Susižavėjo Amsterdame

Paprašyta prisiminti, kaip gimė idėja kolekcionuoti baltai mėlynus keramikos gaminius, O. Tumėnaitė-Bražėnienė sako, kad tokių dalykų nesuplanuosi – viskas įvyko natūraliai.

„Bute po remonto viskas buvo labai šviesu, baldai šviesūs, bet man labai trūko kažkokių detalių, – sako pašnekovė. – Maždaug tuo metu buvau Amsterdame, lankiausi muziejuje, kuriame eksponuojami geriausių olandų dailininkų darbai. Ir mane ne tiek sužavėjo tikrai žinomų menininkų tapyba, kiek olandų senosios vazos – baltos su mėlynais raštais. Labai daug jų buvo. Iš Amsterdamo parsivežiau baltų vazų, ištapytų mėlynais malūnais. Tai ir buvo mano kolekcijos pradžia. O vėliau pamačiau, kad yra gražių ir kitokių motyvų – ir augalinių, ir medžioklės scenų. Patys gražiausi man indai su senosiomis Anglijos pilimis, kur nupiešta konkreti pilis, užrašytas net jos pavadinimas“.

Susižavėjusi tokia keramika, pašnekovė kur radusi vis jos įsigydavo. Indų į savo kolekciją ieško pas sendaikčių pardavėjus, antikvariatuose, turguose. Internete gausu pardavėjų, kurie tokius daiktus atveža iš Europos, todėl prekių pasirinkimas tikrai didelis.

Paskirtis: O. Tumėnaitės-Bražėnienės sukaupta kolekcija nedūlo lentynose. Dalis baltai mėlynų keramikos gaminių skirta papuošti interjerą, o visa kita naudojama kasdien. / O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Iš puošybai, ir kasdienai

„Neturiu didelių vientisų servizų, mano kolekcijoje – indai iš pačių įvairiausių komplektų, – sako Odeta. – Dalis baltai mėlynų keramikos gaminių skirti papuošti interjerą, o visa kita – mano virtuvės spintelėse, tai, ką mes naudojame: ir pietų lėkštės, ir lėkštutės, ir dubenys, ir puodeliai kavai, arbatai. Indų turiu labai daug, tad kai vieni pabosta, pakeičiu kitais. Net kelis kartus per dieną gerdama kavą aš visada žinau, iš kokio puodelio norėsiu gerti. Pradėjau pirkti dėl interjero, po to man pasidarė malonu ir valgyti iš tų indų.“

Moters surinktoje kolekcijoje – ir stalinės lempos, žvakidės, kavos malimo malūnėlis, pjaustymo lentelės, arbatinukai, kavinukai, ąsočiai, prieskoninės, gėlių vazonai ir kt. Ir visi – būtent balti su mėlynais raštais.

Gal tiesiog to liaudiškumo jau buvo per daug – matyt, todėl ir turėjo atsirasti tas elegantiškas stilius.

Šių daiktų kūrėjai – labai skirtingi, iš skirtingų šalių: Vokietijos, Anglijos, Belgijos, Olandijos, Kinijos. O. Tumėnaitės-Bražėnienės namuose yra ir ypatingo porceliano iš Japonijos, vadinamojo kiaušinio lukšto porceliano, kuris toks skaidrus, kad net persišviečia.

Kolekcininkė teigia, kad jos kolekcijos indai nėra brangūs, tačiau kai kurie daiktai kainavo ir daugiau nei šimtą eurų. Brangiausios gal stalinės lempos, kai kurios olandų, japonų rankų darbo vazos.

O. Tumėnaitės-Bražėnienės asmeninio archyvo nuotr.

Įkurdins galerijoje

„Dabar atrodo, kad jau nebereikia nieko, visko tiek daug turiu, bet jeigu pamatau kažką gražaus – pasiūlo ir pardavėjai, ir draugai, kurie kur nors pamato parduodamą – negaliu susilaikyti. Sakyčiau, tokia liga. Manau, visi turime kažkokių silpnybių. Mano – mėlyna balta. Tie daiktai nuspalvina mano kasdienybę, mano namai tapo spalvingesni man pačiai“, – sako tautodailininkė.

Tiesa, jos namams ir šiaip nebuvo būdingas minimalizmas. Čia visada buvo daug jos pačios kurtų karpinių, medžio raižinių, jos sukauptų sodų, skulptūrų, liaudiškos keramikos.

„Gal tiesiog to liaudiškumo jau buvo per daug – matyt, todėl ir turėjo atsirasti tas elegantiškas stilius. O visus tuos liaudiškus dalykus planuoju jau vasario mėnesį iškelti į „Odetos galeriją“, įsikursiančią Vaikutėnuose, netoli Utenos. Ten bus savotiškas margučių muziejus – įsikurs mano margintų ir surinktų margučių kolekcija, taip pat mano studija, patalpos edukacijai, nes tam skiriu daug laiko“, – sako O. Tumėnaitė-Bražėnienė.

Paukštukas iš tešlos

Tautodailininkė gyvena Marijampolės rajone, Gulbiniškių kaime. Ne kartą rengė savo parodas ir Kaune, tiesa, šiuo metu jos darbai džiugina mažeikiečius, bet jei pavasariop atsirastų svetingų kauniečių – mielai atvyktų į svečius su visa savo kvapniųjų šieno skulptūrų palyda.

„Esu pensijoje, taigi laiko turiu į valias – nebent dukros atveža anūkus padaboti“, – šypsosi nagingoji marijampolietė.

Paklausta, iš kur moka tokias grožybes iš džiovintų žolių rišti, trūkčioja pečiais. Gal iš giminės tą meniškumo geną yra paveldėjusi.

„Tiek močiutės, tiek ir mano tetos – visos audė, siuvinėjo, piešė. Prieš akis dažnai iškyla vaizdas, kaip tetulė daro zacirką. Tokius miltinius gumuliukus, susuktus tarp pirštų. Ji man rodo, kaip iš tos zacirkos  lipdyti paukštuką“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Danutė ir priduria, kad kita teta puikiai piešė gamtą, jos gyventojus. Visi jos piešinėliai atrodė kaip gyvi.

