Kas jus paskatino susirūpinti savo mityba ir pradėti sportuoti – kaip rašote savo tinklaraštyje, tapti „kačioke“?

– Anksčiau, kad ir apvalesnių formų, buvau sveika, fiziškai aktyvi, tačiau mityba man nebuvo prioritetas. Ir mokykloje, ir universitete buvau veikli, tad, net sulaukusi iš aplinkinių replikų dėl svorio, neturėdavau laiko apie tai galvoti. Tuo momentu galbūt pagalvodavau, bet paskui įsisukdavau į savo darbus. Maistas man buvo malonumas, nesirūpinau, kad mano mityba būtų visavertė, kad su maistu gaučiau pakankamai visų reikalingų medžiagų.

Tačiau moters gyvenime būna visokių etapų, tad kartais jausdavausi gerai ir būdama apvalesnių formų, o kartais atvaizdas veidrodyje netenkindavo. Suprantama, kad tai smarkiai priklauso nuo mūsų nuotaikos: jeigu viskas sekasi puikiai – ir savo atvaizdu džiaugiesi, o kai blogai – tuomet ir save jau visai kitaip matai.

Kai karantinas sulėtino gyvenimo tempą ir teko užsidaryti namuose, turėjau daugiau laiko į tuos veidrodžius pasižiūrėti. Vieną dieną atsikėliau ir pagalvojau, kad noriu atrodyti kitaip! Tada ir pradėjau savo pokyčių kelionę.

Situacija buvo labai palanki, nes tuo metu universitete studijavau mitybos kurse, be to, turėjau vaikiną, kuris mėgėjiškai domėjosi mityba. Kadangi jis mėgo sportuoti ir siekė geresnių rezultatų sporto salėje, turėjau ir palaikymą. Visos dedamosios susiliejo į viena ir aš pradėjau aktyviau judėti, pakeičiau savo mitybą ir ėmiau mesti svorį. Tačiau...

Nors ir turėjau žinių apie sveiką mitybą, didelį poveikį turėjo visuomenėje įsigalėję stereotipai, pavyzdžiui, kad turi atsisakyti tam tikro maisto, per dieną nesuvartoti daugiau nei 1 200 kalorijų ir pan. Atsisakiau cukraus, nors saldėsius labai mėgstu, įvairiausių picų, suvožtinių. Žodžiu, nevalgiau jokio maisto, kuris dažniausiai siejamas su geromis emocijomis, valgomas draugų kompanijose, pasisėdėjimuose su artimaisiais ar pan.

Vadovaudamasi tokiais patarimais, maksimaliai save apriboji, ir tie ribojimai priveda prie emocinių lūžių. Tad tikrai negaliu sakyti, kad atsikėliau ir mane aplankė nušvitimas – žinojau, kaip ką daryti, ir viską dariau tinkamai. Tikrai ne.

Taip besimaitindama ir gyvenau, kol galiausiai palūžau. Atėjo rugsėjis, grįžau į studijas, prasidėjo įvairios veiklos, nuolat buvau kompanijose, kur apstu maisto. Nuolatinis savęs varžymas, spartus gyvenimo tempas, nes norėdavau dar ir į sporto salę nueiti, atimdavo visas jėgas, neliko jokio gyvenimo džiaugsmo. Tad teko daug ką permąstyti ir pakoreguoti.

Pradėjusi mesti svorį, visiškai atsisakiusi skanumynų, o norą pasmaližiauti užrakinusi tolimiausiam širdies kamputyje, pasitelkusi kantrybę ir visą sukauptą valią, išgyvenau daugiau nei šešis mėnesius. Per tą laiką saldumynų pomėgis niekur nedingo, toliau užsiėmiau konditerija ir kaupiau savo mėgstamus receptus. Supratusi, kad pyrago gabalėlis vis dėlto nėra kažkas blogo, grįžau į virtuvę ne tik gaminti, bet ir mėgautis maistu. Tik jau protingai.

E. Gelažnikaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Vis dėlto sportas ir dabar yra svarbi jūsų gyvenimo dalis?

– Taip, vis dar skiriu dėmesio tiek mitybai, tiek sportui, tačiau su saiku. Nebėra taip, kad aš būtinai turiu eiti į sporto klubą ir „išsportuoti“ tai, ką suvalgiau. Ilgainiui supratau, kad norint numesti svorį ar jį palaikyti pakanka kasdienių pasivaikščiojimų, tarkime, grįžti iš darbo pėsčiomis, išeiti pasivaikščioti po parką ar aplink namus. Sporto salė man dabar yra vieta, kur galiu palikti visas dienos metu susikaupusias emocijas, o ten lankausi tris keturis kartus per savaitę, sportuoju savo tempu apie valandą, be didelio plėšymosi.

– Kas svarbiau norint jaustis geriau, atsikratyti papildomų kilogramų: mityba ar sportas? Ar viskas kartu?

– Sportas reikalingas gerai fizinei sveikatai ir kūno tonusui palaikyti,  ištvermei ugdyti, ligų rizikai mažinti ir sveikam kūnui išlaikyti, kad elementariausias lipimas laiptais nekeltų diskomforto, nereikėtų sustoti ir pailsėti, atgauti kvapą. Tačiau mityba yra pagrindų pagrindas, nes ji daro tiesioginę įtaką mūsų sveikatai ir gerovei. Su maistu gaudami pakankamai reikalingų maistinių medžiagų, galime sėkmingai mąstyti, atlikti skirtas užduotis, spręsti problemines situacijas, ne taip greitai aplanko nuovargis, palaikoma hormonų pusiausvyra ir kitos organizmo funkcijos. Norint gerai jaustis, svarbu tinkamai subalansuoti mitybą ir nevalgyti kritiškai mažai.

– Savo paskyroje rašote, kad esate smaližė, o skaniausio pyrago gabalėlis yra atgaiva jūsų sielai, kūnui ir mintims. Ar saldumynai, desertai jūsų racione yra kiekvieną dieną?

– Vienoks ar kitoks desertas – tikrai. Tai nereiškia, kad aš kiekvieną dieną valgau tortą su storu grietinėlės kremo sluoksniu, – tikrai ne. Vieną dieną desertas sveikesnis, kitą dieną gali būti saldesnis, riebesnis, kaloringesnis. Jeigu bus kolegos gimtadienis darbe, aš tikrai torto gabaliuko neatsisakysiu. Ir nieko čia blogo. Pati mėgstu pasigaminti įvairių desertų. Tai gali būti ir mielinės bandelės, ir tortai ar pyragai.

Paskyros „Sportinis keksiukas“ misija tokia ir yra – paaiškinti, kas yra sveika ir subalansuota mityba, kodėl pavojinga laikytis griežtų maisto ribojimų. Jeigu didžiąją laiko dalį valgai subalansuotą ir visų reikalingų maisto medžiagų gausų maistą, pasilepinti desertu ar kito mėgstamo užkandžio gabalėliu – ne pasaulio pabaiga. Tiesa, pradžioje nedrįsau dalyti mitybos patarimų, tačiau dabar jau jaučiuosi galinti tai daryti.

– Ar galite pasidalyti keliais patarimais, kaip neatsisakyti deserto, bet padaryti jį sveikesnį, galbūt naudingesnį organizmui?

– Visų pirma reikia pradėti ieškoti atsakymų, apžvelgiant visus savo mitybos įpročius ir ją analizuojant. Nebūtinai turi skaičiuoti kiekvieno kąsnio kalorijas – tiesiog nufotografuokite kiekvienąkart tai, ką valgote, užkandžiaujate. Tuomet dienos pabaigoje peržvelkite, kiek ir ko suvalgėte. Jeigu didžiąją dalį jūsų dienos raciono sudaro nevisaverčiai užkandžiai, o dideliems valgymams vietos nebelieka, būtina tai keisti. Suvalgius subalansuotus pusryčius, nepatingėjus į darbą įsidėti pietų dėžutės, o grįžus ir pavakarieniavus su šeima, daugiau riebalų ar angliavandenių turinčio deserto gabalėlis tikrai nepadarys žalos organizmui, nes bus skirtas pasimėgauti. Jūsų mėgstamas užkandis nepakeis pagrindinio valgymo, o virtuvėje nereikės spręsti rebusų, kaip jį paversti sveikesne alternatyva.

– Dabar dažnai rekomenduojama cukrų keisti saldikliais, sirupais ar medumi. Kaip tai vertinate?

– Tiek viena, tiek kita turi savų pranašumų ir trūkumų. Per didelis cukraus vartojimas susijęs su įvairiomis sveikatos bėdomis – nutukimu, diabetu, dantų ėduonimi. Ilgalaikis saldiklių vartojimas taip pat gali turėti neigiamos įtakos mūsų organizmui, pavyzdžiui, sukelti virškinimo sutrikimų.

Tiek medaus, tiek kitų saldžių medžiagų didžiąją dalį maistinės vertės sudaro monosacharidai (cukrus). Taip, medaus sudėtis palankesnė dėl jame esančių vitaminų, mineralų ir antioksidantų, tačiau jo pagrindinė paskirtis yra saldinti maisto produktus. Todėl medaus, kaip ir cukraus, medaus ar kitų saldžių medžiagų, mūsų racione turėtų būti saikingai.

– Baltus kvietinius miltus, kuriuos dažniausiai naudojama kepiniams, rekomenduojama keisti viso grūdo, grikių, ryžių miltais ir pan. Ar tai geras sprendimas?

– Baltų miltų gamybos proceso metu iš dalies pašalinama grūdo luobelė, t. y. sėlenos ir gemalas, todėl juose yra mažiau skaidulinių medžiagų, vitaminų, mineralų. Viso grūdo dalių miltai gaminami iš viso grūdo, tad jie išlaiko visus grūduose esančias maistines medžiagas, įskaitant baltymus, skaidulines medžiagas, vitaminus (ypač B grupės) ir mineralus. Dėl šios priežasties viso grūdo miltai ilgesniam laikui užpildo skrandį ir ilgiau jaučiamės sotūs.

