Klaipėda gali didžiuotis turėdama ne tik profesionalius teatrus, bet ir visą būrį teatrų, suburtų profesionalų, kuriuose vaidina mėgėjai.

Vieną jų įsteigė teatro režisierė Marta Vendland, įkūrusi ir meno namus. Pavadinime ji įamžino teatro pedagogo Gedimino Šimkaus atminimą.

Iki šiol neturėjęs savo namų teatras tik šį rudenį rado prieglaudą miesto menų menų Meka virstančiame pastate Daržų g. 18. Buvusioje Vydūno mokykloje jau kuria dizaineriai, muzikantai, tapytojai, animatoriai, aktoriai, teatro ir kino režisieriai, šokėjai, menininkai.

Apsistoję buvusioje mokyklos aktų salėje teatro ARTYN žmonės patys kuria jame jaukius savo namus – gražina ir valo patalpas. Į erdvę, kurioje repetuos ir vaidins teatras ketina įsileisti ir menininkus, kurie čia eksponuos savo darbus.

Mums svarbu išgyventi žiemą, kurti ir žiūrėti, kaip mūsų veiklą įvertins miesto vadovai.

Prieš kelias dienas M. Vendland sulaukė labai netikėto skambučio, skambino bendrovės „Klaipėdos baldai“ savanoriai. Pasirodo, šioje įmonėje yra grupė žmonių, kurie savanoriauja. Vienas šios grupės narių trumpą laiką bendravo su minėtu teatru ir žinojo apie sunkias jo namų paieškas. Kai tik pasklido žinia, kad teatrui pavyko prisiglausti buvusioje mokykloje, savanoriai pasišovė palengvinti įsikūrimo vargus.

Visas būrys baldininkų vieną dieną tvarkė salės lubas, šiltino langus, atliko kitus remonto darbus. Taip ji tapo nebeperpučiama vėjų, kur kas jaukesnė ir tvarkingesnė.

Į įkurtuves atėjusios bendrovės atstovės linkėjo teatrui klestėjimo ir kūrybingos nuotaikos, o M. Vendland patikino, kad savanoriai laukiami spektakliuose, kurių vienas – Dalios Urnevičiūtės „Tėvuko žaislai“ Klaipėdos dramos teatre bus rodomas jau spalio 31 dieną.

Savanoriai pažadėjo, kad pirmoji talka teatro namuose nebus paskutinė.

„Mums svarbu išgyventi žiemą, kurti ir žiūrėti, kaip mūsų veiklą įvertins miesto vadovai“, – artimiausius planus trumpai apibūdino M. Vendland.

Penktąjį sezoną teatras ARTYN rodys savo anksčiau pastatytus spektaklius ir ruošiasi pateikti žiūrovų teismui premjeras: Matéi Visniec „Mūsų per daug šitame sušiktam laive“ apie emigrantus bei socialinį eksperimentą pagal Gražinos Mareckaitės pjesę.

Įkurtuvės buvo smagios – netrūko vaišių, reginių, linksmų pokalbių, pokštų ir žaidimų, o svarbiausiai – vilties, kad šiose patalpose teatras įsikūrė ne keliems mėnesiams o ilgam laikui.

„Pjesė mane pasirinko“

Tuo metu, kai didžiojoje salėje žiūrovai sulaikę kvėpavimą žiūrėjo sukrečiančią Oskaro Koršunovo režisuotą lenkų autoriaus Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“, mažojoje salėje vyko Gedimino Šimkaus teatro „Artyn“ premjera.

Šįkart šis jaunas, bet klaipėdiečių jau pamėgtas teatras pristatė daugiau nei prieš pusšimtį metų parašytą Dalios Urnevičiūtės pjesę „Tėvuko žaislai“.

Salė buvo sausakimša.

„Man atrodo, kad pati pjesė mane pasirinko. Bibliotekoje skaitau daug knygų, ieškau, kas mane užkabintų. D. Urnevičiūtės pjesė man į rankas pateko atsitiktinai, ji tiesiog krūvos kitų pjesių viršuje. Vos tik pradėjau ją skaityti, supratau, kad būtent jos man reikia. Labai gaila, kad autorės nebėra tarp gyvųjų, būčiau ją pakvietusi ir tikiu, kad ji būtų patenkinta“, – svarstė teatro „Artyn“ įkūrėja ir režisierė Marta Vendland.

Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį.

Raktas – režisieriui

Įdomūs ir dažnai netikėti režisūriniai spektaklio sprendimai vertė žiūrovus įsitempti, neleisti pamesti scenoje besivyniojančio painaus siužeto siūlo.

M. Vendland atviravo, kad spektaklis – nepaprastai daugiasluoksnis.

„Galbūt labai drąsu, bet norėtume pasakyti, kad žiūrovai turėtų daugiau nei kartą pamatyti šį spektaklį. Tėvukas ir režisierius yra tas pats asmuo. Kiekvienas veikėjas turi savo istoriją. Holokausto temą pritaikėme XXI amžiaus aktualijoms ir tam, kas vyksta mūsų dienomis. Kiti veikėjai taip pat nešiojasi kaltę, bet jas dar labiau išryškinti reikėtų aštuonių skirtingų spektaklių. Ieškojome galimybės bent šiek tiek atskleisti kiekvieno jų istoriją“, – pasakojo M. Vendland.

Režisierė įsitikinusi, kad prieš gerą pusšimtį metų pjesę rašiusi D. Urnevičiūtė pranoko savo laikmetį ir rado labai įdomų raktą režisieriui savaime suprasti, apie ką yra šis darbas.

Tik finaliniame Tėvuko tekste nuskamba „raktas“ – jį visą gyvenimą graužė kaltės jausmas dėl to, kad jis šaudė žmones, nors ir išgelbėjo mažą mergaitę ir užaugino ją kaip savo dukrą. Ta pati kaltė vertė jį priglausti nėščią savo dar negimusio vaiko nemylinčią merginą.

Marta Vendland. Asmeninio archyvo nuotr.

Veiksme – ir žiūrovai

Žiūrovai nė nepajuto, kaip buvo įtraukti į veiksmą, išlankstydami iš gautų prieš spektaklį juodų lapų lėktuvėlius ir mesdami juos į sceną.

Kažin, ar visi susivokė, kad jų lėktuvėliai yra kulkų metafora ir kad mesdami juos į mirusiuosius vaidinančius aktorius patys turėjo pasijusti juos žudantys.

Panašių netikėtų patyrimų buvo ir daugiau, daugelio jų prasmės supratimas ateina gerokai vėliau, jau išėjus iš teatro pastato.

„Šiandien jaučiuosi panašiai kaip kitą dieną po gimdymo – dar labai skauda, bet kartu jaučiu nepaprastą palaimą. Žinau, kad premjera yra labai sunkus išbandymas aktoriams, tikiu, kad kiekvienas kitas kartas jiems bus vis lengvesnis“, – vylėsi M. Vendland.

Spektaklis „Tėvuko žaislai“ bus rodomas balandžio 29 ir gegužės 18 d.

Teatrą įkūrusi M. Vendland galvojo ir apie jo žinomumo auginimą. Vienas būdų – sukurti festivalį, besiskiriantį iš daugybės kitų panašių renginių.

Taip gimė idėja sukurti „trumpo metro“ teatro festivalį, kurį pavadino „Memel fest“. Šiame pavadinime yra kodų, rodančių, kad renginio akcentas – Klaipėdos kraštas, o žodžio „festivalis“ trumpinys „fest“ simbolizuoja spektaklių trumpumą.

Dalyvių prašoma atvežti spektaklius, trunkančius ne ilgiau nei 17 minučių. Per vieną vakarą žiūrovai pamato ne vieną, o šešis spektaklius. Kažko panašaus Lietuvoje kol kas niekas nedaro.

Šiemet „Memel fest“ vyks rugsėjį ir bus ketvirtasis. Pirmasis turėjo vykti Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete, bet dėl staiga užgriuvusio karantino buvo perkeltas į universiteto sodelį.

„Pirmą kartą dalyvavo šeši teatrai iš Klaipėdos krašto ir kitų miestų, pavyzdžiui, Utenos ir Varėnos. Antrasis festivalis vyko Klaipėdos dramos teatre, trečiasis – Klaipėdos kultūros fabrike. Pernai jis išaugo iki trijų dienų, buvo rodomi ne tik spektakliai, bet ir trumpo metro filmai. Turėjome daug svečių, festivaliu susidomėjo ir žinomi kūrėjai. Mes suteikiame galimybę pasirodyti ir naujiems menininkams, kurie dar tik pradeda savo kelionę“, – pasakojo M. Vendland.

