Apie supermaistą plačiau papasakojo sveikos gyvensenos ir mitybos specialistas, biomedicinos mokslų daktaras Artūras Sujeta.

– Kas yra tas supermaistas?

– Visų pirma, labai gražus terminas. Tačiau, aišku, kažkokių superfunkcijų jis neatlieka. Tai tiesiog maistas, kurį vartojant mes galime tikėtis kažkokios naudos sveikatai. Dažniausiai tai nauda mūsų žarnyno bakterijoms, imuninei sistemai. Kitaip tariant, tai galėtų būti paprasčiausias funkcinis maistas. Mes tikrai šitomis sąvokomis nepaklaidintume kito žmogaus.

– Kokius produktus galima laikyti supermaistu?

– Raugintus kopūstus, nes tai puikus maistinių skaidulų ir vitamino C šaltinis. Tai liaudiškas supermaistas. Nebūtina visais atvejais naudoti ispaninio šalavijo sėklų. Taip pat nebūtina vartoti specifinių maisto priedų, kuriuos mes perkame už pakankamai nemažus pinigus. Jie atlieka, jeigu atlieka, tokią pačią funkciją, kaip Lietuvoje esantis balkšvasis gyslotis. Kaip maisto priedą jį vartoja labai dideli gamintojai, kad praturtintų maistinėmis skaidulomis produktus, sakykime, jogurtus, duoną, košes. Naudingos ir sėlenos. Galima išskirti didžiąją dalį maisto grupių, kuriose gausu nevirškinamų maistinių skaidulų. Netgi paprasčiausią bulvę, kuri atrodo elementarus produktas. Lietuviai kartais per daug suvartoja riebaluose keptų bulvių, bet jeigu mes pažiūrėtume į išvirtą, atvėsusią bulvę, sakykime, bulvę su lupena, tai jau tampa supermaistu. Bulvėje esantis krakmolas tampa stabiliu, sunkiai virškinamu. Tokia suvalgyta bulvė  skaidoma ilgesnį laiką mūsų žarnyno bakterijų. Išsiskiria tokios medžiagos, kurios vadinamos butiratais, jos labai naudingos mūsų organizmui, nes tai puiki prevencijos priemonė kalbant apie žarnyno onkologiją ir kitas labai rimtas ligas. Nepamirškime tamsių uogų,tų pačių mėlynių.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Jeigu mityba nėra subalansuota, ar galima tikėtis kokių nors rezultatų?

– Naivu tikėtis, jeigu žmogus vartoja daug perdirbto maisto. Mes žinom, kad mus lėtai žudo transformuoti, perkaitinti riebalai, didelis cukraus kiekis ir pusfabrikačiai, kuriuose yra visokiausių maisto stipriklių, dažiklių, saldikių. Tai keli šaukštai šalavijų sėklų blogiau nepadarys, jie galbūt geriau palaikys jūsų žarnyną, tačiau stebuklo tikėtis tikrai neverta.

Racione netrūksta daržovių

Išlaikyti subalansuotą mitybą nesunku: Ineta ir Ąžuolas Žvaguliai savo namuose yra atidarę darželį, o jame vaikams tiekiamas sveikas ir įvairus maistas.

„Žinoma, neapsieiname be iššūkių: kartais nelengva atsisakyti greitojo maisto restoranų. Kai vaikai prašo, norisi jiems viską ir duoti, ir leisti, kad tik jie būtų laimingi. Tačiau viskas yra kompromiso reikalas – su vaikais sutariame, kad greitojo maisto užkandžius ir gėrimus valgysime retai, ypatingomis progomis“, – pasakoja jauna mama.

Kasdieniame vaikų racione netrūksta daržovių – jiems labai patinka avokadai ir brokoliai – šias daržoves valgo tiesiog vienas, užkandžiaudami.

„Barbora, kaip ir aš, yra salotų mėgėja, todėl dažnai pagrindiniam patiekalui renkasi būtent jas. Bernardas pamėgo valgyti ankštines daržoves. Dabar, prasidedant didžiųjų pupų sezonui, sūnus kasdien pagrindiniam patiekalui jas ir renkasi.“

Tokio ugdymo paslaptis – pirmą kartą tinkamai ir skaniai jas pagaminti. Tai labai paprasta, tereikia išvirti su ankštimis, o paskui ir skanu, ir smagus tampa lukštenimo procesas.

Vertinga: Barboros ir Bernardo kasdieniame racione netrūksta daržovių. / I. Puzaraitės-Žvagulienės asmeninio archyvo nuotr.

Įsitraukia į maisto ruošimą

Svarbiausia, teigia I. Puzaraitė-Žvagulienė, kad vaikai pajaustų, koks yra natūralus maisto produktų skonis.

„Dažniausiai su vaikais pavyksta susitarti dėl sveikatai palankių patiekalų valgymo, jie neatsisako to, ką pagaminame. Be to, ir patys labai noriai įsitraukia į maisto gamybą, – džiaugiasi I. Puzaraitė-Žvagulienė. – Žinoma, ne visada, bet jeigu tik gaminame kažką, prie ko jie taip pat gali prisidėti, tai būtinai gaminame kartu. Ir laiką smagiai leidžiame, ir rezultatas puikus. Gamindami pasikalbame apie skirtingus produktus ir jų naudą.“

Barboros ir Bernardo mama įsitikinusi, kad parduotuvėse maisto produktus svarbu rinktis atsakingai.

„Retai perku pusfabrikačius, todėl labai nesivarginu skaitydama etiketes, tačiau jeigu tenka – visada pažiūriu cukraus ir druskos kiekį produktuose. Mano pirkinių krepšelyje visada yra šviežios mėsos, vaisių, daržovių, pieno produktų“, – teigia jauna mama.

Mokosi ir žaisdami

Pasak I. Puzaraitės-Žvagulienės, geriausias metodas atpratinti vaikus nuo nemaistingų užkandžių – jų nepirkti ir neturėti namuose, kad nebūtų pasiekiami ranka.

„Mūsų namuose labai retai būna saldainių. Dažniausiai jų atsiranda tik tada, kai kas nors padovanoja. Esu visiškai nesaldaininė. Na, o vaikams, žinoma, norisi to saldumo, – pripažįsta pašnekovė. – Saviškiams esu parodžiusi, kad švieži agurkai su medumi yra labai skanu ir sveika. Ir ką jūs manote, jie šitą desertą renkasi mieliau nei kokius nors guminukus ar šokoladą. Be to, dukra dažniausiai geria vandenį, sunkiau tik sūnui – jis labai mėgsta sultis ir kakavą. Kaip minėjau, pirktinių sulčių stengiuosi namuose neturėti. Kai nėra prieš akis, tada ir nereikia, tinka vanduo. Žinoma, būna visko, tačiau kiek įmanoma labiau stengiamės galvoti apie tai, kokią naudą mums teikia maistas“, – sako I. Puzaraitė-Žvagulienė.

Anot jos, įdiegti vaikams žinias apie sveikatai naudingus produktus praverčia žaidimai.

„Šaldytuve ir ant stalo reikėtų turėti tik sveikų produktų, o jeigu patys tėvai smaližiai – savo saldumynus laikyti vaikams nematomoje vietoje. Taip pat vertinga nuolat kalbėti su vaikais, kas yra sveika, o kas – ne. Pavyzdžiui, mes turime savo žaidimą: kai vaikštome parduotuvėje, aš vaikų klausiu apie įvairius produktus ir patiekalus, o jie turi pasakyti, ar tai sveika, ar ne. Vaikams labai patinka tokia žaidimo forma“, – teigia išradinga mama.