Mokykloje dailės mokytojas, pamena, vesdavosi vaikus prie upelio, kurio krantai buvo molėti, ir leisdavo lipdyti, ką nori.

Dar vienas įvykis, įstrigęs pašnekovei iš mokyklos laikų, – kai lietuvių mokytoja liepė nupiešti piešinį pagal pasirinkto eilėraščio ištrauką. „Piešiau paprastu pieštuku, gražiai išėjo, bet mokytoja nepatikėjo, kad čia mano darbas“, – juokiasi Danutė, kitais metais švęsianti 70-ies metų jubiliejų.

Tautodailininkė džiaugiasi, kad ir jos tėveliai dar gyvi – mama jau perkopė 90-metį, tėvelis netrukus irgi švęs garbų devynių dešimčių jubiliejų.

„Neseniai radau mamos smulkiu kryželiu siuvinėtas pagalvėles, parsivežtas iš Sibiro. Siuvinėjo dar tada, kai mus su broliu augino. Vadinasi, toms pagalvėlėms – apie 70 metų. Nupirkau porą didesnių rėmelių, įrėminau tuos du darbus ir pakabinau ant sienos, kad akį džiugintų“, – pasakoja Danutė, iš Sibiro su tėvais grįžusi trejų.

Sako, pati iš tų laikų nelabai ką prisimena. Nebent vieną nutikimą, kai  ožka ją parvertė ant sniego ir pravirkdė.

Braižas: „Man patinka rišti taip, kaip tikrovėje: jei gervė – tai gervė, jei kiškis – tai kiškis“, – savo darbo specifiką apibūdina tautodailininkė. / D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Skulptūros – ne iš karto

Danutės gyvenime žolynų skulptūros atsirado gal prieš 20 metų. Iš pradžių ji dirbo dailininke apipavidalintoja, nes baigė mokslus vakarinėje Marijampolės dailės mokykloje.

„Kiek ėjau į paskaitas, kiek nėjau, bet popierių (tais laikais jis buvo svarbiausias) gavau! Išmokau rašyti visokiausiais šriftais. Rašiau dailyraščiu skelbimus, padėkos raštus. Vėliau teko paragauti ir kitokių darbų. Žinote, kai vaikus augini, tai ir darbus deriniesi pagal juos“, – lyg ir teisinasi šešis vaikus užauginusi ir jau keturiolika anūkų turinti D. Saukaitienė.

Trys jos vaikai baigė Marijampolės muzikos mokyklą, kiti trys – dailės. Tačiau nė vienas, gailisi moteris, su žolynais neturi nieko bendro.

Kaip radosi pirmasis darbelis? Paprastai. Draugė paskambino ir paklausė, ar Danutė turi šieno. „Kai pasakiau, kad turiu, atvažiavo į svečius. Susėdome abi po obelimi. Matau, traukia iš kartono iškirptą paukštelį, liepia dėti ant jo džiovintas žoles ir vynioti. Padarėme ir atrodė kaip gyvas“, – šypsosi tautodailininkė.

Antrą kartą ji pabandė rišti iš šieno, kai namuose dingo elektra. Atsinešė su vaikais šieno, paskleidė jį per visą stalą, užsidegė dvi žvakes ir ėmė rišti.

„Tąkart rišau taip, kaip pačiai norėjosi, – be jokių karkasų ar šablonų. Išėjo labai gražus gervukas, kuris po šiai dienai visur su manimi važinėja. Dar po kiek laiko nupyniau dvi dideles gerves – beveik suaugusio paukščio dydžio. Parodžiau jas draugei, pas kurią kaip tyčia viešėjo Valentinas Jazerskas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrijos vadovas“, – lemtingą susitikimą prisimena kūrėja.

Mokymai: kai vyksta į edukacijas, į automobilį įsimeta porą maišų šieno, siūlų, žirklių. Dažniausiai riša laimės paukščius – tai lengviausia. / D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Pradžioje – Zodiako ženklai

Kai V. Jezerskas pasiūlė Danutei surengti parodą, pasiūlymas iš pradžių jai pasirodė labai keistas. „Ką daryti, kur daryti, kaip daryti, kai nieko panašaus gyvenime nesi dariusi“, – skėsčiojo rankomis ji.

Galiausiai ryžosi ir pirmajai parodai pasirinko Zodiako ženklų temą. Kaip šiandien pamena: viduryje salės patiesė baltą medžiagą ir ant jos išdėliojo dvylikos Zodiako ženklų žolynų skulptūras. Į vidurį pastatė didžiąsias gerves. „Tokia 2005-aisiais buvo pradžia...“ – giliai atsidūsta ji.

Paklausta apie pačios Zodiako ženklą, užduoda mįslę: pats pasiučiausias – kas? Skorpionas!

Ar rišti iš sausų žolynų sunku? Danutei – ne. „Imi ir darai. Tik, kaip moterims per edukacijas sakau, iš vienos saujos nepaimsi ir nepadarysi. Turi pradėti lipdyti paukštuką nuo snapo, tuomet imti kitą šieno guziuką ir vėl rišti, vėl lipdyti, ir taip tą paukštuką auginti“, – žolynų rišimo technologija dalijasi marijampolietė.

Po pirmos parodos nei skorpioniško pasiutimo, nei darbštumo Danutei nestigo. Kai jau pradėjo, tai ir prasidėjo: iš vieno renginio – į kitą, iš vienos parodos – į kitą. Vėliau pasipylė edukacijos.

„Būna, įsikraunu į mašiną kelis maišus šieno, savo skulptūrėlių ir važiuoju. Žmonės mane susiranda vieni per kitus. Prie vairo? Pati. Kas gi daugiau mane vežios? Baigiu jau visą Lietuvą po kelis kartus apvažiuoti“, – šmaikštauja veikli senjorė ir priduria, kad parodų seniai nebeskaičiuoja: gal kokį 100 bus surengusi.