Dalis žmonių nemėgsta viso grūdo miltų, jaučia neįprastą specifinį skonį, todėl, suvalgę kepinį iš jų, nesijaučia sotūs. Dėl šios priežasties nori suvalgyti dar ką nors skanaus. Tokie pasirinkimai taip pat nepalankūs mūsų sveikatai, todėl patarčiau rinktis įprastus baltus miltus, o sekmadienio blynelius gardinti priedais, kuriuose gausiu baltymų, pavyzdžiui, graikišku jogurtu, varške, o uogienę keisti šviežiomis uogomis ar vaisiais.

– Kas, jūsų manymu, geriau – torto gabaliukas ar vaisiai?

– Priklausomai nuo situacijos. Keliaudama į darbą užkąsti įsidėčiau vaisių, kuris mano dienos racioną papildytų vitaminais, mineralais ir skaidulinėmis medžiagomis. Tačiau, jei noriu torto gabalėlio, nesistengčiau jo nuslopinti obuoliu ar kitu sveikatai palankesniu alternatyviu valgiu, kadangi tokie bandymai dažniausiai baigiasi persivalgymu. Suvalgytas obuolys greičiausiai neatstos mintyse besisukančio saldėsio gabalėlio. Tuomet suvalgysime dar vieną obuolį, vėliau – dar vieną, o galiausiai vis tiek pasiimsime taip trokštamą torto gabalėlį. Tiek save varžę, tačiau vis tiek pasidavę, jausime kaltę, kad vėl neatsilaikėme ir palūžome.

– Tad pagrindinė taisyklė, kurios reikėtų laikytis maitinantis, būtų tokia: galvoti, ką valgai, kiek valgai ir kodėl valgai?

– Iš esmės – taip. Svarbu atsižvelgti ne tik į tai, kas lėkštėje, tačiau ir kokių emocijų vedami renkamės vienokį ar kitokį maistą. Norą valgyti lemia mūsų emocijos: ar jaučiame stresą, ar esame laimingi ar nuliūdę. Kiekvieną emocijos veikia skirtingai: vienas stresuodamas negali valgyti, kitas, priešingai, nori daugiau valgyti, kad užsimirštų, valgydamas bando sumažinti įtampą. Taigi, svarbu save stebėti, analizuoti.

– Kam naudinga jūsų paskyra „Sportiškas keksiukas“?

– Savo paskyrą kviečiu skaityti kiekvieną, kuris nori išmokti planuoti savo pirkinių krepšelį, savaitės valgiaraštį, sužinoti kažką naujo apie mitybą, išgirsti kitokį požiūrį į susiformavusius standartus, tiesiog pasisemti naujų desertų idėjų. Prisijungti prie paskyros „Sportiškas keksiukas“ kviečiu kiekvieną, kuris ėjo sunkiu alinančių dietų keliu ir nerado rakto į sėkmę. Norisi, kad tokių atvejų mažėtų, kad žmonės išmoktų džiaugtis maistu ir suprastų, jog rezultatų galima pasiekti neatsisakant valgymo malonumo.

---

Greitas šokoladinio pudingo tinginys

150 g pieniško šokolado skonio baltyminio pudingo,

320 g sausainių „Gaidelis“ su kondensuotu pienu.

Pusę sausainių susmulkinkite iki miltų, kitą – didesniais gabalėliais. Sausainius sumaišykite su pudingu ir ant kepimo popieriaus suformuokite tvirtą saldainį. Galus užriškite siūlu formai palaikyti. Palikite šaldytuve per naktį ar bent 4 valandoms.

Šokoladiniai sūrio pyrago keksiukai

200 g kvietinių miltų,

140 g 2 proc. riebumo pieno,

120 g 85 proc. juodojo šokolado,

125 g 11 proc. tepamojo sūrio „Philadelphia Light“,

2 M dydžio kiaušiniai,

75 g 3 proc. natūralaus jogurto,

75 g rudojo cukraus,

50 g 82 proc. riebumo sviesto,

50 g kepinių ir desertų kakavos,

2 ml vanilės aromato,

1 ml skysto saldiklio arba 20 g miltelinio cukraus,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

½ šaukštelio kepimo sodos,

žiupsnelis druskos.

Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C. Dubenėlyje sumaišykite miltus, kakavos miltelius, druską, kepimo miltelius, sodą ir atidėkite. Kitame inde rudąjį cukrų ir sviestą išplakite iki kreminės masės. Įmuškite kiaušinį, sudėkite natūralų jogurtą, vanilę. Išplakite iki vientisos masės. Į sviestinę masę dalimis supilkite miltų mišinį ir pieną. Masė bus labai tiršta – viskas gerai. Susmulkinkite šokoladą ir pusę jo sudėkite į tešlą. Kitame dubenyje tepamąjį sūrį, cukrų arba saldiklį ir kiaušinį lengvai išplakite, kol visiškai susimaišys. Neperplakite. Į kiekvienos formelės dugną įdėkite po šaukštą šokoladinės tešlos, uždėkite sūrio masės sluoksnį ir ant viršaus – likusią šokoladinę tešlą. Likusiais šokolado gabaliukais apibarstykite keksiukus. Kepkite 15–16 min., ištraukus iš keksiuko vidurio medinis pagaliukas turėtų būti vos drėgnas. Išimkite iš orkaitės ir leiskite pastovėti dar 5 minutes, prieš iškeldami ant grotelių, kad visiškai atvėstų.

Baltojo šokolado varškės sūreliai su avietėmis

250 g 0,2 proc. varškės,

180 g baltojo šokolado (sūreliams padengti man užteko 150 g, tačiau siūlyčiau būti išsitirpinus 200 g, tai bus paprasčiau)

30 g sausainių „Gaidelis“ su sutirštintu pienu,

15 g saulėgrąžų aliejaus,

11 g šalčiu džiovintų aviečių,

2 ml skysto saldiklio,

1 šaukštelis vanilinio cukraus (milteliais).

Varškę su vaniliniu cukrumi elektriniu trintuvu sutrinkite iki kreminės konsistencijos. Jeigu neturite, galite pertrinti per sietelį, geriausia porą kartų. Ištirpinkite 30 g šokolado ir kartu su saldikliu įmaišykite į varškės masę. Sutrupinkite į masę avietes (pasilikite 6 papuošti) ir išmaišykite. Įmaišykite į masę iki miltų sutrupintus sausainius. Varškės masę padalykite į 6 lygias dalis ir įdėkite į šaldiklį sustingti bent 4 val. Išlydykite šokoladą su aliejumi. Merkite sukietėjusią masę į išlydytą šokoladą, nukratykite šokolado perteklių ir papuoškite likusių aviečių trupiniais. Šokoladas stingsta iškart, tad viską reikėtų daryti greitai (sūreliai turėtų sverti apie 76–80 g). Valandai sūrelius padėkite į šaldytuvą lėtai atitirpti.

Tinklaraštininkė iš Niujorko, pasivadinusi @nextlevellexuss, susipažino su 23-ejų metų vyru Joshua viename Manheteno rajone. Vyras ją pakvietė į romantinį pasimatymą. Vėliau ji prisiminė, kad matė šį vyruką pažinčių programėlėje „Tinder“.

Klipo autorė teigė, kad tarp judviejų neatsirado jausmų, tačiau ji sutiko vėl susitikti ir praleido su naujuoju pažįstamu naktį.

„Prieš užmiegant, mes ilgai kalbėjomės apie madą. Jis pareiškė, kad svajoja apie tokius batelius, kokius turiu aš“, – pasakojo tinklaraštininkė.

Ryte Joshua paliko jos butą, o vėliau mergina pastebėjo, kad dingo jos bateliai, kainavę 990 JAV dolerių.

„Jis pavogė mano batelius. Šios istorijos išvada tokia: nemiegokite su šiuo prietranka Joshua iš „Tinder“, –  pareiškė apvogtoji.

Merginos klipas tapo labai populiarus. Žmonės surado vyrą socialiniame tinkle ir pamatė, kad jis padovanojo pavogtus batelius savo merginai.

Tinklaraštininkė tvirtina, kad iš pradžių nenaudėlis nepripažino savo kaltės, o vėliau pasiūlė jai moralinę kompensaciją – 1000 eurų.

Galų gale vyras grąžino pavogtus batelius.

„Aš esu mergina, kuri norėjo susigrąžinti savo batelius ir įspėti kitus apie šį asmenį“, – sakė tinklaraštininkė.

Senelio pamokos

Elžbieta pasakoja, kad gaminti pradėjo vaikystėje, mat giminėje buvo labai gilios maisto gaminimo tradicijos. Net tie, kurie sako, kad niekados gyvenime negamins, po kurio laiko pradeda ir būna labai patenkinti.

Vis dėlto pirmoji Elžbietos mokytoja buvo ne mama, kaip įprasta, o senelis. „Jis mūsų šeimoje buvo atsakingas už desertus, tad mama niekada jų negamino. Ji nuostabiausiai gamino visus mėsiškus patiekalus, net dešras, kumpius, visokiausius vytintus gaminius. Tortus, sausainius, pyragus, bobas kepė senelis – tad iš jo daugiausia ir mokiausi“, – pasakoja pašnekovė.

Receptų, anot jos, tada niekas neužsirašydavo – nebent konservavimo, kur reikėjo tikslių kiekių. Gaminant visa kita, net ir kepinius, visko dėdavo iš akies.

„Aš ir dabar sakau, kad man nereikia receptų, – sako Elžbieta. – Ne receptas svarbiausia. Pirmiausia reikia suprasti, ką darai, kokia technologija, kokie procesai vyksta. Receptas yra kaip priedas prie technologijos. Jei žinai miltų, cukraus, kiaušinių, kitų ingredientų santykį, gali pats sukurti ar pritaikyti bet kokį receptą.“

Žinios ir praktika

E. Monkevič dabar pasinėrusi į duonos kepimą. „Skambiais žodžiais kalbant, man tai yra meditacija. Labai malonu minkyti, liesti tešlą, su ja kalbėtis – kažkoks kitas lygis įsijungia“, – vaizdingai pasakoja E. Monkevič.

