Pirmą kartą pamačius filmuotą interviu su Jolanta, labiausiai įstrigo skvarbios ir šiltos moters akys. Susitikus buvo įdomu stebėti, kaip žmogus atgyja ir pasikeičia, kai rodo tam tikrus fizinius pratimus – supranti, kad prieš daugiau nei 20 metų pasirinkusi režisūrą Klaipėdos universitete, Jolanta neapsiriko, nors vėliau profesinis kelias nuvedė visai kita linkme.
– Paaiškinkite, kuo užsiima neuroedukatorius.
– Man norisi pradėti nuo paties žodžio reikšmės. Jį sukūrė dabar Vilniuje gyvenanti Marija Mendelė-Leliugienė, kilusi iš Klaipėdos.
Neuroedukacija apibūdina daugiau nei 20 metų kurtą unikalų metodų rinkinį, padedantį žmogui tobulėti, geriau pažinti save tam tikrais metodais, kurie paremti moksliniais tyrimais. Tai tiesiogiai susiję su neurobiologijos šaka, suvokimu, kaip veikia smegenys, kaip formuojasi neuronai, sinapsės, kaip mūsų gyvenimą veikia vaikystės patirtys, užrakintos pasąmonėje.
Žmogus gali keisti pats save. Tai padaryti leidžia tam tikri metodai. Kartais iš šalies jie atrodo itin paprasti.
Neuroedukacija yra viena iš metodų rūšių, padedanti keistis, kad žmogui būtų lengviau gyventi. O neuroedukatorius – žmogus, palydintis kitą žmogų į pokyčius.
– Kaip konkrečiai padedate žmonėms keistis? Viena iš priemonių, spėju, yra lentynoje sudėti dažai?
– Taip, dažų turime tikrai daug. Dažai yra pagalbinė medžiaga, padedanti padaryti matomą tai, kas slypi pasąmonėje.
Žmonės, kurie dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose, per savo pasąmonę, per savo praeities įvykius vienas kitam gali padėti pamatyti daugiau. Bet svarbu pirminė žmogaus tiesa. Niekas kitas negali aiškinti, kad čia ne taip nupiešei ar turi būti būtent taip.
Kitų žmonių pastebėjimai gali padėti pažvelgti kitu rakursu į tai, ką dabar išreiškiau. Jei žmogus priima piešinio apvertimą ir sako "palik va šitaip", vadinasi, jau vyksta žmogaus transformacija.
– Ar neuroedukatorius dirba panašiai kaip psichologas?
– Psichologijos yra visuose darbuose, kur bendraujama, tad yra ir pas mus. Pradėkime nuo to, kad mes mokėmės metus. Mokėmės daug psichologijos, skaitėme daug knygų apie tai, kaip susidaro ir veikia sinapsės, studijavome genetiko prof. dr. Danieliaus Serapino darbus. Mūsų mokslai jungia psichologiją, dailės metodus ir tam tikras neurobiologijos žinias.
M.Mendelė-Leliugienė daug metų dirbo su socialinės rizikos vaikais, kai kurie jų gyveno šiukšlyne. Dirbdama su jais, sukūrė tam tikrą ugdymo metodiką su kalbiniais kodais, apimančią emocijų suvokimą, jų transformaciją, santykius, savireguliaciją, tarpusavio ryšius, vertybes.
Mes savo veikloje naudojame piešimo, veiksmo, vizualizacijos metodus, vaidybą, kalbinius kodus. Pastarieji yra tam tikra žodžių ir sakinių struktūra. Pavyzdžiui, aš sakau: "Aš, Jolanta Marija, leidžiu sau jausti džiaugsmą."
Arba paprašai žmogaus nupiešti džiaugsmą. Matai, kad ši emocija – labai užspausta. Tada pakalbame, pasiaiškiname, kaip ir kada žmogus jaučia džiaugsmą. Tokiais atvejais padeda kalbiniai kodai. Juos ištarus vyksta įdomūs dalykai. Jei nėra kitų vidinių kliūčių, žmogus gali čia pat pradėti juoktis.
