-
Kauno miesto gimtadienio maršrutai upėmis, gatvėmis ir kiemais
Susiburti į vieną didelį kiemą
Penktadienio pavakarę kauniečiai iš kiemų persikels į Laisvės alėją ir susės prie bendruomeniškiausio ir vieno didžiausių Lietuvoje vakarienės stalo. Čia jau šeštą kartą vyks „Kiemų šventė“, plevėsuos staltiesės, kvepės vaišėmis ir sklis nuoširdūs kaimynų pašnekesiai.
Renginį tradiciškai sudarys dvi dalys: kaimyniška vakarienė ir kultūrinė programa. Norintiems dalyvauti vakarienėje šiais metais registruotis nereikės – visi dalyviai renginio dieną kviečiami užsiimti labiausiai patikusią vietą Laisvės alėjoje tarp Maironio gatvės ir Soboro. Tereikia atsinešti stalą, staltiesę ir gardžius patiekalus. Organizatoriai intriguoja ir užsimena, kad šventėje lankysis ir netikėtas svečias, kurio tikrai bus neįmanoma nepastebėti.
L. Žemgulio nuotr.
Kultūrinė programa, kaip ir kiekvienais metais, bus įvairi ir marga: gros orkestrai, pavieniai muzikantai bei jaunieji kūrėjai, skambės ansamblių ir chorų dainos, elektroninė muzika, bus galimybė išvysti gestų kalba atliekamas dainas ir pašokti ar sudalyvauti judesio improvizacijoje. Renginyje stebins oro akrobatikos, įvairių muzikos žanrų, skrabalų pasirodymai.
Norintys ramesnės veiklos bus kviečiami į fotografijos ir cianotipijos dirbtuves, paklausyti skaitymų pro bibliotekos langą, pažaisti kūrybinių–geografinių žaidimų, sudalyvauti visai šeimai skirtoje edukacijoje ar tiesiog susitikti ir susipažinti su įvairiomis organizacijomis, pasivaišinti kava ir tiesiog pabendrauti.
Sugrąžinti upes į miestą
Aplankyti, įsikvėpti ir padėkoti miesto upėms kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami gegužės 27 dieną vyksiančiame renginyje „Švęskime upę“. Jo metu Neries ir Nemuno krantai vilios pasirodymais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, edukacijomis ir aktyviomis veiklomis. Norintys plaukti upių maršrutais skatinami registruotis iš anksto, o krantuose likusieji kviečiami į kultūrines stoteles, kurios pasitiks dosnia programa.
G. Jovaišos nuotr.
Geriausias būdas švęsti upę – irkluoti (baidarę, irklentę, valtį, plaustą...) Nemune arba Neryje. Abu maršrutai bus unikalūs – Nemune skambės gyva muzika, o Neris įtrauks improvizacijų ir orientacinių žaidimų entuziastus. Maršrutų dalyviai susitiks finiše Santakoje, kur jų lauks kūrybiškos ir aktyvios veiklos.
Kultūrinė programa sumanyta taip, kad šventėje galėtų dalyvauti visi. Tad jaukiau besijaučiantys sausumoje bus kviečiami pėsčiomis ar dviračiu aplankyti stoteles, įsikūrusias upių krantuose (Panemunėje, Šančiuose, Vilijampolėje). Čia lankytojus pasitiks gausybė edukacijų, meninių veiklų ir sporto užsiėmimų.
Pajausti vieną gražiausių miesto gatvių
Modernizmo architektūros estetika užlietoje ir vienoje įdomiausių miesto gatvių jau septintą kartą vyks kultūros festivalis „Putvinskio gatvės diena“. Šeštadienio renginys bus skirtas netikėtiems patyrimams, gilesniems pažinimams ir vaizduotės kutenimams.
Jau tradicija tapusią šventę Kauno menininkų namai organizuoja kartu su partneriais ir kaimynais: Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetu, Emanuelio Levino centru, „Kaunas In“, P. Mažylio gimdymo namais, knygynu „Kolibris“, spaustuve „Hands On Press“, Kauno apskrities viešąja biblioteka ir kitais.
G. Žemaitytės nuotr.
Putvinskio gatvės dienoje dalyvaus Kauno menininkų namų kuratorių atrinkti kūrėjai(os). Savo kūrybą pristatys trapdisciplininė menininkė Julija Pociūtė, performanso menininkė Gabrielė Vetkinaitė, šių metų „JCDecaux premijos“ laimėtojų duetas „allsofeatherlightseven“, judesį ir svorį tyrinėjanti kūrėja Aistė Jančiūtė ir kt. Teatro grupė „Teatrariumas“ pakvies patirti Anykščių šilelį pojūčių spektaklyje pagal Antano Baranausko kūrybą.