Ji prisimena, kad vaikystėje dažnai prašydavo papasakoti apie močiutę – mamos mamą, kuri mirė dieną prieš gimstant Elžbietai. Visų atmintyje ji išliko kepanti duoną. Nenuostabu – daug duonos reikėdavo iškepti, nes šeimoje augo aštuoni vaikai. Tad kartą per savaitę ji užmaišydavo didžiulį kubilą duonos ir kepdavo tiek savo šeimai, tiek aplinkiniams.

„Kai paprašydavau parodyti jos nuotrauką, man sakydavo: kam tau nuotrauka – pasižiūrėk į veidrodį. Tai, matyt, iš močiutės paveldėjau ne tik kai kuriuos bruožus, bet ir potraukį duonai, norą ją kepti, – svarsto pašnekovė. – Tiesa, susidraugauti su raugo duona man užtruko – bandžiau net keturis kartus. Ketvirtas kartas nemelavo. Labai pavydžiu tiems, kuriems pavyko iš pirmo karto.“

Mūsų šeimoje natūraliai nusistovėjusi labai gera tvarka: dukra ruošia savo stiliaus maistą, vyras – savo, o aš – tokį maistą, kuriuo turiu visus pamaitinti.

 

Kepant duoną svarbu įsigilinti į visus procesus, kurie vyksta, suprasti, ką darai, kaip reaguoja tešla į visus veiksmus, koks yra raugas ir t. t.

„Patinka gaminti viską, – sako Elžbieta. – Nekenčiu rutinos – negalėčiau diena iš dienos gaminti tą patį. Tai neįdomu. Virtuvėje man reikia eksperimentuoti, kasdien kažką naujo išmokti, pastebėti, patirti atradimo džiaugsmą. Tačiau, kad galėtum virtuvėje laisvai ir ramiai jaustis, reikia nemažai teorijos išklausyti, mokytis, procesus suvokti, o ne aklai kažką bandyti. Pavyzdžiui, kaip su ta duona buvo – kiek kursų išklausyta, kiek knygų išstudijuota, kiek visokiausių interneto paskyrų, jutubo įrašų peržiūrėta, sunku suskaičiuoti.“

Kiekvienas gamina kitaip

Kas pagrindiniai Elžbietos patiekalų vertintojai? Jai labai svarbi artimiausių žmonių – vyro, dukters – nuomonė. Na, ir tų, kuriems gamina.

„Iš tiesų net bijau savo dukros vertinimo. Jos skonis labai išlavintas, o gal tiesiog jai tai duota. Ji puikiai išmano apie maistą, įvairius derinius, puikiai jaučia skonius – visus produktus, kurie yra sudėti. Jos nuomonė man labai svarbi“, – sako pašnekovė.

Elžbietos dukra yra Vilniaus dailės akademijos magistrantė, tad neturi laiko sukiotis virtuvėje. Nepaisant to, ji puikiai gamina, nors kažkada ir sakė, kad niekada to nedarys. Tiesa, ji gamina kitaip nei mama – jos maistas šiuolaikiškesnis.

Pašnekovės vyras kilęs iš Armėnijos, tad jis gamina Kaukazo šalims būdingą maistą. Ar dažnai tai būna? „Žinote, kaip yra: moterys paprastai gamina viską, o vyrai dažniausiai yra vieno patiekalo šefai. Aišku, patiekalų, kuriuos jis gamina, yra daug, bet tai labai konkretūs patiekalai, improvizacijomis jis neužsiima. Tačiau man tikrai netenka pjaustyti ir raugti mėsos kepsniams ar stovėti prie kepsninės – čia jau jo reikalas, – sako Elžbieta. – Tad maisto gamybos srityje mūsų šeimoje natūraliai nusistovėjusi labai gera tvarka: dukra ruošia savo stiliaus maistą, vyras – savo, o aš – tokį maistą, kuriuo turiu visus pamaitinti.“

Ir pomėgis, ir darbas

E. Monkevič darbą, susijusį su maisto gaminimu, dirba jau labai seniai – buvo žurnalo „Verdu ir kepu“ vyriausioji redaktorė, viena pirmųjų Lietuvoje sukūrė maisto tinklaraštį, kurį pavadino „Žaidžiame virtuvę“, parašė apie dešimt knygų apie maisto ruošimą, savo receptais dalijasi instagramo paskyroje @elzbieta.mon. Su maisto gaminimu susijusi ir viena iš jos įgytų profesijų, nors pagal specialybę niekada ir nedirbo.

Kadangi Elžbieta ne tik gamina šeimai, bet ir kuria receptus įvairiems leidiniams, virtuvėje kasdien tenka praleisti nemažai laiko. Sakoma, kai sutampa mėgstamas užsiėmimas ir darbas, dirbti nereikia.

„Tikrai taip, – patvirtina pašnekovė. – Tačiau kartais aplanko jausmas, kad tu visą laiką esi darbe. Tačiau faktas: jeigu man nebūtų įdomu daryti tai dėl savęs, nedaryčiau ir niekam kitam, nes niekada neužsiimu tuo, kas man neįdomu. Man įdomu gaminti, kurti receptus, galiausiai – tais receptais dalytis.“

Kai kurie E. Monkevič sukurti patiekalai jai pačiai tampa atradimu ir vėliau atsiranda šeimos meniu. Paklausta, kaip nusprendžia, ką gaminti, sako, kad tai priklauso nuo to, kokių produktų yra namuose.

„Visą laiką turiu šaldytų ar džiovintų paruoštukų, nes kartais tiesiog nesinori gaminti. Jeigu norisi kažko ypatingo – tada tiesiog susiplanuoji, pažiūri, ko yra, ko reikia nusipirkti, ir keliauji į parduotuvę. Tiesa, turiu prisipažinti, kad neretai išeinu į parduotuvę turėdama vieną planą, o grįžtu su visiškai kitokiu“, – dalijasi pašnekovė.

Ko Elžbieta niekada negamina? Kad ir kaip būtų keista, cepelinų – tiesiog nemėgsta bulvių tarkių.

---

Korėjietiški burokėliai

1 kg nuvalytų ir supjaustytų (sutarkuotų) plonais šiaudeliais burokėlių,

šaukštelis druskos,

1 kupinas šaukštas cukraus,

1 šaukštas maltų kalendrų,

1 šaukštas saldžiosios paprikos,

50 ml ryžių arba obuolių acto,

3–7 česnako skiltelės,

50 ml aliejaus.

Suberkite prieskonius ant burokėlių (kuo anksčiau subersite prieskonius, tuo daugiau jie įsigers), dėkite smulkintą česnaką, supilkite actą, užkaitintą aliejų taip, kad jis suvilgytų visus prieskonius. Palaikykite 15–20 minučių, permaišykite. Palaikykite šaldytuve kelias valandas ir gardžiuokitės.

---

Daržovių blynai su raugu

1 stiklinė duonos raugo likučių,

1 stiklinė šilto vandens,

2/3 stiklinės miltų,

įvairių daržovių: lapinių burokėlių, cukinijų, svogūnų laiškų, česnakų arba dar ko nors,

50 g tarkuoto kietojo sūrio,

1 kupinas šaukštas garstyčių,

druskos,

pipirų.

Padažui:

graikiško jogurto,

granatų padažo,

„Za'atar“ prieskonių (Artimųjų Rytų prieskonių mišinys, yra pas mus rytiečių parduotuvėse),

citrinų sulčių,

druskos,

alyvuogių aliejaus.

Sumaišykite raugą, vandenį, miltus ir palikite šiltai valandai pusantros, kol viskas gražiai suburbuliuos. Daržoves smulkiai supjaustykite. Sumaišykite tešlą, daržoves, įberkite kietąjį sūrį, įdėkite garstyčių, drukos, pipirų. Dėkite tešlą į įkaitintą aliejų ir kepkite nedidelius blynukus. Patiekite su graikiško jogurto padažu.

---

Sultingas viščiukas

1 viščiukas (1,6–1,8 kg),

6–8 skiltelės česnako,

1 nedidelis gabaliukas imbiero šaknies,

5 šaukštai alyvuogių aliejaus,

1 citrinos sultys,

2 šaukštai brendžio,

1 šaukštas medaus,

druskos,

juodųjų pipirų,

1–1,5 šaukšto maltos saldžiosios paprikos (kuo raudonesnės – taip vištos spalva bus labai graži),

1 šaukštas rūkytos raudonosios paprikos,

1 šaukštelis aitrios raudonosios paprikos,

1/2 šaukštelio cinamono,

daržovių pagal skonį,

150 ml apelsinų sulčių arba sidro, arba obuolių sulčių, arba vandens.

Viščiuką perpjaukite per nugarą. Imbierą ir česnako skilteles nulupkite ir susmulkinkite, suberkite į smulkintuvo indą ir užpilkite alyvuogių aliejumi, citrinos sultimis ir brendžiu, įdėkite medaus, pagal skonį pagardinkite druska ir pipirais, suberkite visas maltas paprikas, cinamoną. Sutrinkite, kol susidarys vientisas skystis. Gautu marinatu kruopščiai ištrinkite viščiuką, sudėkite į indą kartu su stambiai supjaustytais citrinų, išspaudus sultis, likučiais ir sandariai uždarykite. Uždenkite ir palikite dvylikai valandų. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C temperatūros. Jei turite tadžiną, dėkite viščiuką į tadžiną kartu su visu marinatu, pridėkite tokių daržovių, kokių turite, įpilkite sulčių, sidro arba vandens, uždenkite dangčiu, šaukite į orkaitę ir kepkite valandą uždengę ir net neatidengdami. Po valandos atsargiai nuimkite tadžino dangtį, jei turite termometrą – įstatykite orkaitėje ir vištienos krūtinėlėje ir nustatykite 83 °C temperatūrą. Jei neturite įmontuoto, tuomet tiesiog kartkartėmis pamatuokite temperatūrą įprastu kontaktiniu termometru. Kai viščiuko temperatūra sieks 83 °C, padidinkite orkaitės temperatūrą iki 200 °C ir paskrudinkite viščiuko odelę. Kai višta gražiai apskrus, išjunkite ir leiskite vištai dar 7–10 minučių pailsėti. Jei neturite tadžino, galite kepti ir ketaus puode, tik viščiukas gali nebūti toks sultingas.

