Ir vėl įsitikinusi, kad pokalbis su dūmą papsinčiu kaimynu – pati greičiausia navigacijos pagalba pasiklydus, dardu dar porą kilometrų per miškelį "Saulės vaisiaus" ekologiško svarainių ūkio valdų link.
Svajojo kraustytis į kaimą
Anot Rimos, žemės ji nepaveldėjo, bet dar gyvendama Kaune, viename Ukmergės gatvės daugiabučių, dažnai svajojo apie nuosavą namą gamtos prieglobstyje, kur galėtų be piktų kaimynų priekaištų auginti savo šunis.
"Bute turėjome vieną didelį, kitą – mažą, bet vis su jais aplinkiniams užkliūdavome. Tai mąsčiau, kaip gerai būtų išsikraustyti į laukus, kur niekam nerūpėtume", – juokėsi ji.
Nusipirkę namą Smailių kaime su 10 ha grikių lauku, Rima su vyru nusprendė tapti ūkininkais. Iš pradžių norėjo auginti šaltalankius, mat 2012 m., kai įregistravo savo ekologišką ūkį, visi sėkmingai augino šaltalankius ir gaudavo neblogas išmokas. Bent taip moteriai sakė ūkininkų kursų organizatoriai.
"O paskui viename šaltalankių augintojų seminare išgirdau, kad vietoj jų kur kas paprasčiau yra auginti svarainius. Taip ir pradėjome pamažu ūkininkauti… Pirmasis derlius buvo tik po triejų metų", pasakoja buvusi buhalterė.
Nereiklūs vaisiai
Rima tikina, kad svarainiai – labai geri vaisiai. Ne tik dėl to, kad jų gydomosios savybės žinomos jau nuo seniausių laikų, bet ir todėl, kad juos labai lengva auginti.
"Ar juos tręši, ar netręši – vis tiek vienodai auga. Nereiklūs jie", – pasakojo svarainių augintoja, dėl šios priežasties įforminusi savo ūkį kaip ekologišką.
"Ekologiškų ūkių turėtojai ten augančius vaisius, uogas, daržoves gali tręšti tik sertifikuotomis, organiškomis trąšomis. Lygiai taip pat reikia kovoti ir su kenkėjais – pakrapyti savo augintinius tokiu švęstu vandenėliu (juokiasi), nuo kurio tiems parazitams nei šilta, nei šalta. Laimė, – džiaugiasi ji, – kad mūsų svarainių, tfū tfū tfū, niekas nepuola."
Pasak Rimos, svarainių augintojus kamuoja ir vienas didelis nepatogumas. Ilgainiui šių vaisių krūmai apžergia didžiulį plotą, o jų neelastingos šakos ir spygliai sudaro puikias sąlygas plisti piktžolėms.
"Kad jūs žinotumėte, kaip mes čia kasdien ariame jas ravėdami", – skundžiasi Rima, girdėjusi ir mačiusi, kad žmonės augina svarainius ne tik horizontaliai, bet ir vertikaliai – prie namo sienos ar atramos, dar ir formuoja iš jų gyvatvorę.
Daugina sėklomis
Paklausta, kur perka svarainių sėklas savo 5 ha ekologiškos žemės, ūkininkė dalijasi patirtimi, kad sėklų neperka. Iš rudens, maždaug rugsėjį, jiedu su vyru atsirenka didžiausius svarainius ir pasilieka juos sėkloms.
"Svarainius supjaustome, o jų sėklas visą spalį laikome šaldytuve, tuomet lapkritį pasėjame jas tankiai į daržą. Per žiemą jos būna darže, o pavasarį, kai sudygsta ir šiek tiek sustiprėja, tuos svarainių daigelius iškasame ir atsargiai perkeliame į nuolatinę augimo vietą. Tik reikia žiūrėti, kad žemė būtų drėgna, antraip išsyk nudžius",– pataria Rima ir dar priduria, kad svarainiai turi labai ilgą šaknį, tad prieš persodinant reikia bent trečdalį tos šaknies nukirpti. Tada sodinukas geriau įsišaknis ir nereikės jam tokios gilios duobės kasti.