Kalbiniais kodais galima atšaukti arba pastiprinti, aktyvuoti tam tikras programas ar įsitikinimus. Iš tiesų kiekvienas žodis yra kalbinis kodas. Mes mokome žmones atsakingai vertinti savo žodžius ir net mintis, nes nuo jų kūne susidaro tam tikros nematomos cheminės reakcijos.
Mintis duoda tam tikrą komandą ir organizmas atitinkamai reaguoja: kai jaučiame baimę, kyla noras bėgti; kai pykstame, kyla noras muštis – tai tokios pirmykščio žmogaus reakcijos. Jei nenutinka nei viena, nei kita – organizme į kraują išsiskyrusios tiems veiksmams atlikti reikalingos cheminės medžiagos nusėda mūsų kūne. Todėl mokomės suvokti savo emocijas ir jas paskui paleisti.
Tai svarbu, kad vėliau jų neišlietume ant kitų žmonių. Būna, kai kaupiame emocijas, o paskui netikėtai pratrūkstame: kūnas kaip kokia statinė viską kaupia, o kai nebelieka vietos – net maža smulkmena gali "nunešti tos statinės dangtį". Tad neuroedukacija apima ir šiek tiek psichosomatikos.
Pati programa apima žmogiškųjų vertybių nuodugnesnio suvokimo ugdymą. Karas, ilgametis socialistinis režimas stipriai iškreipė šeimos, požiūrio į darbą ir vienas kitą vertybes.
– Ko ieško pas jus ateinantys žmonės?
– Tie žmonės jau būna supratę, kad pasaulį galima pakeisti, pradedant keisti nuo savęs – tokių daugiausia. Jie jau būna susidūrę su tam tikrais mokymais, ieškodami sau tinkamų metodų.
Pasitaikė žmonių, kurie iki tol niekur nėra buvę. Būna, kad kai kurie kursą pradeda nuo atvirų durų dienos.
Suaugusieji jaučia, kad turi kur kas daugiau potencialo, galimybių, nei išnaudoja, ieško ramybės, vidinės harmonijos, laimės, galimybės pagerinti santykius, pasitikėjimo savimi sustiprinimo.
Ateinantys su vaikais ieško pagalbos. Pavyzdžiui, dėl pernelyg didelio užsisklendimo arba, atvirkščiai, hiperaktyvumo. Būna ir tokių, kurie tiesiog nori išugdyti savo vaiką visaverte asmenybe.
– Jūs pristatoma kaip studijos "Šviesūs vakarai su Jolanta" įkūrėja ir lektorė. Dirbate viena?
– Taip, tai vakarai su manimi. Dirbu viena. Klaipėdoje turiu dar kolegę, kuri šiemet man asistavo dirbant su vaikų grupėmis.
Vėlyvą rudenį mokymus turėtų baigti dar trys neuroedukatorės, bet kol kas neaišku, ar dirbsime kartu, ar kiekviena atskirai – kaip Dievas duos.
– Dabar asmeninio tobulėjimo užsiėmimai, mokymai – labai populiarūs. Kai kuriems tai – tam tikra mada. Kodėl kai kurie žmonės vaikšto iš vienų mokymų į kitus, tačiau geriau nesijaučia?
– Jūs teisi. Kai kuriems tai yra mada. Išskiriami trys žmonių tipai: tai dvasiniai turistai, kurie vaikšto tam, kad užsidėtų pliusą ir galėtų pasigirti.
Kita grupė nežino, ko ieško, bet jiems skauda. Trečioji grupė – tai tie, kurie sąmoningai atrado savo dvasinio tobulėjimo kelią.
Nė vienų nesmerkiu ir nesakau, kad vieni geri, o kiti blogi. Pas mane atėjusiems visada pabrėžiu, kad žinios priimamos trimis lygmenimis: teoriniu, analitiniu ir praktiniu.
Kai žinių klausome tik kaip teorijos, nevyksta pokyčių. Tam, kad jie vyktų, reikia analizuoti savo jausmų ar emocijų suvokimą, atrasti daromas klaidas, kurios dažnai ir būna raktas į geresnį gyvenimą.
