nuošalioje vietoje, į kurią užsuka mažai pirkėjų. Ne paslaptis, kad ne viena parduotuvė ar restoranėlis, duris atvėrę netinkamoje vietoje, po kurio laiko yra tiesiog priversti užsidaryti.

Kiti svarbūs akcentai mugėse ar miesto šventėse – vizualus ir apgalvotas prekių išdėstymas, ryškus, matomas ir skoningas prekybos vietos apipavidalinimas, aktyvus bendravimas su pirkėju. Visa tai yra labai paprasti, tačiau dažnai užmirštami sėkmingo verslo principai.

Laimi ne konkurencija

Smulkieji verslininkai dažnai turi įvairių tokiam verslui būdingų privalumų: nemasinė gamyba, išskirtinės medžiagos, ypatingas gamybos būdas, kartais netgi galimybė pirkėjui įsitraukti į gamybos procesą. Tačiau jie taip pat susiduria su smulkiajam verslui būdingais iššūkiais, susijusiais su verslo infrastruktūra ‒ prekės ar paslaugos rinkodara, reklama, logistika, pardavimų plėtra, finansų srautų planavimas.

Miesto šventės, turgeliai yra vienas pavyzdžių, kuris geriausiai iliustruoja smulkiųjų prekeivių partnerystės naudą ir jėgą: bendras pirkėjų traukos centras, bendra reklamos apie prekes ir paslaugas platforma, kai kurių sąnaudų pasidalijimas.

Šiems sprendimams reikia iniciatyvos, įžvalgumo, noro domėtis aplinka ir naujienomis, tačiau įdėjus šiek tiek pastangų konkurencinę aplinką galima nesunkiai paversti naujomis galimybėmis verslui.

„Lietuviai nėra linkę apsipirkti mažose krautuvėlėse, tačiau pratinasi tai daryti, nes pamatė, kad tai – naudinga“, – kalba Z. Sorokienė.

Savo ruožtu J. Rojaka pažymi, kad besiformuojantis lietuvių įprotis atsispindi ir statistikoje: „Remiantis statistika, praėjusiais metais žmonės pradėjo daugiau pinigų leisti mažose specializuotose sūrio, mėsos, ekologiškų prekių parduotuvėse. Vartotojai pradėjo ieškoti kitokių produktų, nei gali rasti prekybos centruose, tačiau tokia tendencija labiau pastebima tik didmiesčiuose.

Tai lėmė pajamų augimas, kintanti apsipirkimo kultūra ir didėjantis pasirinkimas. Be nuoseklaus pajamų augimo tokioms parduotuvėms suklestėti ir išgyventi būtų sunku.“

Anot Z. Sorokienės, tris dienas trukusi didžiųjų prekybos centrų boikoto akcija, sugalvota pastebėjus itin aukštą žiedinio kopūsto kainą, leido žmonėms iš naujo atrasti mažas parduotuvėles, turgavietes. „Jų prekybininkai akcijos metu teigė pajutę padidėjusį pirkėjų srautą“, – tikina pašnekovė. 

Mėgsta didelius prekybos centrus

Nors pamažu atsigręžia į nedideles krautuvėles, lietuviai labai mėgsta didelius prekybos centrus, kuriuose prekių asortimentas yra didesnis, nei jiems kada gali prireikti.

„Taip yra todėl, kad išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos prekybos centrai ir prekių gausa mums buvo didelė naujiena. Išgyvenome laikotarpį, kai prekyba buvo suvaržyta, o prekių trūkumas buvo kasdienybė. Kai pradėjo kurtis dideli prekybos centrai, visi puolė gėrėtis prekių gausa, tvarka centruose.

Čia yra to laikmečio savivaldos institucijų kaltės: jie, užhipnotizuoti naujų galimybių, prekių gausos, nekontroliavo proceso ir neįžvelgė, kokią naudą valstybei ir jos ekonomikai teikia smulkusis verslas“, – kalba Z. Sorokienė.

