Avarijoje taip pat buvo pažeisti ir Sandros stuburo nervai. Kelias savaites moteris praleido reanimacijoje, vėliau pusantro mėnesio – intensyvios slaugos palatoje, o galiausiai buvo nuvežta į Vilniaus Santaros klinikas, kuriose buvo gydoma dar keturis mėnesius.
Kaip ir daugeliui patyrusių tokį baisų likimo smūgį, Sandrai buvo be galo sunku susitaikyti su mintimi, kad daugiau nebevaikščios, tačiau skaudžiausia jai buvo matyti, kaip pergyvena artimieji. Mama nuo jos nesitraukė nei per žingsnį ir dieną, ir naktį.
Mane nepaprastai trikdė aplinkinių žvilgsniai ir širdį draskantis jų gailestis matant mane sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje.
„Tuo metu buvau visiškai priklausoma nuo kitų, pati nieko negalėjau padaryti, man tada reikėjo pagalbos net kvėpuojant“, – prisimena moteris. – Artimieji turėjo tuo metu mane ir pamaitinti, ir aprengti, ir lovoje apversti ant kito šono... Pati to padaryti negalėjau, kūnas visai manęs neklausė, jaučiausi didžiule našta savo artimiesiems. Valanda ligoninėje slinko kaip visa diena, o diena – kaip savaitė. Vienintelė svajonė, kuria tada gyvenau – kad kada nors galėčiau būti savarankiška.“
Širdį draskė artimųjų gailestis
Po reabilitacijos, Sandra neįgaliojo vežimėlyje grįžo namo pas mamą į mažą gyvenvietę prie Pakruojo, tačiau jau pirmomis dienomis suprato, kad ten savo ateities nemato. Nebuvo jos gimtinėje nei jokios galimybės įsidarbinti, nei aplinkos, pritaikytos neįgaliesiems.
Asmeninio archyvo nuotr.
„Mane nepaprastai trikdė aplinkinių žvilgsniai ir širdį draskantis jų gailestis matant mane sėdinčią neįgaliojo vežimėlyje“, – atsimena moteris. – Tai nenuostabu, pati niekada nebuvau susidūrusi su neįgaliaisiais, netgi nebuvau mačiusi, kaip atrodo vežimėlyje sėdintis neįgalus žmogus. Supratau, kad savo gimtinėje likti gyventi man bus per daug sunku. Pasitarusios su mama priėmėme sprendimą pasiimti būtiniausius daiktus ir išvykti į Vilnių.“
Sunkumai Vilniuje
Vilniuje moterys iškart susidūrė su iššūkiais. Neįgaliesiems buto nuomoti tuomet niekas nenorėdavo. Pasak Sandros, dabar gal ir yra lengviau išsinuomoti, tačiau prieš dešimt metų tai buvo tikrai labai sudėtinga.
Pagaliau moterims pavyko rasti žmogų, kuris sutiko joms išnuomoti butą. Butas buvo antrame daugiabučio namo aukšte, lifto nebuvo. Tai reiškė merginos įkalinimą bute ilgiems mėnesiams.
Į lauką ji su vežimėliu galėdavo išvažiuoti pakvėpuoti grynu oru tik labai retai. Vežimėlį laiptais nunešti padėdavo kaimynai ar pakviesti praeiviai. Tačiau, pasivažinėjus lauke, surasti pagalbą atgal patekti į butą Sandrai būdavo labai sunku. Kartais tekdavo laukti lauke net porą valandų, kol atsirasdavo koks geraširdis praeivis, kuris merginai padėdavo. Todėl išvykos į namo kiemą tapo labai retos.
Neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykla
Netikėtai vieną dieną Sandrą pakvietė į neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovyklą. „Ilgai dvejojau“, – prisipažįsta moteris. – Kai pati savimi negali pasirūpinti, negali nei atsikelti, nei atsisėsti, nei apsirengti, tai ryžtis tokioje būklėje važiuoti kažkur į nepažįstamą vietą ir būti ten dvi savaites su nepažįstamais žmonėmis, buvo tikrai didelis iššūkis.“
Tačiau, paskatinta mamos, artimųjų ir draugų, Sandra vis dėlto pasiryžo nuvykti į aktyvios reabilitacijos stovyklą. Ir nepasigailėjo. Dvi savaitės stovykloje pakeitė visą jos tolesnį gyvenimą. „Stovykloje pamačiau daug tokių kaip aš“, – prisimena Sandra. – Pamačiau kaip jie, nepaisydami sunkios negalios, sugeba įveikti sunkumus ir užgriuvusias problemas. Pamačiau, kaip tie nuostabūs žmonės ne tik sugeba gyventi savarankiškai, tačiau dar ir mokosi, studijuoja, dirba, keliauja.“
Supratau, kad galiu išvažiuoti vežimėliu į lauką, lankytis kine ar teatre. Man jau buvo nesvarbu, kad į mane žiūri žmonės, jų smalsūs žvilgsniai manęs jau nebežeidė ir nevertė susigūžti.