Pasiekus antrą lygmenį ir pradėjus save analizuoti, žmogus tampa sėslesnis. Tretieji gaunamą informaciją prisileidžia iki pat savo širdies. Kuo labiau įsileidžia, tuo daugiau skauda. Tačiau tik tada galima keisti mąstymą, o tada ir gyvenimo kokybę.
– Gal prisimintumėte kokią neeilinę, labiausiai įstrigusią situaciją iš užsiėmimų? Žinoma, jei galima atvirai ją pasakoti.
– Žmonės mokymų pabaigoje rašo atsisveikinimo laiškus. Tai daugiausia, ką leidžiu sau skelbti.
Laiškuose žmonės parašo, ką patyrė. Kai dirbu su vaikais, prašau tėvų atsiliepimų. Į akis labai daug pasako, bet parašo dažniausiai visai kitus dalykus arba sako: "Jūs pati viską žinote."
Vienos paauglės mama kreipėsi dėl dukters itin užslopintų emocijų. Mergina bendravo minimaliai, nes laikė visus aplinkinius žmones blogais, pavojingais. Per kursą ji taip išlaisvėjo, kad net pradėjo ginčytis, išmoko apginti savo nuomonę, gerokai sustiprėjo mergaitės emocijų raiška.
Palyginti neseniai dar dirbu, tik dveji metai, grupės nėra didelės – nuo dviejų iki penkių žmonių, o su viena grupe dirbame nuo pusmečio iki metų.
Mano suaugusių absolventų yra apie 10. Kai baigs dabar besimokančios, bus 16. Ir 8 vaikai, paaugliai.
– Vadinate absolventais? Skamba labai rimtai.
– Taip, būna išleistuvės, įteikiami sertifikatai, reikia laikyti egzaminą. Visa 24 arba 36 kartų programa apima emocinį, socialinį ir dvasinį intelektą, dar papildomas mėnuo skiriamas, jei grupė pageidauja įgyvendinti socialinį projektą, kurį patys sukuria, patys randa rėmėjų ir įgyvendina.
Ši programa yra registruota neformaliojo švietimo ugdymo sistemoje ir išduotas sertifikatas gali priduoti papildomą dalį balo stojant į aukštąją mokyklą.
Sertifikatai išduodami Žmogiškojo kapitalo ugdymo instituto "Rafaelis", kurio steigėja ir savininkė – mano mokytoja M.Mendelė- Leliugienė, vardu.
O grįžtant prie rimtų pokyčių, ką galiu pasakyti? Kad žmonės metė darbus? Žmonės po to bijos pas mane eiti.
– Meta darbus? Paaiškinkite detaliau.
– Kartais ateina žmogus, pradeda analizuoti emocijas per tai, kuo jis gyvena, ir man taip norisi pasakyti "keisk, žmogau, darbą". Nutyliu, nes draudžiama kištis – kiekvienas pats renkasi.
Programai artėjant į pabaigą, žmogus praneša metęs darbą. Žmonės išlaisvėja ir randa drąsos ieškoti savojo kelio. Tai didžiausias pokytis.
Smagu, kai tyli, užsisklendusi "pelytė" pražysta, išmoksta apginti savo ribas, neįžeisdama kito, suvokia vertybes ir savo galimybių ribas.
– Jolanta, o iš kur radote drąsos kardinaliai keisti savo gyvenimą, kai gana aukštas pareigas žinomoje didelėje kompanijoje iškeitėte į nežinomybę, darbą sau?
– Veiklos pobūdį pakeičiau prieš šešerius metus. Jau prieš tai vaikščiojau į visokius seminarus, mokymus.
Viskas prasidėjo prieš 10 metų, kai patyriau stuburo slankstelio traumą. Tai buvo labai rimta, gydžiausi pusę metų. Įdomiausia, kad aš atsekiau, kada tai nutiko.