Festivalio rengimui jo organizatorė ieško rėmėjų, nes kitaip jis neįvyktų. O teatras ARTYN nuo pat pradžios gyvena be paramos. Pirmus trejus metus teatras viską darė nemokamai, kad žiūrovai jį pamiltų ir įvertintų. Tik visai neseniai pradėti platinti bilietai.

Visa tai pavyko, dabar bilietų į teatro ARTYN spektaklius nelieka prieš porą savaičių iki pasirodymo.

Trupę sudaro anksčiau nieko bendra su teatru neturėję žmonės, dirbantys labai skirtingus darbus, bet turėję karštą troškimą vaidinti. Būdami be galo kūrybingi teatro ARTYN aktoriai ėmėsi dar vienos veiklos. Pernai M. Vendland su savo bendraminčiais įkūrė meno namus suaugusiesiems, kur teatro aktoriai veda įvairius užsiėmimus nuo fotografijos kursų, kvepalų, papuošalų dirbtuvių iki dailės terapijos. Pati Marta turi teatro mokymų pamokas ir vadina jas teatro degustacija. Be to, ji moko žmones išlaisvinti kūną, viešai kalbėti.

Teatras ir meno namai tapo vieta suaugusiems žmonėms realizuoti senas nerealizuotas, bet dar rusenančias svajones.

„Savo veikla norime parodyti, kad maži kūrėjai turi teisę išskleisti sparnus ir be kompleksų eiti pirmyn. Kartais atrodo, kad jų niekas nemato, nepastebi, konkurencija yra neįveikiama, todėl tokie kūrėjai greitai savo veiklą meta. Norėčiau, kad mūsų teatro pavyzdys įkvėptų ir kitus, parodytų, kad reikia nepasiduoti, nors ir kaip būtų sunku, kad ir kokia tanki atrodytų nepastebimumo uždanga. Reikia stengtis pranokti ne kitus, o pačiam save“, – įsitikinusi M. Vendland.

Po Lietuvą jau spėjęs pakeliauti spektaklis šįsyk bus rodomas ten, kur ir buvo kuriamas, – Klaipėdoje.

Premjera įvyks vasario 2-ąją 14 val. Klaipėdos universiteto Socialinių ir Humanitarinių mokslų fakultete (S.Nėries g. 5).

Anot mėgėjų teatro "Artyn" įkūrėjos ir režisierės Martos Zubkovos, pjesė kelia klausimą, kur yra riba tarp absurdo ir realybės?

"Ar savo gyvenime pastebime visur mus supantį absurdą, ar jį ignoruojame, apsimetinėdami normaliais, tokiais, kokių mūsų reikia visuomenei, bet ne tokiais, kokių mūsų reikia sau patiems? Mus supa nepajudinami standartai, kuriuos pralaužti padeda netikėti posūkiai mūsų gyvenimuose ir, kad atsivertų akys, tereikia drąsos jais pasukti", – sudomino M.Zubkova.

"Musės" kūrybinė komanda nuo pat spektaklio statymo pradžios – labai nedidelė.

Ją sudaro režisierė ir teatro "Artyn" įkūrėja M.Zubkova bei kompozitorė Gintarė Valionytė, specialiai šiai pjesei sukūrusi išskirtinio skambesio muziką.

Spektaklyje vaidinantys aktoriai – neprofesionalai, įvairių profesijų atstovai, savo gyvenime iki teatro "Artyn" atsiradimo neturėję nieko bendro su vaidyba.

Siekdama paruošti neprofesionalus draminei medžiagai, režisierė M.Zubkova, surinkusi trupę, bene tris mėnesius dirbo dėstydama jiems aktorinio meistriškumo pagrindus ir tik po to ėmėsi statyti spektaklį.

D.Čepauskaitės "Musė" neatsitiktinai papuolė į režisierės rankas: ieškodama tinkamo kūrinio naujai suburtai trupei, M.Zubkova norėjo tokios pjesės, kuri būtų suprantama, aktuali ir įtraukianti ne tik žiūrovus, bet ir pačius aktorius.

Po pusės metų trukusio kūrybinio proceso gimė spektaklis, spalį–lapkritį jau spėjęs padalyvauti poroje teatrinių festivalių ir dabar pasirodysiantis Klaipėdos žiūrovams.

