Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus organizuojama bienalė žiūrovus kviečia plačiai tyrinėti šviesos prigimtį, kurią žiūrovams atskleidžia menininkai iš Prancūzijos, Italijos, Lenkijos, Švedijos, Ukrainos, Meksikos, Australijos ir, žinoma, Lietuvos.

Du veidai

Kauno tarptautinės grafikos bienalės parodos dalys, pristatomos skirtingose miesto ekspozicijų erdvėse, skiriasi. A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje eksponuojama parodos "Šviesos prigimtis" dalis – filosofiškesnė, uždaresnė tiesmukam žiūrovo žvilgsniui, tačiau atviresnė jo pajautoms ir mintims. "Meno parko" galerijoje per visus tris aukštus išsidėsčiusi paroda labai įvairi. Čia eksponuojami estampai, skaitmeninės grafikos darbai, objekto meno kūriniai, instaliacijos.

Skirtingose ekspozicijų erdvėse išryškėja du parodos veidai: "Meno parko" galerijoje žiūrovas pamatys atvirą, šiuolaikišką, skatinantį į kūrinius reaguoti emocionaliai, o A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje šis veidas bus kiek pridengtas, į jį reikės gerai įsižiūrėti. Dviejose erdvėse pristatoma ekspozicija yra paveiki, nes padeda išlaikyti žiūrovo dėmesį nuo pat pirmo parodos eksponato iki paskutinio, nes jam, pereinančiam iš vienos ekspozicijų erdvės į kitą, atsiranda laiko pabūti su jau apžiūrėtos parodos dalimi, pagalvoti apie tai, kas jo laukia kitoje.

Prisiminimai

Ir tekste norisi laikytis parodos kuratoriaus E.Mikalauskio sumanyto bienalės padalijimo. Įžengus į ekspoziciją "Meno parke" iš karto įtraukia Annos Trojanowskos (Lenkija) kūrinys "Entropijos įsakymas", išviliojantis žiūrovą iš parodos erdvės į menininkės kuriamą pasaulį, kuriame iš supančios aplinkos pasiskolinti objektai tampa, atrodo, jau nepasiekiamos realybės užuominomis.

Nedrąsi šviesa ir klampūs, tamsūs šešėliai A.Trojanowskos darbuose kelia nerimą, nes, rodos, tuoj atitrūks vieni nuo kitų ir šviesa visiškai išnyks, palikdama akliną tamsą. Tačiau Inga Dargužytė (Lietuva) išsklaido šią tamsą. Instaliacijoje "Karta arba kărta" grafikė medinėse dėžėse sulaiko gimtųjų vietų, kurių peizažas sunyko ne tik atmintyje, bet stipriai pasikeitė ir realybėje, prisiminimus. Dėžėse palikusi ertmę šviesai, kuri, patekusi į vidų, nušviečia kruopščiai išraižytus lino atspaudus, menininkė sugrąžina visiškai nepažeistą praeitį ir leidžia joje pabūti, prisiminti.

Eugenijus Nalevaika (Lietuva) cikle "Žingsniai: Šviesos kelias" taip pat paragina žiūrovą prisiminti, kad šviesa gali prasiveržti pro menkiausią plyšį ir tapti spalvota, gyvybinga, nenuspėjama, tokia, kokia yra menininko įvaldyta ir vis naujai, netikėtai atsiverianti akvarelė.

Pabudimas

Iš prisiminimų pažadina Krzysztofas Tomalskis (Lenkija) darbuose "Devintoji diena", "Astrofizikų genezė VII", "Specialusis santykis I", paragindamas žiūrovą atlaisvinti visus saitus su dabartimi ir keliauti į ateitį pasinėrus į siurrealistiškus vaizdus, hipnotizuojančius keistomis formomis.

Ateitis domina ir Gintautą Vaičį (Lietuva). Jis siūlo viską mesti ir pabėgti. Toli toli. Į Marsą. Žinoma, žiūrovui bėgti niekur nereikės. Laikinai įsikurti Marse jis gali akimis klajodamas po didelio formato menininko darbą "Marso šviesos monai".

Nesusiviliojusiems ateities galimybėmis kartu su Ovidiu Petca (Rumunija) galima vėl grįžti į praeitį. Tačiau labai skaudžią ir slegiančią, nes darbų serijoje "Lamento šviesa" menininkas paliečia holokausto temą. Tikėdamasis atokvėpio, žiūrovas norės grįžti į dabartį, bet joje jo neras, nes Victoras Manuelis (Meksika) groteskiškame cikle "Žemės vaikai" priverčia žiūrovą pažvelgti į nerimo, nesaugumo, nežinomybės kupiną šiandieną, kurią tokią sukūrė jis pats, žmogus, paniręs į savo sapną apie amžinas galias, kurių trapumą labai aiškiai pajutome kiekvienas iš mūsų, susidūrus su pandemija.

Darbuose "Baimė", "Momentas", "Kliūtis" Sebastianas Laszczykas (Lenkija) atveria savo išgyvenimus karantino metu, į kuriuos žiūrovas gali pažvelgti kaip į atspindį to, ką ir pats jautė ar jaučia iki šiol. Su pandemijos tema iš dalies susieti ir Alberto Balletti kūriniai "Triukų racionas", kuriuose menininkas apmąsto socialinio atitolimo, atsiskyrimo temą.