---

Lašiša medaus ir garstyčių marinate

500 g lašišos filė.

Marinatui:

50 g sviesto,

2 šaukštai grūdėtųjų garstyčių,

1 šaukštas medaus,

1 apelsinas,

1 citrina,

50 ml sojų padažo,

3–4 česnako skiltelės arba tiek, kiek norisi.

Ištirpinkite sviestą, sumaišykite su medumi, garstyčiomis, smulkintais česnakais, apelsino ir citrinos sultimis ir sojų padažu. Užpilkite lašišą, sudėkite apelsino ir citrinos likučius ir kepkite 20 minučių įkaitintoje iki 180 °C temperatūros orkaitėje.

---

Sausainiai meškiukai

160 g kvietinių miltų,

20 g labai smulkių migdolų miltų,

žiupsnelis smulkios druskos,

170 g labai minkšto sviesto,

90 g miltelinio cukraus,

1 šaukštelis vanilės pastos,

25 g kiaušinio baltymo (kambario temperatūros),

kakavos ir šaukštelio baltymo.

Sviestą paplakite, kol pasidarys purus, suberkite miltelinį cukrų ir dar plakite, kol masė bus puri ir smarkiai pašviesės. Supilkite baltymą ir vanilės pastą, plakite, kol viskas susimaišys. Suberkite miltus, druską, migdolų miltus ir permaišykite. Labai nesistenkite, tik kol masė susijungs. Jei perminkysite, bus sunku spausti ir kepdami sausainiai deformuosis. Atidėkite porą šaukštų tešlos, jei norėsite ją padažyti kakava (greituoju ir netaisyklingu būdu).

Sudėkite tešlą į konditerinį maišelį ir spauskite meškiukus, gėlytes, garbanėles ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Kepkite 180 °C temperatūroje apie 8–10 minučių – stebėkite pagal savo orkaitę. Atidėtą tešlą sumaišykite su kakava ir baltymu. Irgi spauskite. Akytes, ausytes ir nosytes pieškite ištirpintu šokoladu.

---

Jogurto sklindžiai

300 g graikiško jogurto,

2 kiaušiniai,

žiupsnelis druskos,

150 g kvietinių miltų,

1 šaukštelis kepimo miltelių,

aliejus (kepti).

Kiaušinius sumaišykite su jogurtu ir druska. Suberkite miltus, persijotus su kepimo milteliais. Viską išmaišykite, bet neilgai – kad tik susijungtų. Svarbus tešlos tirštumas – ji turi būti šaltibarščių kefyro tirštumo. Kepkite sklindžius vidutiniškai įkaitintoje keptuvėje su šlakeliu aliejaus.

---

Medaus tortas su avietėmis

150 g medaus,

100 g cukraus,

100 g sviesto,

3 kiaušiniai,

350 g kvietinių miltų,

2 šaukšteliai kepimo miltelių,

1 apelsino nutarkuota žievelė.

Pertepti:

150 g trintų aviečių,

400 g riebios grietinės,

400 ml grietinėlės,

30–50 g miltelinio cukraus,

aviečių uogų.

Medų, cukrų ir sviestą ištirpinkite. Šiek tiek pravėsinkite, įmuškite kiaušinius, sudėkite apelsinų žievelę. Išmaišykite ir suberkite persijotus su kepimo milteliais miltus. Užmaišykite tešlą. Ji bus labai minkšta, tad dėkite ją į šaldytuvą mažiausiai nakčiai. Kočiokite plonai ir išpjaukite norimos formos lakštus. Kepkite lakštus, kol gražiai apskrus. Aplyginkite lakštus dantytu peiliu pagal formą. Plakite grietinę su grietinėle ir persijotu milteliniu cukrumi, kol sutvirtės. Paragaukite, jei reikia – įpilkite apelsinų sulčių. Maždaug stiklinę kremo atidėkite viršui ir šonams aptepti. Torto formą išklokite maistine plėvele. Dėkite į ją torto lakštą, sluoksniuokite su kremu, stengdamiesi užpildyti juo visus šonus. Ant kremo užkrėskite po truputį aviečių tyrės, aviečių uogų. Paskutinis sluoksnis turi būti tešlos. Dėkite į šaldytuvą trumpiausiai nakčiai. Išimkite tortą iš formos, aptepkite kremu ir puoškite, kaip jums norisi. Galima puošti buvo gyvomis gėlėmis.

---

Želė tortas su burbuliukais ir vaisiais

Pagrindui:

10 lapelių želatinos,

0,75 l rožinio gėrimo su burbuliukais (saldumas pagal skonį),

žiupsnelio tarkuotos žaliosios citrinos žievelės,

0,3–0,5 kg braškių,

1 saujelė šilauogių,

6–8 konservuotų persikų puselės.

Baltam sluoksniui:

8 g želatinos,

300 ml vandens,

2 šaukštai saldinto sutirštinto pieno,

1 šaukštelis vanilės ekstrakto.

Viršutiniam sluoksniui:

6 lapeliai želatinos,

400 ml skaidraus, nespalvoto limonado,

aviečių, konservuotų persikų arba kitokių vaisių ir uogų.

Viršutiniam sluoksniui (jis daromas pirmas, tad gaminimo metu bus apatinis) užmerkite želatinos lapelius 150 ml limonado, palaukite, kol išbrinks, pakaitinkite, kol želatina ištirps ir sumaišykite su likusiu limonadu. Atvėsinkite, pusę supilkite į formą ir sustingdykite. Sudėliokite vaisių raštus, apšlakstykite želė tirpalu, kad priliptų viskas ir sustingdykite. Kai sustings, supilkite likusį tirpalą. Baltam sluoksniui išmaišykite želatiną užvirusiame vandenyje, sudėkite sutirštintą pieną ir vanilės ekstraktą. Palaukite, kol atvės, ir užpilkite ant sustingusio viršutinio sluoksnio. Pagrindui užmerkite želatinos lapelius 200 ml rožinio gėrimo su burbuliukais, palaukite, kol išbrinks, pakaitinkite, kol želatina ištirps. Atvėsinkite, sumaišykite su likusiu skysčiu, paragaukite – turi būti intensyviai skanu. Jei reikia, pasaldinkite arba įpilkite citrinos sulčių. Vaisius ir uogas supjaustykite. Sudėkite supjaustytus vaisius į formą ir užpilkite želės tirpalu. Sustingdykite. Forma turi būti nepralaidi skysčiams. Viską stingdykite 4–5 valandas šaldytuve. Kai norėsite išimti, palaikykite formą gana karštame vandenyje 9–10 sekundžių, išimkite, uždenkite lėkšte, apverskite ir nuimkite formą.

Prie vairo nuo mažens

Tinklaraštininkė, kariškė, baikerė ar krovininio automobilio vairuotoja? "Viskas kartu!" –  nedvejodama atsako jonavietė Lina Chaladauskaitė.

38 metų moteris, savo sekėjams "YouTube" kanale ir socialiniuose tinkluose geriau pažįstama Leilos vardu, gali lengvai sutramdyti bet ką, ką varo variklis ir kas gali riedėti. Jos vaizdo siužetai apie nuotykius prie vairo perkopia 20–30 tūkst. peržiūrų ir neretai sukelia komentarų audras. Kaip iš pažiūros trapi moteris įsitvirtino vyrų pasaulyje?

Vairavimas Liną traukė nuo mažens. Nuo pat tada, kai, sulaukusiai vos septynerių ar aštuonerių metų, tėvas jai patikėjo traktoriaus vairą ir paleido važiuoti gimtaisiais laukais. Tada mergaičiukė su broliu pirmąsyk nušvilpė tėvų motociklą su lopšiu ir, žinoma, pateko į pirmąją gyvenime avariją – susižalojo koją. Bet tai nesustabdė. Kai sukako dvylika, tėvas pamokė vairuoti ir automobilį. Nuo to laiko jos gyvenimas sukasi apie transportą.

Būna, atvažiuoji į prigrūstą aikštelę, kur vietų nakvynei pati tikrai nerastum, bet nusišypsai ir kolegos vyrai suranda bent nedidelę nišą mašinai.

Turi visas kategorijas

Paprašyta išvardyti kategorijas, kurių vairavimo teises turi, pašnekovė išpyškino visą abėcėlės pradžią: A, B, C, D, E.

"Negaliu valdyti tik troleibuso, nes niekada neprireikė, o šiaip visada norėjau vairuoti kažką didelio. Svajonė išsipildė su kaupu", – pasakojo ji.

Pirmąjį egzaminą Lina išlaikė vos sulaukusi aštuoniolikos – įgijo B kategoriją. Vėliau pamažu – ir likusias.

"Kai tarnavau kariuomenėje, jau turėjau ir C kategoriją, leidžiančią vairuoti mažesnius krovininius automobilius, bet artilerijos batalione tekdavo kariniu automobiliu tampyti patrankas. Jos buvo traktuojamos tiesiog kaip ginklas, bet vėliau tapo priekabomis, ant kurių pritvirtino atskirus transporto priemonių registracijos numerius. Tad teko išsilaikyti E kategoriją. Ten pavyko pavairuoti šarvuotį ir tanką šiek tiek pačiupinėjau. Paskui pamaniau, kad man pravers dar ir autobuso bei motociklo teisės", – prisiminė Lina.