Sunku: net technologijų išminčiai nesugalvojo jokio kito būdo skinti svarainius – iki šiol tereikia pirštinių ir kantrybės. Rasos Rožinskienės nuotr.
Maistui, bet ne dekoracijai
Rima žino, kad svarainių krūmai – tiek vertikalūs, tiek ir horizontalūs – gali būti puiki namų dekoracija, ypač kai ji pražysta įvairiaspalviais žiedais. Svarainius galima auginti prie atramų, pritvirtinant jų šakeles prie specialių dekoratyvinių tvorelių.
"Vertikaliais svarainiais jūs galite apauginti kokio nors nelabai gražaus, jums akis badančio pastato sienelę", – pataria Rima ir sako, kad jų laukuose svarainių eilės susodintos dideliais atstumais viena nuo kitos, kad galėtų pravažiuoti traktoriukas, kuris jų tarpueilius šienauja mažiausiai du kartus per vasarą. Tai irgi vienas iš ekologinio ūkininkavimo reikalavimų.
"Jei norite iš svarainių daryti gyvatvorę prie namo, palikite tarp krūmų nuo 50 iki 80 cm. Tuomet jie tankiai suaugs, – dalijasi patirtimi svarainių augintoja. – Genėti ir formuoti šiuos krūmus reikėtų taip pat, kaip ir kaulavaisius – rudens pradžioje. Tiesiog iškarpyti seniausią medieną ir taip priversti augalą priauginti naujų šakelių."
Skynimas – pats darbymetis
Moteris juokiasi anksčiau save vadinusi miesčione ir nė neįsivaizdavusi, kiek fizinio darbo reikia įdėti auginant ekologiškus vaisius. Rugsėjo pabaiga ir spalio pradžia – ūkininkams pats darbymetis. O svarainių skynimas nėra toks jau lengvas darbas, koks gali pasirodyti iš pradžių.
Mat svarainis – dygliuotas krūmas, o vaisius tarp tų dyglių reikia rinkti rankomis. Ūkininkė skundžiasi, kad net XXI a. technologijų išminčiai dar nesugalvojo jokios šitą sunkų žmogaus darbą palengvinančios technikos.
"Turime tik specialias, dygliams nepralaidžias pirštines, bet ir tos kartais paveda, – pasakoja ji. – Ropodami ir šliauždami palei krūmus, dažnai prisivarome spyglių į kelius, mat pasitaiko ir ant žemės prikritusių šakų su dygliais. Po tokių rinkimų dažnai tenka gydytis supūliavusias žaizdas. Be to, prisikrauname pilnus krepšius tų svarainių ir einame iki traktoriaus išpilti, o paskui ir vėl renkame, ir vėl tempiame. Kaip kokie sunkumų kilnotojai..."
Rima sako, kad svarainiams sodinti jau įsitaisė antkelius, mat tuomet visą dieną tenka daug ropoti ant kelių, kurie po dienos kitos pasrūva kraujais. Jai – nors ir silpnosios lyties atstovei – neretai tenka padirbėti ir su kastuvu, vaduojant svarainius iš kiečių nelaisvės.
"Jei jų nekastume, tos piktžolės užaugtų kaip didžiausi medžiai. Todėl ir plušame su vyru diena iš dienos. Mažesnius svarainius, pasodintus tik pernai rudenį, užtenka apravėti rankomis."
Rima paskaičiavo, kad vieną ir tą patį svarainį ji su vyru rankose laiko daugybę kartų: iš pradžių jį nuskina, tada plauna, paskui valo, atrenka, rūšiuoja, pjausto ir t.t.
Į klausimą, iš ko pažinti jau sunokusius vaisius, ūkininkė atsako, kad reikia nesivadovauti vien svarainio dydžiu ir spalva. Rugsėjo pabaigoje tinkamus skinti svarainius jie pažįsta iš sėklų. Perpjovus svarainį perpus, sėklos turi būti rudai juodos. Kaip ir obuolio. Be to, kai vaisius sunoksta, jis turi specifinį svarainio kvapą.