Judesys

Nuo kelionių laiku ir išgyvenimų kiek pavargusį žiūrovą nurimti pakviečia Linas Blažiūnas (Lietuva) objektų serijoje "Šviesupė", kurioje tyrinėja natūralios ir dirbtinės šviesos susidūrimą, persidengimą. Subtilioje kūrinių serijoje apšviečiama ramybės sklidino pasaulio vizija – taip norisi, kad ji būtų tikra. Tačiau. Šią (ne)pasiekiamą viziją išsklaido Marijos Marcelionytės-Paliukės (Lietuva) instaliacija "Niekada negali žinoti, kada tai bus tavo kova". Laimėtos ar pralaimėtos, aršios ar tylios, vidinės ar išorinės kovos nužymi procesą, kurį vadiname gyvenimu. Kovos kuria mūsų istoriją. Nes kova, visų pirma, reiškia judėjimą, kuris yra būtinas, kad jaustume, jog gyvename. Patricija Gilytė (Lietuva) vaizdo kūrinyje "Ekvinokcija \ Dvi saulės" tik patvirtina, jog turime nuolatos judėti, kad mūsų pasauliai nesustotų sukęsi.

Ribos

Atvėręs A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus duris, žiūrovas panyra į gelmes Jolantos Mikulskytės (Lietuva) kūrinių serijoje "Asvejos ežero sienelė", kad turimu šviesos šaltiniu prikeltų jose giliai miegančius pasaulius.

Išnirus iš gelmių ir įkvėpus pirmo gaivaus oro gurkšnio, atsiveria begalinis dangus su tūkstančiais žvaigždžių, kurių sąveikavimo ir judėjimo trajektorijas, sukuriančias erdvėje besitransformuojančią dangaus architektūrą – čia besiplečiančią į keisčiausių formų struktūras, čia susitraukiančią iki mažo taško, stebėti pakviečia menininkai Victoria Bilogan ir Rogeris Alsopas (Australija) vaizdo darbe "Keletas ramių akimirkų".

Aukštai pakilus, paprastai tenka žemai kristi – Živilė Minkutė (Lietuva) kūrinyje "Mirtinga(s)" grąžina žiūrovą ant kietos, akmenuotos žemės susidūrimui su savimi, savo galimybių ir (ne)galimybių ribomis. Apie ribas yra ir Sigitos Dackevičiūtės (Lietuva) kūrinys "Ekrano šviesa", interpretuojantis mitą apie Gorgonę – Medūzą. Menininkė suteikia jai naują, nekūnišką pavidalą – ji tampa ekrano(-ų) šviesa, kurią geriant troškina vis smarkiau. Manome, kad nuo jos jaučiamės gyvesni, stipresni, ji mus pakylėja, o iš tiesų – ir nepastebime, kaip po truputį stingstame, mūsų pasauliai nustoja suktis.

Į šviesą

Iš gąsdinančios, nepastovios dabarties kartu su Virginijumi Malčiumi (Lietuva) žiūrovas gali vėl persikelti į praeitį, kurioje jam viskas pažįstama. Darbuose "Užpustyta", "Laiptai", "Vyras su lagaminu" grįžtama į prisiminimus, kuriuos norisi patirti, išjausti dar kartą.

Baltoje, švarioje sniego plokštumoje, dengiančioje menininko kūrinius, išryškėja pėdsakai to, ką norisi prisiminti, kad ir labai trumpai – kol tai vėl bus padengta puriu, švytinčiu baltumu. Jei praeityje norėsis pabūti kiek ilgiau – Audronės Petrašiūnaitės (Lietuva) kūriniai "Ona", "Pūgos jausmas" palydės į tas atminties kertes, kuriose laikomos švelnios, jautrios būties akimirkos, neretai lydimos šviesaus liūdesio dėl suvokiamo jų trapumo.

Palikęs skaidrios melancholijos užpildytas akimirkas laukti, kol norėsis vėl į jas sugrįžti, žiūrovas kartu su Matu Dūda (Lietuva) kūrinių cikle "Apšviesti" ir Vaiva Kovieraite-Trumpe (Lietuva) serijoje "Triminal" gali grįžti į šviesą – pagrindinę ketvirtosios Kauno tarptautinės grafikos bienalės temą.

Projekto dalyviai

Ketvirtosios Kauno tarptautinės grafikos bienalės "Šviesos prigimtis" dalyviai: Albertas Pema (Prancūzija), Alberto Balletti (Italija), Anna Trojanowska, Krzysztofas Tomalskis, Sebastianas Laszczykas, Vinicius Libardonis (Lenkija), Hilda Lindström (Švedija), Bohdanas Lokatyras, Olesya Dzhurayeva (Ukraina), Ovidiu Petca (Rumunija), Víctoras Manuelis Hernández Castillo (Meksika), Victoria Bilogan ir Rogeris Alsopas (Australija), Audronė Petrašiūnaitė, Eglė Kuckaitė, Eimutis Markūnas, Elena Grudzinskaitė, Eugenijus Nalevaika, Gintautas Vaičys, Gražina Kaščionienė, Inga Dargužytė, Jolanta Mikulskytė, Julija Račiūnaitė, Linas Blažiūnas, Marija Marcelionytė-Paliukė, Matas Dūda, Naglis Baltušnikas, Patricija Gilytė, Raimundas Krukonis, Sigita Dackevičiūtė, Toma Šlimaitė-Bubelienė, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Virginijus Malčius, Živilė Minkutė (Lietuva).

