Išvykti gyventi iš Lietuvos pirmasis sugalvojo Ingos vyras – būtent jis pasiūlė žmonai pirmiausia nuvykti į Kiprą. Bet kai ten nepasisekė pritapti, pasiūlė kitą variantą – keliauti į Vokietiją. Vis dėlto ir ten nesulaukus pasisekimo, buvo dar viena stotelė – Anglijos miestas Liverpulis. Tačiau ir tai ne pabaiga. Galiausiai Tamoševičių šeima atsidūrė Škotijos mieste Glazge.
Atvykus į Liverpulį, kur įsidarbino mėsos gamykloje, nuo pat pradžių Ingai ėmė atrodyti, kad visi aplinkui tik nori pasijuokti iš jos ir vyro. Tarsi žmonės susimokė pakenkti, sako moteris. O pasiguosti nebuvo kam, juk svetimoje šalyje nebuvo nė vieno draugo.
„Svarbiausia, kad darbo vietoje reikėjo kovoti ne su vietiniais, bet su tais pačiais lietuviais, kurių buvo labai daug. Aišku, anglų kalba nebuvo ideali, ir sunkiausia, kuomet tu supranti viską ir [girdi], kaip kitas lietuvis tau vertėjauja ir verčia ne į tą pusę...“ – neslepia „Emigrantų“ pašnekovė.
Svarbiausia, kad darbo vietoje reikėjo kovoti ne su vietiniais, bet su tais pačiais lietuviais, kurių buvo labai daug.
Liverpulį Inga prisimena kaip vieną žiauriausių pasaulio vietų. Dėl menkiausio darbelio žmonės ten esą pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Ji sako, kad naujų atvykėlių tame mieste nekenčia kaip didžiausių priešų: „Dėl tų pasiskundimų, apmelavimų [...] dabar labai atsargiai žiūriu į kiekvieną lietuvį.“
Apkaltino seksualiniu priekabiavimu
Medicininį išsilavinimą turinti moteris Liverpulio mėsos gamykloje jautėsi kaip kankinė. Nerado ryšio su prieš ją nusiteikusiais kolegomis ir pats darbas nepatiko. Net ir į namus nebuvo miela grįžti, mat gyveno tokioje vietoje, kur kiekvieną dieną atvažiuodavo policija, kur dieną naktį girdėjosi šūviai.
Tuomet profesionaliu virėju Lietuvoje dirbęs Valerijus Škotijoje gavo pasiūlymą dirbti viešbučio ūkvedžiu, o štai Inga ten pat buvo kviečiama tapti kambarinių vadove. Šeimai atrodė, kad tai geriausias gyvenime pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti. Įtarti, kad viskas pasibaigs didžiuliu skandalu, jie negalėjo.
„Teko dirbti su škote, kuri yra vyresnio amžiaus ir kuri viešbučių sferoj buvo dirbusi daug ilgesnį laiką. Turbūt ji manė, kad nesąžininga, jog emigrantės pozicija aukštesnė negu jos. Buvo sunku, buvo labai daug trinties, labai daug skundų, buvo mėginimas net apkaltinti vyrą seksualiniu priekabiavimu“, – atskleidžia Inga.
Kaltinimai, kuriuos išgirdo iš žymiai vyresnės škotės, buvo tarsi peilis į nugarą. Užteko Ingai vieną dieną nepasirodyti darbe ir jos mylimas vyras pateko į skandalingą situaciją, kurią vėliau daug kartų teko aptarinėti teismo posėdžiuose.
„Tai nutiko tuo metu, kuomet laukiausi pirmo mūsų sūnaus ir tiesiog buvo išeiginė diena, o vyras ten dirbo kaip pagalbinis darbuotojas. Nutiko taip, kad ji tiesiog koridoriuj valgė pusryčiams savo burgerį ir ant marškinėlių truputėlį užtiško.
Ėjo klientė, o prieš ją – mano vyras. Mes manom, kad negražu, jei klientas matys tave kažkaip [apsidrabsčiusį]. Jis tiesiog su pirštu numetė tą gabalėlį. Ir buvo apkaltintas. Iš [ten dirbančių] lenkaičių, kurios anglų kalbos nemoka, buvo surinkti parašai“, – pasakoja emigrantė.
Inga įsitikinusi, kad seksualinio priekabiavimo byla prieš jos itin ramų ir mažai bendraujantį vyrą buvo suklastota. Ji pati ėmėsi iki smulkmenų tirti tą situaciją ir sako perpratusi klastą, į kurią buvo įtrauktos kitos emigrantės iš Lenkijos.