Ant motociklo jonavietė praleidžia didžiąją laisvalaikio dalį. Juo keliavo ne tik po Europą, bet ir tolimosios Pietų Amerikos keliais. Likusios kategorijos praverčia darbe.

Jonavietė turi net penkių kategorijų vairuotojos pažymėjimus. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ir bobos gali vairuoti

Savo darbinę vairuotojos karjerą, neskaitant karinio transporto, L.Chaladauskaitė pradėjo nuo autobuso. Įsidarbinusi sostinės bendrovėje, ji tapo vienintele moterimi iš beveik 100 vairuotojų. Vežiodama turistus po Skandinaviją ir kitus regionus, ji sėdo prie erdvaus "Setra 515" vairo, pabandė ir "Scanią".

"Savo "Setrą" tiesiog įsimylėjau. Sėdžiu aukštai, puikus matomumas, viskas automatizuota. Gali vairuoti net tokiais nagais", – rodydama kelių centimetrų ilgio puošmenas šypsojosi pašnekovė.

Lina gali papasakoti ne vieną istoriją, susijusią su autobusais. Dažniausiai jos, net ir liūdnesnės, – su gera humoro doze.

"Pamenu, sykį vežiojau ūkininkus. Vienas jų, lipdamas į autobusą, nesulaikė nuostabos: tai negi šita boba mus veš!? Taip, sakau, šita! Bet po kelių dienų jie jau prašydavo, kad būtent aš vežčiau kokia sudėtingesne atkarpa, nes esą gerai į posūkius pataikau", – kvatojosi Lina.

Stresų netrūksta

Šiemet, dėl pandemijos apribojimų smarkiai susitraukus turistų srautams, įmonė užsidarė, tad Lina nutarė persikvalifikuoti ir pereiti į krovininio transporto sritį.

Perėjusi į Lietuvoje įsikūrusią tolimųjų reisų bendrovę ji išbandė ir "Volvo" bei DAF vilkikus. Pastarasis, "DAF XF 480" modelis, moterį tiesiog pakerėjo. Anot jos, vairuotojo kabinoje erdvės tiek, kad gali gyventi kaip nedideliame bute. Tarp kitų pranašumų, ypač praverčiančių tolimose išvykose, – minkšta pakaba ir automatinės eismo juostos sekimo bei saugaus atstumo užtikrinimo sistemos. Jos žodžiais, visa tai suteikia komforto pojūtį ir leidžia išvengti papildomo streso. O jo tolimųjų reisų vairuotojų darbe – per akis: pradedant amžinomis lenktynėmis su laiku gabenant krovinius, sudėtingomis situacijomis keliuose ir t.t.

Moteriai ne sykį teko kapstytis iš nepavydėtinų situacijų. Kartą krovinį teko pasiimti Italijoje kalnuose. Į priekį vilkikas nudardėjo be vargo, bet pasikrovus nebebuvo kur apsisukti. Atrodė, kad vienintelė išeitis – siaurais kalnų keliukais leistis atbuline eiga. Nuo šios rizikingos idėjos išgelbėjo vietiniai gyventojai, nurodę kažkur kalnuose įsikūrusį ūkininką, kurio nedideliame kieme šiaip ne taip pavyko su vilkiku apsisukti, nors jo ratai jau buvo beveik pakibę ant bedugnės krašto.

Naujokė ne kartą nudegė ir mokydamasi profesinių smulkmenų, kai, pavyzdžiui, patikėjo degalinės operatoriaus žodžiais ir įsipylė pilną degalų baką atsiskaitydama kortele, kuri nesuteikia nuolaidos, todėl prarado nemažą sumą. Laimei, pervežimų bendrovė į šią situaciją pažiūrėjo geranoriškai ir sumokėjo skirtumą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gelbėja moteriškas žavesys

Kartais jai padeda tiesiog moteriškas žavesys.

"Būna, atvažiuoji į užgrūstą aikštelę, kur vietų nakvynei pati tikrai nerastum, bet nusišypsai ir kolegos vyrai suranda bent nedidelę nišą mašinai. Arba atvažiuoji krautis, o krovikai tuoj pat pripuola atidarinėti bortų arba sutvirtina krovinį, nors visa tai turėčiau daryti pati. Žinoma, kad toks džentelmeniškumas džiugina", – prisipažino ji.

Pamenu, sykį vežiojau ūkininkus. Vienas jų, lipdamas į autobusą, nesulaikė nuostabos: tai negi šita boba mus veš!? Taip, sakau, šita!

Šiuo metu Linos veikla trumpam nurimo. Po gausybės reisų, kai per mėnesį sukorė apie 15 tūkst. km, ji planavo trumpam atsipūsti, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, atostogos kiek užsitęsė. Viena vertus, ji laukia netrukus Kipre vyksiančių draugės vestuvių. Todėl išvykus į ilgalaikį reisą kiltų rizika ten įstrigti dėl kintančios pandeminės situacijos arba kitų priežasčių. Parvažiavus namo galbūt tektų karantinuotis ir pavėluoti į numatytą svarbią šventę.

Be to, moteriai nerimo kelia ir užsienyje užfiksuoti nusižengimai Kelių eismo taisyklėms. Ir visai ne todėl, kad ji vairuoja kaip nors nedrausmingai ar tiesiog neišmano kažkurių punktų, o dėl kur kas banalesnių priežasčių.

Malonumas – tik kelyje

"Kai kuriose šalyse itin sudėtinga rasti stovėjimo aikšteles, kuriose būtų vietų krovininiams automobiliams. Ypač kur nors Vokietijoje, jei važiuoji vakarop, labai sudėtinga sustoti kur nors degalinėje nakvynei. O mes, tolimųjų reisų vairuotojai, privalome kas keturias valandas bent po 45 min. ilsėtis. Jei viršiji važiavimo laiką, gresia didelės baudos. Tai man vienu metu buvo prisikaupę tiek tų čekių, kad net baisu. Prašiau vadybininkės, kad nebeduotų man užsakymų iš tų šalių", – šyptelėjo pašnekovė.

Tiesa, paaiškėjo, kad net griežtieji vokiečiai į baudas pasižiūri formaliai, ypač jei tame kelio ruože būna didelės spūstys. Tad didelio pavojaus grįžti į Vokietiją lietuvei nėra.

L.Chaladauskaitė, tarnaudama kariuomenėje, išmoko vairuoti ir šarvuotį, ir tanką. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pertrauką tarp kelionių Lina išnaudoja ne tik poilsiui. Ji įsidarbino taksi bendrovėje ir renka savo kilometrus Kauno gatvėmis. Nors užsakymų netrūksta, uždarbis toli gražu neprilygsta buvusiems atlyginimams.

"Bet ne viskas matuojama pinigais. Džiaugiuosi galėdama bendrauti su klientais, sulaukdama iš jų komplimentų, gėlių, kai kurie atpažįsta kaip tinklaraštininkę iš jutūbo, paprašo nusifotografuoti, – pasakojo pašnekovė. – Draugės manęs dažnai klausia: kas tau yra, kodėl negali dirbti normalaus moteriško darbo – pavyzdžiui, kepti tortus? Bet aš atsakau, kad vienintelė veikla, kuri man išties teikia malonumą, yra vairavimas."

Egzotiškoje kelionėje, atostogų metu Balyje, mergina sulaukė itin džiugių žinių – jai pasipiršo mylimasis Matas Kolpertas.

Mergina planavo pailsėti ir atšvęsti savo gimtadienį, tačiau dabar turės net dvi progas švęsti, kai jos ranką papuošė sužadėtuvių žiedas.

„Nors gimtadienis tik už kelių dienų, bet panašu, kad jau gavau vieną geriausių gyvenimo dovanų – Tave, mano meile, Matai“, – feisbuke rašė žinoma mergina.

S. Burbaitė pridūrė, kad jau netrukus planuoja pasikeisti pavardę.

Pora sausio mėnesį minėjo 10 metų draugystės sukaktuves.

Mergina 2013 m. grožio konkurse tapo „Mis Lietuva“ ir atstovavo Lietuvai „Mis Visatoje“. 

„Instagram“ nuotr.

Paskatino asmeninė patirtis

Kasmet Didžiojoje Britanijoje apie 54 tūkst. mamų tampa nereikalingomis darbo rinkai tik dėl to, kad susilaukė kūdikio ir nebegali dirbti tiek laiko ir tokiu tempu kaip iki tol. Prieš kelerius metus atlikta apklausa parodė, kad net 9 mln. britų norėtų dirbti pagal lankstų darbo grafiką, trumpesnę darbo dieną ar savaitę, nuotoliniu būdu. Tačiau, nors įstatymai tokią teisę numato, įgyvendinti ją praktiškai sunkiai pavyksta. Mamos ir tėčiai dėl to jaučiasi diskriminuojami.

Į šią visuomeninę veiklą Anna įsitraukė prieš trejus metus, metusi darbą bendrovėje "L'Oreal Group", kurioje kūrė reklaminius tekstus. "Anglijoje motinystės atostogos trunka metus, joms pasibaigus turi vėl dirbti nuo devintos ryto iki šešių vakaro. Tuo metu daugelis vaikų priežiūros įstaigų atsidaro vos pusvalandžiu anksčiau, o užsidaro pusvalandžiu vėliau. Londone, kur transporto spūstys yra kasdienybė, suspėti laiku į jas nuvesti ir iš jų pasiimti vaiką beveik neįmanoma", – tikina ji.

Kelis kartus pavėlavusi pasiimti vyresnėlę Mae A.Whitehouse kreipėsi į įmonės vadovus, prašydama pakeisti darbo grafiką ir leisti ateiti bei išeiti iš biuro 15 min. anksčiau. Jie nesutiko, motyvuodami, kad tai paskatins ir kitus vaikus turinčius darbuotojus tikėtis panašių nuolaidų. Moteris supyko ir darbą metė. Jai atrodė nepriimtina rinktis dažną dirbančių tėvų išeitį – samdyti auklę, o patiems dirbti dar daugiau, kad galėtų už tai sumokėti ir beveik nematyti vaikų bei sutuoktinio.