Kas: 4-OSIOS KAUNO TARPTAUTINĖS GRAFIKOS BIENALĖS "ŠVIESOS PRIGIMTIS" paroda.

Kur: A.ŽMUIDZINAVIČIAUS KŪRINIŲ IR RINKINIŲ MUZIEJUJE, galerijoje "Meno parkas".

Kada: veikia iki gegužės 30 d.

Ne tik groja mintinai

Joje skambės speciali muzikinė kompozicija, pagrįsta naujai parašyto Gedimino Gelgoto koncerto smuikui fragmentais, ir kitų kompozitorių kūryba – nuo baroko genijaus Antonio Vivaldi ciklo „Metų laikai“ rekompozicijos iki populiaraus muzikos filmams autoriaus Michaelio Nymanno kūrybos. Visa tai ir dar daugiau – gruodžio 20 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Meno vadovas ir dirigentas G.Gelgotas NIKO įkūrė 2006 m., tad jau daugiau kaip dešimtmetį šis kolektyvas – neatsiejama Lietuvos muzikinio gyvenimo dalis ir jos ambasadorius visoje Europoje bei JAV.

NIKO – styginių instrumentų grupė, žinoma dėl savo patrauklių ir originalių pasirodymų, atliekanti progresyviąją klasikinę muziką mintinai, integruojanti į savo pasirodymus aukščiausio lygio styginių instrumentų meistriškumą bei minimalistinius vizualinius scenos efektus. Kolektyvo branduolį sudaro Augusta Jusionytė (smuikas), Dalia Simaška (smuikas, altas), Julija Ivanova (smuikas), Justas Kulikauskas (violončelė) ir Davidas Dumčius (violončelė).

Užburiantis efektas

Užsienio kritikų vadinamas „roko muzikos žvaigždžių atitikmeniu klasikinėje scenoje“, NIKO pasirodo ne tik pagrindinėse Lietuvos ir užsienio filharmonijose ar šiuolaikinio meno centruose, bet ir netradicinėse erdvėse. Aktyvi koncertinė orkestro geografija aprėpia Europą, Aziją ir Šiaurės Ameriką.

„Atlikdami kūrinius mintinai ir sujungdami populiariosios ir klasikinės muzikos idiomas su netradicinėmis styginių instrumentų grojimo technikomis, į pasirodymą įtraukdami dainavimą ar minimalistinę choreografiją, NIKO sukuria stulbinamą patirtį. Efektas užburiantis, rezultatas patrauklus įvairaus amžiaus publikai“, – teigė koncertų kuratorius Judas Newbornas.

G.Gelgotas – taip pat ir kompozitorius. Jo muziką aktyviai atlieka ne tik NIKO, bet ir orkestrai svarbiose Europos koncertų salėse, pavyzdžiui, Berlyno „Konzerthaus“, Leipcigo „Gewandhaus“, Ciuricho „Tonhalle“. G.Gelgotas užaugo žinomoje muzikų šeimoje: motina Rasa Gelgotienė – žymi chorvedė, tėvas Valentinas Gelgotas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro pirmasis fleitininkas, brolis ir sesuo – taip pat profesionalūs muzikai. Besimokydamas jaunystėje jis išbandė fortepijono, trimito ir kompozicijos specialybes, pastarosios studijas vėliau tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur mokėsi ir simfoninio dirigavimo. Studijuodamas kompoziciją Hamburgo muzikos ir dramos aukštojoje mokykloje G.Gelgotas įkūrė NIKO.

Meditacija ir šėlsmas

Koncerte bus pristatyta speciali muzikinė kompozicija, kurioje remiamasi naujai parašyto G.Gelgoto koncerto smuikui fragmentais. Kūrinio pasaulinė premjera buvo itin šiltai sutikta prestižiniame „Kissinger Sommer“ festivalyje Vokietijoje praėjusią vasarą. Taip pat programoje skambės žinomo britų kompozitoriaus, populiaraus filmų muzikos autoriaus M.Nymanno ir Maxo Richterio opusai, mažiau publikai pažįstamo vokiečių kompozitoriaus Karsteno Gundermanno minimalistinė muzika ir kiti kūriniai.

Kaip ir visos NIKO koncertinės programos, taip ir ši pasižymės itin plačia emocine skale bei vizualumu. Koncertas taps vientisa muzikine kelione, kurioje telpa labai daug – nuo jautrių, beveik meditacinių momentų iki temperamentingo šėlsmo. Programai apibūdinti geriausiai tinka NIKO naudojamas šūkis: „Susitelk į vidų ir medituok arba atsistok ir šok!“