Subalansuotos mitybos partnerė Vaida Kurpienė siūlo išbandyti kugelio alternatyvą, kurioje bulves papildo sveikatai palankios ir nebrangios daržovės – cukinijos.

Bulvės, anot dietistės V. Kurpienės, lietuvių mityboje sutinkamos itin dažnai – jas naudoja ne tik garnyrui, bet ir kaip pagrindinį ingredientą įvairiems patiekalams. Nors apie bulves galima išgirsti įvairių nuomonių, dietistė šių daržovių nedemonizuoja – priešingai, rekomenduoja vartoti, nes tinkamai paruoštos ir saikingai vartojamos bulvės yra vertingos.

„Šviežios bulvės – vertingos daržovės, jos turi įvairiausių vitaminų, mineralų ir kitų mums būtinų maistinių medžiagų. Tai kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo, vitaminų A, B, C, P, folio rūgšties, yra karotino šaltinis. Tiesa, kiek tų naudingųjų savybių gausime, priklauso nuo apdorojimo būdo. Ką tik iškastas, šviežias bulves galima valgyti termiškai neapdorotas, virti garuose ar vandenyje su lupenomis, taip pat kepti orkaitėje ant grotelių. Taip apdorojant lieka daugiausia mums reikalingų ir racione trūkstamų maistinių skaidulų ir vertingų medžiagų“, – pažymi V. Kurpienė.

Vis dėlto tiems, kuriems bulvės neatsiejamos nuo kugelio, dietistė pataria per daug nepiktnaudžiauti ir negalvoti, kad tradicinis bulvių plokštainis papildo organizmą dideliu naudingųjų medžiagų kiekiu.

V. Kurpienė siūlo išbandyti kiek lengvesnę šio kepinio versiją, papildant bulvių tarkius morkomis ir cukinijomis. Būtent pastarosios suteikia šiam patiekalui išskirtinumo, o valgant neapsunkina organizmo.

Šviežias bulves galima valgyti termiškai neapdorotas, virti garuose ar vandenyje su lupenomis, taip pat kepti orkaitėje ant grotelių.

„Cukinijas į racioną rekomenduoju įtraukti dėl daugybės priežasčių. Jos pasižymi nedideliu organinių rūgščių kiekiu, todėl jos vertingos turint skrandžio ir žarnyno problemų. Ši daržovė gali padėti išvengti širdies ir kraujagyslių ligų, reguliuoti skysčių kiekį organizme. Kuo tamsesnė cukinijos žievė – tuo joje daugiau naudingųjų savybių, tad gamindami sezono metu neskuskite žievelės. Skaniausios yra jaunos, neperaugusios daržovės“, – atkreipia dėmesį V. Kurpienė.

Dietistės teigimu, cukinijų patiekalai ypač tiks norintiems išlaikyti dailias kūno formas. Šios daržovės labai nekaloringos – vos 16 kcal/100 g (toks pats kiekis bulvių – 72 kcal), tad jas galima valgyti neribojant savęs.

Cukinijos valgomos tiek žalios, tiek termiškai apdorotos. Anot V. Kurpienės, šaltuoju metų periodu jos gali pakeisti agurkus salotose, supjaustytos šiaudeliais gali būti naudojamos užtepėlėms kabinti vietoje traškučių, itin skanūs ir nekaloringi yra ir cukinijų makaronai, t. y. cukinijos supjaustytos ilgais šiaudeliais. Taip pat tinka padažams, troškiniams, rauginimui, blynams ar net pyragams.

„Kalbant apie kugelį, cukinijos tikrai puikiai pakeičia dalį tarkių bulvių plokštainyje. Nors cukinija neturi išraiškingo skonio, bet ji puikiai sugeria kitų produktų skonius, tad tinka eksperimentams virtuvėje, tik prieskonių berkite daugiau nei įprastai. Kviečiu išbandyti naują „Cugelio“ receptą, pagardintą ypatingu padažu. Jei pastarojo nesinori, cukinija dera su česnakais, raudonėliais, bazilikais, čiobreliais, rozmarinais, rūkytos paprikos milteliais“, – pataria dietistė ir priduria, kad naujoji kugelio versija vasarą gali būti kepama ne tik orkaitėje, bet ir kepsninėse ar karšto oro gruzdintuvėje.

„Cugelis“ pagal V. Kurpienę

2 morkos,

2 cukinijos,

2 bulvės,

2 kiaušiniai,

kietojo tarkuoto sūrio,

česnako pagal skonį,

druskos,

pipirų.

Bulves, morkas ir cukinijas sutarkuokite šiaudeliais arba burokine tarka. Sumaišykite ir įmuškite du kiaušinius, įspauskite česnako skilteles, pagardinkite druska, pipirais, kietuoju sūriu ir viską gerai išmaišykite. Pagardinkite čiobreliais ir dar kelissyk viską išmaišykite. Supilkite tešlą į pasirinktą formą. Pašaukite iki 200 °C įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 35–40 minučių. Svarbu neperkepti, nes vietoj plokštainio išeis kepta košė. Stebėkite situaciją, nes kepimo laikas priklauso nuo orkaitės, kepimo formos ir patiekalo dydžio. Patiekite kugelį su sočiuoju padažu (sumaišykite mėgstamomis proporcijomis graikišką jogurtą arba grietinę, varškę, keletą česnako skiltelių, smulkiai pjaustytus pomidorus, petražoles, krapus, druska ir pipirus. Jei valgys ir vaikai, petražoles ir krapus galima patiekti atskirai – įsibers tie, kurie nori).

iStock nuotr.

Kada reikia atsisakyti?

Gliutenas – baltymas, kurio randama kviečiuose, rugiuose, miežiuose ir kai kuriuose apdorotuose maisto produktuose. Daugiausia gliuteno yra miltiniuose gaminiuose: duonoje, sausainiuose, makaronuose ir t.t., tačiau jo galima rasti ir sojų padažuose, acte, sultiniuose, maisto dažikliuose ar net parduotuvėje ruoštame mėsos farše. Anot gydytojos dietologės Dalios Vaitkevičiūtės, turint omenyje, kad gliuteno gali būti gaminiuose, kur jo visai nesitikima rasti, tampa aišku, jog laikytis griežtos begliutenės dietos sudėtinga.

Šiais laikais atsisakyti gliuteno yra labai madinga. Jungtinėse Amerikos Valstijose net trečdalis gyventojų mano, kad netoleruoja gliuteno, tokių pačių tendencijų pastebima ir Europoje. Tačiau dėl patvirtintų medicininių diagnozių gliuteno atsisakyti privalo tik mažiau nei 1 proc. pasaulio gyventojų.

Gydytojos dietologės teigimu, pagrindinės trys sveikatos būklės, kurios įpareigoja laikytis begliutenės dietos, yra celiakija, alergija kviečiams ir neceliakinis jautrumas gliutenui. Mokslinių tyrimų duomenimis, gliutenas yra žalingas tik esant vienam šių sveikatos sutrikimų. Kitu atveju produktai, kuriuose yra gliuteno, – ne tik visiškai saugūs, tačiau gali būti ir labai naudingi.