Spektaklis – nemokamas, po jo visų susirinkusiųjų lauks gardi kava ir arbata jaukiai sekmadienio popietei užbaigti.

Į uostamiestį – dėl studijų

– Gimėte ir augote Kaune. Kas jus atvedė į pajūrį?

– Mane sudomino lietuvių filologijos ir režisūros studijos Klaipėdos universitete. Tokios specialybės nė vienas Lietuvos universitetų tuo metu nesiūlė. Kadangi pati šiek tiek rašiau, norėjau studijuoti ir teatrą, ir literatūrą. Taip atsidūriau Klaipėdoje.

– O galėjote tapti sportininke.

– Iš tiesų ilgą laiką buvau sprinterė ir galvojau, kad savo ateitį siesiu su sportu. Bėgiodavau 100 ir 200 metrų distancijas. Labai patiko. Trenerės nusivylimui, nustojau sportuoti ir išvykau studijuoti į Klaipėdą. Visa mano šeima tam tikra prasme "prie meno", mama – poetė, tėtis – mokslininkas, kalbininkas, vyriausioji sesuo – dizainerė, architektė, kuria puokštes, vidurinioji sesuo – operos solistė. Todėl kai įstojau į lietuvių filologiją ir režisūrą, tėtis apsidžiaugė.

– Turite net du vardus ir dvi pavardes. Kokia jų istorija?

– Visos mergaitės mano šeimoje turi po du vardus. O Zubkova – vyro pavardė, pase išsaugojau dvi pavardes.

– Kaip matote Klaipėdą po beveik dešimties čia praleistų metų?

– Gerą penkmetį buvau įsimylėjusi Klaipėdą ir visada besąlygiškai gyriau šį miestą. Paskui išryškėjo tam tikri trūkumai, ypač baigus mokslus. Dirbau įvairius darbus, pagal profesiją ir ne visai. Tauragės Pilies teatre dirbau su jaunimu, taip pat vaikų darželyje turėjau savo teatriuką "Pasakų pilis". Vėliau Klaipėdos universitete režisavau renginius, padėjau užsienio studentams integruotis į universiteto kultūrinį gyvenimą. Pati dar ir dainuoju. Todėl teatro režisūros magistrantūros studijos sujungė visus mano norus. Žinojau, kad šią vagą reikia arti iki galo, nes labai gerai čia jaučiuosi.

– Vadinasi, įkurdama mėgėjų teatrą "Artyn" įgyvendinote savo svajonę?

– Pavadinčiau tai svajone su dideliais iššūkiais. Man pačiai dar reikia daug ko išmokti, nes turiu ne tik režisuoti, bet ir vadovauti žmonių bendruomenei.

Vyriausias aktorius – 87-erių

– Teatre vaidina neprofesionalūs aktoriai, įvairių profesijų ir amžiaus. Papasakokite apie juos.

– Jauniausiam vaikinukui, jei neklystu, 26 metai, o vyriausiam aktoriui – 87-eri. Viktoras yra labai unikalus teatralas, kaip juokaujame su mano asistente režisiere Agne Aleksiejūnaite, jis pats iš savęs yra spektaklis. Žaviuosi, kad tokie žmonės ateina, dirba iš širdies, nepraleidžia nė vienos repeticijos. Jis jau yra vaidinęs Tartiufą ir netgi gali mintinai pacituoti W.Shakespeare'ą. Taip pat turime juvelyrų, administratorių, vadybininkų, socialinių pedagogų, valstybės tarnautojų, du gaisrininkus, gydytoją. Kviečiame prisijungti ir profesionalus, jei tik jiems trūksta veiklos, tačiau mano tikslas buvo surinkti žmones, neturinčius nieko bendra su teatru. Pirmo susitikimo metu paklausus, kodėl jie atėjo, daugumos atsakymai buvo panašūs. Kažkada vaikystėje, mokykloje, teatro būreliuose turėjo didelių norų, kurie neišsipildė, tikslų, kurių nepavyko įgyvendinti. Dabar jie turi progą tai ištaisyti. Kiek žinau, tokių mėgėjiškų teatrų Klaipėdoje yra daugiau, tačiau mes norime turėti savo repertuarą, nesiorientuoti tik į vaikus arba tik į paauglius, bet apimti viską.