Išsiverčia be talkininkų
Rima prisipažįsta, kad darbininkų savo ekologiško ūkio derliui nuimti nesamdo.
"Baikit juokus, niekas nenori dirbti... O jei ir norėtų – tai kokia kapeika tada mums liktų? – retoriškai klausia. – Turim du suaugusius sūnus, tai jie paprašyti atvažiuoja padėti, nors mieliau, aišku, kokį kepsniuką čia prie mūsų tvenkinuko čirškintų. Ir aš iš pradžių galvojau, kad išsikėlusi gyventi į vienkiemį tik po laukus vaikštinėsiu ir gamtos kalendorių su po langais šokančiomis gervėmis stebėsiu – bet pasirodė priešingai... Šį rudenį suskaičiavome, kad abu su vyru per dieną priskindavome po 250 kg svarainių. Kai atvažiavo vaikai ir visi padirbėjome iš peties – nuvežėme priduoti jų net dvi tonas!"
Tarpai: laukuose svarainiai susodinti eilėmis, kad galėtų pravažiuoti traktoriukas. Rasos Rožinskienės nuotr.
Vasaros rytais jiedu su vyru keliasi šeštą, o rudeniop – jau septintą ir lekia kiekvienas prie savo darbų. Pirmoji Rimos pareiga – pamelžti savo ožkytes, kurias ji dažnai vaišina svarainiais. "Per daug neduodu, bijau, kad raguotėms nebūtų per rūgštu", – šypsosi šeimininkė.
Anot Rimos, pirmą sykį ji melžė ožką, kai prieš tai šimtą kartų peržiūrėjo "YouTube" įrašą ir teoriškai išmoko, kaip taisyklingai reikia tai daryti. "Ačiū mano ožkelei, kad nesispardė..." – juokiasi dabar jau melžti galinti net užsimerkusi ūkininkė. Pamelžusi ožkytes Rima eina lesinti savo vištų, kalakutų, o jos vyras vedžioja du didžiulius Vidurio Azijos ir Kaukazo aviganius. Paskui – pusryčiai ir darbai prie svarainių, putinų ir ekologiškų spanguolių.
"Einame pažaisti slėpynių, – kviečia Rima ir sako, kad tikrai nerasiu aukštose žolėse pasislėpusių spanguolių. – Tai vienas sveikiausių produktų dėl jose esančių didelio maistinių medžiagų ir antioksidantų kiekio. Kadangi žiemos dabar šiltos, sniego dažniausiai nebūna, tai spanguolių nė nenurenkame: kai prisireikia – einame į pievą ir pasirenkame."
Paklausta, ko dar norėtųsi, Rima tik atsidūsta ir sako: "Sveikatos..." O ji, net ir gyvenant gamtos prieglobstyje, bet kasdien dirbant sunkų fizinį darbą, palengva ima šlubuoti. Kartais Rima net pagalvojanti, kad visai neblogai būtų grįžti atgal į miestą. Bet veja tokias mintis į šalį, nes vakarai čia ypač gražūs.
"Deja, neturime jėgų ta jų ramybe grožėtis, nes po šeštos jau abu labai pavargę, net televizoriaus nebeįsijungiame", – sako ūkio šeimininkė.
Geriausias televizorius Smailių kaimo ūkininkams – tolumoje vaikštinėjantys briedžiai, pro šalį retsykiais praskuodžiančios lapės, pirmyn atgal zujančios gervės, kurios dabar jau visos išskridusios. "Ir vanagas pas mus dažnas svečias: mat turime vištų..." – juokiasi Rima.
Gamina pagardus iš svarainių
Svarainius jų augintojai stengiasi rūšiuoti. Pavieniams pirkėjams prirenka didesnių – citrinų dydžio obuoliukų, o supirkėjams veža jau mažesnius. Moteris džiaugiasi, kad šįmet rinkti vaisius buvo vienas malonumas – tokie geri orai pasitaikė, o pernai orai rinkėjų nelepino, ir beveik visas derlius nušalo.