Kodėl į parodų vietą važiuoja pati? Sako, kad autorius geriausiai žino, kur ir kaip jo darbai turi kabėti, stovėti ar gulėti. „Parodos grožis labai nuo to priklauso. Todėl važiuoju, dėlioju, skraidinu tuos savo paukštukus už siūlų pati, kad viskas būtų taip, kaip turi būti“, – linksmai aiškina pašnekovė.

Milžiniška: iki šiol didžiausia Danutės sukurta žolynų skulptūra. / D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Ateityje bus namai-muziejus

Atrodo, ką galima surišti iš šieno? Danutė tikina, kad viską, ką tik nori. Yra rišusi pagonių dievus, gyvybės medžius, paukščius, žvėris, šventuosius, angelus, prakartėlę, net penkias Kristaus kelio stotis yra sukūrusi, kai reikėjo penkių rimtų darbų „Aukso vainiko“ konkursui.

Danutė viską daro iš atminties – nežiūri į paveikslėlį. „Juk gyvenu kaime, – juokiasi. – Šuniukai, arkliukai, paukštukai – mano kasdienybė. Dėl to mėgstu rišti taip, kad arklys būtų panašus į arklį, o šuo – į šunį. Ko gyvai nesu mačiusi – pasitikslinu, kaip atrodo.“

Šuniukai, arkliukai, paukštukai – mano kasdienybė. Dėl to mėgstu rišti taip, kad arklys būtų panašus į arklį, o šuo – į šunį.

Tautodailininkė džiaugiasi, kad gavusi valstybės finansavimą gali įgyvendinti savo seną svajonę – namuose įrengti nedidelį žolynų skulptūrų muziejų. Darbai jau pradėti, tik ligos sutrukdė. Ateityje Danutės namuose turėtų būti ne tik muziejus, bet ir erdvė edukacijoms. Jos šiais laikais domina tiek jauną, tiek seną. Juk rišti iš šieno labai smagu! Malonu jį liesti, uostyti – žodžiu, visą kūrybos procesą lydi kuo geriausios emocijos. Juolab kad ir jokių ypatingų priemonių šitam malonumui nereikia. Užtenka stipraus sintetinio siūlo ir žirklių. Aišku, dar minkšto šieno, kuriuo pasirūpina pati.

Koks šienas tinkamiausias? Pirmiausia, sako, jis turi būti neperaugęs, nes iš kietų stagarų bus sunku rišti. „Man pasisekė: kaimynas pasiūlė du rulius pelkinio šieno, nes jo karvės tokio neėda. Rišti jis pats geriausias: minkštas, paslankus. Dar tinka atolinis nuo upelio pakrančių. Traktoriukas važiuoja, nupjauna, o kai išdžiūsta, aš su grėbliu susigrėboju – ir į maišą“, – pasakoja D. Saukaitienė.

D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Kai sėda – tai ir padaro

Kiekvienas darbas Danutei – tarsi savotiškas išbandymas, ar pavyks. Ir begalinis malonumas, savo galimybių patikrinimas, ką dar galima iš džiovintų žolynų surišti.

Pirštų nuo šieno sukimo kūrėjai neskauda – tik raumenis virš alkūnių. „Turbūt nuo to intensyvaus judesio. Anksčiau dar būdavo daug supjaustytų pirštų – sintetinis siūlas skaudžiai pjauna, bet, laikui bėgant, įgudau“, – džiaugiasi ji.

Kiek laiko užtrunka surišti žmogaus dydžio skulptūrą? „Kai sėdu daryti, tai ir padarau“, – juokiasi žolynų meistrė, nemėgstanti vieno darbo dirbti per kelis kartus.

Lengviausia ir greičiausia surišti laimės paukščio skulptūrėlę. Todėl per edukacijas dažniausiai jas ir riša. „Rišdama paukštį galiu parodyti visą žolės skulptūrai reikalingą techniką. Juk kiekvienas darbas turi savo paslaptį ir eigą. Čia kaip blynus kepti: pirma turi pasiruošti tešlą, o tik paskui į skauradą dėti“, – sako edukatorė, savo darbų nevadinanti  ypatingais.

Simbolika, Danutės žodžiais tariant, čia paprasta: jei skulptūroje matyti keturios šakos – bus keturi metų laikai. Dvylika mažesnių šakučių žymi dvylika mėnesių, du paukščiai – gyvybės nešėjai: tėtis ir mama. Jei matote septynis spindulius – tai savaitės dienos.

„Klausiu žmonių, ar žino, ką reiškia dažna mano darbuose svastika. Nežino. Iš tiesų taip vaizduojama Grįžulo Ratų padėtis pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Ji kas sezoną keičiasi ir joks Hitleris su tuo nesusijęs“, – aiškina etninius ženklus dažnai rišanti tautodailininkė.

D. Saukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Reikia laikyti sausai

Savo žolynų kompozicijas Danutė kartais puošia ir linų žiedais. Atrodo gražiai, bet nepraktiška, nes juos labai mėgsta pelės.

„Kaimas yra kaimas. Pelės iš laukų eina į namus ieškoti maisto. Jau dabar suku galvą, kaip reikės nuo jų apsisaugoti, kai visos mano žolynų skulptūros atsidurs namų muziejuje“, – rūpinasi moteris.

Jei ne graužikai, žolynų skulptūros, sako, gana ilgaamžės, tik reikia jas laikyti sausai. Pirmąjį savo surištą paukštuką Danutė saugo jau 20 metų.

Ar kartais susimąsto, kam perduos žolynų rišimo paslaptis? „Net nežinau... Vienas anūkas iš medžio drožia, parodose dalyvauja, bet su žolynais nedirba. Tiesa, turiu mokinę – Editą Mėlinienę. Susipažinome per vieną mano edukaciją. Juodu su vyru turi Žirklių muziejų“, – Danutė giria savo mokinę ir džiaugiasi, kad išmokusi rišimo technikos Edita atrado savo stilių ir pagal jį kuria.