Tinklaraštis iš nevilties

Laisvai samdoma žurnaliste tapusi Anna iš nevilties ėmė rašyti tinklaraštį tėvams, pasakodama savo patirtis. "Mother Pukka" sulaukė didžiulio susidomėjimo ir kelių šimtų tūkstančių sekėjų. Pasirodė, kad panašūs rūpesčiai slegia daugelio vaikus turinčių porų pečius. Taip kilo idėja inicijuoti kampaniją, kovojančią prieš jų diskriminaciją darbo rinkoje.

Ji prasidėjo masiniais piketais, protestais Londone ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose. Buvo siekiama įstatymų pakeitimų, kurie padėtų dirbantiems tėvams susitarti dėl lankstaus darbo grafiko. Dėl daugybės apribojimų ir išlygų dabar tai pasiseka nedaugeliui. Vėliau pereita į kitą lygmenį – Anna su vyru Mattu, taip pat žurnalistu, kuris irgi dalyvauja kampanijoje, lankosi valdžios institucijose, susitinka su politikais, siekdami pakeisti teisės aktus tėvų naudai.

"Nesakome, kad tėvai turi dirbti mažiau, kalbame apie neformalų požiūrį, leidžiantį suderinti profesinę veiklą ir vaikų auginimą. Nors daugėja bendrovių, kurios, siekdamos įdarbinti daugiau moterų, įteisina keturių darbo dienų savaitę, pasigendame vyriausybės pastangų inicijuoti rimtesnes permainas. Lanksčios darbo valandos dažniausiai siūlomos nekvalifikuotuose, mažai apmokamuose darbuose", – aiškina A.Whitehouse.

Tėvas – puikus pavyzdys

Annos mama – olandė, tėvas – britas. Ji gimė ir užaugo Olandijoje, kur niekam nekėlė nuostabos tai, kad darbuotojas baigia darbą lygiai penktą valandą, norėdamas pavakarieniauti su šeima, o ne sėdi savo kabinete iki vėlumos. Dėl didėjančios konkurencijos yra nerašyta taisyklė daugelyje kitų šalių. Žurnalistės tėvas pasirinko netipišką sprendimą – atsisakė perspektyvaus samdomo darbo ir pradėjo savo verslą, kad galėtų būti namuose ir pasitikti iš mokyklos sugrįžusius vaikus.

Panašiu keliu pasuko ir dukra. Dirbant laisvai samdoma žurnaliste, rašant knygas, dalyvaujant visuomeninėje veikloje neatsiranda daugiau laiko, tačiau paprasčiau suderinti dukterų ir namų priežiūrą su kasdieniais reikalais. "Žinoma, kaip ir visos mamos, aš dažnai išbėgu iš namų tekina, kad suspėčiau mergaites nuvesti į darželį, mokyklą ir nepavėluočiau į susitikimą, kuriam, ne paslaptis, dažnai nesuspėju pasiruošti. Tačiau įtampos, streso daug mažiau", – tikina A.Whitehouse.

Jos darbo kabinetas šiuo metu – namų virtuvė, kurioje esantis stalas paprastai būna išterliotas pomidorų padažu ir aplaistytas kakava. Prie jo A.Whitehouse rašo knygas, straipsnius laikraščiams ir žurnalams, savo tinklaraščiui – temos sukasi apie motinystę, kasdienybę, iššūkius, su kuriais susiduria. Nemaža jų dalis skirta "Flex Appeal" kampanijai.

Be laisvo laiko

Pasak jos, darbas namuose turi ir trūkumų: "Sunku atsiriboti nuo reikalų vakarais ir savaitgaliais, dalykinio skambučio, laiško, žinutės gali sulaukti bet kada, todėl vis žvilgčioji į telefoną ar kompiuterį. Labai patogu dirbti, kai gali planuoti savo laiką. Įsitikinau, kad darbdavių baimė, jog nuotoliniu būdu dirbantis žmogus atliks mažiau užduočių, nepagrįsta – jis jų padarys daug daugiau."

Vyresniajai Mae greitai sueis šešeri, jaunėlei Eve – dveji, abiem reikia daug tėvų laiko ir dėmesio. Laimė, Mattas, tinklaraštyje vadinamas Tėčiu Pukka, taip pat šiuo metu dirba laisvai samdomu žurnalistu, tad mergaičių priežiūra jie su Anna draugiškai dalijasi. O kartais dirba kartu. Abu parašė ir pernai išleistą didelio pasisekimo sulaukusią knygą apie tėvystę. Šiuo metu rašoma nauja knyga pasirodys 2020-aisiais.

Pirmojoje Anna ir Mattas dalijasi patirtimi, atradimais ir nusivylimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Į viską moko žiūrėti su humoru, pasijuokti, kai norisi verkti, ir ragina sekti jų pavyzdžiu. "Kai augini mažus vaikus, turi išmokti džiaugtis mažomis pergalėmis – ramiai išgertu kavos puodeliu, niekam netrukdant paskaityta knyga, akimirka, kai galėjai pagulėti vonioje", – vertina mažą atokvėpį sutuoktiniai.

Kada palengvės gyvenimas?

Antroje savo knygoje žurnalistų pora ieško atsakymų į egzistencinius klausimus: diskutuoja apie laimę, gyvenimo prasmę, svarsto, kaip išsaugoti gerus tarpusavio santykius auginant mažus vaikus ir darant karjerą. Visa tai reikalauja didelių pastangų – jas autoriai lygina su kopimu į kalną, glėbyje laikant krūvą plytų, o ant nugaros tempiant sunkius nešulius. Kalbama ir apie tai, kad neretai apima neviltis.

"Šiuo gyvenimo laikotarpiu jaučiame spaudimą iš visų pusių – jausmai, šeima, darbas, romantika, seksas, lyčių lygybė, tiek daug dalykų, kuriems turi rasti laiko. Atsidūrėme tokioje situacijoje, kai vis dažniau tik žiūrime vienas į kitą ir galvojame: "Kiek dar tai tęsis? Negi visai mūsų kartai lemta būti "išdurtai"? Negi nėra jokių prošvaisčių? Kur semtis jėgų ir vilties? Ir šįkart atsakymų nusprendėme ieškoti dviese, kaip ir pirmojoje knygoje", – sumanymo esmę atskleidžia Anna.

Ji pastebi, kad gyvenant Londone iššūkių kur kas daugiau nei Amsterdame, kur gyveno prieš atvykdami į Jungtinę Karalystę. Anna  dirbo žurnaliste, o Mattas – laikraščio redaktoriumi. Streso buvo nepalyginamai mažiau. Vien jau dėl to, kad mažesni atstumai, į darbą netekdavo važiuoti valandą. Kitokie buvo ir santykiai darbe. Olandijoje moterims net į galvą neateitų einant į darbo pokalbį nusiimti vestuvinį žiedą, o britėms tai įprasta.

Įsitikinau, kad darbdavių baimė, jog nuotoliniu būdu dirbantis žmogus atliks mažiau užduočių, nepagrįsta – jis jų padarys daug daugiau.

Skirtingos tradicijos

A.Whitehouse gimtojoje šalyje moterys nelaikomos nevykėlėmis, jei augindamos vaikus dirba nepilną darbo dieną, niekas nesistebi, kad susirgus mažyliams pačios juos slaugo. Darbdaviai čia supranta, kad dirbančios mamos gali turėti tokių problemų kaip depresija po gimdymo, sudėtingas žindymas ir pan. Lėtesnis tempas ir per pietus: olandės pietauja kavinėse, britės taupo laiką ir valgo sumuštinius darbo vietoje.

Be to, visi dirbantieji Olandijoje gauna mamadienius ir tėvadienius, todėl gali daugiau laiko pabūti su savo vaikais. Jau nekalbant apie galimybę dirbti nuotoliniu būdu, lanksčias darbo valandas, trumpesnę darbo dieną ar savaitę. "Ir šalies ekonomika dėl to nesugriūva, įmonės nebankrutuoja", – svarsto žurnalistė. Tai įrodymas, kaip naudinga atsižvelgti į darbuotojo interesus: jei jis geriau jaučiasi, laimi visi, ir darbdavys.

Anna yra baigusi teisės studijas, tačiau paauglystės susižavėjimas rašymu nusvėrė svarstykles. Ji dirbo reportere įvairiausiuose laikraščiuose ir žurnaluose, pradedant pramoginiais, baigiant sodininkystės. Kurį laiką netgi rašė reklaminius tekstus apie prabangius batus ir rankines. Kiekvieną darbą moteris vertina kaip naudingą patirtį. "Dabar esu tinklaraštininkė, o kartu rašau probleminius straipsnius, knygas. Kas žino, kas manęs laukia ateityje?" – kalba ji.

Buvo ignoruojama

Teisinės žinios ypač praverčia vykdant kampaniją "Flex Appeal". A.Whitehouse nekyla sunkumų gilinantis į įstatymus, reglamentuojančius dirbančiųjų teises, jai nesudėtinga diskutuoti apie tai su įmonių vadovais, valdžios atstovais. Žinoma, ne kartą teko susidurti su ignoravimu vien dėl to, kad yra moteris ir dar kaip sakoma "iš gatvės", neužimanti jokių svarbių pareigų.

Bendrovių atstovai neatsakydavo į jos laiškus, skambučius, meluodavo ir išsisukinėdavo. Tačiau trejus metus trunkanti aktyvi visuomeninė veikla, akcijų rengimas, dalyvavimas laidose, konferencijose, diskusijose duoda rezultatų, dabar jos vardas yra žinomas, balsas girdimas, į nuomonę įsiklausoma. Atsivėrė daugelis iki tol uždarytų durų. Kadangi žurnalistė atstovauja tūkstančiams vaikus auginančių britų, politikai ir tarptautinių korporacijų vadovai nori nenori turi su ja skaitytis.