"Žvelgiant iš praktinės pusės, kartais kai kurių lėtinėmis ligomis sergančių žmonių būklė pagerėja atsisakius gliuteno. Nors patvirtintos diagnozės nėra, tačiau tai daugiau susiję su tais produktais, kuriuose yra ne tik gliuteno, bet ir gausu cukraus", – sako D.Vaitkevičiūtė.

Alergija kviečiams

Kartais kai kurių lėtinėmis ligomis sergančių žmonių būklė pagerėja atsisakius gliuteno. Tačiau tai daugiau susiję su tais produktais, kuriuose yra ne tik gliuteno, bet ir gausu cukraus.

Alergija kviečiams yra viena iš aštuonių pagrindinių alergijų rūšių, su kurioms susiduria žmonės. Tai imuninis organizmo atsakas į baltymą, esantį kviečiuose. Dažniausiai alergija kviečiams būdinga vaikams, tačiau paprastai jie ją išauga iki dvylikos metų amžiaus. Šios alergijos simptomai yra pykinimas, vėmimas, viduriavimas, padidėjęs burnos ar stemplės jautrumas, bėrimai, akių dirginimas, pasunkėjęs kvėpavimas ir pan. Simptomų paprastai atsiranda praėjus keletui minučių po kviečių turinčio produkto suvartojimo. "Įdomu tai, kad žmogus, net būdamas alergiškas kviečiams, gali būti nealergiškas miežiams, rugiams ir kitiems grūdams. Tai vienas iš elementų, skiriančių alergiją kviečiams ir celiakiją", – pasakoja dietologė.

Autoimuninė liga celiakija

Celiakija yra paveldima autoimuninė liga, kuria serga apie 0,2 proc. pasaulio gyventojų. Gydytoja dietologė pasakoja, kad, valgant gliuteno turinčių produktų, pažeidžiama celiakija sergančių žmonių plonosios žarnos gleivinė ir suardomi jos gaureliai, kurie vėliau atrofuojasi. Jų atrofija neleidžia organizmui įsisavinti maisto medžiagų, pacientą ima kankinti įvairūs simptomai: viduriavimas arba vidurių užkietėjimas, mažas kūno svoris, pilvo skausmai, sąnarių skausmai, pūsleliniai odos arba gleivinės bėrimai, nuovargis, moterims – sutrikęs mėnesinių ciklas, netgi galimas nevaisingumas. Celiakijai būdingos ir gretutinės ligos, susijusios su maisto medžiagų deficitu: geležies stokos anemija, osteoporozė, vitaminų ir mikroelementų trūkumas, depresija ir t.t.

"Celiakiją diagnozuoti sudėtinga. Liga negali būti nustatoma atliekant maisto netoleravimo testą, kraujo tyrimai taip pat neretai būna netikslūs, tad auksinis celiakijos diagnozavimo standartas yra žarnos gaurelių biopsija, leidžianti pastebėti žarnos gaurelių atrofiją", – teigia D.Vaitkevičiūtė.

Vienintelis celiakijos gydymo būdas yra labai griežta begliutenė dieta, kurios pacientas turi laikytis visą gyvenimą. "Sergant celiakija būtina atsisakyti ne tik produktų, kuriuose yra gliuteno, tačiau ir tų, kurių sudėtyje nurodyta, kad juose gali būti gliuteno pėdsakų. Jeigu pacientas serga sunkia celiakijos forma, jam rekomenduojama netgi turėti atskirus indus, atskiras pjaustymo lenteles ir pan.", – atskleidžia gydytoja.

Neceliakinis jautrumas gliutenui

Neceliakinis jautrumas gliutenui pasitaiko dažniau negu celiakija, su juo susiduria nuo 0,66 iki 13 proc. planetos gyventojų. Jautrumas gliutenui nustatomas atmetimo būdu. "Jeigu pacientas neserga celiakija, nėra alergiškas kviečiams, tačiau susiduria su įvairiais su gliuteno vartojimu susijusiais simptomais, galima numanyti, kad jis jautrus gliutenui", – pasakoja D.Vaitkevičiūtė.

Gliutenui jautrių žmonių patiriami simptomai dažniausiai yra susiję tik su virškinimo traktu. Būdingas koncentracijos suprastėjimas dėl bendro nuovargio, viduriavimo, pilvo pūtimo, diskomforto. "Jeigu įtariame jautrumą gliutenui, rekomenduojame laikytis begliutenės dietos, rašyti maisto dienoraštį ir stebėti savijautą. Jeigu per 6–8 savaites paciento būklė pagerėja, vadinasi, diagnozavome teisingai", – priduria gydytoja dietologė.

Turi būti subalansuota

Begliutenė dieta gali būti visavertė ir tinkama, tačiau turi būti kokybiškai subalansuota ir pritaikyta kiekvienam individualiai. Būtent todėl medikė patara: net jeigu ir įtariate sau vieną iš su gliutenu susijusių sveikatos sutrikimų, neužsiimkite savigyda ir būtinai pasitarkite su gydytoju. "Mityba be gliuteno gali būti žalinga, jeigu, eliminavę gliuteną, neužtikrinsime, kad jo turinčiuose produktuose esančių maistinių medžiagų gausime iš kitų šaltinių, – teigia D.Vaitkevičiūtė.

Gydytoja įspėja, kad kai gliuteną įtraukiame į vadinamojo blogo maisto kategoriją, pradedame intensyviai stebėti, kur gliuteno yra, o kur nėra, ir taip rizikuojame susikurti nesveiką santykį su maistu, sukeliantį tiek fizinės, tiek psichologinės sveikatos problemų ar net valgymo sutrikimų riziką. Todėl, prieš atsisakydami kai kurių produktų, privalome apgalvoti, ar tai tikrai reikalinga mums, ir vengti aklai sekti mitybos tendencijomis, kadangi jos nuolat kinta, o mūsų organizmo individualumas ir sveikatingumo poreikiai išlieka.

Bet ar to užtenka? Visi puikiai žinome, kad tik žmogus, turintis stiprią imuninę sistemą, gebės efektyviai kovoti su virusais. Nuo ko pradėti stiprinti savo imunitetą?

Subalansuota mityba – stipriam imunitetui

Pirmas žingsnis – sveika ir subalansuota mityba, daug žalio ir gyvo maisto. Internete galime rasti daugybę straipsnių, kaip sveikai maitintis, tačiau kiekvienas individas unikalus – kas tinka vienam, gali netikti kitam. Todėl kuo mažiau jūsų organizmas skirs energijos įsisavinant nenaudingus maisto produktus, tuo daugiau resursų jam liks apsisaugoti nuo įvairių negalavimų. Labai svarbu valgyti daug vaisių, uogų ir daržovių, kurie yra pagrindiniai vitaminų šaltiniai. Be jų yra neįmanomas naujų imuninių ląstelių atsiradimas. Todėl drąsiai galime teigti, kad visos gamtos gėrybės mus puikiai saugo nuo gripo ir kitų ligų.

Natūralios priemonės peršalus

Mūsų senoliai mokėjo negalavimus įveikti liaudiškomis priemonėmis. Bet ar mes mokame tai daryti? Ar visais atvejais iš tiesų reikia griebtis cheminių vaistų, o gal kai kuriais atvejais juos galima pakeisti natūraliomis priemonėmis?