Dar būdama samdoma darbuotoja domėjausi tam tikrais dalykais, suvokiau, kas yra moteriška ir vyriška energijos.
Vyras gana ilgam išvažiavo į komandiruotę. Tuomet pagalvojau, kad kai nebėra namuose vyro, turiu perimti jo energiją. Tik pajutau stubure per pusiaują triokštelint vien nuo tos minties. Todėl dabar labai tikiu, kad ligas prišaukia mūsų mintys.
Lengva nebuvo. Per tuos šešerius metus daug nutiko. Labai džiaugiuosi visomis pamokomis ir tuo, ką patyriau. Ar norėjosi grįžti į samdomą darbą? Žinoma! Įdomiausia, kad kiek kartų siunčiau savo gyvenimo aprašymą, nė karto nepakvietė į darbo pokalbį.
– Iš jūsų pasakojimų suprantu, kad jau žinote, kas yra vidinis pragaras. Gal tada lengviau padėti ir kitiems?
– Esu iš išsiskyrusios šeimos. Mano tėvas buvo labai gražus vyras... ir alkoholikas, "babnikas". Buvo labai jaunas, nebrandus šeimai. Reikėjo laiko, kad tai priimčiau.
Nuo tėvų paliktų vaikų skiriuosi tik tuo, kad manęs neatidavė į internatą. Mama manimi rūpinosi kiek galėjo, bet namuose jos buvo labai mažai.
Jei kalbėtume šiuolaikiniais terminais, tai buvau "socialinėje nepriežiūroje". Prisimenu, kaip augdama kartojau mintyse sakinį: "Ačiū mamai, kad neatidavė manęs į internatą."
Bet jei nebūčiau su tuos susidūrusi, dabar neičiau šiuo keliu. Nebūčiau tapusi žmogaus vidinio augimo palydėtoja. O kad padėtum žmogui iš kažko pakilti, reikia iki to nusileisti.
– Jums tenka išklausyti daug svetimų skaudžių istorijų. Kaip pailsite?
– Mokausi nepavargti, neatiduoti savęs per daug. Atsigauti padeda gamta, šeima, kristalas, žvakės.
Per užsiėmimus dega trys žvakės, viena jų – būtinai šventinta. Nesvarbu kuo tikime: Dievu, Kūrėju ar Intelektu. Liepsna ir vanduo apvalo. Neseniai baigiau dvi reiki pakopas.
Prieš užsiėmimą valausi, kad neatsineščiau savo emocijų. Man patinka fiziniai emocijų išleidimo pratimai.
Visos mūsų vaikystės žaizdos yra kaip svogūnas, kurios kartkarčiais išlenda, nesvarbu, kiek vaikščiotume pas psichologą. Tad nerealu tikėtis, kad, pavaikščioję į tam tikrus mokymus, būsime sveiki visą likusį gyvenimą.
Gera žinia ta, kad, didėjant sąmoningumui, greitėja suvokimas, kas su tavimi vyksta, tad greičiau atsitapatinama iš kančios, aukos vaidmens.
– Dabar jau turbūt gyvenate vasaros ritmu?
– Rugpjūčio antroje pusėje planuoju neuroplenerą "Mano širdies ikona" Beržore. Tokią stovyklą organizuoju antrus metus.
Vasarą kuriu planus ir projektus rudeniui. Turiu minčių sukurti programą tik vyrams. Ši mintis gimė apie tai paklausus vienam vyrui. Tam reikia subręsti ir pasiruošti.
Taip pat jau yra paskelbtas naujų vaikų grupių, paauglių ir suaugusių rinkimas. Ieškau erdvesnių patalpų veiklai. Bet svarbiausia – pasimėgauti vasara. Juk ji taip greitai praeina.
Rytojus bus būtinai geriausias, kokio reikia man ar jums. O dabar mokausi pačią svarbiausią pamoką – išgyventi šios dienos pilnatvę, grožį ir džiaugsmą, nebijant dėl rudens ir nesigėdijant praeityje patirtų pamokų. Dėkoju už galimybę pasidalyti patirtimi.