Ne mažiau A.Whitehouse didžiuojasi ir savo tinklaraščiu "Mama Pukka", atvirai, be pagražinimų, su humoru pasakojančiu apie tėvystę. Jis tapo socialine mamų ir tėvų platforma. Ši veikla išaugo į savą verslą: žurnalistės sukurtas prekės ženklas "Mama Puka" tapo pagrindiniu šeimos pajamų šaltiniu.

Šiuo metu ji daugiau laiko skiria darbui, kuris užtikrina finansinį stabilumą, o Mattas tvarkosi su mergaitėmis, derindamas jų priežiūrą su rašymu. Kartais veikliai mamai būna skaudu, kai dukrelės naktį šaukiasi tėvelio ir bėga pas jį nusibrozdinusios kelį, tačiau toks pasikeitimas vaidmenimis susiklostė natūraliai.

"Dabar toks gyvenimo etapas, nesakau, kad aš esu beprotiškai dėl to laiminga, ir kad mano vyras tuo labai džiaugiasi. Kai vaikai paūgės, jis galbūt tęs savo karjerą", – dalijasi mintimis Anna.

---

A.Whitehouse mamų išgyvenimo gidas

Nėštumas. Netikėkite, kai kas nors pasakoja, kad tai buvo džiaugsmingas švytėjimo laikotarpis. Man jis buvo siaubingas – pradedant veidą nusėjusiais spuogais, baigiant nuovargiu, tarsi būčiau nuolatos pagiringa. Nėra jokios taisyklės, nėštumas kiekvienai moteriai būna skirtingas, todėl nesistenkite lyginti jo su kitų.

Gimdymas. Nevarkite jį planuodamos, nes to padaryti neįmanoma. Pavyzdžiui, mano pirmasis gimdymas prasidėjo dieną prieš numatytą cezario pjūvį. Nesijaudinkite dėl netikėtumų, susitelkite į tai, kad svarbiausia pagimdyti saugiai, sveiką ir gyvą kūdikį.

Savijauta pagimdžius. Mažiausiai jaudinkitės, kad jūsų kūnas nepanašus į tų supermamyčių, kurios deda savo nuotraukas į socialinius tinklus, norėdamos pasigirti, kaip puikiai atrodo po gimdymo praėjus vos savaitei. Geriau įsigykite keletą naujų patogių, tačiau dailių suknelių, tinkančių jūsų pasikeitusiai figūrai, kad turėtumėte kuo pakeisti pienu permirkusią pižamą. Tai tikrai padės jaustis geriau.

Jeigu turite du mažus vaikus. Išgyventi turint ikimokyklinuką ir naujagimį padės paprastas patarimas. Svarbiausia, kad abu būtų pamaitinti, švarūs ir vyresnysis visuomet turėtų jį dominantį užsiėmimą. Kur nors einant su abiem labai padės ir speciali platforma, tvirtinama prie kūdikio vežimėlio, ant kurios gali atsistoti vyresnėlis, taigi galėsite vienu metu vežti abu.

Kai mažylis ima verkti ir ožiuotis. Paklauskite, kas atsitiko, išklausykite ir perfrazuokite, ką jis pasakė. Pavyzdžiui, jei jis pareiškia, kad šiandien nesiaus batų, nepulkite auti jų per prievartą ir nebandykite priklijuoti lipnia juosta. Geriau pasakykite: "Nesąžininga, kad mes būtinai turime avėti batus." Ir papasakokite istoriją, kad jūs vaikystėje irgi nemėgote batų, o kartą išėję į lauką be jų sušlapote kojas ir susirgote. Tada nukreipkite pokalbį, tarkime, priminkite, kad keliaujate į žaidimų aikštelę, kur bus labai linksma, arba į darželį, kur laukia draugai.

– Skundžiamasi, kad šiuolaikiniai vaikai iki ausų yra panirę į išmaniąsias technologijas ir esą jiems daugiau nieko nereikia. Tačiau gal dažnai pamirštamas vis skubančių ar perdėm viską kontroliuoti siekiančių tėvų „indėlis“? Pavyksta jums rasti aukso vidurį auklėjant savo vaikus?

˜– Jo tenka ieškoti nuolat. Vaikams augant metodai, kurie padėjo vakar išspręsti problemą, nebūtinai suveiks šiandien. Tad motinystė visų pirma man yra sąmoningas augimas drauge su vaikais. Sutinku, kad kontrolė yra vienas veiksmingiausių būdų, kaip išvengti nepageidaujamų dalykų, tačiau rizikų šiandieniame gyvenime yra begalė. Todėl vaikai privalo po truputį mokytis patys ieškoti gerų išeičių. Žinoma, klaidų jie neišvengs, bet tai jau bus jų patirtis.

Vaikai yra mano didžioji gyvenimo motyvacija ir įkvėpimas, jie mane verčia veikti efektyviai. Baisu pagalvoti, kiek būčiau veltui laiko iššvaisčius, jei ne mano septintukas.

Taigi stengiuosi vaikams augant atleisti besąlygiškos kontrolės vadeles. Juk jie netaps suaugę per aštuoniolikto gimtadienio šventę! Branda ateina po truputį, per įvairiausias gyvenimo patirtis. O kompiuteriai ir telefonai manęs labai negąsdina, juk ir mūsų santykis su technologijomis šiais laikais yra žymiai aktyvesnis nei prieš dvidešimt metų. Baisiau yra susvetimėjimas, kai žmonės tarpusavyje labiau moka bendrauti virtualiai nei gyvai. Kai bijo žiūrėti į akis ir prisiimti atsakomybę bendradarbiaujant, kai nesugeba pajusti bendravimo džiaugsmo. Tačiau mūsų šeimoje, tikiuosi, to išvengsime, nes akivaizdaus kontakto ir bendrų reikalų yra tiek daug…

– Tariantis dėl interviu užsiminėte, kad nesate iš tų mamų, kurios daug dėmesio kreipia į fizinę vaikų sveikatą. Gera emocinė būsena – tikrasis vaistas nuo visų ligų?

– Dabar madinga sureikšminti kiekvieną į burną dedamą kąsnį. Tačiau taip dažnai pamirštame galvą! Aplink daug nerimo, įtampos, viską perduodame vienas kitam ir savo vaikams. Maži žmonės dar nesugeba deramai „ventiliuoti“ visų susikaupusių įspūdžių, emocijų, vėliau jos gali virsti lėtine įtampa ar net liga. Mano viena vyresnė draugė kažkada yra pasakius: „Man nedaug rūpi, ką jie valgo, man svarbiausia žinoti, kad jie gerai jaučiasi“. Dabar ir pati panašiai galvoju. Sveika gyvensena prasideda nuo sveiko emocinio balanso.

– Kaip vieną įrankių šiam balansui palaikyti namuose praktikuojate išsipasakojimą. Jo pagrindu ketinate išleisti ir kūrybiškumą ugdantį žaidimą.

– Man pačiai viena tinkamiausių terapijų yra kalbėjimas ar rašymas. Kurdama tinklaraštį kartu bandau perduoti žinią kitoms moterims, kaip svarbu pažinti save ir kitus, išmokti drąsiai reikštis ir būti savimi. Per sveiką santykį su savimi ir aplinkiniu pasauliu atrandu gyvenimo pilnatvę. Vaikams sukūriau paprastą žaidimą, kurio metu jie atsitiktinius fragmentus jungia į nuoseklią istoriją. Nepaisant to, kad istorija yra sugalvota, vaikai ją kurdami neišvengiamai iškalba jiems aktualias problemas.

– „Nenoriu laužyti vaikų nuo mažens ir versti valgyti, ko nenori“ – vien ši jūsų frazė galėtų pelnyti svajonių mamos titulą. Visgi, įsivaizduoju, maistui elementariai turite skirti daug dėmesio dėl būtinybės pamaitinti gausią šeimyną ir visų norų supaisyti tikrai sudėtinga...

Bandau perduoti žinią kitoms moterims, kaip svarbu pažinti save ir kitus, išmokti drąsiai reikštis ir būti savimi. Per sveiką santykį su savimi ir aplinkiniu pasauliu atrandu gyvenimo pilnatvę.

– Nelaužau, tačiau kartais tiesiog paprašau: „suvalgykit, kas paduota“. Turiu įvairių gudrybių, kaip paruošti patiekalą, kuris tiktų visų skoniams. Pavyzdžiui, kartais kepu mažyčius kišus su skirtingais įdarais arba vieną didelį pikantišką pyragą, kurį pabarstau juostomis – tėtei aštriau, man vegetariškai, o vaikams švelniau.

Tiesa, dar yra dukra Uršulė, kuri „nemėgsta nieko“, tad su ja reikia ypač daug kantrybės, kol ji išdrįsta paragauti ką naujo. Man patinka gaminti, bet daug laiko skirti virtuvės reikalams neturiu galimybės. Išimčių būna savaitgaliais ir švenčių metu, bet užtrunku gamindama tik tuomet, kai pagauna azartas. Netikiu, kad būtų sveika valgyti suirzusios mamos susuktus koldūnus, tad stengiuosi gaminti tik būdama geros nuotaikos.

– Esate sakiusi, kad į motinystę žvelgiate kaip į natūralią moters būseną. Tačiau šiandien vis daugiau moterų gimdymą atideda vėlesniam metui arba išvis nusprendžia neturėti vaikų, nes laiko tai auka ar trukdžiu karjerai.

– Kiekvienas žmogus eina savuoju keliu, klysta ir atranda vis naujus dalykus. Mano gyvenimas taip susiklostė, kad nuo ankstyvos jaunystės jau turėjau vaikų ir kitaip net neįsivaizduoju. Neslėpsiu – pasvajoju ir apie egzotiškas keliones tik dviese su vyru, ir apie vakarą, kai niekas nezyzia ir nelipa ant kelių. Bet juk aš tokia ne vienintelė, mums visiems kartais atrodo, kad gerai yra ten, kur manęs nėra. Be to, vaikai yra mano didžioji gyvenimo motyvacija ir įkvėpimas, jie mane verčia veikti efektyviai. Baisu pagalvoti, kiek būčiau veltui laiko iššvaisčius, jei ne mano septintukas. Kiekviena minutė, kurią praleidžiu ne su šeima, yra suskaičiuota. Vaikai mane pavertė tikslo žmogumi.