Ar sulaukia užsakymų iš žmonių? Nelabai. Pasak D. Saukaitienės, daugiausia užklausų – iš valdiškų įstaigų. „Žinote, žmonių namai dabar kitokio stiliaus. Nebent kam kokio paukštuko į sodybą prireikia“, – šypsosi ji.

Karaliaučiuje gimusiai, lietuviškoje šeimoje, tačiau kitoje tautinėje aplinkoje užaugusiai L. Fedosejevai M. K. Čiurlionis buvo tarsi menamas tiltas į Lietuvą – pasakiškas, romantizuotas, kupinas šviesos. Dar besimokydama universitete ji įsigijo Valerijos Čiurlionytės-Karužienės ir Juditos Grigienės parengtą M. K. Čiurlionio kūrinių albumą, pradėjo rinkti reprodukcijas.

Ilgainiui L. Fedosejeva saviraišką atrado liaudies mene, tautodailėje, o tai ir privedė prie konkrečios saviraiškos formos – karpinių. „Karpiniai – kaip plaštakės, pažeidžiami ir nepatvarūs, tačiau grakštūs ir mįslingi, kiekvieno savo šaknys, mintys“, – yra sakiusi menininkė.

Nuo tradicinių karpinių formų pereiti prie kažko naujo – M. K. Čiurlionio tautodailininkei buvo netipiškas žingsnis.

M. K. Čiurlionis ne kopijuojamas, o einama savitos interpretacijos keliu, ieškant grafiškos, linijinės M. K. Čiurlionio tapybos raiškos.

„Kai pasakiau apie idėją pirmą kartą, sulaukiau ne šiaip nesupratimo, o net neigimo. Tačiau padariau karpinį pagal M. K. Čiurlionio „Pasaka. Karalaitės kelionė II“, pristačiau jį parodoje Vilniuje. Darbas neliko nepastebėtas, paklausė, kada dar...“ – apie aplinkos nepasitikėjimą, kurį teko įveikti, pasakoja tautodailininkė. Įkvėpimo kurti ji dar ir šiandien remiasi iš senojo M. K. Čiurlionio albumo.

2005 m. L. Fedosejeva pristatė savo kūrinius parodoje „Mano Čiurlionis“. „Kai įsisavinama ir suvaldoma medžiaga ir jos apdorojimo priemonės, galima tada eiti ir nepramintais keliais. Kaip tik tokiu laikytinas itin įdomus ciklas „Mano Čiurlionis“, – tąkart rašė dr. Vytenis Rimkus. – Toks uždavinys galimas tik karpytojui, gerai jaučiančiam ir M. K. Čiurlionio kūrybos esmę, ir karpymo technikos specifiką.“

Anot žinomo menotyrininko, šio ciklo darbuose M. K. Čiurlionis ne kopijuojamas, o einama savitos interpretacijos keliu, ieškant grafiškos, linijinės M. K. Čiurlionio tapybos raiškos.

Druskininkuose veikianti paroda sertifikuotai tradicinių amatų meistrei, Kultūros ministerijos laureatei jau 45-oji. Vilniaus kolegijos Verslo vadybos fakulteto Reklamos ir komunikacijos katedros lektore dirbanti menininkė savo kūrybinius projektus skaičiuoja dešimtimis: dalyvauta parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje, Austrijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Izraelyje, Japonijoje, JAV, Lenkijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Vokietijoje.

Kas? L. FEDOSEJEVOS KARPINIŲ PARODA „MANO ČIURLIONIS“

Kur? Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje (M. K. Čiurlionio g. 35, Druskininkuose)

Kada? Veikia iki kovo 22 d.

Patyrusi žoliautoja

Kaišiadoryse gyvenanti Jurgita be galo džiaugiasi bundančia gamta ir sode jau besikalančiais gėlių daigeliais. Metas netrukus bus ir apie lauko darbus galvoti, į sodą važiuoti, kur mama, Jurgitos padedama, sodina žolynus, kurie vėliau pinami į verbas.

Praėjusių metų pabaigoje knygą "Tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimas" išleidusi tautodailininkė žodžio kišenėje neieško ir su meile kalba apie pirmuosius pavasario ženklus.

"Upelė tokia pagerėjusi: kelis kartus greičiau bėga, žolių plaukais jos pakrantėse vanduo vinguriuodamas teka... Kur balčiau, labai ryškiai atsidengia prilukštentų saulėgrąžų, putinų sėklų, stirnų spiručių pėdsakai. Taip gražiai uogos nulestos – tik šakelės styro. Zylės plunksnelės draikosi – ir katinas buvo alkanas. Su pavasariu visus!" – netveria džiaugsmu.

Atgaiva: tau­to­dai­li­nin­kė J.Trei­ny­tė pa­va­sa­rį pasi­tin­ka vis su nau­jo­mis ver­bo­mis.

Vilniaus dailės akademijoje fotografiją studijavusi Jurgita mažai ką bendro turi su šia specialybe. Visas jos gyvenimas susijęs su žolynais ir visokiomis grožybėmis iš lauko bei sodo žolynų. Tai ir žolių skulptūros iš džiovinto šieno, verbos, puokštės, žolynų atvirukai.

"Kadangi esu diplomuota fotografė, tai sykį šovė mintis sudėlioti paveiksliukus iš įvairiausių žolių, gėlių, lapų ir juos nufotografuoti. Į talką pasikviečiau Žiežmarių kultūros centro floristikos būrelio vaikus, kuriems vedu užsiėmimus. Drauge pridarėme visokiausių paukščiukų, gyvūnų, gamtos vaizdelių... Buvo kur kas įdomiau, nei tradiciškai klijuoti džiovintus augalus. Išėjo visai smagi darbų serija", – dalijasi prisiminimais Jurgita.

Moko visus norinčius

Kasmet, pasibaigus rudens darbams sode, Jurgita drauge su mama imasi rišti verbas. Ir ne tik. Ilgais žiemos vakarais smagu verti šiaudinius sodus, skutinėti margučius, karpyti tradicinius lietuviškus karpinius.