Visi kartu jie pasiūlys apie 30 įvairių veiklų. Taip pat vyks kūrybinės dirbtuvės, ekskursijos, veiks gatvės radijas bei žaismingi gatvės tyrinėjimai, su režisiere ir edukatore Greta Štiormer bus kuriamas Putvinskio gatvės repas. Klajojančių gatve smalsuolių lauks Kauno menininkų namų vasaros terasa, o dieną karūnuos poezijos slemas, pirmą kartą šiais metais vyksiantis po atviru dangumi.
Visi renginiai – nemokami ir atviri kiekvienam. Juos fiksuos profesionalūs fotografai ir videografai.
„Putvinskio gatvės diena“ vyks gegužės 27 d., šeštadienį, 12.00–18.00 val. Festivalio programa.
„Švęskime upę“ kultūriniai plaukimai ir veiklos lauks gegužės 27 d., šeštadienį, 10.00–15.00 val. Festivalio programa.
„Kiemų šventė“ vyks gegužės 26 d., penktadienį, Laisvės alėjoje, 18–20 val. Miesto gyventojai ir svečiai dengti stalus kviečiami nuo 17 val. Nerandantys kur įsikurti dalyviai visuomet turės galimybę kreiptis į savanorius, kurie padės išsirinkti tinkamiausią vietą. Šventės programa.
Renginys organizuojamas laikantis tvarumo principų, todėl dalyviai kviečiami atsinešti daugkartinio naudojimo lėkštes ir puodelius.
-
Švęsti upes – tai švęsti Kauno miestą
Aplankyti, įsikvėpti ir padėkoti miesto upėms kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami gegužės 27 dieną vyksiančiame renginyje „Švęskime upę“. Jo metu Neries ir Nemuno krantai vilios pasirodymais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, edukacijomis ir aktyviomis veiklomis. Norintys plaukti Nemuno ar Neries maršrutu kviečiami registruotis iš anksto, o stotelės krantuose renginio dieną bus atviros visiems.
Apie upių svarbą ir jų ryšį su miesto gyventojais kalbamės su trimis skirtingų profesijų atstovais, kuriuos vienija meilė upėms ir Kaunui: Kauno miesto muziejaus istoriku, knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“ autoriumi dr. Gediminu Kasparavičiumi, visuomenininke, jūrų skaute ir iniciatyvos „Švęskime upę!” bendrasumanytoja Vitalija Kuršiene bei menininke-edukatore Karolina Aleškevičiūte.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
– Gediminai, ateinantį savaitgalį Kauną užpildys miesto gimtadieniui skirti renginiai. Kodėl švęsdami miestą, neišvengiamai švenčiame ir upę?
– Taip jau nutiko, kad Kauno likimas susietas su upėmis. Galima teigti, kad be upių nebūtų buvę ir Kauno miesto, nes būtent patogi geografinė padėtis šalia upių padėjo Kaunui augti. O pačios upės per ilgą miesto istoriją tapo neatsiejama Kauno identiteto detale, savasties ženklu. Jos formavo kauniečių mentalitetą, buvo kelias į platesnį pasaulį, kas, mano manymu, taip pat padėjo ne tik prekybos vaisius raškyti, bet ir kultūriškai augti.
Šiltuoju metu laiku upės buvo kauniečių laisvalaikio vieta, dar XX a. daugybėje miesto pliažų saulės voniomis mėgavosi tūkstančiai miestiečių. 1936 m. surengtas iliuminuotų valčių karnavalas, kurį stebėjo 30 tūkst. žmonių! Dabar tokie mastai sunkiai įsivaizduojami. Žiemą, kai upės užšaldavo, būdavo įrengiamos čiuožyklos – miestiečiai manė, kad tai puiki vieta pasimatymams ar net antrai pusei susirasti. Na, o pavasarį kauniečiai su nerimu laukdavo ledonešio ir pavasarinių potvynių, kurie miestui pridarydavo daug žalos, o per didesnius pasitaikydavo ir žmonių aukų. Tuomet buvo stebimasi, kaip tokios tykios ir ramios upės, prie kurių taip gera vasarą, tampa siaubą keliančiomis ir viską niokojančiomis.