– Galbūt vaikų nesiryžtama susilaukti ir dėl „nedraugiško“ valstybės požiūrio į šeimas?

– Moterys nori gimdyti saugioje aplinkoje. Tam, be abejo, įtakos turi ir valstybės požiūris. Visgi manau, kad labiausiai esame pasirengę priimti naują žmogų į pasaulį tuomet, kai gerai jaučiamės poroje. Tėtis ir mama yra tas visatos centras, aplink kurį sukasi šeimos reikalai ir vaikai. Todėl jokie pasaulio socialiniai darbuotojai gimstamumo nepadidins. Norėčiau, kad Lietuva būtų labiau draugiška šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei.

Meilė Madride

Pabaigusi studijas Kaune, Liucija išvyko į Ispaniją atlikti mainų programos "Erasmus" praktikos. "Pirmąją praktiką atlikau nedideliame tradiciniame Ispanijos miestelyje, o antrąją – sostinėje Madride, pačioje miesto širdyje", – pasakoja L. Galinytė.

Madride ji apsigyveno viename dideliame bute su kitais įvairiataučiais "Erasmus" ir Ispanijos studentais – tai populiaru, nes didelio buto nuomininkai įžvelgia pranašumų: taip sutaupomi pinigai ir susipažįstama su naujais žmonėmis.

"Taip ir susipažinau su tada dar būsimu mano vyru – mes gyvenome viename bute", – apie pažintį su antrąja puse kalba Liucija.

Pusiau amerikietis, pusiau salvadorietis iš Prienų kilusios Liucijos vyras Anthony Hazelwoodas tada buvo studentas. Dažnai  besišypsanti mergina prisimena, kaip juos tarsi užbūrė Madrido kultūra, žmonės ir nesibaigiančios pramogos.

Maždaug po pusės metų pora persikėlė gyventi kartu į atskirą butą be jokių kambario kaimynų.

Apie vestuves – greitai

"Ispanijoje gyvenome kiek ilgiau nei metus, kartu esame pusantrų metų, o susituokę – penkis mėnesius", – paaiškina Liucija.

Paprasčiausiai abu jautėme, kad negalime vienas be kito, todėl mums santuoka atrodė labai natūralus dalykas.

"Žinau, žinau, dabar daug kas sakytų: oi, kiek mažai laiko kartu praleido, dar nieko nežino apie santykius, dar jauni, dar reikėjo padraugauti... – juokiasi ji. – Bet kartais pasižiūriu į poras, kurios jau dešimt metų kartu, nesusituokusios, amžinai pykstasi, netrūksta intrigų, ir tikrai neatrodo, kad jos apie santykius žino daugiau nei mes."

"Jei atvirai, – kalba Liucija, – mes apie santuoką pradėjome kalbėti po poros draugystės mėnesių. Paprasčiausiai abu jautėme, kad negalime vienas be kito, todėl mums santuoka atrodė labai natūralus dalykas, kuris tik dar labiau sutvirtino mūsų santykius."

Karštas kraujas

Liucija prisimena, kaip nuo pat draugystės pradžios sutapo abiejų vertybės, požiūriai ir norai.

"Jis mane sužavėjo begale dalykų, bet labiausiai turbūt pakerėjo nuostabia širdimi, nuoširdumu ir išmintimi. Juk žinote, kaip būna, kai sutinki žmogų ir tiesiog pajunti, kad pažįsti jį daugelį metų. Mums buvo būtent tokia situacija", – pasakoja ji.

Lietuvė mano, kad tie, kurie sako, jog dalytis gyvenimu su kitos tautybės vyru gali būti sudėtinga, klysta, nes viskas priklauso ne nuo kilmės, bet nuo abiejų žmonių charakterio.

"Kadangi mano vyras pusiau amerikietis, pusiau salvadorietis, jis turi tiek karšto salvadorietiško, tiek kiek šaltesnio amerikietiško kraujo. Jo temperamentas ugningas ir stiprus, bet jis turi puikią savybę – gali greitai nusiraminti. Mes abu esame už tai, kad vietoj didelių kivirčų geriau atsisėstume ir pasikalbėtume, būtume atviri vienas kitam. Tad kažkokio ypatingo skirtumo tarp mūsų dėl jo temperamento nejaučiu. Mano tėtis, nors ir grynas lietuvis, jokio maišyto kraujo neturi, bet yra labai temperamentingas", - pastebi Liucija.

Maistas ir pramogos

Kai baigė mokslus Madride, tada dar tik būsimas Liucijos vyras išvyko namo į Majamį, o ji grįžo į Lietuvą.

"Lietuvoje turėjau susitvarkyti vizos dokumentus, kad JAV galėtume susituokti. Vizos procesas užtrunka gana ilgai, bet mes dokumentus pradėjome tvarkyti dar būdami Ispanijoje. Taigi, po poros mėnesių išsiskyrimo vėl buvome kartu, tik šį kartą – Jungtinėse Valstijose", – pasakoja Liucija.

Vos atskridusi į Floridą, Majamį, ji iš karto jį įsimylėjo. "Spalį Lietuvoje buvo šalta, niūru, o Majamyje žydėjo gėlės, buvo karšta ir saulėta... – prisimena Liucija. – Ten gyvenome apie penkis mėnesius,  visą tą laiką buvo galima nuolat lepintis saule, paplūdimiais, baseinu, įvairiomis išvykomis gamtoje."

"Tuo metu ir pasiryžau pradėti rašyti tinklaraštį ne tik apie maistą, bet ir apie įspūdžius JAV", – apie savo naują aistrą pasakoja Liucija.

JAV pranašumai

Neseniai pora persikėlė gyventi į Sietlą, Vašingtoną. Liucija sako, kad ten aplinka, klimatas ir žmonės jai labai primena Lietuvą. "Vienintelis skirtumas, kad niekas lietuviškai nekalba. Šiuo metu esu intensyviai užsiėmusi savo tinklaraščio kūrimu, tad daug laiko praleidžiu rašydama, ieškodama naujų idėjų, gamindama, fotografuodama, redaguodama nuotraukas. Noriu pažinti Vašingtoną, todėl su vyru dažnai aplankome vis kokią nors naują vietą", – pasakoja ji ir priduria, kad šiuo metu tvarko reikiamus dokumentus, kad galėtų įsilieti ir į darbuotojų gretas.

Liucija sako, kad JAV ją labiausiai žavi pasididžiavimo verta bet kurioje sferoje vyraujanti aptarnavimo kultūra, kiekvienos valstijos unikalus gamtos grožis, pramogų įvairovė, daugeliu atžvilgių mažesnės kainos nei Lietuvoje ir didelės labai skanaus maisto porcijos.

Juk žinote, kaip būna, kai sutinki žmogų ir tiesiog pajunti, kad pažįsti jį daugelį metų.

Geriausias kritikas

Liucijai ruošti maistą – tikras malonumas, bet ji juokaudama sako, kad jeigu vyktų labiausiai virtuvėje nieko nenutuokiančio vyro rinkimai, jos Anthony tikrai pretenduotų į trejetuką.

"Jis virtuvėje suktis išvis neturi jokio noro, o ir būtinybės nėra. Tačiau iš jo esu išmokusi pagaminti du išskirtinai gerus patiekalus. Pirmasis: supjaustytas neprinokęs mangas su druska ir citrinų sultimis. Tai labai tradiciškas dalykas Salvadore. Antrasis: baltos duonos riekė, sutepta riešutų sviestu ir džemu. Negalima įsivaizduoti JAV virtuvės be šio sumuštinio. Man visai gerai, kad jis nemėgsta gaminti, nes man virtuvėje patinka suktis pagal savo taisykles, tada, kada noriu, ir taip, kaip man patinka", – neslepia jauna moteris.

Liucijos vyras nėra kulinaras, tačiau jis gali vadintis tikru maisto kritiku.

"Jis visada atvirai pasakys, kas skanu, kas nelabai, o ko išvis geriau daugiau nebegaminti. Dar papasakos, kokio ingrediento trūksta ar ko yra per daug. Todėl savo receptus patobulinu būtent su jo pagalba", – sako Liucija.

Lietuvos nepasiilgsta

Liucija džiaugiasi, kad jos sutuoktinis labai mėgsta lietuvišką virtuvę. "Bent viename iš praeitų gyvenimų jis turėjo būti lietuvis, nes lietuvišką virtuvę tiesiog dievina. Valgo pačius įvairiausius lietuviškus patiekalus, pradedant šaltibarčiais, kugeliu, baigiant silke... Net kraujines dešras mėgsta. Jis tik niekaip nesupranta, kodėl mes šaltibarčius šaltus valgome. Juos mikrobangų krosnelėje šildosi – jam taip skaniau!" – šypsosi ji.

Dažnai savo tinklaraštyje Liucija rašo apie tradicinius lietuviškus patiekalus, tačiau sako, kad Lietuvos nepasiilgsta.

"Savo tinklaraštyje esu parašiusi, kad save laikau pasaulio gyventoja, todėl ilgesio Lietuvai nejaučiu. Galbūt šiek tiek ilgėjausi namų, kai tik išvykau, nes laukė svetima vieta, reikėjo apsiprasti, bet dabar ilgesio jausmas manęs neužplūsta net per šventes. Dabar kaip namuose jaučiuosi Ispanijoje ir Floridoje. Abiejose vietose mane turbūt labiausiai žavi ispaniška ir Lotynų Amerikos kultūra bei, žinoma, klimatas. O štai mano vyras norėtų dirbti Lietuvoje, jam labai patinka mūsų kultūra, žmonės, aplinka, orai ir net valgiai", – šypsosi Liucija.