Smulkiesiems prekybininkams – palankesnės sąlygos

Pasak Z. Sorokienės, požiūris į smulkųjį verslą pastaruoju metu keičiasi, tačiau reikalavimai jam kol kas išlieka dideli, todėl smulkieji prekybininkai negali suklestėti.

„Tačiau viskas eina geryn, pozicija keičiasi, todėl tikiu, kad sulauksime laikų, kai miestuose ir kaimuose atsiras daugiau mažų specializuotų parduotuvėlių.

Jei labiau suklestėtų mažieji prekybininkai, naudą pajustų ir pirkėjai. Turėdami mažiau išlaidų, mažieji prekybininkai gali pasiūlyti mažesnes kainas. Tiesa, galbūt jie nepasiūlys didelio asortimento, tačiau ne visiems tokio plataus asortimento iš tiesų reikia. Be to, tai naudinga ekonominiu požiūriu – galėdami kurti savo verslą žmonės neemigruos“, – kalba Z. Sorokienė.

Pasak J. Rojakos, kol kas mažosios parduotuvės yra nišinės, o su dideliais prekybos centrais konkuruoti maržomis joms yra sunku. Tačiau kokybės prasme jos nesunkiai gali nušluostyti nosį bet kuriam prekybos tinklui.

Lietuvos situacija – išskirtinė

Daugiau smulkiųjų prekybininkų ir parduotuvėlių galėtų didinti konkurenciją bei mažinti kainas išsivysčiusiose šalyse įprastomis sąlygomis, bet ne Lietuvoje.

„Lietuvos situacija kitokia nei pažangiose Europos šalyse. Išsivysčiusiose šalyse prekybos tinklų darbo laikas ribojamas, jie įkurti už miesto centro ribų, jo pakraščiuose. Lietuvoje didieji prekybos centrai yra miesto centre, tad konkuruoti mažoms parduotuvėlėms panašomis arba mažesnėmis kainomis būtų sudėtinga.

Kita vertus, matome, kad ūkininkai siūlo savo produkciją, jei ne mažesnėmis, tai panašiomis kainomis ir, manau, kad tai yra mūsų kelias“, – sako J. Rojaka.

Mažesniems prekybininkams, anot ekonomistės, suklestėti trukdo tai, kad nepriklausomybės aušroje įkurti mažesnę parduotuvę buvo labai sudėtinga ir per brangu dėl didelių reikalavimų.

„Nors biurokratijos mažėja, atidaryti parduotuvėlę tampa lengviau, starto pozicijos buvo nevienodos, tad mažesnėms parduotuvėms pasivyti didžiąsias yra sunkiai įmanoma“, – pažymi ekonomistė.

Lietuvos bankas ieško galimybių prieš įvedant eurą smulkiesiems rajonų prekybininkams suteikti iki 10 tūkst. eurų (34,5 tūkst. litų) kreditą apyvartinėms lėšoms. Kaip rašo dienraštis "Verslo žinios", jei toks mechanizmas bus sukurtas, jis neturės analogų Europoje.

"Mes parengsime tipinę formą ar sutarties, ar susitarimo, kurį galėtų pasirašyti bankas su klientu - prekybos įmone. Ten bus numatytas pinigų pristatymas smulkiesiems prekybininkams. Dabar galvojame apie sumą, ne didesnę kaip 10 tūkst. eurų. Man atrodo, tiek bus pakankamai", - Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos posėdyje, atsakydamas į verslininkų klausimus, užsiminė Lietuvos banko pirmininkas Vitas Vasiliauskas.

Ar prekybininkas būtinai privalės turėti atitinkamą sumą litais sąskaitoje, kad gautų tokią paskolą, ar paskola bus neprocentinė, kaip bus užtikrintas grąžinimas ir panašiai - V.Vasiliauskas nedetalizuoja. Anot jo, atitinkamas mechanizmas svarstomas Grynųjų pinigų darbo grupės posėdyje. Smulkiosios prekybos įmonės, anot Lietuvos banko vadovo, eurų siuntos turėtų sulaukti likus 5 dienoms iki euro įvedimo.