Aukštą temperatūrą numušti padeda actas, kurį santykiu 1:5 sumaišykite su šiltu vandeniu. Į šį tirpalą pamerkite kojines iki kelių, nugręžkite ir pabūkite apsimovę kojas apie valandą. Turint aukštą temperatūrą taip pat labai padeda karšta aviečių arbata: 1 valgomąjį šaukštą džiovintų miško aviečių uogų užpilkite stikline karšto vandens, leiskite arbatai pritraukti 20 minučių. Geriame kuo šiltesnę bent du kartus per dieną arba pagal poreikį.

Visiems žinoma, kad bendrai savijautai pagerinti ir temperatūrai sumažinti labai tinka liepų žiedų arbata. Reikia 10-15 gramų liepų žiedų užpilti 1 stikline verdančio vandens, palaikyti uždengus. Po 20 minučių nukošti ir gerti su medumi.

Temperatūra – jūsų sąjungininkas, o ne priešas

Sirgdami gerkite kuo daugiau šiltų arbatų, ypač turinčias daug vitamino C. Skysčiai padeda atlikti organizmo valymą nuo toksinų, kurie atsiranda veikiant gripo virusui. Skatindami organizmą prakaituoti, nenumuškite temperatūros žemiau kaip iki 38,5 laipsnių. Karščiavimas ne liga, bet organizmo atsakas į infekciją ar uždegimą. Jis trukdo organizme daugintis ligų sukėlėjams. Temperatūra yra jūsų sąjungininkas, o ne priešas. Lengvinkite savo būseną gausiai gerdami skysčius, dėdami ant galvos šaltus (galima actu parūgštinto vandens) kompresus.

Česnakas – antibiotikas iš gamtos

Naudinga nakčiai išgerti 1 valgomąjį šaukštą sutrinto česnako lygiomis dalimis sumaišymo su medumi, užgeriant šiltu virintu vandeniu. Česnakai yra natūralus gamtos dovanotas antibiotikas. Imbiero šaknies arbata puikiai sušildo, stiprina imunitetą, didina darbingumą, gerai valo gleives. Todėl gripo simptomus palengvins citrinos, medaus ir imbiero arbata. Imbiero šaknį smulkiai sutarkuokite, sumaišykite su vienos išspaustos citrinos sultimis ir šaukšteliu medaus bei užpilkite karštu vandeniu. Kai pritrauks, lėtai išgerkite.

Puiki priemonė atsikosėjimui yra medaus ir svogūnų sulčių mišinys. Smulkiai supjaustykite vieną svogūną, jį sumaišykite su dviem valgomais šaukštais medaus ir palaikykite per naktį. Iš svogūnų išsiskirs sultys, kurias gerkite dienos metu po arbatinį šaukštelį.

Dar viena priemonė peršalus yra putino uogos: vieną valgomąjį šaukštą šviežių putino uogų sutrinkite su tokiu pat kiekiu medaus, užpilkite 100 ml karšto vandens ir išgerkite. Tai suteiks jūsų organizmui galimybę sustiprinti imunitetą ir lengviau bei greičiau pasveikti.

Liaudies priemonės – irgi vartojamos atsargiai

Tačiau jokiu būdu nepamirškite, kad ir natūralias liaudiškas gydymo priemones kai kurie žmonės turi vartoti labai atsargiai. Pavyzdžiui, jeigu sergate cukriniu diabetu, būkite itin atsargūs vartodami medų. Jei kenčiate nuo virškinamojo trakto ligų, verčiau nevartokite citrinų ir česnakų. Valgyti daug svogūno negalima sergant skrandžio ir virškinamojo trakto, kepenų ir inkstų ligomis. O štai aviečių nuoviras nerekomenduojamas aukštą kraujospūdį turintiems ir širdies ligomis sergantiems žmonėms.

Kas iš tiesų sukuria atsparumą ligoms?

Liaudies priemonės: vaistažolės, česnakai, svogūnai, imbieras, medus, citrinos, putino uogos padeda stiprinti imunitetą, palengvina gripo simptomus, tačiau atsparumo gripui nesukuria.

Pervargę, retai gryname ore būnantys, mankštos pertraukų metu nedarantys, sėdimąjį darbą be jokio pajudėjimo dirbantys žmonės yra mažiau atsparūs bet kokiai infekcijai. Stenkitės išvengti neigiamų emocijų – jos neigiamai veikia jūsų imunitetą. Labai svarbus 8 valandų poilsis naktį. Jei reguliariai neišsimiegate – jūsų imuninė sistema taip pat silpnėja. 

Ergoterapeutė, doc. dr. Aušra Adomavičienė sako, kad bene dažniausios klaidos prasideda pertvarkant vaikų kambarį, nes kiekviena smulkmena kambaryje gali arba padėti, arba blaškyti vaiką, taip pat veikia jo sveikatą. Gerai pritaikyta vieta, kurioje vaikas ruoš namų darbus, atliks užduotis, gali padėti išvengti netaisyklingos laikysenos formavimosi, nugaros skausmų, greito nuovargio ir net susikaupimo stokos.

„Vaikui būtina parinkti ergonomišką rašomąjį stalą ir kėdę. Rašomasis stalas turėtų būti stabilus, tvirtas, reguliuojamo aukščio, kad vaiko rankos ir kojos dirbant būtų patogioje padėtyje, alkūnės būtų sulenktos 90 laipsnių kampu, o pečiai galėtų atsipalaiduoti. Renkantis kėdę rekomenduojama įvertinti, kad du trečdaliai vaiko šlaunų būtų ant kėdės sėdynės, kojos per kelius sulenktos stačiu kampu, o pėdos – tvirtai visu paviršiumi padėtos ant grindų“, – tikslias rekomendacijas pateikia specialistė ir pataria nuolat stebėti, kad vaikas nesikūprintų, sėdėtų tiesioje padėtyje, tiesiai išlaikytų kaklą.

Pasak jos, vaiko kambaryje patariama atskirti mokymosi erdvę nuo poilsio zonos, kad vaikas iš tiesų galėtų lengviau susikaupti. Be to, labai svarbu, kad mokantis netrūktų šviesos. Pavyzdžiui, rašomąjį stalą geriau statyti šonu į langą taip, kad natūrali šviesa sklistų iš kairės, jei vaikas dešiniarankis ir, atvirkščiai, iš dešinės, jei vaikas kairiarankis. „Sklindanti šviesa nemeta šešėlio nuo rašančiojo rankos, todėl vaikui nereikia įsitempti, įdėmiau žiūrėti“, – pataria A. Adomavičienė.

Įtaką daro ir tušinukas

Ruošiant vaikui mokymosi vietą reikia įvertinti ne tik stalą, bet ir tai, kas ant jo. Stalo plotas turi būti pakankamas, kad vaikas galėtų pasidėti knygas, sąsiuvinius ir rašant jam būtų pakankamai vietos.

„Moksleiviams patarčiau naudoti ergonomišką rašiklį, geriausia su minkštu paviršiumi, leidžiantį patogiau išlaikyti rankos svorį nespaudžiant rašiklio pirštais. Taip mažiau pavargsta rankos, sumažėja įtampa pirštuose. Jei vaikas yra kairiarankis, tai ir rašymo priemonė turi būti skirta kairiarankio rašymui. Tai padės vaikui mažiau pavargti rašant“, – sako ergoterapeutė.