Tiesa, tikslumo dėlei norėčiau paminėti, kad tikrasis miesto gimtadienis yra vasario 14 d., kai 1408 m. Vytautas Didysis Magdeburgo teisių pavyzdžiu suteikė kauniečiams savivaldos privilegiją, kuri užtikrino miestiečių laisvę, miesto teisę ir savarankišką savivaldą. Tik 1999 m., kai buvo sumanyta minėti miesto gimtadienį, buvo pasirinkta praktiškesnė pavasario data ir nutarta jį švęsti gegužės 20 d. Šią dieną 1463 m. LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis suteikė Kauno miestui privilegiją, kuria patvirtino ir praplėtė miesto teises.
J. Balašaičio nuotr.
– Ar Kauno santykis su upėmis išsiskiria Lietuvos kontekste?
– Žinoma. Kaunas įsikūręs dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje. Kaip minėjau, jos miestui teikė ekonominės, kultūrinės naudos. Upės buvo daug intensyviau naudojamos ir pramogoms, jau nekalbant apie susisiekimą. Dar tarpukaryje ir sovietmečio pirmoje pusėje nemažai kauniečių, įsikūrusių šalia upės, turėjo savo valtis, nedidelius laivelius.
Sovietmečiu, sumenkus vandens transportui, iškėlus žiemos uostą bei keleivinę prieplauką iš miesto centro į pakraštį, Kaunas neteko savo unikalių paveikslo spalvų. Prarado, kaip aš vadinu, spektaklį, kurį kūrė vanduo ir žmogaus veikla ant vandens. Didelė žala padaryta Kauno santykiui su upėmis, kada betoninės krantinės fiziškai atskyrė Nemuną nuo miesto. Laikui bėgant fizinis barjeras tapo ir psichologiniu barjeru. Kauniečiai atidavė pirmumą automobiliams.
Apmaudu, kad upėms dėmesio pritrūko ir 2022 m., kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė. Be „Santakos“ renginio ir kitų nedidelių iniciatyvų, upėms dėmesio stigo. Kita vertus, atkurti jungusias gijas su upėmis užims nemažai laiko ir tokios iniciatyvos kaip „Švęskime upę“ yra žingsnis link to.
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.
– Pasidalinkite palinkėjimu Kauno upėms.
– Mano palinkėjimas būtų ne tiek upėms, kiek mums patiems: švęskime upę kiekvieną dieną, ne tik per miesto dienas. Leiskime laiką arčiau upės, domėkimės mus supančia aplinka ir galbūt pamilsime upes dar kartą.
– Vitalija, jau keletą metų organizuojate įvairias veiklas prie upių. Ar pastebite besikeičiantį žmogaus santykį su miesto upėmis?
– Nuo pirmojo „Švęskime upę“ plaukimo praėjo jau ketveri metai. Tuomet atrodė, jog upės gyvena vieną gyvenimą, o miestas – kitą. Iniciatyvos prie upės atrodė mažų mažiausiai neįprastos ar netgi keistos. Tačiau šiandien stebiu, jog miesto gyventojams darosi natūralu leisti laiką prie upės. Žinoma, visuomet buvo pavienių iniciatyvų greta upių, pritraukusių entuziastus, tačiau šiandien galime džiaugtis ir upių krantuose įsikūrusiomis kavinėmis, ir verslais, kurių dėka vis daugiau žmonių atranda upes ir renkasi laiką leisti jų draugijoje.
Upės dėmesio sulaukia ir politiniame lygmenyje, štai, kad ir Nemuno vagos gilinimas. Toks sprendimas suteikia galimybę vystytis ir laivybos kultūrai, o tai, vėlgi, vis daugiau žmonių skatina aplankyti ir atrasti upes.
– Kokį poveikį upė turi žmonėms ir jų ryšiams?
– Sakoma, kad tekantis vanduo yra vienas iš dalykų, į kuriuos gali žiūrėti nepailsdamas. Upė žmones nuramina, atpalaiduoja, netgi gydo. Vanduo iš žmogaus tarsi ištraukia negatyvias mintis. Čia problemos neatrodo tokios didelės, upė įtraukia į dabarties momentą.
