Augintiniai iš prieglaudos
Kristina pasakoja, kad jos draugystės su šunimis istorija tradicinė: kai tėvai žmogui neleidžia vaikystėje turėti šuns, tai jis užaugęs, kaip sakoma, pasileidžia plaukus.
„Mes su Gediminu visada turėjome katinų, šunų, – pasakoja K. Lotužytė. – Prieš penkiolika metų iš prieglaudos pasiėmėme Zylę. Dabar ji jau senjorė, negirdi, nemato, bet yra labai žvali, gyvena pas mano mamą, nes kai ši neteko savo šuns, buvo visiška tragedija. Kadangi labai gerai sutardavo su Zyle, teko šunį jai atiduoti.“
Tada namuose atsirado Hugo. Jį dar mažiuką iš prieglaudos pasiėmė Kristinos dukra, kai išsikraustė iš namų. Tačiau tuo metu pas dukrą dar gyveno Zylė ir Hugas ją labai terorizavo – jaunas šuniukas norėjo žaisti.
„Vis išsiveždavau jį į kaimą, kad Zylei būtų šiek tiek ramiau, o po kurio laiko pagalvojau, kad gal jis gali likti su manimi gyventi“, – sako pašnekovė.
Dabar Hugo jau eina ketvirti metai, jis suaugęs, rimtas, susitvardantis šuo. Tačiau pradžia buvo labai sunki. Hugo į prieglaudą pateko visai mažiukas – kalytė su septyniais šuniukais buvo rasta šiukšlyne. Šeši šuniukai, tarp jų ir Hugas, išgyveno, bet visi – labai jautrios psichikos, sudėtingo charakterio.
„Negalėdavome jo vieno palikti namuose, nes šuo labai nerimaudavo, tad pusantrų metų gyvenome budėjimo režimu – jeigu vienam reikia išeiti iš namų, tai kitas būtinai turi pareiti. Negalėdavome su juo išeiti į miestą, nes jis visko bijodavo. Daug teko su juo dirbti, vaikščiojome į dresūros pamokas ir šiaip sunkius kelius nuėjome, kol jis tapo šunimi, su kuriuo įmanoma gyventi mieste“, – sako Kristina.
Kad Hugui būtų drąsiau, pora nusprendė paimti iš prieglaudos antrą šunį. Tai buvo Zigi – ypač rami, nors ir daug sunkumų patyrusi kalytė. Ji gyveno kaime pas į svaigalus įnikusią šeimininkę. Kalytė nepajėgė vaikščioti, buvo niekad nešukuota ir nekirpta. Prieglaudoje nuo jos nuskuto net 3 kg kudlų.
„Kai mes pamatėme tą Zigutę, tokią visą nuskustą, nusprendėme, kad reikia Hugui paimti draugę, – prisimena pašnekovė. – Paėmėme, ir situacija pagerėjo. Taip su dviem šunimis pragyvenome gal pusmetį. Tada prasidėjo didysis karantinas, visi išvažiavome gyventi į kaimą, nes nesinorėjo sėdėti uždarytiems mieste.“
Patogu: šeimininkams įsigijus kemperį, jų augintiniai tapo aistringais keliautojais. / K. Lotužytės asmeninio archyvo nuotr.
Gimė pagalbos projektas
Leidžiant dienas su augintiniais kaime ir matant, kiek džiaugsmo keturkojams teikia buvimas gamtoje, Kristina sugalvojo, kad sodyboje jie galėtų suteikti prieglobstį ir kitiems šuniukams iš prieglaudos, o kartu ieškoti jiems namų. Juk gyventi šeimoje jiems geriau nei perpildytoje prieglaudoje. Taip gimė jos asmeninis karantininis laikinos globos projektas.
„Pasiėmėme Biliuką, tokį jau pagyvenusį šunį, visišką būdinuką – net į namus bijojo užeiti, nes, matyt, niekad nebuvo leidžiamas į vidų. Išmaudėme, nukirpome, sušukavome. Reikia ieškoti šeimininkų. O kaip ieškoti? Tada sugalvojau, kad reikia sukurti tinklaraštį, skelbti nuotraukas, pasakoti, kokie tai šunys, kaip jie čia gyvena, – gal taip juos kažkas pastebės. Tad sukūriau tinklaraštį „Šunų svajos“, – pasakoja Kristina.
Sumanymas pasiteisino – Biliuku greitai ėmė domėtis potencialūs šeimininkai. Tačiau, nuvežus jį patikrinti sveikatos, paaiškėjo, kad šuo serga nepagydoma širdies liga. Veterinarijos gydytojas pasakė: jeigu būtų atvežę dar po poros mėnesių, greičiausiai jau nebūtų išgyvenęs, o skyrus tinkamą gydymą dar gali iš gyventi trejus–penkerius metus.
„Galvojome, kad jo, turinčio tokią diagnozę, niekas nepaims, juo labiau kad vaistai kainavo apie 100 eurų per mėnesį, – prisimena pašnekovė. – Tačiau rankų nenuleidome, toliau rašiau apie jo gyvenimą nieko nepagražindama. Atsirado labai nuostabūs žmonės, jauna pora, kurie jį paėmė. Klausiau, ar jie supranta, kad juo reikės ypač rūpintis? Suprato, pasiėmė ir buvo nuostabūs šeimininkai. Deja, prieš kokį pusmetį Biliukas iškeliavo, bet nugyveno labai mylimas dar beveik keturis nuostabius metus.“
K. Lotužytės asmeninio archyvo nuotr.
Nepagražinta kasdienybė
Po Biliuko Kristinos ir Gedimino sodyboje per karantiną laikinai gyveno dar penki šunys – jiems taip pat pavyko rasti naujus šeimininkus. Ir tai tikrai nebuvo tokie šunys, kurių labai kas nors pageidautų: vienas tikrai senas, beveik visai aklas, dvi kalytės, kurios buvo valkataujančios, muštos, nes dantys išdaužyti, viena – be akies.
