Lietuva – viena tų šalių, kurios paukščiais tikrai rūpinasi ir imasi priemonių, kad jie būtų saugomi, sako Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis. „Deja, paukščiai, migruodami į Pietų Europą ar Šiaurės Afriką, susiduria su ne tokiais draugiškais žmonėmis. Kai kuriose šalyse jie labai gaudomi, be apribojimų šaudomi. Taigi mes galime imtis labai rimtų priemonių, bet paukščiai žūva migracijos metu“, – pabrėžia jis.
Vis dėlto, kaip pastebi ornitologas, atsiranda ir daugėja paukščių, kurių anksčiau Lietuvoje visai nebuvo: „Pastaraisiais metais gausėja didžiųjų baltųjų garnių. [...] Įdomi rūšis, iki šiol plintanti iš šiaurės, yra gulbė giesmininkė. Jų skaičius taip pat didėja. Dar viena nepaprastai graži pietų rūšis – bitininkas.“
– Pone Pranaiti, britų mokslininkų pateikta statistika kelia nerimą ir priverčia susimąstyti. Teigiama, kad per 30 metų paukščių Europoje sumažėjo 421 mln. Ar ir Lietuvoje jų mažėja?
– Be abejo, paukščių mažėja ir Lietuvoje, nors gal ne taip, kaip Jungtinėje Karalystėje.
– Kokių rūšių mažėja?
– Pačių įvairiausių. Žuvinto rezervate paukščių apskaitas vykdome nuo 1960 m. ir matome gana liūdnus rezultatus. Paukščių labai mažėja ne tik už Žuvinte. Beveik visoje Lietuvoje ypač mažėja tų rūšių, kurios buvo gerai prisitaikiusios prie kultūrinio agrolandšafto, todėl, pasikeitus sąlygoms, nebegali išgyventi.
– Ar yra tokių rūšių, kurios per tuos 30 metų Lietuvoje apskritai išnyko?
– Visiškai išnykusių rūšių nėra, bet kai kurių skaičius labai sumažėjo. Viena kažkada įprastų rūšių, kurios beveik nebeliko, – didžioji kuolinga. Anksčiau jų buvo galima aptikti daugelyje Rytų Lietuvos žemapelkių, vidurio Lietuvos aukštapelkėse. Beveik visai neliko kažkada Dzūkijoje, Pietų ir Rytų Lietuvoje buvusių žalvarnių.
– O gal yra rūšių, kurios nenyksta, prisitaiko?
– Pastaraisiais metais gausėja didžiųjų baltųjų garnių. Antroje vasaros pusėje jų būna tikrai gausu, o paskutinius stebime dar dabar. Įdomi rūšis, iki šiol plintanti iš šiaurės, yra gulbė giesmininkė. Jų skaičius taip pat didėja. Dar viena nepaprastai graži pietų rūšis – bitininkas. Prieš 10–20 metų buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad šių rūšių galima būtų aptikti Lietuvoje. Taigi vienos paukščių rūšys plinta, kitos nyksta, tačiau bendra tendencija nėra gera.
– Kokie veiksniai labiausiai kenkia paukščiams?
– Labai daug priklauso nuo pakitusios aplinkos. Pažiūrėkite, kaip pasikeitė mūsų agrolandšaftas: Lietuvoje mažėja pievų, nes jos dažniausiai ariamos, o javų ar kitų grūdinių kultūrų laukuose paukščių rūšinė sudėtis, deja, visai kita ir nepalyginti skurdesnė negu natūraliose ar pusiau natūraliose pievose, kaip kad buvo prieš kelis dešimtmečius.
Dar viena labai negera tendencija, susijusi su mūsų požiūriu į ekologiją ir noru naudoti kuo mažiau iškastinio kuro, ta, kad daugelyje Europos labai plačiai auginami kukurūzai, kaip biokuras ar šiaip techninė kultūra. Deja, tokios rūšys, kaip rapsai, kukurūzai, daugeliui paukščių yra tiesiog dykumos. Jeigu jos pakeičia anksčiau augusias pievas ar intensyviai eksploatuojamos kitų kultūrų laukuose, situacija tampa labai negera.
– Taip pat mokslininkai sako, kad reikšmingas paukščių sumažėjimas gali neigiamai paveikti žmonių visuomenę.
– Jungtinė Karalystė, ko gero, viena iš nedaugelio valstybių, kuri kaip gyvenimo kokybės indikatorių yra įsivedusi suvestinį paukščių įvairovės skaičių. Juk mes turime tokį psichologinį poreikį matyti paukščius, jausti juos. Galų gale paukštis – puikus aplinkos indikatorius, rodantis, kiek ekologiškai ir biologiškai įvairi mūsų gamta ir aplinka. Taigi, kai kalbame apie tai, kad mažėja ar daugėja paukščių, mes kalbame apie paprastą dalyką – mūsų pačių gyvenimo lygis arba prastėja, arba nors kiek gerėja.
– Mūsų laidos klausytojas sako, kad seniai nebemato tetervinų, kuosų, kurapkų.
– Tai būtent tos rūšys, kurios labai stipriai nyksta visoje Lietuvoje. Daugiausia kurapkos nyksta dėl pasikeitusių žemės ūkio technologijų. Pastaraisiais metais žolė nebedžiovinama – tik su visais vabalėliais, sraigutėmis susukama į ritinius, todėl paukščiams, kaip kad kurapkoms ar tetervinams, nebelieka jokios galimybės išsimaitinti. Pempės ir kiti atviro agrolandšafto paukščiai labiausiai ir nyksta dėl pasikeitusios aplinkos.
– Gamtininkai sako, kad labai svarbu ne tik saugoti paukščių buveines, bet būtina ir teisinė apsauga. Kokia padėtis Lietuvoje šiuo atveju?
– Mes priklausome toms šalims, kurios paukščiais tikrai rūpinasi. Deja, paukščiai, migruodami į Pietų Europą ar Šiaurės Afriką, susiduria su ne tokiais draugiškais žmonėmis. Kai kuriose šalyse jie labai gaudomi, be apribojimų šaudomi. Taigi čia, Lietuvoje, mes galime imtis labai rimtų priemonių, bet paukščiai žūva migracijos metu.