„Joms tiesiog padavė pasirašyti dokumentą, ir viskas. Nepaaiškino, kokie dokumentai, dėl ko. Tiesiog reikia dėl darbo pasirašyti dokumentą. [O ten teigiama], kad mano vyras priekabiavo prie jos ir yra liudininkai.
Buvo sunku, buvo labai daug trinties, labai daug skundų, buvo mėginimas net apkaltinti vyrą seksualiniu priekabiavimu.
Kai advokatas pabendravo su lenkaitėmis ir paaiškino, kokį dokumentą jos pasirašė, kuo kaltinamas mano vyras, jos pasakė, kad nieko nežino. Tada labai greitai pasibaigė visa ta tema, nes, aišku, niekas nenorėjo toliau eiti į teismą, gilintis. Taigi variantas buvo toksai – viską pamiršime“, – prisimena Inga.
Stengiasi laikytis atstumo
Skaudžiausią gyvenimo pamoką Inga gavo tuo metu, kai laukėsi pirmojo sūnaus. Per nėštumą moteris patyrė be galo daug streso, tad abu su vyru nusprendė iš to darbo išeiti: „Išėjome vien dėl to, kad man buvo svarbu mano būsimo vaiko sveikata. Kiek žinau, ta moteris buvo atleista iš darbo.“
Po šio siaubingo įvykio Inga ir Valerijus sako pradėję kitaip bendrauti su vietiniais škotais. Visuomet, net sakydami paprasčiausią „labas“, jie stengiasi laikytis atstumo.
„Lietuvoj gali tiesiog prieiti ir draugiškai apkabinti kažką, o šitoje šaly negali sau to leisti. Negali įsibrauti į žmogaus asmeninę sferą. Paprastas apkabinimas, paprastas pliaukštelėjimas per petį gali būti suprastas kaip seksualinis priekabiavimas“, – teigia Inga.
Visus gyvenančius Škotijoje ar atvykstančius pakeliauti po šią šalį Inga nori perspėti, kad su šios tautos žmonėmis nejuokautų.
„Čia yra taip, kad, kas pirmas pasiskundė, tas teisus. Jie neklauso dviejų šalių nuomonės, jie nedaro išvadų. Jie tiesiog pasižiūri taip: jis atėjo, man pasakė, vadinasi, tu esi neteisus“, – tvirtina „Emigrantų“ pašnekovė.
Jau dvylika metų Glazge gyvenanti moteris sako, kad prie vietinių pomėgio pabambėti dėl visokių smulkmenų iki šio negali priprasti.
„Skundžiasi dėl menkniekių: pavėlavo 5 minutes, kažko nepadarė, ji nepadarė arbatos arba ji padarė arbatos, bet be pieno“, – sako Inga.
Pasak jos, Škotijoje svarbu per arti neprisileisti žmonių, nes jie gali stipriai įskaudinti ar išduoti, net tada, kai jau ima atrodyti, kad tapote neišskiriamais draugais.
„Aš į darbą einu kaip į darbą. Man darbe nėra draugų ar pažįstamų, tik kolegos, su kuriais atidirbu 8 ar 12 valandų, ir viskas. Aš matau, kad kai kurie darbovietėje bendrauja, kai kurie eina kartu į pabą, kai kurie leidžia laiką kartu, bet manęs tai nedomina. Mano prioritetai kiti, mano draugai – šeimos, su kuriomis galime leisti laiką kartu išvažiuodami su vaikais į gamtą, švęsdami kartu gimtadienius, vakarėlius“, – sako moteris.
Prižiūri epilepsija sergančius žmones
Dabartinė Ingos darbo vieta – ypač sunkių, vyresnio amžiaus žmonių slaugos ligoninė, ji čia atiduoda visas jėgas: „Tai – epilepsijos skyrius. Tai yra tiesiog didžiulis namas, kur gyvena 8 klientai. Tai yra jų mažas pasaulis, į kurį mes važiuojam ir padedame jiems. Vežam juos į baseiną, į kiną, padedame apsipirkti. Tiesiog žmonės gyvena, o tu esi jų palydovas. [...] Tai skyrius, kur kiekvienas epilepsijos priepuolis gali kainuoti gyvybę.“
Lietuvė sako, kad būti tokios ligoninės dalimi yra didžiulė garbė. Nes į ją patekti nori visi sunkūs ligoniai; škotai žino, kad niekur kitur Glazge negaus tokio aukšto lygio priežiūros.
„Tiems ligoniams kainuoja labai didelius pinigus, kad papultų ten. Per savaitę ligoniai moka 1,5 tūkst. Jie gyvena ten metais. Jie gyvena tol, kol gyvenimas nepasibaigia“, – sako Inga.