V. Skaraičio / Fotobanko nuotr.

Pasak jos, ant vaikų stalo nereikėtų pridėti gėlių vazonų, žaislų ar daiktadėžių, nes tai apribos erdvę ir trukdys apšvietimui. Jei vaikas jau turi kompiuterį, monitorių svarbu pastatyti atitinkamoje padėtyje, kad vaizdas būtų akių lygyje, o ekranas nuo akių nutolęs per ištiestos rankos atstumą. Taip pat reikėtų įvertinti, ar šviesa nuo lango neatsispindi kompiuterio ekrane, nes tokia padėtis labai vargintų vaikų akis.

Lemia ne mada

„Vaikų stuburas iki 5-6 klasės dar nebūna visiškai sukaulėjęs, todėl reikšmingam vaiko laikysenos formavimuisi įtakos turi ne tik aplinka ir priemonės, bet ir blogi įpročiai: netaisyklingas sėdėjimas prie stalo ar stovėjimas, pavyzdžiui, ant vienos kojos, perkreipus dubenį. Nemažiau kenkia ir netaisyklingas įvairių daiktų, t. y. kuprinės ar rankinės nešiojimas ant vieno peties ar per sunkios kuprinės nešiojimas“, – sako A. Adomavičienė.

Kuprinės parinkimas iš tiesų gali turėti labai didelės įtakos vaiko laikysenai ir sveikatai, nes kasdien didelį svorį netaisyklingai nešiojančiam vaikui gali iškrypti stuburas, pasitempti raumenys.  Specialistai pataria renkantis spręsti ne pagal kuprinės grožį, madingumą ar panašiai, o rimtai įvertinti, kokios yra kuprinės petnešos, ar ant jos nugarėlės yra minkštos ir orui pralaidžios pagalvėlės, kurios sumažina spaudimą nugarai. 

„Kuprinės svoris neturėtų būti didesnis nei 10-12 proc. kūno svorio. O jei kuprinė vis tiek labai sunki, tuomet sunkiausias knygas įduokite vaikui neštis rankose“, – pataria A. Adomavičienė.

Stiprus imunitetas

Elvyra Ramaškienė, „Eurovaistinės“ vaistininkė, antrina ergoterapeutei dėl būtinumo tinkamai parinkti visas priemones ir priduria, kad tėvams reikėtų nepamiršti periodiškai vaikų kambarį vėdinti, o jei reikia, dar ir padrėkinti. Pasak farmacijos specialistės, be fizinių daiktų, kurių prireikia mokyklai, ne ką mažiau svarbu paruošti visą vaiko organizmą, o tam taip pat reikia ruoštis iš anksto.

„Jau likus kelioms savaitėms iki rudens reikėtų pradėti pratinti vaikus prie režimo, anksčiau eiti miegoti ir anksčiau keltis, kad organizmas patirtų kuo mažiau streso. Įtampa ir stresas labai sekina organizmo išteklius, o tai silpnina ir imunitetą“, – sako E. Ramaškienė.

Kad vaikai pradėję eiti į mokyklą mažiau sirgtų, imunine sistema, pasak specialistės, rūpintis reikia pradėti  nuo ankstyvo rudens. Patariama grūdinti vaikų organizmą, kuo ilgiau būti lauke. Taip pat labai svarbu gerai ir pakankamai išsimiegoti: 6-12 metų vaikai turėtų miegoti 10-11 val., paaugliai nuo 12 metų – ne mažiau kaip 10 val.

Shutterstock nuotr.

„Augančiam organizmui svarbi įvairi ir subalansuota mityba, gausi daržovių, vaisių ir uogų. Vaikams reikia gauti pakankamai C, B grupės vitaminų, vitamino D, kalcio, geležies ir cinko. Tai svarbiausi vitaminai ir mineralai normaliam vaiko augimui ir vystymuisi, kaulams ir raumenims formuotis, energijai palaikyti“, – sako „Eurovaistinės“ specialistė ir priduria, kad visą rudens-žiemos-pavasario periodą vaikams naudinga gerti žuvų taukus, o gerai atminčiai labai svarbus kokybiškas miegas, poilsis, grynas oras, B grupės vitaminai, omega-3 riebalų rūgštys ir geležis.

Suvaldyti stresą

Beje, kaip teigia vaistinėse apklausti tėvai, stresas vaikams prieš mokyklą kyla pakankamai dažnai.  Jei vaikas eina į pirmą klasę arba jei jis pakeičia mokyklą, stresą gali tekti valdyti dar intensyviau. E. Ramaškienė pataria, pirmiausia, vaikus atidžiai stebėti. Kai kurie, veikiami streso, gali grįžti prie kūdikiško elgesio, pavyzdžiui, laikyti nykštį burnoje ar šlapintis lovoje.

Vyresni demonstruoja depresijos požymius, tampa tylūs ir uždari, vengia draugų arba stresą išreiškia sunkiu elgesiu – susierzinimo priepuoliais ar pykčiu. Taip pat vaikams gali skaudėti galvą, pilvą, atsirasti bėrimai, pakilti temperatūra, sutrikti miegas.

„Pastebėjus tokius požymius, geriausiai padeda aplinkos harmonizavimas namuose ir ugdymo įstaigoje, bet, pasitarus su specialistais, galima pasitelkti į pagalbą vitaminus ar augalinius bei homeopatinius preparatus, kurie padės sureguliuoti dirglumą, miegą ir pastiprins imunitetą“, – pataria „Eurovaistinės“ vaistininkė.

Kaip padėti veido odai išlaikyti sveiką spindesį šaltuoju metų sezonu? Kaip pasirinkti tinkamus produktus ir priemones papildomam veido drėkinimui? Pataria veido odos priežiūros specialistas Andrzej Sawicki, kuris pabrėžia, kad šaltuoju metų laiku veidas turėtų būti drėkinamas ne tik išoriškai.

Ar aliejai drėkiną odą?  

Turbūt kiekviena moteris savo kasdienėje rutinoje yra susidūrusi su įvairiais veido priežiūrai skirtais aliejais, kurie, pagal savo aprašymą, turėtų puikiai drėkinti veido odą. Tačiau tai ne visai tiesa – aliejai, naudojami kūno ir veido priežiūroje, savo sudėtyje neturi vandens, todėl patys savaime drėkinti negali, rašoma pranešime spaudai.

Kosmetikoje naudojamų aliejų paslaptis yra ta, kad jie puikiai minkština ir švelnina odą bei sukuria apsauginį sluoksnį, kuris neleidžia drėgmei, esančiai odoje, išgaruoti. Todėl specialistai pataria, veido priežiūrai skirtus aliejus naudoti kaip namų sąlygomis pagamintą šveitiklį – aliejų sumaišykite su cukrumi, medumi bei citrina ir gautą mišinį tepkite ant veido odos. Atlikus procedūrą nepamirškite pasitepti drėkinamuoju kremu. Šiuos ritualus geriausia daryti vakare, nes tai nuramins ir pamaitins odą.

Veido priežiūrai skirtus aliejus rekomenduojama naudoti kaip namų sąlygomis pagamintą šveitiklį – aliejų sumaišykite su cukrumi, medumi bei citrina ir gautą mišinį tepkite ant veido odos.