„Mes turėjome tikslą paimti pas save ir surasti namus tiems šunims, kuriems nedaug vilties, kad jų kas nors norės, – sako Kristina. – Juk jeigu į prieglaudą patenka koks mažas šuniukas, panašus į jorkšyrą, jį dažniausiai greitai paima, o tų vargšelių žmonės net nemato, nes jie tupi kur nors kampe įsispraudę. Tačiau kai juos rodai, apie juos pasakoji, žmonės visai kitaip pradeda žiūrėti. Kažkas pasiryžta paimti net ir žinodamas, kad susidurs su iššūkiais, nes mes pasakodavome viską taip, kaip yra.“
Jeigu esi namisėda – gali pasirinkti šunį, kuris mielai leis laiką su tavimi namuose. Šuniui nesvarbu važiuoti į Siciliją – jam svarbu būti su savo žmogumi.
Kai sodyboje atsirado Rufus, karantinas jau ėjo į pabaigą.
„Kadangi mūsų gyvenimo būdas nelabai leidžia užsiimti tokia veikla, planavome, kad Rufus bus paskutinis, kuriam rasime namus, – paskui teks grįžti prie įprasto gyvenimo“, – pasakoja Kristina.
Rufus – jaunas šuo, į prieglaudą pateko iš Zarasų, mirus jo šeimininkei. Gal šeimininkė savo augintinį ir mylėjo, bet jis buvo nedresuotas. Prieglaudoje stresavo ir dėl to buvo labai piktas. Ne kartą nuo jo nukentėjo ir Kristinos vyras. Kol šuo toks piktas, puola visus ir kandžiojasi, negali jo niekam atiduoti.
„Kol mėginome Rufusą prisijaukinti ir perauklėti, labai prie jo prisirišau ir nebenorėjau niekam atiduoti, – sako moteris. – Gediminas nenorėjo namuose trečio šuns, bet aš išsiverkiau, sakau: gimtadienio proga man nieko nedovanok, palik man mano Rufų. Ir gimtadienio proga jis man buvo paliktas. Dabar ir vyras labai džiaugiasi, kad jį pasilikome.“
Bendrystė: Kristina džiaugiasi, kad ji ir vyras Gediminas neįsivaizduoja gyvenimo be augintinių. / K. Lotužytės asmeninio archyvo nuotr.
Augintinis keičia gyvenimą
Baigėsi karantinas, kartu ir karantininis Kristinos projektas. Tinklalapis „Šunų svajos“ liko – juk jau buvo daug jį pamėgusių sekėjų. Tinklalapyje ir dabar galima paskaityti pasakojimų apie Kristinos augintinių ir kitų iš prieglaudų atkeliavusių šunų gyvenimą ir nuotykius.
Pašnekovę labiausiai džiugina, kad projektas pakeitė jos aplinkos žmonių gyvenimą – girdėjo dar ne vieną pasakojimą apie pažįstamų iš prieglaudos pasiimtus šunis. Kristinos dukra su drauge pasiėmė Vyšnią – haskio ir vokiečių aviganio mišrūnę. Ji buvo labai traumuotas šuo. Merginos turėjo dėl jos charakterio ir agresijos daug rūpesčių, bet didvyriškai viską atlaikė.
Šunį iš prieglaudos pasiėmė Kristinos draugė, dar vienas pažįstamas, sodybos kaimynė – net tris.
Emocijos: už rūpinimąsi augintiniai apdovanoja savo šeimininkus besąlygiška meile. / K. Lotužytės asmeninio archyvo nuotr.
„Mano manymu, mūsų projektas, nors buvo laikinas, davė gerų rezultatų, – sako moteris. – Ne tik tiesioginį, kad kažkas pasiėmė šunų iš prieglaudų. Žmonės, kurie žiūri tinklaraštį, mato, kad tie šunys, nors ir ne veisliniai, gyvenimo skriausti, bet šaunūs. Matydami sunkumų, su kuriais dažnai susiduriama, jie gali pabandyti, ar bus pajėgūs augintiniu pasirūpinti, jį auklėti ir tinkamai auginti, spręsti įvairiausias problemas. Juk negalima imti į namus šuns iš prieglaudos vien vadovaujantis emocijomis. Augintinis yra nuo žmogaus priklausomas, o jį pasiėmęs žmogus tampa už jį atsakingas.“
Tinklalapyje „Šunų svajos“ nerasite didaktikos, pamokymų ar raginimų imti šunis iš prieglaudų – Kristina nemėgsta, kai jai aiškina, ką daryti ir kaip gyventi, todėl ir pati kitiems neaiškina. Jos tikslas – tiesiog parodyti nepagražintą gyvenimą su šunimis. Kažkas pamatęs gal pasidarys kažkokių išvadų, o jei jau imsis iniciatyvos auginti šunį iš prieglaudos, tas sprendimas bus sąmoningas. Pagrindinis dalykas, kurį kiekvienas turėtų suprasti: augintinis yra didelė atsakomybė, kuri smarkiai pakeičia žmonių gyvenimą.
„Mes visada daug keliavome, bet pagaliau nusipirkome kemperį (dešimt metų apie tai tik šnekėdavome) ir keliaujame visi kartu. Kuo daugiau šunys visko patiria, tuo socialesni tampa, – sako pašnekovė. – Tačiau tikrai nesakau, kad visi turi taip elgtis. Jeigu esi namisėda – gali pasirinkti šunį, kuris mielai leis laiką su tavimi namuose. Šuniui nesvarbu važiuoti į Siciliją – jam svarbu būti su savo žmogumi.“