"Paskui, būdavo, per Kaziuką ar Velykas viską parduodame ir vėl laukiame vasaros, kad galėtume žolynų žiemai prisiruošti", – pasakoja tautodailininkė, tradicinių lietuviškų amatų paslaptimis besidalijanti visur, kur ją pakviečia. Kad ir į Kauną, VDU Botanikos sodą, kur praėjusią vasarą visus norinčius mokė rišti verbas.

Naudinga: Ka­ziu­ko mu­gė Jur­gi­tai leis­da­vo ne tik par­duo­ti ver­bas, bet ir pasisemti įkvė­pi­mo nau­joms.

Jurgita prisimena, kad dažnai šaunių idėjų naujoms verboms pasiūlydavo ir patys Kaziuko mugės lankytojai. Tai mažų paukščiukų paprašydavo nupinti, tai kiškučių ant verbų viršugalvių pritupdyti.

"O vieni kauniečiai panoro margučių ant pagaliukų, kad galėtų juos ant artimųjų kapų nunešti ir įsmeigti", – prisimena Jurgita, nerimaujanti, kad šįmet turbūt reikės verbas paštu siųsti. Tik kaip – juk susitrins, žolynai nubyrės... Be to, dar nuo pernai turi daug likusių verbų: išparduoti sukliudė koronavirusas.

"Visą žiemą verbų nerišau – ūpo nebuvo. Bet šiandien, pavasario saulei į langus pašvietus, toks įkvėpimas užėjo, taip užsimaniau pirštus pamiklinti, kad ėmiau ir nupyniau tris didžiules verbas. Įsmeigiau prie namų į dar užsilikusią sniego pusnį", – džiaugiasi radusi būdą pradžiuginti aplinkinius.

Gražiausios – gamtos spalvos

Paklausta, kaip tą tradicinę verbą pačiam namuose susirišti, J.Treinytė aiškina, kad visų pirma reikia turėti džiovintų žolynų. Arba važiuoti į floristikos reikmenų parduotuvę. Tik per karantiną kažin ar dirbs?

"Tokiu atveju telieka įjungti fantaziją, internete panaršyti ir iš popieriaus tokią verbą su vaikais pasidaryti", – linksmai sueiliuoja.

Fantazija: iš žo­ly­nų Jur­gi­tos ran­ko­se gims­ta ir at­vi­ru­kai, ir paukš­tukai, ir ne­tgi mar­gu­čiai.

Paklausta, kokius augalus pati verboms naudoja – natūralius ar dažytus, – tautodailininkė prisipažįsta, kad patys gražiausi jai natūralūs, gamtos teptuku išmarginti žolynai. Sykį pabandė juos dažyti – nepatiko. Nusprendė, kad užteks ir to ryškumo, kurį gamta teikia.

Kad gražiai vasaros žolynai sudžiūtų, Jurgita suriša juos į puokšteles ir kabina kur nors tamsioje vietoje aukštyn kotais. Ant saulėtos palangės džiovinti nerekomenduoja – saulės šviesa išblukins spalvas.

Tautodailininkė dalijasi patirtimi, kad graži verba bus tuomet, kai vienai eilei naudosite ryškias gėlytes, o kitai – visai nematomas. Nes jei verbą komponuosite vien iš ryškių – nebus gerai. Kaip mėgsta sakyti rišėjos, kiekvienas augalas turi savo vietą ir spalvą.

"Man labai patinka ryškiai geltoni šlamučiai, vadinamosios katpėdėlės – skinu juos pušynuose, prie Neries. Dar – balti anafaliai, mėlynos levandos, trapieji žydrūnai, rožinės ir ryškiai bordinės kraujažolės, bitkėslės, motiejukai, rugių varpos, dygieji bandreniai, spalvotieji šlamučiai ir kitokie sausučiai", – vardija verbų rišėja, apgailestaujanti, kad džiovinant beveik neįmanoma išsaugoti ryškiai raudonos spalvos.

Pavasario saulei į langus pašvietus, toks įkvėpimas užėjo, taip užsimaniau pirštus pamiklinti, kad ėmiau ir nupyniau tris didžiules verbas.

Tarp tradicijų ir naujovių

"Visoje Lietuvoje dominuoja kadaginės verbos, o Kaišiadorių krašte yra tradicija į verbą įrišti keletą jau sprogstančių medžių pumpurų šakelių – gluosnių ar kačiukų", – pasakoja Jurgita, dažnai savo verbas atgaivinanti žaliomis lukmedžio, kukmedžio, kadagio šakelėmis.

Šiuo metu bando daryti ne tradicines volelines, bet kiek naujoviškas verbas. Juokais vadina jas vaikiškomis. Kodėl? Nes puošia visokiais iš šiaudų rištais paukščiukais ar ant verbos užtupdytais arkliukais. Žmonės stebisi, klausia, ar čia iš tiesų verbos.

"O kodėl gi ne? – linksmai atšauna. – Juk sausos žolytės surištos!" Dar mėgsta daryti plačias saules, išpintas pagal lietuviškus kryžius. Vadina jas prieverpstėmis arba gyvybės medžiais ir aiškina, kad seniau, kai moterys kaime verpdavo vilną, naudodavo tokias labai gražiai išdrožinėtas lentutes vilnos kuodeliams prismeigti. "Tos mūsų dabartinės verbos labai primena tas drožinėtas lentutes, prieverpstes", – juokiasi pašnekovė.

Jurgita ir šiandien sako žinanti žmonių, kurie bažnyčioje šventintą verbą užkiša už kokio nors šventojo paveikslo, taip sau ir namiškiams sveikatos linki. O seniau kaime ir tvartas būdavo smilkomas kadagių verba, kad gyvuliai nekristų, sveiki būtų. Verbas nešdavo ir į tas vietas, kur gyvulius ganydavo, – pamiškėse, paraistėse. Mat ten gyvatės mėgdavusios šliaužioti.