Pastebėjau, jog po plaukimų žmonės nebeskuba namo – kelyje jie susidraugauja, pajuokauja, tad ir išlipę į krantą nori vienas su kitu dalintis įspūdžiais. Visuomet norėjome, jog po „Švęskime upę“ plaukimų skirtingus maršrutus (Nerimi ar Nemunu) pasirinkę dalyviai susitiktų Santakoje. Ankstesniais metais dėl vienų ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo mūsų, vis nepavykdavo įgyvendinti šio plano. Džiaugiuosi, jog šįkart visi dalyviai turės bendrą finišą ir turės galimybę kartu pabūti ir įsitraukti į krante jų laukiančią programą.
G. Jovaišos nuotr.
– Jus apibūdina kaip Nemuno mylėtoją. Kuo ši upė jums ypatinga?
– Tai yra didžiausia Lietuvos upė. Esu ne kartą ja plaukusi: iki Rusnės, nuo Alytaus; su irklais, valtimi, be jokių variklių. Plaukiant su baidarėmis mažomis upėmis, žinoma, smagu, tačiau esi įspraustas. Man patinka, kad plaukiant Nemunu yra erdvės, be to, kiekvieną kartą jis vis kitoks: seklus, lietingas, saulėtas.
Nemunas man tapo artimas. Būna, jog atplauki į tą pačią vietą ir randi ten senus prisiminimus, o palieki naujus.
– Pasidalinkite savo palinkėjimu Kauno upėms.
– Upėms linkiu, kad jų neįbetonuotų, o žmonėms, kad dar arčiau prie jų prieitų ir atrastų čia mėgiamų veiklų.
– Karolina, jau ne pirmus metus įvairiose iniciatyvose stebi žmones, piešiančius upę ir/ar prie upės. Ar pastebi jų virsmą, įsitraukus į šį procesą?
– Žinoma. Prie upės keičiuosi ir aš pati, ir žmonės aplink. Prie upės nurimsta ir mintys, ir žvilgsnis. Su upe nereikia nieko veikti, užtenka tik stebėti. Nors vieni tai daro nuolat, kiti tik mokosi. Tuomet belieka perkelti upę ant drobės. Kaune mums upės tokios įprastos, pakrantėse tiek puikių veiklų, tačiau po tapybos plenero upes pamatome „giliau“. Man patinka po plenero išeiti paskutinei, dar pasimėgauti upės tėkme.
– Kokia buvo tavo pažintis su upėmis? Kokį vaidmenį upė atlieka ir tavo kūryboje?
– Nemuno pakrantėse lankiausi nuo kūdikystės. Kiek save pamenu, mane visada žavėjo upės artumas, kokiu galime džiaugtis Kaune. Ir dabar džiaugiuosi upės vaizdu pro langą, kai neužstoja medžiai. Iš tikrųjų, tai mes įsiliejame į upes. Miestai glaudžiasi upių pakrantėse, upės visuomet gyvos, net kai miestiečiai miega. Vis dėlto, mano kūryboje jos neatlieka atskiro vaidmens, neišskiriu vieno objekto.
– Šį savaitgalį renginyje „Švęskime upę!” koordinuosi Neries krantinės parke įsikūrusią Tapybos salą. Papasakok, ką lankytojai galės nuveikti šioje stotelėje.
– Tapybos saloje lauksime visų norinčių tapyti. Patyrę kviečiami atsinešti savo teptukus ir jungtis į bendrą upės plenerą, o mėgėjams padėsiu išsirinkti motyvą ir įkomponuoti. Jei kasdienybėje sunku prisiruošti išsitraukti drobę ir tapyti, plenere tai daryti bus kur kas smagiau.
Taip pat dirbtuvėse bus galima išbandyti akvarelės liejimo technikas ir nusilieti žuvytę. Sukūrę piešinį, jį galės parsinešti namo kaip prisiminimą iš Neries ir kvietimą aplankyti ją dažniau.
– Pasidalinki palinkėjimu Kauno upėms.
– Linkiu upėms išlikti švarioms. Tai mano didžiausias palinkėjimas.
„Švęskime upę“ kultūriniai plaukimai vyks gegužės 27 d., šeštadienį, 10.00–15.00 val., ir yra atviri visiems, mylintiems upes ir netikėtumus. Sau priimtiniausią būdą švęsti upę suras kiekvienas – susidomėję kviečiami maršrutu plaukti baidare ar kita vandens transporto priemone (būtina išankstinė registracija), o pėsčiuosius ir dviratininkus džiugins krantuose įsikūrusios kultūrinės stotelės. Visi renginiai yra nemokami.
Daugiau informacijos apie renginį ir veiklų koordinatės – čia.