Kokį darbą bedirbtų, kiek metų begyventų Škotijoje Inga vis tiek niekada nesijaus taip, kaip tikra vietinė. Trisdešimt septynerių metų moteris prisipažįsta, kad iki šios dienos jai tenka kovoti už išlikimą šioje šalyje.
Diskriminaciją patiria ir du Ingos sūnūs, kurių ji susilaukė jau gyvendama čia. Dešimtmetis Villis ir aštuonmetis Grantas kartais iš kaimynų vaikų išgirsta negražių replikų.
„Sunkiausias dalykas buvo prieš porą metų. Vaikai žaidė kieme ir viena mergaitė pasakė: jūs, emigrantai, važiuokit iš ten, iš kur atvažiavot. Į tai mano vaikai labai ramiai atsakė: mes esam gimę čia lygiai taip pat, kaip tu. Mūsų tėvai įrodė, kad mes turim teisę čia gyventi. O jūs esat tik gimę. Kas turi didesnę teisę gyventi čia? Ar tie žmonės, kurie įrodė, ar tie, kurie tiesiog yra šitos šalies piliečiai?“ – prisimena Inga.
Nors šalis nesvetinga, išvykti neketina
Prieš keletą metų Inga su vyru Valerijumi ryžosi ypatingam sprendimui – planuodami vaikų ateitį jiedu nutarė tapti Didžiosios Britanijos piliečiais.
Jie neklauso dviejų šalių nuomonės, jie nedaro išvadų. Jie tiesiog pasižiūri taip: jis atėjo, man pasakė, vadinasi, tu esi neteisus.
„Galbūt jie ateity nuspręs, kad nori grįžti į Lietuvą, bet jie gimė čia, jie auga čia, jų pagrindinė kalba, mentalitetas ir visa kita yra šios šalies. Ir tam, kad jie gautų Didžiosios Britanijos pilietybę, tėvai turėjo tapti Didžiosios Britanijos piliečiais. Tai yra ne mūsų ateitis, tai yra vaikų ateitis.
Mes gyvenam čia, siejam savo ateitį su šia šalimi, o jeigu noriu čia gyventi ir dirbti, auginti vaikus, balsuoti kaip normalus pilietis, aš turiu įrodyti. Ir mes tai įrodėm, mes išlaikėm visus egzaminus – istorijos, kalbos“, – pasakoja lietuvė.
Gavę anglišką pasą, daugelis emigrantų liūdi praradę lietuvišką. Tačiau ši pora mūsų šalies pilietybę vis dar turi išsaugojusi.
„Lietuvos pasą turime, bet jeigu jie mūsų paprašys grąžinti – mes grąžinsim. Tą bandėm. Per atostogas Molėtų rajone į migracijos tarnybą užėjau pasiteirauti, ką reikia daryti, norint atsisakyti Lietuvos pilietybės, ir buvau apšaukta – kaip jūs drįstat atsisakyti Lietuvos pilietybės, eikit iš čia ir gyvenkit sau ramiai“, – pasakoja Inga.
Nors Škotija Tamoševičių šeimai nebuvo labai svetinga, vis dėlto Inga ir Valerijus nutarė, kad čia jiems bus geriau, nei tikruose namuose. Kai reikės – pakovos, kai reikės – apsigins, bet iš Škotijos planuoja niekur nebeišvykti.
Inga pasididžiuodama rodo savo škotiškų namų valdas Glazgo pakraštyje: „Tai iš vietinės valdžios nuomojamas namas. [...] Mes čia gyvenam jau 10 metų.“
Tiesa, moteris nurodo vieną namo minusą – kai netoliese esančiame stadione vyksta futbolo rungtynės, būna pavojinga: „Tuomet geriausia būti namuose. Mes čia labai netoli nuo „Rangers“ klubo, kuris labai garsus. Vieni jų fanai normalūs, kiti – pakvaišę, prisigėrę alkoholio gali labai paprastai sukelti muštynes. Nepatiks jiems tavo marškinėlių spalva ir tai gali būti pretekstas muštis.“
Futbolu Tamoševičių šeimoje domisi nebent vaikai, o štai Ingai ir Valerijui didžiausia pramoga yra jų namo kieme stovinti pirtelė, kurią vyras įrengė savo rankomis. Kiekvieną sekmadienį pirtelėje vyksta lietuvių šeimynėlės maudynės. Kaimynai žino, kad tai šventas laikas, kai Tamoševičių negalima trukdyti.