"Netgi verbos siūlas, ir tas turi žmogų sveikatinančių galių, – tikina verbų meistrė. – Jei skauda nugarą – galima jį rišti ant juosmens. Jei ravint pavargsta riešai – galima tą siūlą kaip apyrankę apsivynioti – skausmas kaipmat atslūgs."

Sudeginti verbas galima tik per Pelenų dieną. Tačiau nemažai žmonių jas kolekcionuoja. "Pažįstu Kaune, Žaliakalnyje, vieną moterį, kurios veranda pilna verbų. Kasmet ji įsigyja vieną ar kelias naujas", – pasakoja kūrėja, siūlanti praėjus metams ir apie naują verbą pagalvoti, nes senoji jau bus sudulkėjusi.

Nuo skulptūrų iki sodų

Jurgita riša ne tik verbas, bet ir nedideles žolines skulptūrėles. Jos gyvūnai – žirgeliai, elniai, paukščiai, žalčiukai – reikšmingi baltų pasaulėžiūros simboliai, kadaise naudoti ir baltų papuošaluose.

Kiekvienas iš jų turėjo savitą mitologinę reikšmę. Buvo tarsi totemas, kurios nors žmogui svarbios srities globėjas. Štai kodėl žmonės, siekdami gyvenimo ir pasaulio gerovės, pasitelkdavo gyvūnų atvaizdus savo kasdienėje buityje. Ypač Jurgitos mėgiamas arkliukas, – pagamintas iš šiaudų gniūžtelės. "Arklys lietuvio žemdirbio pasaulėjautoje – vienas iš reikšmingiausių gyvūnų", – aiškina ji.

Koks šienas tinkamas tokioms skulptūroms? Minkštas ir sausas. Nes, jei skulptūrą bandysite rišti iš žalių lapų, – vidus gali supūti.

Jurgita sako, kad senovės lietuviai tokių šiaudinių skulptūrėlių nedarydavo – tai tik šių dienų tautodailininkų pramanas. Kas kita – šiaudiniai sodai, kuriais lietuviai puošdavo namus prieš Kalėdas, Velykas ar kitas svarbias šventes. "Sodai, kaip ir margučiai, – tikina Jurgita, – yra mūsų tautinio paveldo dalis."

Sodo trikampė forma siejama su kalno, dangaus ir žemės jungties simbolika. Ji atitinka universalią Pasaulio medžio schemą. "Aš paprastai darau sodus dviejų piramidžių formos – viena viršuje, kita apačioje. Tai tarsi dangus ir požemis, o per vidurį – žemė... Esu įrašiusi pamoką, kaip juos gaminti. Kam įdomu, pažiūrėkite Žiežmarių kultūros centro puslapyje", – kviečia visų tradicinių amatų meistrė, besidžiaugianti, kad karantino metu žmonės pradėjo jais labiau domėtis.

Gydomųjų žolelių negaili

Savo sode Jurgita auginanti augalus ne tik verboms pinti, bet ir sveikatai taisyti: "Nėra tų vaistažolių daug. Iki gydymo augalais man toli toli."

Kartais pasitaiko, kad kas nors paprašo kokių nors žolelių arbatai. "Kaipgi nenuveši! Pastarąjį kartą vaistažolių vežiau į Ruklos senelių namus, iki karantino ten dirbau kartą per savaitę. Liepžiedžių, čiobrelių, gauromečio, pūslelių, katpėdėlių, žemuogių lapelių, mėtų, melisų, medetkų... Bandėme patys su seneliais pasidaryti fermentuotos arbatos. Duok Dieve jiems visiems sveikatos: mat girdėjau, kad ir ten buvo koronavirusas įsisukęs", – pasakoja buvusi senelių namų darbuotoja.

Jurgita primena: jei kas norėtų pasidomėti daugiau apie tradicinių lietuviškų dirbinių kūrimą, ji mielai pagelbėtų. Nes tam išleido ir knygą.

"Apie tokios knygos leidimą svajojau jau nuo Dailės akademijos laikų. Kai darbų ir nuotraukų tiek daug prisikaupia, gaila tą savo ilgų metų triūsą vėjais paleisti. Norisi su tais, kam iš tiesų rūpi senieji lietuvių amatai, patirtimi pasidalyti", – atsisveikina Jurgita Treinytė-Jorė.

Tarsi atsuktas laikas

Atvelykio tradicijos itin artimos Velykoms: vėl ridenami margučiai, renkamas stipriausio kiaušinio savininkas, smaguriaujama pyragais, laukiama bobutės Velykės lauktuvių, supamasi sūpuoklėse, lankomasi svečiuose. Tačiau dabar visas dėmesys skiriamas vaikams.

"Atvelykis – tarsi atgal atsuktas laikas, puiki proga tėvams pabūti su vaikais, skirti jiems daugiau dėmesio, kurio galbūt praėjusį savaitgalį mažieji pasigedo", – sako tautodailininkė.

Viena pagrindinių Atvelykio tradicijų – kaimynų lankymas. Pastaruoju metu ši tradicija vis dažniau perauga į linksmus giminės, kaimynų, bendruomenės Atvelykio susibūrimus. "Senolių išmintis įspėja: jei per Atvelykį nesusitiksi su kaimynais – gerų metų nelauk", – primena etnografė.

Įvairių amatų dirbtuvėlės, kuriose tiek mažieji, tiek jų tėveliai galėtų pasimokyti, kaip dailiai marginti kiaušinius, karpyti užuolaidėles, iš molio ar druskos tešlos nulipdyti kokią grožybę, iš šiaudų suverti reketuką ar surišti paukštelį – ne tik pažintis su Velykų šventės etnokultūrinėmis tradicijomis, bet ir prasmingas, mažųjų talentus ir gebėjimus padedantis atskleisti užsiėmimas.

"Kauno tautinės kultūros centras balandžio 28 d., sekmadienį, 13–17 val. kauniečius kviečia į jau tradicinį renginį – Vaikų Velykėles, kuris vyks prie Kauno pilies, Kanklininko skulptūros. Nuotaikingos programos "Per Kauną rieda margutis" metu netrūks linksmybių, pramogų, o amatų dirbtuvėlėse gražių darbelių mokys tautodailininkai", – ragina ne tik smagiai, bet ir turiningai praleisti Atvelykį E.Vindašienė.