Išsaugokite odos apsaugines savybes

Šaltuoju laikotarpiu itin svarbu išsaugoti odos apsaugines savybes, rinktis tokius produktus, kurie yra tinkami spręsti sausėjančios odos problemas. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į produktų sudėtį ir ieškokite informacijos, ar juose yra alkoholio. Kosmetikoje alkoholis naudojamas kaip tirpiklis ir geras konservantas, tačiau, ši medžiaga gali išprovokuoti alergijas, džiovinti veido odą.

Odą dirgina ne tik vėjas, bet ir mus nuolat supantys šildymo prietaisai, kurių skleidžiama šiluma sausina odą. Moterys, ilgas valandas praleidžiančios patalpoje, šaltuoju sezonu pastebi tokius odos pakitimus, kaip jos papilkėjimas, išsausėjimas, smulkiųjų raukšlių atsiradimas. Taip atsitinka dėl to, jog kondicionierių ir radiatorių skleidžiama šiluma džiovina odą. Specialistai rekomenduoja rūpintis dažnu tokių patalpų vėdinimu ir drėkinimu.

Odos apsaugines savybes silpnina sauna, karštas dušas ar vonia. Specialistai teigia, jog šaltuoju metų laiku nepatartina rinktis per karšto vandens vonias, nes tai ne tik slopina apsaugines odos savybes.

Veido masažai – giliam drėkinimui

Giliųjų odos sluoksnių stimuliavimas padeda nuimti įtampą, atsipalaiduoti, pagreitina veido odos atsinaujinimo procesus. Masažas –  puiki priemonė veido odos stimuliavimui, kuri turėtų užimti garbingą vietą kiekvienos moters odos priežiūros rutinoje. Nors anksčiau ši procedūra buvo atliekama tik specialistų pagalba, dabar visa tai galima padaryti namie pasitelkiant specialius veido odą stimuliuojančius prietaisus.

Tinkama organizmo priežiūra – skaisti oda

Visoms moterims svarbu išlaikyti odą skaisčią, švytinčią ir elastingą, tačiau ilgalaikių rezultatų pasiekti nepavyks, jei rūpinsimės tik išoriniais odos priežiūros būdais. Pasikeitus orams, kai nebereikia nuolat atsigaivinti nuo karščio, rekomenduojama gerti kuo daugiau vandens – tai pagrindinė kūno drėkinimo priemonė. Be to, svarbu žinoti, jog tinkamai parinkti vitaminai, mineralai ir maistinės medžiagos yra papildoma priemonė, galinti padėti pasirūpinti savo odos būkle. 

„Šaltuoju sezonu reikėtų itin rūpintis savo organizmo puoselėjimu – valgykite subalansuotą, mineralais ir vitaminais praturtintą maistą, į savo mitybą įtraukite avokadų, agurkų, obuolių. Nepamirškite gerti kuo daugiau vandens. Kalbant apie kosmetikos priemones, rekomenduojama rinktis sodresnius veido odos priežiūros produktus, kurių sudėtyje yra vitaminų C ir E. Tai odos regeneracijos procesą aktyviai skatinančios medžiagos ir stiprūs antioksidantai, kurie šaltuoju metu padės išlaikyti tinkamą odos veiklą“,– pasakoja „Amway“ specialistas A. Sawicki.

Vitaminai C ir E pasižymi gebėjimu stimuliuoti odos ląstelių atsinaujinimą, kolageno gamybą, taip pat, jie padeda apsaugoti odą nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio. Pavartojus maisto, turinčio šių vitaminų, arba naudojant kosmetikos priemones, kurių sudėtyje yra šie komponentai, veido oda atgauna savo spindesį ir gaivumą.

Pasaulinei sveikatos organizacijai (PSO) paskelbus verdiktą dėl mėsos kenksmingumo, baimė nieko nepakeis. Svarbu suvokti, kas sukelia onkologines ligas, ir, atsižvelgus į specialistų rekomendacijas, subalansuoti savo mitybą.

Netolygu rūkymui

Mokslo studijos suteikia vis daugiau įrodymų, kad mėsa gali pakenkti. Vis dėlto pagrindinė baimė kyla dėl žinių trūkumo kuo pakeisti mėsą.

Mitybos specialistė Gintarė Jonaitytė pabrėžia, kad augalinis maistas turi visas žmogui reikalingas amino rūgštis, nors anksčiau manyta, jog jų esama tik mėsoje.

"Visi galvodavo, kad raudona mėsa yra puikus baltymų ir geležies šaltinis. Taip, be abejonės, tai neginčijama, bet niekas nepasakydavo, kad raudonoje mėsoje yra itin daug kancerogeninių medžiagų", – tvirtina mitybos ekspertė.

PSO paskelbtame raporte nurodoma: raudona perdirbta mėsa priskirta pirmos klasės kancerogenams. Ji atsidūrė tame pačiame sąraše kaip ir rūkymas. Žinoma, tai nereiškia, kad valgydami mėsą darysime sveikatai tokią pat žalą, kaip traukdami cigaretę. Pirmoji vėžio klasė žymi, kad produktas tikrai sukelia vėžį. Raudona neperdirbta mėsa priskiriama kitai – antrai grupei, tai yra galimų kancerogenų.

PSO savo pranešime skelbia, kad milijonas vėžio sukeltų mirčių per metus yra dėl rūkymo, 600 tūkst. – dėl alkoholio, o dėl mėsos per metus netenkama 50 tūkst. gyvybių.

Kas yra perdirbta mėsa?

Raudona mėsa yra visa, kurią mes matome kaip tokią – raudonos spalvos, tai yra žinduolių raumenų mėsa. Pagrindinė – jautiena, kiauliena, veršiena, ėriena.

Perdirbta mėsa – tai sūdyta, rūkyta, vytinta, dešrelės, taip pat ir į mėsą panašūs, kraujo pagrindu pagaminti produktai. PSO raportas dėl raudonos mėsos paskelbtas apibendrinus maždaug 800 skirtingų klinikinių tyrimų rezultatus.

"Toks skaičius yra pakankamas daryti išvadą, kad mėsa, kuri yra mūsų maistas, didina vėžio išsivystymo riziką", – sako gydytoja onkologė Rasa Jančiauskienė.

Kyla klausimas, kaip nustatoma, kad vėžį sukelia ne kas kita, o būtent mėsa? Onkologės teigimu, tokio pobūdžio epidemiologiniai tyrimai vykdomi dešimtmečiais, atliekami tam tikri matematiniai skaičiavimai surinkus duomenis apie pacientus: kiek ir kokios mėsos žmogus valgo, apie bendrą jo mitybos racioną, gyvenimo būdą. Gauta informacija padeda padaryti patikimas išvadas.

Į grėsmingąjį sarąšą nepateko vištiena, kalakutiena ir žuvis. Tačiau ar šie produktai yra sveikesni? Deja, specialistai į tokį klausimą atsakyti dar negali.

"Tyrimai atliekami, tačiau norint nustatyti sąsajas tarp maisto vartojimo ir vėžio išsivystymo, duomenis reikia rinkti keletą dešimtmečių, – pabrėžia gydytoja R.Jančiauskienė. – Turėtų prisijungti vyriausybės, tarptautinės sveikatos organizacijos."

Pavojų išduoda spalva

Natrio nitritas naudojamas kaip šaldytos produkcijos, džiovintų kumpių, dešrų ir žuvų spalvos fiksatorius. Žodžiu, visų produktų, kurie yra raudonos spalvos.