Ūkininkė sako, kad jie su vyru gamina svarainių sirupą, tik deda mažiau cukraus, kad nors ir rūgštesnis, bet sveikesnis būtų. Tuomet tas išmirkusias svarainių skilteles išdžiovina ir žiemą valgo tarsi saldainius.
"Arba galima tas svarainių skilteles (nupylus sirupą) trintuvu susmulkinti ir toliau virti kokias dvi valandas puode, kol gausite tokią tirštą masę. Tai štai iš jos, pridėję cukraus pagal skonį, suspauskite svarainių sūrį. Jei mėgstate obuolių sūrį – turėtų patikti ir šitas", – užtikrina šeimininkė ir dar pamoko, kaip iš žalių svarainių pasigaminti labai skanų pagardą, kurį mėgsta net Ilioitų tvenkinio žuvys.
Reikia paimti žalią svarainį, išdarinėti jį, susmulkinti trintuvu drauge su česnaku, druska bei aliejumi, o tuomet pirmyn į tvenkinį gaudyti žuvų, kurios, sako, tą kvapą užuodusios pačios ant meškerių lipa.
"Jei nelipa, – juokauja Rima, – kartą per savaitę važiuoju pirkti maisto į Kauną. Tuomet apsiperku visoms septynioms dienoms. Būtinai pasiimu žuvį, kurią sekmadienį pagardinu tais svaraininiais-česnakiniais pagardais ir laukiu atvykstančių savo sūnų."
Įdomūs faktai apie svarainius
• Mokslininkų spėjimu, svarainis galėjo būti uždraustasis vaisius, augęs Edeno soduose. Spėjama, kad Ieva galėjo susigundyti paragauti šio auksinio kvepiančio vaisiaus, iš pažiūros labai primenančio obuolį.
• Graikijoje svarainis buvo tas garsusis aukso obuolys, kurį Paris padovanojo meilės deivei Afroditei.
• Mirtingieji romėnai, norėdami išreikšti pasižadėjimą savo mylimajai, dovanodavo jai svarainių. Graikai ilgai turėjo paprotį į pravažiuojantį nuotakos vežimą įmesti svarainių.
• Vietiniai Graikijos gyventojai iki šiol kepa išskobtus vaisius, įdarytus medumi, valgo juos, linkėdami vieni kitiems santarvės bei vaisingumo. Nuo seniausių laikų šis augalas vadinamas vaisingumo, santuokos ir meilės simboliu.
Apie svarainį kaip vaistą
• Daug dėmesio svarainių vaisiams skyrė garsusis gydytojas ir filosofas Avicena, kuris svarainio sultimis, sumaišytomis su medumi ir actu, gydydavo kepenų bei skrandžio ligas.
• Šių dienų medikai teigia, kad svarainiai naudingi geram širdies darbui, padeda mažinti kraujospūdį. Svarainių sultys sumažina bendrojo cholesterolio, blogojo cholesterolio ir trigliceridų kiekį, kurie yra viena pagrindinių širdies ligų priežasčių.
• Svarainių turėti vartoti ir tie, kurie, atėjus rudeniui, kenčia nuo sezoninės depresijos. Daug naudingų medžiagų turtingos šiaurietiškos citrinos teigiamai veikia žmogaus psichiką, gerina nuotaiką, suteikia energijos ir gyvybingumo.
• Nuo senų laikų tradicinėje medicinoje svarainių sėklos naudojamos virškinimo sutrikimams, tokiems kaip vidurių užkietėjimas, gydyti.
• Kepti arba virti svarainiai rekomenduojami valgyti sergant mažakraujyste ir išsėtine skleroze. Tinkamai paruošti svarainiai ir jų gaminiai yra naudingi normaliai virškinimo sistemos, žarnyno veiklai.
• Natūraliojoje medicinoje svarainiai vertinami, nes jie stiprina imuninę sistemą, valo organizmą nuo toksinių ir sunkiųjų metalų druskų.