Velykaičių tradicijos

Senovėje šią dieną buvo marginami visi kiaušiniai, kuriuos vištos sudėjo būtent per savaitę tarp Velykų ir Atvelykio. "Numarginti kiaušiniai vadinami jau ne margučiais, o velykaičiais, – sako etnografė ir ragina vaikų neapriboti, leisti jiems pasireikšti. – Duokite marginti ne du tris kiaušinius, o tiek, kiek jis nori. Kuo ir kaip marginti, tegul sprendžia pats mažylis. Nesvarbu, kas atsiras vaiko rankose – flomasteriai, kreidelės, pieštukai, teptukas, gabaliukas kempinės, pieštuko gale įtaisyta adatėlė margučiui skutinėti ar dailinti vašku – palaikykite jo iniciatyvą."

Rūpestingi tėvai atžalai būtinai primins, kad Velykų simbolio spalva neatsitiktinė: tradiciškai juodas margutis simbolizuoja žemę, raudonas – gyvybę, vaisingumą, žalias – augmeniją, mėlynas – dangų, gerus orus, viltį, geltonas ir rudas – gausų derlių. Reikšmę turi ir visi ornamentų elementai: saulutė – viltis, kad metai bus šilti ir saulėti, spiralė – judėjimo, energijos ir gyvybingumo ženklas, žalčiukai – pavasarį pabudusi gyvybė.

"Būtent žalčiukai, gyvatės, o ne kiškiai ar viščiukai ragina Žemę nubusti. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Pavasarį jos turi prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to per Velykas ir ridinėjami margučiai – susiliesdami su žeme jie žadina požemio gyventojas", – pasakoja E.Vindašienė.

Senolių išmintis įspėja, jei per Atvelykį nesusitiksi su kaimynais – gerų metų nelauk.

Puiki mintis kiaušinių marginimo dirbtuvėles užbaigti smagia darbų paroda – kad išdailintų velykaičių ekspozicija galėtų pasigrožėti ir mažieji, ir juos atlydėję suaugusieji.

Gerą nuotaiką dovanoja velykaičių ridinėjimas: kieno kiaušinis toliau nuriedės, kas laimės, kuris bus šauniausias? Jei neturite specialaus ridinėti skirto lovelio, padarykite jį iš kieto kartono lapo – sulenkite išilgai ir po vienu jo galu ką nors pakiškite, kad būtų nedidelis nuolydis. Mažyliui į ausį tyliai pakuždėkite, kad velykaitis ridensis į tą pusę, kurion bus nusuktas jo smailasis galas. Norėtumėt prisijungti? Tradicijos griežtos: per Atvelykį kiaušinius daužo tik vaikai.

Dar viena su velykaičiais siejama tradicija – kiaušiniavimas. Ji skirta patiems mažiausiems, dar neturintiems aštuonerių metų. Seniau kaime tokio amžiaus vaikai susiburdavo po kelis ir eidavo iš pirkios į pirkią, sveikindavo su šventėmis šeimininkus ir laukdavo jiems skirtų velykaičių. Bet dovanų už dyką jiems niekas nedalydavo: vyko mainai – velykaitis už ketureilį arba dainelę.

"Jei vaikas į burną įsikiša vieną pirštą – reikia dovanoti vieną, jei du – teks atiduoti du kiaušinius, – primena dar vieną kiaušiniavimo paprotį E.Vindašienė. – Gali sukišti ir visus penkis, tačiau tėveliai turėtų mažyliui priminti, kad kuklumas žmogų puošia."

Dovanos ir vaišės

Kokia šventė be dovanų? Tradiciškai per Atvelykį vaikams dovanas dovanodavo bobutė Velykė. Tikėta, kad ji gyvena miške, o ruošti lauktuves mažiesiems jai padeda kiškiai: kūrena ugnelę, į vaškinį ar cukrinį vežimaitį sukrauna nudažytus kiaušinius, iškeptus pyragus, palydi pas vaikus ir padeda dovanas išdalyti. "Kaip tik todėl iš ryto ant palangės vaikas rasdavo po du velykaičius, o geresni – dar ir kvapnų kiškio pyragą", – sako etnografė.

Pyragų, įvairių skanumynų neturi stigti ir ant Velykėlių stalo. Prisiminkite, ką mažieji mėgsta ir kuo džiaugiasi, pakvieskite vaišes ruošti kartu. Šį kartą kepti kumpį neprivalu, bet būtinai užminkykite mielinę tešlą pyragui ar bandelėms – iš jos vaikai galės prilipinti įvairiausių figūrėlių. Jei stokojate patirties ir abejojate, ar tešla pavyks, puikus sumanymas kepti keksiukus ir patikėti juos dekoruoti mažiesiems pagalbininkams.

Jei mažylio krikštatėvių neaplankėte per savaitę po Velykų, Atvelykio šventėje jie būtinai turėtų dalyvauti. Galite juos ir patys aplankyti: ne tik tam, kad parodytumėte, kiek vaikas ūgtelėjo, papasakotumėte, ką jis išmoko ir koks geras buvo, bet ir įteiktumėte jo rankomis padarytą dovanėlę. Tai gali būti spalvingas piešinys, atvirukas, iš popieriaus padaryta gėlė, paukštelis ir pan. Krikštatėviai taip pat turi būti dosnūs: puiki dovana mažyliui – krepšelis su saldumynais, ragaišis, švilpynė ar dekoruotas medinis, keraminis kiaušinis.

Kaip ir per Velykas, per Atvelykį būtina suptis. Kuo aukščiau – vaikams bus geri metai, mažieji augs sveiki, paklusnūs, smagūs, bus greiti.