Kartais natrio nitrito dedama netgi papildomai, siekiant išlaikyti produkto prekinę išvaizdą. Jis taip pat naudojamas kaip konservantas, stabdantis bakterijų dauginimąsi. Maistinėse etiketėse jis žymimas E250. Natrio nitrito vartojimui nustatyti griežti reikalavimai, nes per didelis jo kiekis sukelia pavojų sveikatai. Pavyzdžiui, 65 kg masės žmogui suvalgius apie 4,615 g natrio nitrito, pasireikš toksinis poveikis.

Kitas aspektas yra tas, kad kaitinamas šis cheminis junginys virsta nitrozaminu, kuris yra kancerogeniškas. Jo perteklius padeda formuotis arba skatina jau užsimezgusių vėžio ląstelių vystymąsi.

"Kepsninėje kepama mėsa taip pat yra perdirbta. Jai kontaktuojant su tiesiogine ugnimi ar su karštu paviršiumi išsiskiria kancerogeninės medžiagos, tokios kaip heterocikliniai aromatiniai aminai ir policikliniai aromatiniai angliavandeniliai", – aiškina gydytoja onkologė R.Jančiauskienė.

Ieškodama saugiausio būdo, kaip paruošti mėsos patiekalus, gydytoja pabrėžė, kad stebuklingo metodo nėra, tačiau patarė mėsą virti arba ruošti garuose.

"Tai galbūt bent šiek tiek saugesnis metodas, nes gaminimo metu temperatūra yra žemesnė ir išsiskiria mažiau kenksmingų medžiagų. Labai svarbu, ant ko kepama. Kepti tinka taukai, lydytas sviestas, kokoso aliejus", – pabrėžė R.Jančiauskenė.

Reikia daugiau laiko

Teigiama, kad žmogus iš prigimties yra mėsėdis, tačiau neatsižvelgiama į gyvenimo ritmo kitimą. Šiandienis žmogus dažniausiai dirba mažo fizinio intensyvumo darbus, mėgsta užkandžiauti.

Mėsą organizmas virškina šešias valandas. Per tą laiką nevengiame į burną įsimesti dar vieno kito kąsnio. Būtent tai paskatina puvimą. Mitybos specialistė G.Jonaitytė tvirtina, kad žmogus pakankamai ir tam tikru balansu vartodamas grūdinių ir ankštinių produktų (žirniai, pupelės), sėklų (kanapės, linų sėmenys), riešutų, augalinio šalto spaudimo aliejaus gauna subalansuotą baltymų ir riebalų kiekį.

"Anksčiau buvo manoma, kad amino rūgščių galima gauti tik iš mėsos, bet jų turi ir augalinis maistas, tik reikia jį tinkamai pasirinkti. Daugeliu mokslinių studijų įrodyta, kad mėsa sukelia puvimą, o šis – vėžį", – tvirtina G.Jonaitytė.

Mėsa turi daug baltymų, bet jų perteklius taip pat sukelia puvimą. Yra labai daug teorijų, kas yra vėžys: tai gali būti ir grybelis, ir toksinų perteklius. Iš esmės jį sukelia nesuvirškinti produktai arba jų liekanos, kurios kaupiasi jautrioje zonoje, kur vėliau pradeda formuotis nesveikos ir mutuojančios ląstelės.

"Mėsos ir vėžio ryšys yra tiesioginis. Ypač žalingi yra sotieji riebalai, kurie mėsoje yra ne kas kita, kaip blogojo chlesterolio draugai", – primena G.Jonaitytė.

Ne paslaptis, kad mėsoje yra daug geležies, tačiau suvalgius 30 g mėsos ir, pavyzdžiui, 200 g špinatų, kurie taip pat yra geležies šaltinis, ją organizmas įsisavins skirtingai. Valgant neapdorotų špinatų geležį žmogaus organizmas įsisavins po valandos, o mėsos – po šešių. Taip yra todėl, kad, norint įsisavinti mėsą, reikia ją suvirškinti iki mikroskopinių dalelių.

"Pavyzdžiui, bičių duonelėje arba žiedadulkėse yra visos amino rūgštys kaip ir mėsoje, bet jos yra lengvai įsisavinamos. Valgant mėsą įsisavinti tokiam pat kiekiui medžiagų reikia daugiau laiko", – atkreipia dėmesį G.Jonaitytė.

Valgome per daug

Mitybos specialistė rekomenduoja valgyti daug augalinių produktų – vaisių ir daržovių. Jie turi labai daug chlorofilo, vandens ir fermentų, kurie organizme neeikvoja mūsų vidinių išteklių bei lengvina virškinimą.

Saugaus mėsos kiekio mityboje nustatyta nėra, tačiau, PSO duomenimis apie 50 g suvartojamos perdirbtos mėsos kasdien didina riziką susirgti vėžiu 18 proc.

"Atrodytų, kad perdirbtos mėsos visai nederėtų valgyti, tačiau ne visi gali jos atsisakyti, – svarsto onkologė R.Jančiauskienė. – Žmogui užtektų mėsos valgyti du tris kartus per savaitę ir tik tokių gyvūnų, kurie daug juda ir maitinami pašarais be genetiškai modifikuotų organizmų (GMO)."

Mitybos specialistė G.Jonaitytė pabrėžia, kad mėsa dažniausiai valgoma netaisyklingai, maišoma su grūdinėmis kultūromis, o tai stabdo virškinimą. Be to, vienaip ar kitaip apdorojant mėsą netenkama labai daug B grupės vitaminų. Apdorota mėsa pavojinga, tačiau PSO nenurodo, kad ir žalia būtų tinkamas pasirinkimas.

"Ruošiant žalią mėsą vis vien naudojama įvairių prieskonių, skonio stipriklių, tad ji taip pat yra perdirbta. Kiti pavojai – mėsos užterštumas, gyvūno sveikata, tikimybė užsikrėsti parazitais", – vardija gydytoja R.Jančiauskienė.

Amžius – nesvarbu

Tyrimų, kurie nusakytų, kurios amžiaus grupės žmonės yra jautresni ir greičiau suserga, atlikta nėra, tačiau baugina ligos jaunėjimas.

Iki šiol vežys daugiausia pasireikšdavo 60–65 gyvenimo metais. Tačiau JAV užfiksuota tendencija, kad mažėja vėžio išsivystymo atvejų tarp šio amžiaus žmonių, nors jie vis dar sudaro didžiausią dalį susirgusiųjų. Ir atvirkščiai: jaunų žmonių serga palyginti nedaug, bet sergamumo kreivė pastarajį dešimtmetį sparčiai kyla. Gydytoja pabrėžia, kad tai ypač akivaizdu 25–30 metų bei 35–45 metų amžiaus grupėse.

"80 proc. mūsų sveikatos priklauso nuo mūsų pačių: nuo mitybos, gyvenimo būdo ir mąstymo. Jei nuolat jaučiame stresą – nieko gero. Medicina gali padėti 10 proc., o genetika nulemia tai, ko nepakeisime, – pabrėžia gydytoja onkologė R.Jančiauskienė. – Šiuo metu nedrįstu teigti, kad vegetariškas gyvenimo būdas būtų vienintelis teisingas pasirinkimas. Garsus amerikiečių mitybos specialistas Deividas L.Kacas teigia, kad nėra nė vieno mitybos režimo, kuris būtų pranašesnis už kitus. Yra bendros taisyklės, kurių reikėtų laikytis."