– Jūsų aktoriai repetuoja po darbo, vakarais, savaitgaliais. Ar nėra iššūkis rasti visiems tinkamą laiką?

– Iš pradžių tai atrodė beveik neįmanoma. Vasarą dažniausiai visi galėdavo, o rudeniop prasidėjo grafiko derinimas. Suplanuoti repeticijų laiką taip, kad visiems būtų gerai, tikrai iššūkis. Tačiau stebiuosi žmonių atsidavimu. Susirinkę 18 val. vakaro repetuoja iki 21–22 val., kartais net be pertraukų. Nors tai yra jų laisvalaikis ir atlygio už tai negauna (nemokami ir patys spektakliai). Žiūriu į juos ir žaviuosi. Patys ieško, patys atranda, patys siūlo. Net pamirštu, kad šie aktoriai nėra profesionalai.

– Šiuo metu kuriate du spektaklius pagal rašytojos Daivos Čepauskaitės pjeses "Musė" ir "Pupos". Kodėl pasirinkote lietuvišką dramaturgiją?

– Kai rinkausi pjesę, į namus prisitempiau labai daug literatūros: nuo D.Čepauskaitės iki Woody Alleno. Pasirodo, jis rašo pjeses. Vis dėlto likau prie lietuviškos dramaturgijos, kurios mūsų teatruose labai trūksta, nepaisant to, kad turime gerų dramaturgų. Be to, labai tiko beveik nesikeičianti pjesių veiksmo vieta. Repetuojame Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto studentų teatro salėje, kurios scena – labai siaura.

Šiandienos problema – skyrybos

– "Pupos" – psichologinė drama, analizuojanti dviejų vyresnio amžiaus žmonių santykius. Kodėl pasirinkote tokį sudėtingą siužetą?

– Sutuoktiniai užstringa lifte, kur atsiskleidžia kelis dešimtmečius trukusių santykių rezultatas: atsiveria nuoskaudos, skausmai, pykčiai. Ši drama yra apie tai, jog reikia kalbėti. Ir iš tiesų, būdama jauna turiu iššūkį pastatyti spektaklį, kurio veikėjų patirtis gerokai viršija mano ir net pačių aktorių patirtį. Pagal autorę, vyrui yra 87 metai, moteriai – 78. Šiek tiek pajauninome aktorius, kad būtume savo rogėse. Pjesė labai gili, apie sutuoktinių santykius šeimoje, o tai itin aktualu XXI amžiuje, kai turime tokį didelį procentą skyrybų. Kad tiek metų kartu nugyvenę žmonės sugebėtų aiškintis santykius ir dar – vyro iniciatyva, yra retas atvejis.

– Ar šią besiskiriančių porų statistiką lemia nesikalbėjimas?

– Nekalbant problemos neišsispręs, jos tik kaupsis. Kartais moterys per daug spaudžia vyrą norėdamos kalbėtis, aiškintis santykius. Vyras gali to išsigąsti ir pabėgti. Bet koks tada jis vyras? Santuokoje pora turi būti atvira, nelaikyti nuoskaudų ir nesitikėti, kad ji arba jis pats savaime viską supras. Po santuokos mes netampame vienas kitam tobulai sukurti ir skaityti minčių nepradedame. Todėl reikia stengtis dar labiau pažinti tą žmogų, su kuriuo žadi praleisti visą savo gyvenimą. Pjesėje "Pupos" jie tą darbą tarsi nudirbo, tačiau kiekvienas turėjo savo viziją, kaip bus, ir tos vizijos vaikėsi. Staiga pamatę, kad realybė visai kitokia, nustojo bendrauti. Alfonsas, pjesės veikėjas, įsivaizdavo, kad su žmona bus labai lengva, nes ji atrodė lengva kaip plunksna. Moteris vylėsi, kad Alfonsas bus tvarkingas ir vykdys jos norus. Jeigu ne įvykis vieno personažų gyvenime, veikiausiai jie niekada taip ir nebūtų pradėję kalbėtis. Koks, sužinosite pažiūrėję spektaklį.

– Premjerą atidėjote dėl vaikelio gimimo?