Stovykloje moteris išmoko svarbiausių įgūdžių, kurių jai tuo metu nepaprastai reikėjo. „Stovykloje likimo draugai mane išmokė, kaip pačiai apsirengti, kaip įsėsti į vežimėlį, kokius stalo įrankius naudoti, nors iki tol negalėjau nulaikyti netgi šaukšto,“ – prisimena Sandra. – Išmokau, kaip nesudėtingai pasigaminti maistą ir sužinojau, kokie įrankiai tam yra naudojami. Niekada anksčiau net nebūčiau pagalvojusi, kad yra speciali neįgaliesiems pritaikyta pjaustymo lentelė, pritaikytas peilis ir daug kitų dalykų. Stovykloje buvo puiki galimybė visa tai ne tik pamatyti, bet ir pačiai pabandyti.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Gyvenimas po stovyklos
Iš aktyvios neįgaliųjų reabilitacijos stovyklos Sandra grįžo į Vilnių jau daug drąsesnė. Ji suprato, kad netgi patyrus labai sunkią negalią, gyvenimas nesustoja, pamatė pavyzdžių, kuriais norėjo sekti, pamatė ir kitų neįgaliųjų, kuriems yra dar blogiau nei jai, tačiau jie nenusimena ir kabinasi į gyvenimą iš visų jėgų.
„Anksčiau neišdrįsdavau pasirodyti viešumoje, nes jausdavausi labai nejaukiai“, – pasakojo Sandra. – Tačiau pasiryžau tai daryti, nors ir buvo labai sunku. Supratau, kad galiu išvažiuoti vežimėliu į lauką, lankytis kine ar teatre. Man jau buvo nesvarbu, kad į mane žiūri žmonės, jų smalsūs žvilgsniai manęs jau nebežeidė ir nevertė susigūžti.“
Pradėjusi aktyviai rodytis viešumoje, Sandra po kurio laiko susipažino su savo būsimu vyru, įstojo į universitetą, kur baigė socialinius mokslus, po to – magistro studijas, tapo informacinių komunikacinių technologijų programų specialiste.
„Šiuo metu aš dėstau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos katedros studentams. Jiems galiu perteikti ne tik teorines žinias, tačiau taip pat galiu viską parodyti ir praktiškai, realioje aplinkoje“, – mintimis dalijasi moteris. – Tikrai nebuvo lengva derinti darbą, studijas ir šeimyninį gyvenimą vienu metu, tačiau didelis užimtumas labai greitai padeda išspręsti psichologines problemas, nes paprasčiausiai nėra kada galvoti apie sunkumus, su kuriais susiduri kiekvieną dieną. Šiandien esu dėkinga likimui už tai, kad turėjau galimybę įgyti išsilavinimą, sukurti nuostabią šeimą, dirbti mėgstamus darbus ir, svarbiausia, tapti savarankiška ir reikalinga kitiems.“
Pasak Sandros, jai pasisekė, nes ji savo kelyje vis sutinka tik gerus žmones, tiek studijų metu, tiek ir dirbant. „Tačiau turiu daug pavyzdžių iš savo neįgalių pažįstamų, kurie baigė aukštąjį mokslą – ir bakalaurą, ir magistrą, tačiau niekaip negali įsidarbinti, darbdaviai jų nenori priimti“, – pasakoja moteris. – Greičiausiai bijo tų vyraujančių stereotipų, kad neįgalusis neatliks gerai tam tikrų funkcijų ar jam patikėto darbo. Tačiau tam tikrų funkcijų jis neatliks tik tuo atveju, jei darbo vieta ir aplinka neatitiks jo poreikių. Dažnu atveju neįgaliesiems tikrai nereikia daug – tik žmogiško supratingumo ir galimybės dirbti, kas leistų mums būti pilnaverčiais visuomenės nariais.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Maltiečių neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovykla neįgaliam jaunimui
Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau penktoji maltiečių aktyvios reabilitacijos stovykla „Judėk laisvai“, į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį – stuburo, kaklo lūžiai), tiek psichologiškai.
Stovykloje vyks specializuotų treniruočių ir konsultacijų programa, siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti didžiulę psichologinę krizę. Jauni žmonės stovykloje gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti neįgaliesiems gyvybiškai būtinus įgūdžius.