Mitybos taisyklės

Venkite rafinuotų produktų – cukraus, baltų miltų.

Valgykite daržoves, vaisius, viso grūdo produktus.

Nepiktnaudžiaukite mėsa, pieno produktais (gera mėsa ir pienas yra gyvūnų, kurie maitinosi žole, o ne pašarais, turinčiais GMO, ir pakankamai daug judėjo).

Vengiantieji mėsos turi domėtis subalansuota mityba, valgyti produktus, turinčius organizmui reikalingų medžiagų.

Atsisakykite pusgaminių.

Maisto reikėtų gaminti tiek, kiek suvalgysite per vieną kartą, šildytas maistas praranda dalį savo vertės. Jokiu būdu nešildykite mikrobangų krosnelėje.

Subalansuota mityba: kiekis per dieną

Vaisių – 500–600 g

Daržovių – 400–500 g

Grūdinių kultūrų – 200 g

Pakankamai vandens

Vienas iš didžiausių rūpesčių auginant vaiką – jo mityba. Kaip turi atrodyti sveiko vaiko valgiaraštis? Kaip atžalą įtikinti valgyti daržoves, grūdines košes ar kitus sveikus patiekalus? Juk jis daug mieliau renkasi traškučius, saldainius ir kitus jam kvepiančius, tačiau dažnai nesveikus produktus. Kaip teigia vaikų gastroenterologas ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas prof. Liutauras Labanauskas, svarbiausia, kad vaiko mityba būtų visapusiškai subalansuota.

„Iki 18 metų vaiko virškinimo sistema auga ir vystosi. Augimo metu vaiko mityba turi būti subalansuota – kitaip gali nukentėti kasos funkcija. Nepilnavertės mitybos padarinių iš karto nesimato, jie išryškėja ateityje“, – teigia gydytojas.

Kalbėdamas apie maisto derinimą L. Labanauskas išskiria dvi pagrindines taisykles: augalinės ir gyvulinės kilmės maisto derinimas bei riebalų, angliavandenių ir baltymų balansas.

„Vaikai turi vartoti ir gyvulinės kilmės, ir augalinės kilmės produktų. Gyvulinės kilmės produktai – tai ne tik mėsa. Gali būti žuvis, pienas, varškė ir t. t. Jie visi reikalingi. Tačiau jeigu tėvai dėl labai didelių įsitikinimų nenori duoti mėsos, tai gali neduoti, tačiau būtina išlaikyti proporcijas vartojant kitus gyvulinius maisto produktus. Viskas labai paprasta – trečdalis maisto turi būti gyvulinės ir bent du trečdaliai – augalinės kilmės. Suderinę tai pradedame skaičiuoti riebalus, angliavandenius ir baltymus. Pritaikius šias dvi taisykles – sureguliuojama normali, klasikinė mityba, – teigia vaikų gastroenterologas. – Tėvai turėtų vadovautis šiomis taisyklėmis, o ne skaityti internete įvairias legendas, kaip kažkoks žaliavalgis valgė tik žolę ir išgijo, ar atvirkščiai – numirė per anksti. Čia yra tik žmonių pamąstymai. Nukrypimai nuo klasikinės mitybos gali duoti neigiamas pasekmes. Tačiau tai nereiškia, kad nesilaikant klasikinės mitybos vaikas staiga mirs. Tiesiog subalansuota mityba padės jam geriau vystytis.“

Reikia mokyti maitintis

Kaip teigia gydytojas, svarbu vaikus mokyti valgyti taisyklingai, kad organizmas pasisavintų visas reikiamas medžiagas. Prieskonių specialistė, žolininkė Ieva Jonaitienė teigia, kad šiam tikslui pasiekti puikiai pasitarnauja prieskoniai.

„Kai kalbame apie prieskonius, daugeliui jie asocijuojasi su Rytų virtuve, deginančiais, aštriais ir intensyviais skoniais. Tačiau prieskoniuose slypi visi 5 skoniai ir galybė poskonių. Juos sumaišius – paletė begalinė. Todėl negalima įvardinti prieskonio, kuris tiks visiems vaikams, kadangi visų vaikų skoniai skirtingi. Kas patiks vienam, nebūtinai tiks ir kitam, tačiau yra keletas pagrindinių skonių, kurie patinka daugeliui,“ – teigia I. Jonaitienė.

„Jeigu vaikas nevalgo ryžių – įdėkite ciberžolės. Tuomet jie tampa aukso spalvos, įgauna naują skonį ir kvapą. Vaiką traukia ne tik kvapas, bet ir spalva. Jei vaikas nenoriai valgo grūdų košės – pagardinkite ją švelniu prieskonių mišiniu „Panč masala“, kurį sudaro pankolis, gvazdikėliai, kuminas, juodgrūdė, juodosios garstyčios, ožragė. Pakaitinus ant aliejaus ir įmaišius šaukštą šių prieskonių į košę – ji vaikui taps kur kas patrauklesnė. Vištienos krūtinėlę, kaip ir įvairias košes, galima pagardinti cinamonu – jis ne tik patinka vaikams, bet ir turi įvairių naudingų savybių, – pasakoja specialistė. – Jeigu vaikas nemėgsta salotų, mišrainės, pagardinkite ją pakaitintomis ir sutrintomis pankolio bei krapų sėklomis – taip salotoms, mišrainėms suteiksite puikų aromatą. Pankolių sėklų naudą vaikams atspindi tai, kad seniau, kai mama neturėdavo pieno naujagimiui, jam buvo duodamas pankolio sėklų nuoviras. Salotoms taip pat galite naudoti pakaitintas ir susmulkintas sezamo, linų, juodgrūdės ar ispaninio šalavijo (chia) sėklas.“

Kaip teigia I. Jonaitienė, vaikams, kurie ryte nemėgsta valgyti kiaušinienės, kuri praturtinta naudingais gyvulinės kilmės baltymais, – ją galima paruošti su kvapniojo kario prieskonių mišiniu (jį sudaro ciberžolė, kalendra, imbieras, ožragė, saldžioji paprika, gvazdikėliai, juodieji pipirai, cinamonas). Kiaušinienė ne tik įgaus aromatą, bet ir taps vaikų mėgstamos, skaisčiai geltonos spalvos. Taip pat galima naudoti juodgrūdę, sezamo, linų sėklas.

„Tiesiog reikia bandyti įvairius prieskonius ir stengtis suprasti, kokie aromatai ir skoniai vaiką traukia“, – sako I. Jonaitienė.

Kaip rasti natūralų prieskonį

Renkantis prieskonius rekomenduojama atkreipti dėmesį į jų natūralumą, o tą dažniausiai išduoda kvapas.

„Pats prieskonių pakelis negali kvepėti įvairiais kvapais. Prieskoniai gali kvepėti tik tada, kai turi sąlytį su maistu, karštu vandeniu arba smulkinamas, kai išskleidžia savo eterinius aliejus. Natūralūs prieskoniai negali kvepėti per pakelį ar per dėžutę, kaip prekybos centruose parduodamos sintetinės arbatos, kurių saldžiarūgštis kvapas riečia nosį. Prieskoniai turi kvepėti švelniai, silpnai, – teigia I. Jonaitienė. – Taip pat sintetiniai kvapikliai įprastai savo kvapą praranda vos tik pradėjus juos virti – jie žūsta, dingsta. O verdant natūralų prieskonį jo kvapas turi tik stiprėti.“