Atvelykio dirbtuvėlės

Įvairūs rankų darbeliai – neatsiejama Atvelykio tradicija. Pasak tautodailininkės E.Vindašienės, bene smagiausia, paprasčiausia priemonė, kurią visi turi po ranka, – popieriaus lapas.

"Nepasisekti negali, svarbiausia – dirbti nuoširdžiai, – sako pašnekovė. – Mažą karpinėlį užklijuokite ant nedidelio perlenkto popieriaus lapo – bus atvirukas, didesnį darbelį – ant atitinkamai didesnio lapo, įrėminkite ir turėsite paveikslą."

Karpinių meistrė pasakoja, kad seniau švari popieriaus skiautė buvo didžiausias deficitas, o karpinių meno tradicijos gyvavo kiekvienuose namuose: pavasario švenčių proga popieriaus nėrinių staltiesėlės puošdavo spinteles, dailios juostos apjuosdavo lentynų ir šviestuvų kraštus, languose buvo kabinamos užuolaidėlės.

"Karpinių raštai, motyvai gali būti įvairūs: geometriniai, augaliniai, margučių simbolika. Tradiciškai šia proga buvo karpomas Gyvybės medis – jame skleidžiasi gėlės, čiulba paukščiai, viršūnėje šviečia saulė. Kiekvienas jį kuria tokį, kokį įsivaizduoja", – šypsosi tautodailininkė ir pataria karpiniams naudoti kuo plonesnį popierių, nebūtinai baltą – gali būti ir spalvotas.

Gyvybės medžio karpiniui popieriaus lapą perlenkite pusiau ir prie lenkimo krašto nupieškite nesudėtingą kompoziciją, ją iškirpkite ir išskleiskite karpinį. Dėkliukai velykaičiams, užuolaidėlės, lentynos juosta daromi pagal tą patį principą: reikiamo ilgio popieriaus juostą sulenkite pusiau tris keturis kartus – kuo daugiau kartų sulankstysite, tuo karpinys bus tankesnis, nupieškite sumanytą motyvą, aštriomis žirklutėmis iškirpkite, paskui išskleiskite ir išlyginkite. Dėkliukai velykaičiams turi būti kietesni, todėl rinkitės standesnį popierių, pieškite ne itin sudėtingą ornamentą, iškarpę juostos galus suklijuokite.

Labai brangus krovinys

"Man šis krovinys buvo labai brangus. Dėl prastų vasarų jau antri metai iš eilės gerų šiaudelių nebūna. Šiemet kaimynas specialiai man pasėjo rugių – dėl stiebelių. Bijodami lietaus, nuo kurio stiebeliai pradeda juoduoti, juos pjovėme dar nesubrendusius, žalius. Paskui teko džiovinti: šviečiant saulei nešdavau į lauką, lietus – vėl parsinešu. Buvo toks ilgas žaidimas", – pasiruošimą ilgai planuotoms atostogoms prisiminė tautodailininkė.

Į Milaną V.Sniečkuvienė vyko čia šeimą sukūrusios buvusios kaunietės kvietimu. Jauna moteris norėjo, kad jos naujuosius namus Italijos mados ir verslo sostinėje Kalėdoms papuoštų ir, kaip tikima, jos šeimą – ją, vyrą italą ir du jų vaikus – energiškai saugotų lietuviškas kosminis sodas.

Tokiu sodu norisi perteikti didybę, kurią išvysta žmogus, nukreipęs žvilgsnį į beribį dangaus skliautą.

Peržengė galimybių ribas

Vilkijietės sukurtame dideliame, kelių aukštų sode galima įžvelgti ir iš šiaudelių surištus dangaus kūnus. "Kosminis sodas – tas, kuriame ne šiaip saulutės, mėnuliukai ir žvaigždutės pavaizduoti, – aiškina tautodailininkė. – Tokiu sodu norisi perteikti didybę, kurią išvysta žmogus, nukreipęs žvilgsnį į beribį dangaus skliautą. Juk mūsų protėviai sodus kūrė neatsitiktinai – juos kūrė ne tik kaip tam tikrą energinę apsaugą šeimai, žmogui, namams, bet, matyt, ir norėdami tą darną, harmoniją, grožį, kurį jie matė danguje, atnešti į savo namus."

Paprastai sukurti dideliam sodui V.Sniečkuvienei prireikia dviejų savaičių. Šįkart, iš anksto atlikusi tam tikrus namų darbus (susikarpiusi ir surūšiavusi reikiamus šiaudelius), ji sodą surišo per keturias dienas. "Gal tiksliau būtų sakyti paras, nes teko dirbti ir naktimis – bijojau, kad kelionės metu sodo surišti nespėsiu", – pasak pašnekovės, rišant šį sodą jai teko peržengti savo galimybių ribas.

Sugrįžo į praeitį

Savaitės trukmės kelionė buvo labai intensyvi. "Norėjosi ne tik sodą rišti, bet ir pamatyti garsiąją Milano katedrą, ir Leonardo da Vinci freską "Paskutinė vakarienė" Šv.Marijos Maloningosios bažnyčioje Milane, ir aplankyti Florenciją. Italijos menų sostinėje mane ir bendrakeleivę lydėjo gidė. Italai sako, kad 50 proc. viso pasaulyje sukurto meno yra Italijoje, o 80 proc. itališko meno yra sukurta Florencijoje. Ten tikrai yra ką pamatyti. Lankėmės nedidelėse įspūdingose odininkų, auksakalių, porceliano dirbtuvėlėse. Jose, atrodo, nusikeli į praeitį", – V.Sniečkuvienė prisipažino ten pamačiusi ne tik daug grožio, bet ir pajutusi ramybę. Florencijoje tautodailininkė lankėsi ir Uficių galerijoje, kur nuo XVI a. saugomas garsiosios Medičių giminės sukauptas meno lobynas.

"Grįžtant iš Florencijos patekome į geležinkelio linijų darbuotojų streiką – kurį laiką buvo sutrikęs traukinių eismas. Streikui pasibaigus, vėluojantis traukinys lėkė 300 km/val. greičiu", – prisiminė muziejininkė.