– Taip, laukiuosi aštuntą mėnesį. Ačiū Dievui, man padeda režisierė A.Aleksiejūnaitė, todėl ramia galva išeisiu motinystės atostogų. Abu spektaklius, kurie jau yra pastatyti, perleidžiu jai, beliko nušlifuoti kampus.

"Santykiai nesiklosto savaime"

– Ar žinote vaikelio lytį?

– Laukiame berniuko. Su vyru Albertu nuo pat pradžių jautėme, kad bus berniukas. Spalio 13 d. sueis metai, kai esame susituokę. Dar labai "švieži", idealistai. Todėl statant "Pupas" ir iškilo klausimų, ar aš tikrai pakankamai pasikausčiusi santuokai, kaip teisingai tuos santykius megzti. Nes tikrai niekas neišeina savaime.

– Ar vyro darbas irgi susijęs su teatru?

– Ne, jis kariškis, tačiau teatre yra didelis mano pagalbininkas. Jis ir dekoracijas spektakliams, ir kulisus padarė, sukalė liftą, šviesas sutvarkė. Dar neturime scenos darbininkų, tad be Alberto būtų sunku. Būtent jis labiausiai ragino mane paskelbti aktorių atranką. Po gimdymo buvau pasiryžusi labai greitai grįžti į repeticijas, bet supratau, kad ne taip gyvenime turi dėliotis prioritetai. Nors žinau, kad jis palaikytų bet kurį mano sprendimą.

– Kokių pomėgių su vyru turite?

– Kartu muzikuojame. Vyras groja akustine ir bosine gitara, o aš dažniausiai dainuoju. Grojame vestuvėse, tačiau tik bažnyčioje, per ceremoniją  pagal savo parengtą programą. Vyras priklauso vienai vilniečių muzikos grupei. Muzikoje randame bendrą veiklą. Turime šunį, dobermaną, su kuriuo dažnai važiuojame į miškus. Kitas mūsų pomėgis – kelionės. Stengiamės bent du tris kartus per metus kur nors išvažiuoti. Turiu tokią kvailą savybę antrą kartą nebevykti į tą pačią šalį. Bet kartais sugrįžti verta.

– Kur mielai sugrįžtumėte dar kartą?

– Kazachstanas su savo nepaprasto grožio gamta tapo sielos šalimi. Sugrįžčiau dar ir dėl to, kad mano vyro senelis buvo ilgam ištremtas į Kazachstaną, o paskui jį iš meilės į tremtį atvažiavo ir močiutė. Kazachstane gimė Alberto tėtis. Tai viena gražiausių meilės istorijų, kurias esu girdėjusi. Važiavome į kaimelį stepių glūdumoje, Alberto tėčio gimtinę, ieškoti žmonių, atsimenančių vyro senelius. Būtent Kazachstane Albertas man pasipiršo.

– Ar tuokėtės bažnyčioje?

– Kadangi esu praktikuojanti katalikė, man buvo svarbu ne šventė, o pats santuokos sakramentas, priesaika vienas kitam prieš Dievą. Tuokėmės Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje, kuri turi bazilikos statusą. Bažnyčioje yra paties popiežiaus Benedikto XVI karūnuotas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, kuriam suteiktas Krikščioniškųjų šeimų Karalienės titulas. Į šią bažnyčią plūsta tikintieji iš visos Lietuvos.

– Kada pirmą kartą teatras "Artyn" pasirodys klaipėdiečiams?

– Šiandien (rugsėjo 21 d.) 19 val. Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete vyks atvira repeticija, kurios metu parodysime ištraukas iš pjesių "Musė" ir "Pupos" ir supažindinsime žiūrovus su medžiaga, teatralais ir savo teatro vizija. Taip pat kviesime prisijungti prie teatro trupės. Norintieji po repeticijos gali drąsiai prieiti ir pranešti apie norą tapti teatro dalimi.

Vizitinė kortelė

Gimė 1991 m. kovo 13 d. Kaune.

Mokėsi Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje.

Mokėsi Kauno J.Urbšio katalikiškoje gimnazijoje.

Klaipėdos universitete įgijo lietuvių filologijos ir režisūros bakalauro laipsnį.

Klaipėdos universitete įgijo teatro režisūros magistro laipsnį.

Dirbo Tauragės Pilies jaunimo teatre.

Dirbo kultūrinės veiklos koordinatore Klaipėdos universitete.

Mėgėjų teatro "Artyn" įkūrėja ir režisierė.