Būgininkas G. Gascevičius – ne vienintelis naujas veidas „Pizduko“ komandoje. Prie spektaklio komandos prisijungė ir aktorius Anicetas Gendvilas.

„Pagaliau „Pizdukas“ įvyks. Prisikvėpavęs karantininių atostogų, spektaklis sugrįžta su naujomis jėgomis ir pajėgomis. „Pizdukas“ vis dar laukia savo Auksinio scenos kryžiaus, o tuo tarpu prie mūsų komandos prisijungia du nerealūs, stogą raunantys kūrėjai: neatrastas, bet jau su didžiausiomis ateities perspektyvomis, naujasis Lietuvos drageris Anicetas Gendvilas–Gunda bei žmogus būgnas, arba perkusinė siela, buvęs BIX‘as, dabar nekonvencionaliai giliai kūryboje paskendęs Gintas Gascevičius. Visas „Pizduko“ miestelis jūsų laukia jau šį sekmadienį. Kadangi čia Lietuva ir lietūs lyja, viskas vyks juodojoje salėje. Geros kelionės „Pizduko“ transportu!“, – spektaklio laukia režisierius P. Ignatavičius.

Esminė „Pizduko“ tema – tai žmonių nenoras įsileisti kito žmogaus (šiuo atveju – kitataučio). Pasak režisieriaus, kitataučių imigracija yra neišvengiamas procesas, kuris anksčiau ar vėliau stipriai palies ir Lietuvą, todėl nereikėtų to bijoti.

„Lietuva yra multikultūrinė. Joje sugyvena nemažai kitataučių. Augant Lietuvos ekonomikai, augs ir imigrantų skaičius. Mes turime stengtis pažinti kitokius, juos priimti. Todėl ir daina turi tokį tikslą: skatinti kritinį mąstymą, autoironiją, kvestionuoti lietuvių heroizavimą. Manau, kad besijuokdamas iš savęs gali dvasiškai tobulėti“, – mintimis dalijasi P. Ignatavičius.

Spektaklyje gausu specialiai jam sukurtų dainų, kurias gyvai atlieka patys aktoriai. Scenoje – vokalas, gitara, bosinė gitara, mušamieji. Pats P. Ignatavičius, sėdėdamas režisieriaus kėdėje, rankose nuolat turėdavo gitarą. Taip gimė laisvas, nenugludintas, gyvu ritmu pulsuojantis spektaklis.

„Muzika man visada buvo labai svarbus spektaklio elementas. Jei negirdžiu spektaklio muzikos – nežinau kokį spektaklį statysiu. Aš nekenčiu miuziklų, ypatingai amerikietiškų. O po spektaklio daug kas sakė: na va, pastatei miuziklą. Iš principo turbūt taip ir yra. Dramaturgo R. W. Fassbinderio kalba yra labai lakoniška, kinematografinė, joje daug tylos ir pauzių. O aš norėjau šėlsmo spektaklyje. Dionisiško, ryškaus, masyvaus teatro ir personažų kaukių“, – pasakoja režisierius.

Spektaklyje vaidmenis kuria Arnoldas Augustaitis, Daumantas Ciunis, Pijus Ganusauskas, Tadas Gryn, Anicetas Gendvilas, Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila, Marija Petravičiutė, Ieva Savickaitė. Groja Gintas Gascevičius ir grupė „Church on Wheels“. Kostiumus kuria Greta Milevičiūtė ir Justina Jurevičiūtė. Šviesų dailininkas Darius Malinauskas.

Spektaklis „Pizdukas“ (režisierius P. Ignatavičius) – jau šį sekmadienį, rugpjūčio 16 d., Menų spaustuvėje, Vilniuje. Pradžia 19 val.

Karantino negandos, gyvo teatro alkis, teatras po atviru dangumi, „Pizduko“ gaivališkas rokenrolas ir rinkimams artėjant vis aktualesniu tampantis manipuliatoriškas „BANG!“ – apie tai kalbamės su pačiu P. Ignatavičiumi.

– Pauliau, kaip visas šis karantino laikotarpis paveikė tavo kūrybą?

– Iš tikrųjų karantinas buvo labai kūrybiškas laikas. Pagaliau buvo galimybė sustoti ir atlikti vidinę reviziją. Kur esu? Kur einu? Galų gale, buvai priverstas rasti būdų, kaip egzistuoti ekstremaliomis sąlygomis. Viskas kėlėsi į online. Tik tos patirties išdava nuvylė: tas šviečiantis stačiakampis ant darbo stalo labai greitai nusibosta. Dar kartą supratau, kad teatras iš tiesų yra unikali, gyva ir itin materiali patirtis. Ekranas to niekada nepakeis.

Užteks tų prastovų, reikia imti jautį už ragų ir tikėti, kad viskas bus gerai. O kaip bus toliau, čia jau kaip Dievas duos.

– Džiaugiesi, jog scenos po truputį atsiveria?

– Žinoma, džiaugiuosi, kad atsiranda galimybės vaidinti. Pirma gyva, reali repeticija praėjo taip gerai, kaip niekad nepraeina repeticijos. Viduje jaučiau didžiulį džiaugsmą, sumišusį su nerimu, bet iš esmės buvau labai laimingas, kad galiu dirbti savo darbą, kurį myliu. Ši vasara bus itin darbinga. Užteks tų prastovų, reikia imti jautį už ragų ir tikėti, kad viskas bus gerai. O kaip bus toliau, čia jau kaip Dievas duos.

– „Pizdukas“ ir „BANG“ – gana skirtingi spektakliai. Kaip juos paveiks kardinaliai pasikeitusi erdvė? Ar „Pizdukas“ gali tapti rokenroliniu open airo tūsu?

– Iš principo „Pizdukas“ atvyks į tą erdvę, kuri jam ir skirta. Koncertinė lauko scena yra tobula dirva suskambėti spektakliui. Jis čia užaugs iki pat Gedimino kalno ir savo jėga sudrebins katedrą. Spektaklio tema įpareigoja kalbėti drąsiai, garsiai ir aštriai. Bus tikrai daug šėlsmo ir pasaulio skausmo. Tai bus dionisiškas gaivalas.

„Bang“ gimė po „Pizduko“. Šis spektaklis – tai sprogimas, kuris mus apgauna, kad tai visai ne sprogimas. Sprogstama be garso, sprogstama „tarsi“. Koncertinė, gatvės scena itin tinka pagrindiniam personažui – būsimam prezidentui Ralfui. Iš tokių scenų daugelyje miestų ir miestelių tuoj realiai prabils visa banda manipuliatorių, mesijų ir išgelbėtojų pakeliui į gerovės Lietuvą. Panašiose scenose šoks rinkimus laimėję bevertybiniai makaronų kabintojai. Šis spektaklis yra manipuliacija, kuri kritiškai žvelgia į mūsų dabartinę tariamai progresyvią demokratiją ir fasadinę moralę, bet spalį ši manipuliacija gali mus ištikti labai realiai ant tokių panašių scenų.

„Pizdukas“ pagal R. W. Fassbinderį (rež. P. Ignatavičius) – birželio 27 d. Marius von Mayenburgas „BANG!“ (rež. P. Ignatavičius) – liepos 8 d. Abu spektakliai vyks Menų spaustuvės kieme (Šiltadaržio g. 6, Vilnius). Pradžia 20 val.